Štai ant ūlyčios toksai pasidarė šūvis,

Kad ir žemė su visais daiktais padrebėjo,

O stuboj langai, naujai taisyti, sudrisko.

Kožnas šūvį tą girdėdams taip nusigando,

305Kad apgaišę tuo keli po suolu nupuolė;

Bet kiti tarp jų, daugiaus turėdami proto,

Iš stubos Plaučiūno tuo kūliais išsirito

Irgi bekapanojant ant kiemo Duraką rado.

Nės Dočys varnienos ėst permier užsigeidęs,

310Biedžiui tam glūpam loduotą puloką davė,

Liepdams, kad jam tuo nušautų dvylika varnų.

Duraks, paikas vaiks, gaspadoriaus savo paklusęs,

Varnų mušt tuojaus kiek; reik su puloku bėgo.

Štai, ant kraiko jis išvydęs didelę varną,

315Šovė taip durnai, kad šaudams uždegė skūnę

Ir kaimynų tuo visas supleškino trobas;

Bet ir Duraką puloks perplyšdams pagadino.

Tokiai negandai, žėlėk dieve, nusitikus,

Tuo pons amtsrots su tarnais visais pasirodė

320Ir tyrinėdams klausė, kaip ugnis pasikėlus.

Štai kiekviens, širdingai verkdams irgi dūsaudams,

Dočio neprieteliaus ir varnų jo paminėjo.

Amtsrots su tarnais, kalbas girdėdami tokias,

Dyvijos didei ir Dočį bardami spiaudė.

325Bet dar to negana. Raspustą reik koravodint.

Todėl su lenciūgais jį drūtai surakino

Ir surakintą taip ant rogių nuvežė sūdyt.

Po penkių dienų daugums susirinko sūdžių

Ir daugybę liudininkų tuojaus suvadino.

330Štai tuo Milkus ir Enskys su Bleberio žentu,

Lauras ir Laurienė, Kekė su Pakuliene

Liudyt ir ant Dočio skųst anksti nukeliavo.

Taipgi dabar visiems jau viežlybai susirinkus,

Dočį provninkai atvesdint urdelį davė.

335Jis didei dūsaudams provninkams pasirodė.

Ponai klausė jį, kaip sūdžioms reik tyrinėti,

Kad jie provą nor kožnam vertai padaryti;

O ir liudininkai visi, provon suvadinti,

Liudijo taip vertai, kad ponai liudymą gyrė.

340Bet Dočys girdėkit tikt, rankas įsirėmęs,

Provninkams visiems nei gero nedavė žodžio.

"Kas jums rūp, - tarė jis, - jūs provninkai maloningi,

Kad, varnienos kartais aš išsikept užsigeidęs,

Varnų ben porelę sau pietums nusišauju?

345Ar nepavelijo gaišint jas mūsų karalius?

Tarp lietuvninkų daug yr išdykusių būrų

Ir bernų daug yr, kurie tą niekina valgį;

O man vis viens miers, kad tikt mėsos prisivalgau.

O jūs biedžiui man kąsnelį tokį pavydit?

350Ar ne gana, kad aš jums varnų nunešu kojas

Ir, kaip būrui reik, sugavęs dvylika žvirblių,

Galvas nusuktas kasmets jums duot nesistengiu?

Taigi ben irgi manęs ben kartą jau susimilkit,

Kad aš iš bėdos, gaivindams savo dūšelę,

355Varnų ben kelias išsikept kasmets nusišaudau.

Juk jūs, ponai, mus, būrus, jau taip nustekenot,

Kad paskiaus mums ėst reiks žiurkes irgi pelėdas."

Pričkus su kitais šaltyšiais, Bleberio sėbrais,

Dyvijos didei, dyvus girdėdami tokius.

360"Ak, - tarė viens tarp jų, - toktu su mūsų gadyne,