Juk girdėjot, kaip dusyk puikiam Karaliaučiui
Dėl raspustos ir sunkių griekų pasidarė.
Argi nematėte jau daug tokių nabagėlių,
Ubagais einančių, kurius sušutino liepsnos?
Tūls iš jų sau pats, be proto kakalį kurdams,
O kits, taukus spirgindams, susvilino namą.
O kiek sykių glūps ir nuopertas savavalninks,
Pypkį sau užsidegęs, tarp šiaudų nusibasto
Ir, žėlėk dieve, taipo supleškina kiemą,
Kad iš viso tikt vos gals tvoros pasiliekti.
Taip paskui toks neprietelius, iškadą padaręs,
Ir nei koks baisus razbaininks sviete nerimdams,
Jau pasislėpt ir šen, ir ten tikt bėga, tikt bėga.
Taigi dabar bylinėk su juom, taip ubagu tapęs.
Argi netyrėte, kaip mūsų mylimą Krizą
Pernai neprietelius Dočys susvilino visą?
Tas širdings žmogus, kaimynu mūsų bebūdams,
Kožną vis lietuviškai mylėdavo sėbrą.
Ypačiai ir labiaus šeimyną jis savo mielą,
Kaip save patį čėdydams, mylėt nepatingo.
Darbą nei vienam jisai n'uždėdavo sunkų,
O prisidirbus kiekvienam, kaip reik gaspadoriui,
Vis gardžiai keptus ir virtus duodavo kąsnius.
Tikt dyvai klausyt, kad Lauras, mūs pakamorė,
Krizo kelnores ir kuknę pradeda garbint.
To žmogaus namelius Dočys kaip jau paminėjau,
Pypkį sau užsidegęs ir kirmyt nusibastęs,
Naktyj prieš gaidžius taipo supleškino pernai,
Kad iš namo jo vos kuolas viens pasiliko.
Ak mano kaimynučiai, ak širdingi broleliai!
Aš dėl dievo jus meldžiu, n'užmirškite Krizo;
Ir kad jums jisai pasiklonios, ubagais eidams,
Ben nepadyvykit jam, jo pamatydami skrandą,
Ir kad jis Tėvemūs skaitys, nebarkite biedžių.
Nės kas naktyj jam, žėlėk dieve, pasidarė,
Tai mums per pietus kasdien dar gal nusiduoti,
Kad mes, kaip tūls vokietis, prastodami dievą,
Šelmystes padaryt, klastuot ir vogt nesiliausim.
Taigi mokinkis, miels žmogau, čėsu pasirūpint,
Kaip žiemavojant tau reikės kasdien pasielgtis.
Šąlant be šiltos stubos išbūt negalėsi,
O šaltos kuršolės srėbt ir surbt nenorėsi.
Todėl tankiai tau reikės ugnies prasiskilti
Ir ąsuočių ant ugniavietės pastatyti.
Tikt, minau, saugokis, kad, sau kakalį kurdams
Ir pasikepdams ką bei skanų viralą virdams,
Nei save patį, nei kitus draugus nepažeisi.
Juk girdėjai, kaip Dočys ansai savavalninks,
Krizui negandas, vargus ir gėdą padarė.
Todėl nemiršėk kasdien į kaminą žvilgtert
Ir kytriai krapštyt, kad suodžių kas pasidarė.
O stuboj nevalia sukraut ant kakalio skiedras.
Šiukštu čia džiovint ar džiaut ben pagalį vieną.
Žinot juk visi, kokį mes urdelį turim
Ir kaip vyriausybė tą ketina pakarti,
Kurs kaip kietsprandis šaltyšiaus žodį paniekins.
Bet ir tai negerai, kad kartais ko pasigedęs
Naktyj į tamsius kampus su žiburiu kopi
Ar ant vaikpalaikių, kaip tėvui reik, nedaboji."
Pričkui taip šaltyšiškai būrus bemokinant,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.