Provninkams visiems nei gero nedavė žodžio.

"Kas jums rūp, - tarė jis, - jūs provninkai maloningi,

Kad, varnienos kartais aš išsikept užsigeidęs,

Varnų ben porelę sau pietums nusišauju?

345Ar nepavelijo gaišint jas mūsų karalius?

Tarp lietuvninkų daug yr išdykusių būrų

Ir bernų daug yr, kurie tą niekina valgį;

O man vis viens miers, kad tikt mėsos prisivalgau.

O jūs biedžiui man kąsnelį tokį pavydit?

350Ar ne gana, kad aš jums varnų nunešu kojas

Ir, kaip būrui reik, sugavęs dvylika žvirblių,

Galvas nusuktas kasmets jums duot nesistengiu?

Taigi ben irgi manęs ben kartą jau susimilkit,

Kad aš iš bėdos, gaivindams savo dūšelę,

355Varnų ben kelias išsikept kasmets nusišaudau.

Juk jūs, ponai, mus, būrus, jau taip nustekenot,

Kad paskiaus mums ėst reiks žiurkes irgi pelėdas."

Pričkus su kitais šaltyšiais, Bleberio sėbrais,

Dyvijos didei, dyvus girdėdami tokius.

360"Ak, - tarė viens tarp jų, - toktu su mūsų gadyne,

Kad savavalninkai, drausmės n'atbodami ponų,

Sau ir artymui biednam iškadą padaro.

Ar ne gana pons amtsrots mus, kaip tėvs pamokindams,

Draudęs yr su pūčkoms ant padvarijų šaudyt?

365O kieksyk kunigai, mišias laikydami, barė,

Kad mes ponams, kaip mums reik, klausyt nenorėjom.

Taigi dabar žiūrėkit tikt, kas mums pasidarė!

Ak Dočy, Dočy, tu mūs klausyt nenorėjai,

Kad tave mes visi viernai graudendami barėm!

370Rods, žėlėk dieve, mūs viešpatys maloningi

Būrą, vis pinigų daugiaus norėdami, lupa.

Kad Dočys porelę varnų kept nusišauja

Ar čerpėj nešvankią jų sau sutina mėsą,

Rods negražu girdėt ir būrui didelė gėda.

375Ale ką veiks žmogus stokodams ir badu mirdams?

Dėl bėdos juk kartais daug dyvų nusiduoda.

Tikt permier negerai, kad kuočės glūps savavalninks

Šaudydams durnai kitiems supleškino namą."

Taip visiems besiskundžiant vakmistras atsibastė

380Ir šaltyšiams į Karaliaučių paliepė rengtis.

Tuo pilvots Kurpiūns, vyriausias jų pakamorė,

Vakmistrui pasikloniodams kepurę nuvožė

Ir, kas tarnui reik, atlikt viernai pažadėjo.

Taip po tam jisai, suvadinęs dvylika šulcų,

385Urdelį davė po penkių dienų pasirodyt.

Tuo jie visą Vyžlaukio sujudino valsčių,

Taip kad iš visų pašalių susirinkę būrai

Nei koks skruzdėlyns visur kribždėti pagavo.

Rods taip reikia padonams ponams savo paslūžyt

390Ir atlikt viernai, kad juos jų spaudžia malonė.

"Ak, - tarė Lauras, viežlybus žodžius pasakydams, -

Ak, katrul jau čėsas mūsų nelabs nusibastė!

Kožnas juk žioplys, vargdienių nugarą lupdams,

Savo malonę dar iškelt ir girt nesigėdi.

395Kaspars (juk visi pažįstat Kasparą smarkų),

Tas nevidons baisus, vis poniškai pasipūtęs,

Nei erškėtis koks nabagėlį gandina būrą;

O jo dumčius Daugkalba, toks jau balamūtas,

Rėkaudams vis nei gaidys savo skiauturę rodo.

400Ak, kaip maž tokių, kurie, valdydami svietą,

Gailis savo žmonių kaip reik ir atmena dievo."

"Tu, - tarė Pričkus jam, - saugokis Kasparą kibint

Ir tylėk, kad dumčius jo tau muša per ausį.

Dumplės yr naudingas daikts į kaminą pūsti,

405Bet prieš vėjus pūst dar jos niekados nederėjo

Ir debesių greitų žingsnius stabdyt negalėjo.

O ar gal ereliui žvirblis glūps prisilygint,

Ar bloga varlė prieš liūtą didelį stengtis?

Taigi dabokis su ponu pasipūtusiu šūtyt

410Ir laikyk savo snukį, kad kalboj nepariktų."

Tuos žodžius visiems gi begirdint ištarė Pričkus

Ir, į kailinius išverstus tuojaus įsinėręs,

Amtsroto javelius iškultus į Karaliaučių

Su kitais viernais šaltyšiais nuvežė greitai.

415Bet ir vakmistrui pons amtsrots buvo paliepęs,

Kad ir jis su Pričkum ant pinigų padabotų.

Nės to amtsroto šykštumas buvo be soties,

Ir kad kartais jis vargdieniui duodavo grasi,

Tai tuo tris naktis dėl to miegot negalėjo;

420O, išaušus jau, taip daugel ašarų verkė,

Kad jo slūginės ir bernai visi nusigando.

Tarnas jo Šlapjurgis su merga Susukate

Sako, kad jisai dėl to taip ubago baidos,

Kad jam naktyj apmauduot ir verkt nereikėtų;

425Nės jam šilings duots sapne kaip grieks pasirodo

Ir tamsoj vis ik išauštant gandina žiedžių.

Bet dumčiuks jo, kurs kasdien jam patalą kloja

Ir kasnakts, kad kožnas jau sau miegt įsigūžtęs,

Skarbus sergėt tur, penkias liktis užsidegęs,

430Sako, kad jo pons daugsyk didei nusigandęs

Irgi drebėdams prieš gaidžius iš patalo šoka.

Nės prieš gaidgystę vis jam bilduks pasirodo

Ir jo skrynę su skarbais į kaminą velka.

Todėl jis kasryts, kad jau vėl užteka saulė,

435Klūpodams kaip tikras nars pas atdarą skrynę,

Už išlaikymą skarbų Tėvemūs pasiskaito.

Todėl irgi dabar šaltyšiams į Karaliaučių

Dergiant su karališkais grūdais nukeliavus,

Verkė jis kasdien ir naktyj rimt negalėjo.

440Kartais keikė taip, kad jo vaikai nusigando,

O vėl kartais iš knygelių poterius imdams

Irgi dūsaudams pas knygas aukštyn pažiūrėjo.

Taipgi bevargstant jam ir gėdiškai bedejuojant,

Štai viens jo tarnų pargrįžęs jam pasirodė

445Ir pasikloniodams, kaip tarnui reik pasikloniot,

Jam kupčelninko Mikolo gromatą davė.

Amtsrotui laiškus atplėšiant irgi beskaitant,

Štai ir Pričkus jau parčiuožęs iš Karaliaučiaus,

Ale dūsaudams ir liguostas jam pasirodė;

450Nės jau žilas buvo žmogus ir sirgdavo tankiai.

Amtsrots, tris žakus naujų skarbų pamatydams,

Vėl atsigavo ir sunkiai dūsauti paliovė.

Bet kaip jo tarnai, kiek yr, surokuoti pagavo,

Štai kokia nečėstis! Šilingo pasigedo

455Amtsrots dėl iškados tos taipo nusigando,

Kad per visą naktį vėl miegot negalėjo,

O, išaušus jau, taipo sumušdino Pričkų,

Kad vos tris dienas sulaukęs numirė biedžius.

Bet ir vakmistrui taip smarkiai mušė per ausį,

460Kad ir jis penkias dienas ant patalo sirgo;