Kad savavalninkai, drausmės n'atbodami ponų,

Sau ir artymui biednam iškadą padaro.

Ar ne gana pons amtsrots mus, kaip tėvs pamokindams,

Draudęs yr su pūčkoms ant padvarijų šaudyt?

365O kieksyk kunigai, mišias laikydami, barė,

Kad mes ponams, kaip mums reik, klausyt nenorėjom.

Taigi dabar žiūrėkit tikt, kas mums pasidarė!

Ak Dočy, Dočy, tu mūs klausyt nenorėjai,

Kad tave mes visi viernai graudendami barėm!

370Rods, žėlėk dieve, mūs viešpatys maloningi

Būrą, vis pinigų daugiaus norėdami, lupa.

Kad Dočys porelę varnų kept nusišauja

Ar čerpėj nešvankią jų sau sutina mėsą,

Rods negražu girdėt ir būrui didelė gėda.

375Ale ką veiks žmogus stokodams ir badu mirdams?

Dėl bėdos juk kartais daug dyvų nusiduoda.

Tikt permier negerai, kad kuočės glūps savavalninks

Šaudydams durnai kitiems supleškino namą."

Taip visiems besiskundžiant vakmistras atsibastė

380Ir šaltyšiams į Karaliaučių paliepė rengtis.

Tuo pilvots Kurpiūns, vyriausias jų pakamorė,

Vakmistrui pasikloniodams kepurę nuvožė

Ir, kas tarnui reik, atlikt viernai pažadėjo.

Taip po tam jisai, suvadinęs dvylika šulcų,

385Urdelį davė po penkių dienų pasirodyt.

Tuo jie visą Vyžlaukio sujudino valsčių,

Taip kad iš visų pašalių susirinkę būrai

Nei koks skruzdėlyns visur kribždėti pagavo.

Rods taip reikia padonams ponams savo paslūžyt

390Ir atlikt viernai, kad juos jų spaudžia malonė.

"Ak, - tarė Lauras, viežlybus žodžius pasakydams, -

Ak, katrul jau čėsas mūsų nelabs nusibastė!

Kožnas juk žioplys, vargdienių nugarą lupdams,

Savo malonę dar iškelt ir girt nesigėdi.

395Kaspars (juk visi pažįstat Kasparą smarkų),

Tas nevidons baisus, vis poniškai pasipūtęs,

Nei erškėtis koks nabagėlį gandina būrą;

O jo dumčius Daugkalba, toks jau balamūtas,

Rėkaudams vis nei gaidys savo skiauturę rodo.

400Ak, kaip maž tokių, kurie, valdydami svietą,

Gailis savo žmonių kaip reik ir atmena dievo."

"Tu, - tarė Pričkus jam, - saugokis Kasparą kibint

Ir tylėk, kad dumčius jo tau muša per ausį.

Dumplės yr naudingas daikts į kaminą pūsti,

405Bet prieš vėjus pūst dar jos niekados nederėjo

Ir debesių greitų žingsnius stabdyt negalėjo.

O ar gal ereliui žvirblis glūps prisilygint,

Ar bloga varlė prieš liūtą didelį stengtis?

Taigi dabokis su ponu pasipūtusiu šūtyt

410Ir laikyk savo snukį, kad kalboj nepariktų."

Tuos žodžius visiems gi begirdint ištarė Pričkus

Ir, į kailinius išverstus tuojaus įsinėręs,

Amtsroto javelius iškultus į Karaliaučių

Su kitais viernais šaltyšiais nuvežė greitai.

415Bet ir vakmistrui pons amtsrots buvo paliepęs,

Kad ir jis su Pričkum ant pinigų padabotų.

Nės to amtsroto šykštumas buvo be soties,

Ir kad kartais jis vargdieniui duodavo grasi,

Tai tuo tris naktis dėl to miegot negalėjo;

420O, išaušus jau, taip daugel ašarų verkė,