Ar kad kokį sau prisikaitęs šutini puodą.

Mislyk tikt, kas būt iš mūs, kad virt užsigeidę,

Kas mums reik, nei šio, nei to nerastume sviete.

Tai jau kiauliškus reikėtų jovalus ėsti.

225Ogi ką veiktumbim, kad kuočės, peršalę smarkiai,

Užkakalės šiltos nerastumbim pasislėpti,

Bet nei žvėrys ant laukų bėginėdami vargtum?

Taigi nevenk, žmogau, kassyk, kad viralą verdi

Ar kad šildytis kytriai pas kakalį timsai,

230Tam dėkavot, kurs ugnį tau ir šilumą davė.

Ale nepykit, kad aš jums, kaip puolasi šulcui,

Dargi daugiaus, kas reik, trumpu žodžiu pasakysiu.

Tas ugnies skaistums, kursai mums žibina stubą

Ir, kad verdam ką, valgius iššutina puode

235Ar žiemos čėse, kad reik, mums kakalį šildo,

Ta liepsna, klausykit tikt, kad mes nedabojam,

Daug, ak, daug iškadų gal ūmai padaryti,

Taip kad jos smarkums, tamsoj pasikėlęs,

Ne tiktai mūsų būriškas sudegina šėtras,

240Bet ir poniškus butus supleškina greitai.

Juk girdėjot, kaip dusyk puikiam Karaliaučiui

Dėl raspustos ir sunkių griekų pasidarė.

Argi nematėte jau daug tokių nabagėlių,

Ubagais einančių, kurius sušutino liepsnos?

245Tūls iš jų sau pats, be proto kakalį kurdams,

O kits, taukus spirgindams, susvilino namą.

O kiek sykių glūps ir nuopertas savavalninks,

Pypkį sau užsidegęs, tarp šiaudų nusibasto

Ir, žėlėk dieve, taipo supleškina kiemą,

250Kad iš viso tikt vos gals tvoros pasiliekti.

Taip paskui toks neprietelius, iškadą padaręs,

Ir nei koks baisus razbaininks sviete nerimdams,

Jau pasislėpt ir šen, ir ten tikt bėga, tikt bėga.

Taigi dabar bylinėk su juom, taip ubagu tapęs.

255Argi netyrėte, kaip mūsų mylimą Krizą

Pernai neprietelius Dočys susvilino visą?

Tas širdings žmogus, kaimynu mūsų bebūdams,

Kožną vis lietuviškai mylėdavo sėbrą.

Ypačiai ir labiaus šeimyną jis savo mielą,

260Kaip save patį čėdydams, mylėt nepatingo.

Darbą nei vienam jisai n'uždėdavo sunkų,

O prisidirbus kiekvienam, kaip reik gaspadoriui,

Vis gardžiai keptus ir virtus duodavo kąsnius.

Tikt dyvai klausyt, kad Lauras, mūs pakamorė,

265Krizo kelnores ir kuknę pradeda garbint.

To žmogaus namelius Dočys kaip jau paminėjau,

Pypkį sau užsidegęs ir kirmyt nusibastęs,

Naktyj prieš gaidžius taipo supleškino pernai,

Kad iš namo jo vos kuolas viens pasiliko.

270Ak mano kaimynučiai, ak širdingi broleliai!

Aš dėl dievo jus meldžiu, n'užmirškite Krizo;

Ir kad jums jisai pasiklonios, ubagais eidams,

Ben nepadyvykit jam, jo pamatydami skrandą,

Ir kad jis Tėvemūs skaitys, nebarkite biedžių.

275Nės kas naktyj jam, žėlėk dieve, pasidarė,

Tai mums per pietus kasdien dar gal nusiduoti,

Kad mes, kaip tūls vokietis, prastodami dievą,

Šelmystes padaryt, klastuot ir vogt nesiliausim.

Taigi mokinkis, miels žmogau, čėsu pasirūpint,

280Kaip žiemavojant tau reikės kasdien pasielgtis.

Šąlant be šiltos stubos išbūt negalėsi,

O šaltos kuršolės srėbt ir surbt nenorėsi.

Todėl tankiai tau reikės ugnies prasiskilti

Ir ąsuočių ant ugniavietės pastatyti.

285Tikt, minau, saugokis, kad, sau kakalį kurdams

Ir pasikepdams ką bei skanų viralą virdams,

Nei save patį, nei kitus draugus nepažeisi.

Juk girdėjai, kaip Dočys ansai savavalninks,

Krizui negandas, vargus ir gėdą padarė.

290Todėl nemiršėk kasdien į kaminą žvilgtert

Ir kytriai krapštyt, kad suodžių kas pasidarė.

O stuboj nevalia sukraut ant kakalio skiedras.

Šiukštu čia džiovint ar džiaut ben pagalį vieną.

Žinot juk visi, kokį mes urdelį turim

295Ir kaip vyriausybė tą ketina pakarti,

Kurs kaip kietsprandis šaltyšiaus žodį paniekins.

Bet ir tai negerai, kad kartais ko pasigedęs

Naktyj į tamsius kampus su žiburiu kopi

Ar ant vaikpalaikių, kaip tėvui reik, nedaboji."

300Pričkui taip šaltyšiškai būrus bemokinant,

Štai ant ūlyčios toksai pasidarė šūvis,

Kad ir žemė su visais daiktais padrebėjo,

O stuboj langai, naujai taisyti, sudrisko.

Kožnas šūvį tą girdėdams taip nusigando,

305Kad apgaišę tuo keli po suolu nupuolė;

Bet kiti tarp jų, daugiaus turėdami proto,

Iš stubos Plaučiūno tuo kūliais išsirito

Irgi bekapanojant ant kiemo Duraką rado.

Nės Dočys varnienos ėst permier užsigeidęs,

310Biedžiui tam glūpam loduotą puloką davė,

Liepdams, kad jam tuo nušautų dvylika varnų.

Duraks, paikas vaiks, gaspadoriaus savo paklusęs,

Varnų mušt tuojaus kiek; reik su puloku bėgo.

Štai, ant kraiko jis išvydęs didelę varną,

315Šovė taip durnai, kad šaudams uždegė skūnę

Ir kaimynų tuo visas supleškino trobas;

Bet ir Duraką puloks perplyšdams pagadino.

Tokiai negandai, žėlėk dieve, nusitikus,

Tuo pons amtsrots su tarnais visais pasirodė

320Ir tyrinėdams klausė, kaip ugnis pasikėlus.

Štai kiekviens, širdingai verkdams irgi dūsaudams,

Dočio neprieteliaus ir varnų jo paminėjo.

Amtsrots su tarnais, kalbas girdėdami tokias,

Dyvijos didei ir Dočį bardami spiaudė.

325Bet dar to negana. Raspustą reik koravodint.

Todėl su lenciūgais jį drūtai surakino

Ir surakintą taip ant rogių nuvežė sūdyt.

Po penkių dienų daugums susirinko sūdžių

Ir daugybę liudininkų tuojaus suvadino.

330Štai tuo Milkus ir Enskys su Bleberio žentu,

Lauras ir Laurienė, Kekė su Pakuliene

Liudyt ir ant Dočio skųst anksti nukeliavo.

Taipgi dabar visiems jau viežlybai susirinkus,

Dočį provninkai atvesdint urdelį davė.

335Jis didei dūsaudams provninkams pasirodė.

Ponai klausė jį, kaip sūdžioms reik tyrinėti,

Kad jie provą nor kožnam vertai padaryti;

O ir liudininkai visi, provon suvadinti,

Liudijo taip vertai, kad ponai liudymą gyrė.

340Bet Dočys girdėkit tikt, rankas įsirėmęs,