Metai124-126 psl. · apie 10 min.
Žiemos rūpesčiai84% kūrinio
124 psl.

Skundžias neprietelius, kad ponai vargina svietą

Ir kad būrams jie paskutinį lašina kraują;

O tačiaus linksmai nusipešt į karčemą bėga,

Taip kad panedėlyj dar krapšto kruviną snukį."

"Ak, - tarė jam Enskys, pas kūmą Krizą sėdėdams, -

Pričkau, tu per daug jau mūs išniekini būdą;

O dėl ko tu taip lietuvninką nabagėlį

Išdarkai, jo šelmystes visas pasakydams ?

Ar nedabojai, kad visi taip elgiasi būrai?

Švėds, maskolius, lenks ir žyds kitaip nepadaro,

O ir vokietis, prancūzui «vui» pasakydams,

Taip kaip tikras koks prancūzas moka prigauti.

Juk ir tu, gaidau, šaltyšium dar nepastojęs,

Su kitais draugais linksmai mokėdavai elgtis.

Ei kieksyk, su mumis tamsoj į girę nučiuožęs,

Padarynėms, kaip mes, visokius vogdavai uosius!

Ale beje tu vis kytriai prisivogti mokėjai;

Todėl ir vartai tave dar niekados nenutvėrė.

O štai mus nabagus glūpus (tikt gėda sakyti)

Jau tieksyk ir taip aštriai liesininks koravojo,

125 psl.

Kad, manding, klastuot ir vogt jau reiks pasiliauti."

"Rods, - tarė Selmas, - nei vienam klastuot nepareitis,

O lietuvninkams dar juo daugiaus nepritinka.

Žinot juk visi, kaip kožnas Lietuvą giria

Ir kaip daug svetimų žmonių, kad mus pamatytų,

Iš visų kampų šio svieto jau susibėgo.

Ne tikt vokiečiai visoki mus pažiūrėti,

Bet ir daug prancūzų mus mylėt susirinko;

Taip kad ir lietuviškai kalbėdami valgo

Ir jau rūbais mūs, kaip mes, vilkėti pagavo;

Tikt margų marginių dar nešioti nedrįsta.

Taigi pameskim jau tokį netikusį būdą,

O viernai visur ir viežlybai pasielkim,

Taip jau ir svetimi mus būrai girt nesigėdės.

Juk mums dievs aštriai, kaip žinom, zokaną duodams,

Draudęs yr klastas visas ir visą vagystę

Ir nei šiaip, nei taip prigaut mums nedavė valią.

Kad Dočys ar Joks Mykolui pavagia stungį,

Ar kad Kekė, ką neviežlybai panorėjus,

Su klasta slaptoms Katrynos atima ražą,

126 psl.

Tai jau didis grieks; ne, taip užsigeisti netinka.

Ei kas tai per grieks, kad kartais didelį rąstą

Šis ar tas, ar ans pasikirtęs pradeda skaldyt

Ar kad aužuolus šulnus durnai sukapojęs

Duoną kept ar ką džiovint į kakalį kiša!

Ar nebūt ir keras koks tam reikalui tikras,

Ar kūlelis, iš žagarų sausų padarytas?"

"Jaugi gana, kaimynai! - Pričkus šaukti pagavo,

Kas krivulei reik, išmanomai pasisakėm,

Bet, kas dar žiemai reikės, trumpai pasakykim.

Žinot, kad ugnis, kurią mes skildami darom,

Daug naudos ir daug iškadų gal padaryti.

Kad, pasikūręs ją, kuklius ar šiupinį verdi

Ar kad, kepdams ką gardžiai, pas kaminą sėdi,

Tai tau iš drūtų minkšti pasidaro kąsniai.

Ei koktu dūšelei, kad didei prisivargęs,

Susnigts argi sulyts pas šiltą kakalį traukies

Ir mylėdams jį pamaži jau pradedi snausti.

Ar negerai, kad dievs ugnelę mums dovanojo?

Bet ir malkos reik, kad nori stubą pašildyt

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.