Kam išbėgai taip, prastojęs kaimenę kiaulių?

Ar negavai, ko reik, kasdien iš Bleberio rankų?

Ar reikėjo tau bensyk išgint neprivalgius?

Tikt atsimink, kaip jis tave nuogą priėmė slūžyt

285Ir kiek utėlių jis tau kasdien nušukavo,

Ik išmokai jo penkias kiaules surokuoti;

O paskui kiek vargo jis ir ašarų verkė,

Ik jo daglą puskuilį su penketa kiaulių

Pro vartus išguit drįsai, kad išginė kerdžius.

290Ogi dabar, žioply, jau gėdies Bleberio namo

Ir jo viežlybą, bei vertą niekini vardą?

Tič tiktai, ponat! mažu vėl teks žingine žengti,

Ir, kad dievs koravos, dar verkdams ubagais eisi."

"Rods, - tarė Pričkus, - jauns žmogus durnai dūkinėdams

295Nei sidabras gyvs stikle mudriai šokinėja

Ir per daug durnuodams sau iškadą padaro.

Juk ir mes visi, glūpi dar būdami snargliai,

Daug visokių niekniekių glūpų prasimanėm.

Mes vaikai ant ūlyčių krūvoms susibėgę,

300Lošom ir durnus štukus kaip kūdikiai taisėm.

Čia viens pulks, sau žirgus iš lazdų pasidaręs

Ir glūpai skraidydams, ant purvų šokinėjo;

O kitsai, botagus sau iš plaušų nusisukęs,

Pauškėjo be kelnių šen ir ten bėginėdams;

305Bet mergaitės, pačios dar privalydamos auklių,

Jau iš lopų margas sau lėles madaravo

Ir aukuodamos ant alkūnių garbino bostrą.

Žinom juk, kaip vaikesčiai savo vasarą švenčia.

Poniški vaikai, su būriškais susisėdę,

310Kartais broliškai purvus krapštydami žiopso

Ir taip viens, kaip kits, niekus be razumo plūsta;

Juk ir ponų vaikesčiai taip jau per subinę gauna,

Kad jie, kaip kiti vaikai, į patalą meža.

Andai aš su gromata siųsts pas Kasparą bėgau

315Ir pas jo vartus naujus, kepurę nuvožęs,

Laukiau, ik tarnai man ponui lieps pasirodyt.

Štai žiūriu, viena boba vis lekuodama bėga.

Gryta! tariau, kas kenk, kam bėgi taip išsižiojus? -

"Ak! - tarė ji kytriai, - ponatis mūs maloningas..."

320Taip ištarusi, ji tuojaus pas upę nušoko