Ir jo pridergtas buksvas su kultuve skalbė.
Aš besigėdėdams išvydau Krizą bekumpsant.
Vaike, tariau, ką misliji toktai pamatydams?
Ar ne mūsų žiopliai taip jau šokinėdami daro?
Būrkos savo lėles glūpas su skrandgaliu rėdo
Ir suvystytas į tamsų pasalį kiša;
Juk žinai, kaip būrai veislę savo kavoja.
Ale žiuponės savo lėles, margai dabinėtas,
Ant šilkų perynų vis į patalą guldo.
O vei ir jų lėlės, kad joms kas pasidaro,
Lyg taipo, kaip ir mūsiškės, klykia nešvankiai.
Bet jau ir taip visur, kol sviete kūdikiai augo,
Vargt ir verkt vaikų pirmiausias buvo remestas.
Dar nei viens ikšiol n'užaugo vis besijuokdams;
Ir iš lopšio dar nei viens n'iškopo neverkęs.
Vei žiūrėkim tikt! jau vėl su padėjimu dievo
Vasarą su šiltoms dienelėms jaučiame grįžtant.
Vei! kaip žemė jau savo nuogą nugarą rėdo,
Ir kaip kožnas daikts atgydams pradeda džiaugtis.
Ant! paukšteliai po dangum, pulkais susilėkę,
Linksminas ir sumišai visur skraidydami juokias;
O keli tarp jų pautus rokuodami deda.
Ale palaukit tikt, iki pautai, jūsų padėti,
Čypsės ir po tam dar jus užaugdami kvaršins
Ir už procią jums menkai dėkavos išlėkę.
Taigi matai, taip paukščiams, taip ir mums pasidaro,
Irgi be vargo būt negal nei viens šiame sviete.
Juk ir mes, dar A, B, C nemokėdami čiauškėt,
Daug vargų bei strokų tėvams savo padarėm,
Ik bėginėt išmokom ir ką žaist prasimanėm.
O vei! kaip kiek išminties užaugdami gavom,
Ir darbeliai su vargeliais jau prasidėjo;
Štai tuo žirgai su lėlėms į šūdą pavirto.
Ak išties! kita prova, kad piemenio skrandą
Jau užsimovęs ožkas ir kiaules varinėji
Ar kad dargana su lytum pluk nugarą prausia.
Ei paskui, kad jau akėčias reik sekinėti
Ar kad margis su laukiu nenor rėplinėti,
Mislyk tikt! koktu dūšelei čia pasidaro.
Ypačiai kad po tam jau gyvos randasi lėlės
Ir nenaudėlės dėl niekų kvaršina galvas.
Juk žinai, kaip yr, kad pulks lėlių pasidaro.
Ak Adom! tu pirms žmogau išdykusio svieto.
Tu su savo Ieva, sode pavasarį švęsdams
Ir gėrybes uždraustas slaptoms paragaudams,
Sau ir mums nabagėliams daug padarei vargelių.
Dievs, tave koliodams ir žemę visą prakeikdams,
Dėl raspustos tos iš rojaus išmetė laukan
Ir su rūpesčiais tavo duoną paliepė valgyt.
Taip po tam tu, biedžiau, su Ieva, savo mote,
Išrėdyts su kailiais per laukus bėginėjai
Ar tamsoj pasislėpt į krūmus kur nusitraukei.
Žinom juk ir mes, koktu, kad kaip nusidėję
Slapomės ar kartais šen ir ten bėginėjam.
Tau, tėtat garbings! pirmykščios tavo lėlatės
Daug dyvų bei daug neregėtų štukų padarė,
Ik po tam iš tų lėlių pulkai prasidėjo
Ir kaip mūsų žiopliai tavo biedną kvaršino galvą.
Tu su savo Ieva juk dar nebuvota bandę,
Kaip jūsų veislės pulks ant svieto šio prasiplatins
Ir kiek vargo jums jisai padarys užaugdams.
Ale ką mislijo Ievutė, tavo pačiutė,
Kaip jos pirmas vaiks užgimęs klykti pagavo
Ar kaip pirmąsyk ji jam pasturgalį šluostė
Ir prastai suvystijus į pašalį kišo?
Ale, žėlėk dieve! kiek džiaugsmo judu sulaukėt,
Kaip susivaidijęs ant lauko juma sūnelis
Barės rūstaudams ir brolis numušė brolį?
Ak Adom! tu, peržengdams prisakymą dievo,
Sau ir mums padarei vargus ir didelę bėdą.
Juk ir mes, kaip tu, šime sviete vos pasirodom,
Štai tuo bėdos iš visų pašalių susibėga
Ir nuo lopšio mus ik grabo persekinėja.
Ale ką galim veikt? Pakol šime krutame sviete,
Turim jau visaip, kaip taiko dievs, pasikakint.
Juk ne vis reik vargt, ir tokios randasi dienos,
Kad, prisivargę daug, širdingai vėl pasidžiaugiam.
Ant žiemos smarkums su šalčiais vėl pasibaidė,
Ir ilgų nakčių tamsybės jau nusitrumpin,
Vei, saulelė, tikt žiūrėk! atkopdama greitai,
Brinkina jau laukus ir žolę ragina keltis;
Vei! ne daugio reiks, tuo vėl kvietkas pasidarę
Uostysim ir garbinsim pavasarį margą.
Bet ir jūs, darbai, mus vėl užniksite dovyt,
Kad turėsim su vargais į baudžiavą trauktis.
Ak! kiek trūso reiks, ik į skūnes sugabensim,
Kas ant aukšto dar ar klėtyj guli be diego;
Ir kiek dar palūkėt reikės, iki šiupinį virsim.
Nugi dabar, į dievišką žiūrėdami ranką,
Judinkimės pamaži nuolatai nusitvert savo darbus
Ir nepabūkim, kad išgirsim darganas ūžiant
Ar kad orai mus daugsyk visoki nugandins!
Skubinkimės, eime nugaminkim reikalą kožną!
Orei žagrių reiks, palyčių beigi noragų;
O akėčioms reiks negelių bei bingusių kuinų.
Žinom juk, ką jaučiai mums rėplodami riekia,
Kuinai tur, kad liepiam jiems, skraidydami trupint."
"Rods, - tarė Slunkius, - vėl bensyk su padėjimu dievo
Išmiegot ir sąnarius atgaivinti galėjom.
Ak! kieksyk aš, rūpesčių visų neminėdams,
Ištisas ir užklots krankiau pas kakalį šiltą.
Ak! kad būt ilgiaus žiema pas mus pasilikus,
Ir kad vis miegot mums būtų sviete paskirta.
Ogi dabar, žėlėk dieve! jau vasara randas
Ir darbų naštas nusitvert vėl ragina rengtis.
Ak! man ašaros į akis jau pradeda trauktis;
O mano motė (žinot juk, koks moterų būdas)
Vis susiraukus ir rankas grąžydama verkia.
Aš vaitodams vis ir tokią bėdą matydams,
Ak! močiute, tariu, bensyk ir verkusi liaukis;
Juk dar čėso yr, ir mes atliksime darbus.
Žinom juk, kad ratas sens, pamaži besisukdams,
Tą daugsyk apgauna, kur vis ritasi šokdams;
O kieksyk sutrūksta jis permier besisukdams!
Kuinas taipo jau ramboks, vis žingine žergdams,
Kartais dar toliaus uždėtą nuneša naštą,
Kaip tūls žirgs durnuodams ir piestu šokinėdams;
O kiek sykių dar iškadą sau pasidaro.
Ant! smalininks, saikėt ir išparduot savo smalą
Per kiemus pamaži važinėdams, kirkina ratą,
O tiktai nusipelno jis sau pinigą grečną.
Kas iš to, kad būras tūls, per daug bėginėdams
Ir permier besirūpindams, savo sunkina širdį!
Tėvs mano Kubas taip glūpai kol gyvs nepadarė,
O ir jo tėvs Stepas taip gyvent nemokino.
"Vaikai! - rėkdavo jis, ant demblio girts išsitiesęs
Ir su žaku prastu kaip prastas būrs užsiklojęs, -
Vaikai! šiukštu jums naujus niekus pramanyti,
Taip gyvenkit, kaip mes, tėvai jūsų gyvenom.
Vis protingai, vis pamaži nusitverkite darbus.
Čėdykitės kytriai jauni, dar būdami klapais,
Kad dar ir senysta ką ras atšokdama kartą."
Tuos žodelius savo tėvo aš tikrai nusitvėriau
Ir, kol gyvs krutėsiu, jų kasdien paminėsiu."
Tas durnas kalbas visi girdėdami būrai
Gėdėjos; bet Pričkus jam drąsa pasakydams:
"Eik, - tarė, - šūdvabali! kur šūdvabaliai pasilinksmin.
Juk tu jau su savo namais, kasmets šūdinėdams,
Sau ir mums, lietuvninkams, padarei daug gėdos.
Aš, kad man skvieruot pons amtsrots urdelį siuntė,
Tau, žinai, daugsyk taipo per nugarą drožiau,
Kad iš skrandos tavo senos sklypai pasidarė.
O kieksyk tave vakmistras kone visą nulupo
Ir tu raišėdams vos vos į baudžiavą traukeis.
Neprieteliau! tu, lėbaudams ir vis smaguriaudams,
Lauką su tvoroms ir namą visą suėdei;
O dar ir savo vaikesčius pagadint nesigėdi?
Bet, jūs viežlybi kaimynai, jūs gaspadoriai
Su grečnoms gaspadinėms, mums nereik nusigėdėt,
Kad mes, būriškus jau vėl nusitverdami darbus,
Mėšlus rausim ir laukus įdirbdami vargsim;
Juk ir pirmas sviets, šventybę savo prapuldęs,
Su darbais ir rūpesčiais savo pleškino puodą:
Nes be trūso dievs mus išmaitint nežadėjo,
O tingėdami vis ir snausdami sviete netinkam.
Kad skilvys išalkęs nor gardžiai pasilinksmint,
Tai pirma tur visas kūns viernai pasipurtint.
Taigi nutverkim jau kiekviens savo jautį
Ir išrėdę jį kaip reik klausyt pamokinkim:
Nes, ką žiemą jis yra stalde sudūmojęs,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip poemoje vertinamas darbas ir tinginystė?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pričkus, kreipdamasis į Adomą, primena, kad po nuopuolio Dievas liepė duoną valgyti „su rūpesčiais“, todėl darbas yra žmogaus dalia. Slunkius gailisi, kad baigėsi žiema, ir teisinasi protėvių žodžiais: „taip gyvenkit, kaip mes, tėvai jūsų gyvenom“. Pričkus jam primena, kad šis pralėbavo lauką, tvoras ir namą ir padarė gėdos „mums, lietuvninkams“. Kaimynams jis primena, kad „be trūso dievs mus išmaitint nežadėjo“. Tinginystė poemoje peikiama ir kaip ūkio griuvimas, ir kaip gėda visai bendruomenei.
Rašiniui: DarbasDoraŽmogaus vertė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.