Kad jo slūginės ir bernai visi nusigando.

Tarnas jo Šlapjurgis su merga Susukate

Sako, kad jisai dėl to taip ubago baidos,

Kad jam naktyj apmauduot ir verkt nereikėtų;

425Nės jam šilings duots sapne kaip grieks pasirodo

Ir tamsoj vis ik išauštant gandina žiedžių.

Bet dumčiuks jo, kurs kasdien jam patalą kloja

Ir kasnakts, kad kožnas jau sau miegt įsigūžtęs,

Skarbus sergėt tur, penkias liktis užsidegęs,

430Sako, kad jo pons daugsyk didei nusigandęs

Irgi drebėdams prieš gaidžius iš patalo šoka.

Nės prieš gaidgystę vis jam bilduks pasirodo

Ir jo skrynę su skarbais į kaminą velka.

Todėl jis kasryts, kad jau vėl užteka saulė,

435Klūpodams kaip tikras nars pas atdarą skrynę,

Už išlaikymą skarbų Tėvemūs pasiskaito.

Todėl irgi dabar šaltyšiams į Karaliaučių

Dergiant su karališkais grūdais nukeliavus,

Verkė jis kasdien ir naktyj rimt negalėjo.

440Kartais keikė taip, kad jo vaikai nusigando,

O vėl kartais iš knygelių poterius imdams

Irgi dūsaudams pas knygas aukštyn pažiūrėjo.

Taipgi bevargstant jam ir gėdiškai bedejuojant,

Štai viens jo tarnų pargrįžęs jam pasirodė

445Ir pasikloniodams, kaip tarnui reik pasikloniot,

Jam kupčelninko Mikolo gromatą davė.

Amtsrotui laiškus atplėšiant irgi beskaitant,

Štai ir Pričkus jau parčiuožęs iš Karaliaučiaus,

Ale dūsaudams ir liguostas jam pasirodė;

450Nės jau žilas buvo žmogus ir sirgdavo tankiai.

Amtsrots, tris žakus naujų skarbų pamatydams,

Vėl atsigavo ir sunkiai dūsauti paliovė.

Bet kaip jo tarnai, kiek yr, surokuoti pagavo,

Štai kokia nečėstis! Šilingo pasigedo

455Amtsrots dėl iškados tos taipo nusigando,

Kad per visą naktį vėl miegot negalėjo,

O, išaušus jau, taipo sumušdino Pričkų,

Kad vos tris dienas sulaukęs numirė biedžius.

Bet ir vakmistrui taip smarkiai mušė per ausį,

460Kad ir jis penkias dienas ant patalo sirgo;

O būrus visus, kurie jo pardavė grūdus,

Liepė todėl pliekt, kad jie pasivėlinę buvo

Ir tiek rūpesčių sunkių jam buvo padarę.

Tai, broleliai, tai visa šio svieto malonė!

465Tiek nusipelnom, kad viernai atliekame slūžbą!

Juk jau, kas tikt nor, tas būrišką nabagėlį

Stumdo šen ir ten nei kokį šunį nevertą.

"Tič, - tarė Selmas, - ne per daug dėl to nusiminkim!

Juk be dievo sviete nieks negal nusiduoti.

470Ponai žemės šios negal be jo ponavoti,

O mes būrai vėl be jo negalime vargti.

Kožnas tur, kaip dievs jam skyręs yr, pasikakint.

Tas, kurs užgimdams aukštai kaip pons atsisėdo,

Mislyt tur, kad jį tenai miels dievs pasodino;

475O tasai, kurs užgimdams būru prasidėjo,

Gėdėtis vyželių būriškų neprivalo,

Kad tikt viežlybai kaip reik atliekt savo darbus

Ir labiaus, kad jis širdingai bijosi dievo.

Tu savavalninke didpilvi, vis pasišiaušęs

480Ir nei žaibas koks žaibuodams gandini būrą,