Darbą nei vienam jisai n'uždėdavo sunkų,

O prisidirbus kiekvienam, kaip reik gaspadoriui,

Vis gardžiai keptus ir virtus duodavo kąsnius.

Tikt dyvai klausyt, kad Lauras, mūs pakamorė,

265Krizo kelnores ir kuknę pradeda garbint.

To žmogaus namelius Dočys kaip jau paminėjau,

Pypkį sau užsidegęs ir kirmyt nusibastęs,

Naktyj prieš gaidžius taipo supleškino pernai,

Kad iš namo jo vos kuolas viens pasiliko.

270Ak mano kaimynučiai, ak širdingi broleliai!

Aš dėl dievo jus meldžiu, n'užmirškite Krizo;

Ir kad jums jisai pasiklonios, ubagais eidams,

Ben nepadyvykit jam, jo pamatydami skrandą,

Ir kad jis Tėvemūs skaitys, nebarkite biedžių.

275Nės kas naktyj jam, žėlėk dieve, pasidarė,

Tai mums per pietus kasdien dar gal nusiduoti,

Kad mes, kaip tūls vokietis, prastodami dievą,

Šelmystes padaryt, klastuot ir vogt nesiliausim.

Taigi mokinkis, miels žmogau, čėsu pasirūpint,

280Kaip žiemavojant tau reikės kasdien pasielgtis.

Šąlant be šiltos stubos išbūt negalėsi,

O šaltos kuršolės srėbt ir surbt nenorėsi.

Todėl tankiai tau reikės ugnies prasiskilti

Ir ąsuočių ant ugniavietės pastatyti.

285Tikt, minau, saugokis, kad, sau kakalį kurdams

Ir pasikepdams ką bei skanų viralą virdams,

Nei save patį, nei kitus draugus nepažeisi.

Juk girdėjai, kaip Dočys ansai savavalninks,

Krizui negandas, vargus ir gėdą padarė.

290Todėl nemiršėk kasdien į kaminą žvilgtert

Ir kytriai krapštyt, kad suodžių kas pasidarė.

O stuboj nevalia sukraut ant kakalio skiedras.

Šiukštu čia džiovint ar džiaut ben pagalį vieną.

Žinot juk visi, kokį mes urdelį turim

295Ir kaip vyriausybė tą ketina pakarti,

Kurs kaip kietsprandis šaltyšiaus žodį paniekins.

Bet ir tai negerai, kad kartais ko pasigedęs

Naktyj į tamsius kampus su žiburiu kopi

Ar ant vaikpalaikių, kaip tėvui reik, nedaboji."

300Pričkui taip šaltyšiškai būrus bemokinant,

Štai ant ūlyčios toksai pasidarė šūvis,

Kad ir žemė su visais daiktais padrebėjo,

O stuboj langai, naujai taisyti, sudrisko.

Kožnas šūvį tą girdėdams taip nusigando,

305Kad apgaišę tuo keli po suolu nupuolė;

Bet kiti tarp jų, daugiaus turėdami proto,

Iš stubos Plaučiūno tuo kūliais išsirito

Irgi bekapanojant ant kiemo Duraką rado.

Nės Dočys varnienos ėst permier užsigeidęs,

310Biedžiui tam glūpam loduotą puloką davė,

Liepdams, kad jam tuo nušautų dvylika varnų.

Duraks, paikas vaiks, gaspadoriaus savo paklusęs,

Varnų mušt tuojaus kiek; reik su puloku bėgo.

Štai, ant kraiko jis išvydęs didelę varną,

315Šovė taip durnai, kad šaudams uždegė skūnę

Ir kaimynų tuo visas supleškino trobas;

Bet ir Duraką puloks perplyšdams pagadino.

Tokiai negandai, žėlėk dieve, nusitikus,

Tuo pons amtsrots su tarnais visais pasirodė

320Ir tyrinėdams klausė, kaip ugnis pasikėlus.

Štai kiekviens, širdingai verkdams irgi dūsaudams,

Dočio neprieteliaus ir varnų jo paminėjo.

Amtsrots su tarnais, kalbas girdėdami tokias,

Dyvijos didei ir Dočį bardami spiaudė.

325Bet dar to negana. Raspustą reik koravodint.

Todėl su lenciūgais jį drūtai surakino

Ir surakintą taip ant rogių nuvežė sūdyt.

Po penkių dienų daugums susirinko sūdžių

Ir daugybę liudininkų tuojaus suvadino.

330Štai tuo Milkus ir Enskys su Bleberio žentu,

Lauras ir Laurienė, Kekė su Pakuliene

Liudyt ir ant Dočio skųst anksti nukeliavo.

Taipgi dabar visiems jau viežlybai susirinkus,

Dočį provninkai atvesdint urdelį davė.

335Jis didei dūsaudams provninkams pasirodė.

Ponai klausė jį, kaip sūdžioms reik tyrinėti,

Kad jie provą nor kožnam vertai padaryti;

O ir liudininkai visi, provon suvadinti,

Liudijo taip vertai, kad ponai liudymą gyrė.

340Bet Dočys girdėkit tikt, rankas įsirėmęs,

Provninkams visiems nei gero nedavė žodžio.

"Kas jums rūp, - tarė jis, - jūs provninkai maloningi,

Kad, varnienos kartais aš išsikept užsigeidęs,

Varnų ben porelę sau pietums nusišauju?

345Ar nepavelijo gaišint jas mūsų karalius?

Tarp lietuvninkų daug yr išdykusių būrų

Ir bernų daug yr, kurie tą niekina valgį;

O man vis viens miers, kad tikt mėsos prisivalgau.

O jūs biedžiui man kąsnelį tokį pavydit?

350Ar ne gana, kad aš jums varnų nunešu kojas

Ir, kaip būrui reik, sugavęs dvylika žvirblių,

Galvas nusuktas kasmets jums duot nesistengiu?

Taigi ben irgi manęs ben kartą jau susimilkit,

Kad aš iš bėdos, gaivindams savo dūšelę,

355Varnų ben kelias išsikept kasmets nusišaudau.

Juk jūs, ponai, mus, būrus, jau taip nustekenot,

Kad paskiaus mums ėst reiks žiurkes irgi pelėdas."

Pričkus su kitais šaltyšiais, Bleberio sėbrais,

Dyvijos didei, dyvus girdėdami tokius.

360"Ak, - tarė viens tarp jų, - toktu su mūsų gadyne,

Kad savavalninkai, drausmės n'atbodami ponų,

Sau ir artymui biednam iškadą padaro.

Ar ne gana pons amtsrots mus, kaip tėvs pamokindams,

Draudęs yr su pūčkoms ant padvarijų šaudyt?

365O kieksyk kunigai, mišias laikydami, barė,

Kad mes ponams, kaip mums reik, klausyt nenorėjom.

Taigi dabar žiūrėkit tikt, kas mums pasidarė!

Ak Dočy, Dočy, tu mūs klausyt nenorėjai,

Kad tave mes visi viernai graudendami barėm!

370Rods, žėlėk dieve, mūs viešpatys maloningi

Būrą, vis pinigų daugiaus norėdami, lupa.

Kad Dočys porelę varnų kept nusišauja

Ar čerpėj nešvankią jų sau sutina mėsą,

Rods negražu girdėt ir būrui didelė gėda.

375Ale ką veiks žmogus stokodams ir badu mirdams?

Dėl bėdos juk kartais daug dyvų nusiduoda.

Tikt permier negerai, kad kuočės glūps savavalninks

Šaudydams durnai kitiems supleškino namą."

Taip visiems besiskundžiant vakmistras atsibastė

380Ir šaltyšiams į Karaliaučių paliepė rengtis.

Tuo pilvots Kurpiūns, vyriausias jų pakamorė,

Vakmistrui pasikloniodams kepurę nuvožė

Ir, kas tarnui reik, atlikt viernai pažadėjo.

Taip po tam jisai, suvadinęs dvylika šulcų,

385Urdelį davė po penkių dienų pasirodyt.

Tuo jie visą Vyžlaukio sujudino valsčių,

Taip kad iš visų pašalių susirinkę būrai

Nei koks skruzdėlyns visur kribždėti pagavo.

Rods taip reikia padonams ponams savo paslūžyt

390Ir atlikt viernai, kad juos jų spaudžia malonė.

"Ak, - tarė Lauras, viežlybus žodžius pasakydams, -

Ak, katrul jau čėsas mūsų nelabs nusibastė!

Kožnas juk žioplys, vargdienių nugarą lupdams,

Savo malonę dar iškelt ir girt nesigėdi.

395Kaspars (juk visi pažįstat Kasparą smarkų),

Tas nevidons baisus, vis poniškai pasipūtęs,

Nei erškėtis koks nabagėlį gandina būrą;

O jo dumčius Daugkalba, toks jau balamūtas,

Rėkaudams vis nei gaidys savo skiauturę rodo.

400Ak, kaip maž tokių, kurie, valdydami svietą,

Gailis savo žmonių kaip reik ir atmena dievo."

"Tu, - tarė Pričkus jam, - saugokis Kasparą kibint

Ir tylėk, kad dumčius jo tau muša per ausį.

Dumplės yr naudingas daikts į kaminą pūsti,

405Bet prieš vėjus pūst dar jos niekados nederėjo

Ir debesių greitų žingsnius stabdyt negalėjo.

O ar gal ereliui žvirblis glūps prisilygint,

Ar bloga varlė prieš liūtą didelį stengtis?

Taigi dabokis su ponu pasipūtusiu šūtyt

410Ir laikyk savo snukį, kad kalboj nepariktų."

Tuos žodžius visiems gi begirdint ištarė Pričkus

Ir, į kailinius išverstus tuojaus įsinėręs,

Amtsroto javelius iškultus į Karaliaučių

Su kitais viernais šaltyšiais nuvežė greitai.

415Bet ir vakmistrui pons amtsrots buvo paliepęs,

Kad ir jis su Pričkum ant pinigų padabotų.

Nės to amtsroto šykštumas buvo be soties,

Ir kad kartais jis vargdieniui duodavo grasi,

Tai tuo tris naktis dėl to miegot negalėjo;

420O, išaušus jau, taip daugel ašarų verkė,