Metai127-129 psl. · apie 10 min.
Žiemos rūpesčiai86% kūrinio
127 psl.

Ar kad kokį sau prisikaitęs šutini puodą.

Mislyk tikt, kas būt iš mūs, kad virt užsigeidę,

Kas mums reik, nei šio, nei to nerastume sviete.

Tai jau kiauliškus reikėtų jovalus ėsti.

Ogi ką veiktumbim, kad kuočės, peršalę smarkiai,

Užkakalės šiltos nerastumbim pasislėpti,

Bet nei žvėrys ant laukų bėginėdami vargtum?

Taigi nevenk, žmogau, kassyk, kad viralą verdi

Ar kad šildytis kytriai pas kakalį timsai,

Tam dėkavot, kurs ugnį tau ir šilumą davė.

Ale nepykit, kad aš jums, kaip puolasi šulcui,

Dargi daugiaus, kas reik, trumpu žodžiu pasakysiu.

Tas ugnies skaistums, kursai mums žibina stubą

Ir, kad verdam ką, valgius iššutina puode

Ar žiemos čėse, kad reik, mums kakalį šildo,

Ta liepsna, klausykit tikt, kad mes nedabojam,

Daug, ak, daug iškadų gal ūmai padaryti,

Taip kad jos smarkums, tamsoj pasikėlęs,

Ne tiktai mūsų būriškas sudegina šėtras,

Bet ir poniškus butus supleškina greitai.

128 psl.

Juk girdėjot, kaip dusyk puikiam Karaliaučiui

Dėl raspustos ir sunkių griekų pasidarė.

Argi nematėte jau daug tokių nabagėlių,

Ubagais einančių, kurius sušutino liepsnos?

Tūls iš jų sau pats, be proto kakalį kurdams,

O kits, taukus spirgindams, susvilino namą.

O kiek sykių glūps ir nuopertas savavalninks,

Pypkį sau užsidegęs, tarp šiaudų nusibasto

Ir, žėlėk dieve, taipo supleškina kiemą,

Kad iš viso tikt vos gals tvoros pasiliekti.

Taip paskui toks neprietelius, iškadą padaręs,

Ir nei koks baisus razbaininks sviete nerimdams,

Jau pasislėpt ir šen, ir ten tikt bėga, tikt bėga.

Taigi dabar bylinėk su juom, taip ubagu tapęs.

Argi netyrėte, kaip mūsų mylimą Krizą

Pernai neprietelius Dočys susvilino visą?

Tas širdings žmogus, kaimynu mūsų bebūdams,

Kožną vis lietuviškai mylėdavo sėbrą.

Ypačiai ir labiaus šeimyną jis savo mielą,

Kaip save patį čėdydams, mylėt nepatingo.

129 psl.

Darbą nei vienam jisai n'uždėdavo sunkų,

O prisidirbus kiekvienam, kaip reik gaspadoriui,

Vis gardžiai keptus ir virtus duodavo kąsnius.

Tikt dyvai klausyt, kad Lauras, mūs pakamorė,

Krizo kelnores ir kuknę pradeda garbint.

To žmogaus namelius Dočys kaip jau paminėjau,

Pypkį sau užsidegęs ir kirmyt nusibastęs,

Naktyj prieš gaidžius taipo supleškino pernai,

Kad iš namo jo vos kuolas viens pasiliko.

Ak mano kaimynučiai, ak širdingi broleliai!

Aš dėl dievo jus meldžiu, n'užmirškite Krizo;

Ir kad jums jisai pasiklonios, ubagais eidams,

Ben nepadyvykit jam, jo pamatydami skrandą,

Ir kad jis Tėvemūs skaitys, nebarkite biedžių.

Nės kas naktyj jam, žėlėk dieve, pasidarė,

Tai mums per pietus kasdien dar gal nusiduoti,

Kad mes, kaip tūls vokietis, prastodami dievą,

Šelmystes padaryt, klastuot ir vogt nesiliausim.

Taigi mokinkis, miels žmogau, čėsu pasirūpint,

Kaip žiemavojant tau reikės kasdien pasielgtis.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.