Ir besikloniodams vaikus krūvon varinėja.
Ba! mėsos visokios ir šulnų smagurėlių
Virt ir kept gardžiai jau daug visur pasidaro.
Nugi dabar, kaimynai, gentys ir gaspadoriai!
Rūpinkitės akylai, kad užardami lauką,
Daug visokio sau išbertumbit vasarojo.
Juk negali maitintis vis vienais riebumynais;
Ir dailių riekelių reik, kad spirgini spirgus.
Todėl tur kiekviens, šventes pavasario švęsdams,
Kas ant čielo meto reik, taipo pasirūpint,
Kad kožna diena, nusikandus savo dalyką,
Dar ir sekančiai n'užmirštų reikalą skalsint."
Rods, - tarė Blėkius, - ką mes pernai sau nusipelnėm
Ir zopostui savo namams kampe pakavojom,
Su žiema jau baigias ir visur išsituštin.
Vei! kaip skūnės, kur mūsų lobiai buvo sukrauti,
Nei pūstynės stov ir maisto viso neteko;
O aruodų krūvos jau taipo pasibaidė,
Kad kisielių virt ir skanų šiupinį pleškint
Nieks nesiliko, kaip tiktai skūpa mažumėlė.
Ant pašaliai visi, kur ropės irgi repukai
Su kitais viralais zopostui buvo padėti,
Taip išsituštino jau, kad mes, kasydami galvas,
Vos jau žinom, ką nusivirt ir kuom pasisotint.
Ak! jūs kumpiai, jūs dešrelės su lašinėliais,
Mes kone verkiam jau, kasdien paminėdami jūsų."
"Tič! - tarė Pričkus jam, lietuviškai pasakydams,
Eik, žioply! Tu juk kasmets dėl ėdesių skundies.
Kas tau kalts? Kam vis, sulaukęs rudenį riebų,
Taip nesvietiškai sugramdai savo zopostą,
Kad prieš Mertyną tikt vos paršuks pasiliekti?
Čedyk, neprieteliau, kol riebų šutini puodą,
Tai tau kūdą nereiks prisikaist, kad vasara grįžta.
Taigi nutverk iš naujo vėl dėl ėdesių darbus
Ir pelnykis ką sukriai dėl rudenio rudo.
Dirvai duok, kas reik, kad jos palūkanų nori;
Juk neprivalo jį tau duot, negavusi nieko.
Usnys, dilgėlės ir brantai su sanevadais
Auga, kaip žinai, be jokios mūsų pagalbos;
Ale grūdelis gers nesiranda, kad nepasėji.
Tu tikt vis mėsos kasdien prisiėst išsižioji,
O burokų bei lapienės niekini garbę.
Todėl tu kasmets, supliurpęs visą zopostą,
Blogs ir pusgyvis velkies į baudžiavą mielą.
Eik, žioply! eik sėt kiekvieną sėjamą daiktą.
Sėk miežius, pupas, grikus su didele sauja;
Ir avižų n'užmiršk, kad sėdams išberi grūdus:
Nes kisieliaus tu, o kuinai pašaro laukia.
Žirnių sau pasisėk zopostui didelį plotą,
Juk žinai, kaip skanūs jie, kad šiupinį valgai.
Ai! kaip daug jie mums per metą skalsina duonos.
Ir kanapėms duok ben kokį sklypgalį lauko;
Gėdėkis šykštuot! ir tokio reikalo reikia.
Ar ne gerai, kad pats sau grečną nuveji virvę,
O pinigėlį delmone kytriai pakavoji?
Sėk linų, kiek Gryta norės; minau nesivaidyk!
Juk žinai, kaip vis daugiaus nor moterų būdas,
Kad jos pradeda verpt ir jau prisiverpusios audžia."
Ale nepeik, minau! permier tą moterų provą!
Ar ne smagu klausyt, kad viežlybos gaspadinės
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Donelaitis moko elgtis su gyvuliais ir kaip vertina moterų darbą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pukiui, kankinančiam jaučius, liepiama įsivaizduoti, kad margis jį patį įkinkytų į žagrę, nuvarytų iki mirties ir nugabentų mėsininkui. Jautis „už pašarą menką“ velka žagrę, todėl su juo reikia elgtis žmoniškai, o mušti „be reikalo“ negalima. Moterų darbui skirta ilga ištrauka: tinginės, kurios beplepėdamos pamiršta sukti ratelį, išpeikiamos, o darbščiosios giriamos: „Jums garbė, kad audeklėliai, jūsų nuausti, ant margų lankų kaip sniegs pavasario blizga.“ Abiem atvejais matas tas pats: pagarbos vertas tas, kas sąžiningai dirba.
Rašiniui: DarbasGamtaDora
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.