Vėl atpenč tuojaus į namą savo sugrįžo

Ir naujienas tas bei tokį dyviną trūsą,

Kad orai pikti, kasnakts dar praneša svietui

Ir dėl to žmogaus tamsoj dūsaudama verkia.

245"Ak! - tarė Lauras, rymodams ant stripinio savo, -

Vis niekai, kad tūls žioplys su Bleberiu vapa,

Būk pilionys vis linksmai kasdien prisivalgą

Ir miesčionys be vargų mieste šokinėją:

Nes tokie žiopliai, butus pamatydami margus

250Ir karietas blizgančias girdėdami trinkant,

Mislija, kad kožnas ponas puikiai išsirėdęs

Nei kaip angelas danguj kasdien pasilinksmin.

Ak, gaidau! lietuviški kytri pilosopai

Taip glūpai nezaunija, kad šiupinį šutin

255Ar kad jie viešėt naujas vyžas prasimano.

Juk tikt viens glūpums, kad Milkus, Kasparo tarnas,

Poniškai pasirodydams kožnam pasitursin

Ir būrus prastus per kiaulių jovalą laiko.

Tu nenaudėli! dėl ko taip iškeli nosį?

260Ar jau užmiršai, kaip pernai, piemeniu būdams,

Ožkas ir kiaules glūpas pas Bleberį šėrei

Ir su vyžoms kaip glūps vaiks į baudžiavą traukeis?

Ar nežinai, kaip Pričkus, kad akėt nenorėjai,

Su botagu, kaip šulcui reik, tavo strėngalį drožė?

265Tikt atsimink, kieksyk tavo tėvs, sopagus siuvinėdams,

Su kurpalium tau per rambią nugarą siekė,

O moma su ražu supykus mušė per ausį.

Ogi dabar jau kaip ponatis skiauturę rodai

Ir grumzdi, kad kartais būrs, pro šalį važiuodams

270Ir tavo kardą su nauju diržu pamatydams,

Ne tuojaus, kad tu liepi, kepurę numauja

Ir, kaip nori tu, jisai nenor pasikloniot.

Snargliau! eik pirma mokinkis kakalį šildyt

Ir savo pono suteptus sopagus nušluostyt.

275Juk žinai, kaip jis tave dar per drimelį laiko

Irgi nupliekdams su lazda tavo nugarą skalbia.

Vei kapė bei tė kaip reik dar košt neprimokai!

Eik užsimauk vyžas, eik vėl pas Bleberį slūžyt!

Tikt girdėk, kaip kiaulės jo bei alkanos ožkos

280Graudžiai pro plyšius žiūrėdamos ėdesių rėkia.