Žiemą su mergoms vindus savo sukdamos ūžia?

Ar ne gražu žiūrėt, kad Gryta, jau prisiverpus,

Skirsto verpalus aust ir audus baltina drobes?

O paskui, kas namui reik, rokuodama rėžia,

605Taip kad ir dailiems auteliams gals pasiliktų.

Ak! kad visos moters taip kytriai padarytų,

Mislyk tikt, ar būtų tiek nuogų nabagėlių?

Ak išties! mūsų būrai, nei rėdyti ponačiai,

Dar su dumčiais vokiškais susisėst užsigeistų.

610Ir prancūzai juos toliaus išpeikt negalėtų.

"Rods, - tarė Pričkus, - vis tiesa, kas čia pasakyta.

Aš kaip šulcas per kiemus ilgai jodinėdams,

Daug įsitėmijau, kaip daro mūs gaspadinės,

Kad žiemos čėse ką verpt krūvoms susisėda.

615Juk radau gana tokių, kurios nesigėdi,

Kad joms kartais merdėdams vos sukasi vindas.

Nės, kad verpt reik, jos taip daugel pasakų vapa,

Kad jau ir ranka kuodelį pešt užsimiršta

Ir besijuokiant koja vindą sukt pasiliauja.

620Taip šūtkas betaisant štai žiema pasibaigia;

Ogi pavasaris, atžengdams su vasara miela,

Atliktų žiemos darbų visur pasigenda.

Pimė rengias aust, o Jekė mest pasisiūlo.

O ką mes ar aus, kad verpt ir lenkt nenorėjo?

625Taipgi namai visi paskiaus nuogi pasidaro,

Kad su buksvoms lopytoms vyrs vos užsidengia,

O vaikai ant ūlyčių nuogi bėginėja."

Moters, jūs nenaudėlės! tai jums parašyta.

Bet jūs prietelkos, jūs viežlybos gaspadinės!

630Jus neprivalot dėl tokių kalbų nusigėdėt.

Tos tesigėdi tikt, kurios tingėt nesigėdi.

Jums garbė, kad vindas jūsų, sukriai besisukdams,

Pakulų bei linų kuodelį nupeša greitai;

Jums garbė, kad staklės prieš pavasarį trinka

635Ir šaudyklė su šeiva šokinėdama tarškia;

Jums garbė, kad audeklėliai, jūsų nuausti,

Ant margų lankų kaip sniegs pavasario blizga.

Ale nevenkit dar daugiaus kaip reik pasipurtint.

Ant daržų pašaliai darbelių lūkuria jūsų.

640Taigi padėkit jau vindelių visą klapatą,

Ir stakles, iki vėl reikės, į pašalį kiškit!

Ogi nagan spatelius greitus bei lopetas imkit!

Vei! kaip kurmiai, šen ir ten vartydami žemę,

Jus daržovę sėt į daržą ragina bėgti.

645Rods tiesa! visaip reik pilvui reikalą provyt.

Jam negana, kad tikt iš viršaus jį dabinėjam;

Bet ir iš vidaus jis nor kasdien pasilinksmint.

Todėl jums pilvai nuogi didei pasiklonios,

Kad jūsų mylista juos vėl apdengt nepatingot

650Ir trinyčius naujus, buksvas bei marškinius audėt.

Bet daugių daugiaus jie garbins jūsų malonę,

Kad jie, su nauju rėdu česnyj susisėdę,

Lašinius ir dešras su jūsų viralu valgys.

Nugi dabar, ką tikt įmanot, sėkite sėklas!

655Sėkite kopūstus, morkus su didele sauja;

Ropių, pastarnokų, sviklų beigi repukų;

Taip ir šalkių su gardžiais kartupelių valgiais

Sėt ir įvaisint, pridabot ir kuopt nepamirškit!

Taip besipurtindamos linksmai pavasarį baikit,

660Ik jau prie kitų darbų jums vasara šūkters.

Vasaros darbai

"Sveiks, svieteli margs! šventes pavasario šventęs;

Sveiks ir tu, žmogau! sulaukęs vasarą mielą;

Sveiks kvietkelėmis pasidžiaugęs, sveiks prisiuostęs;

Sveiks, dieve duok! sulauk dar daug pavasario švenčių

5Irgi, sulaukęs jas, vis sveiks ir drūts pasilinksmink.

Taip dieve duok kožnam, kurs mūsų Lietuvą garbin

Ir lietuviškai kalbėdams baudžiavą seka.

Tam dieve duok! sulaukt kasmets pavasarį sveiką,

Ogi, pabaigus tą, po tam ir vasarą linksmą."

10Taip prieš Sekmines būrus į baudžiavą kviesdams

Ir, kas reik atlikt, pamokindams sveikino Pričkus.

Rods sveiks kūns, kurs vis šokinėdams nutveria darbus,

Yr didžiausi bei brangiausi dovana dievo.

Tas žmogus, kurs daug trūsinėjęs bei prisivargęs

15Savo prastus valgius vis su pasimėgimu valgo,

O prisivalgęs ir viernai dėkavojęs dievui

Linksmas, sveiks ir drūts miegot į patalą kopa, -

Tas apgauna tą, kurs vis kasdien išsirėdęs,

Ale dūsaudams ir vis sirgdams nutveria šaukštą!

20Kas iš to, kad tūls Mikols, išputusį pilvą

Svietui rodydams ir nei pūslė pasipūsdams,

Kaip koks smirdas dėl šelmystų sviete nerimsta,

Bet su Koinu kasdien dangaus išsigąsta!

Kas iš to, kad Diksas nuogs pas kupiną skrynę

25Klūpodams ir vis vaitodams garbina skarbus!

O nei grašio sau, kad reik, išimti nedrįsta,

Bet nei bloznas vis nedarytą viralą srebia

Ir skarots bei pusnuogis kasdien pasirodo.

Mes lietuvninkai vyžoti, mes nabagėliai

30Ponams ir tarnams jų rods prilygti negalim;

Bet ir poniškas ligas kentėt neprivalom.

Ak! kaip daug mieste bei dvaruose prisistena,

Kad mus atlankyt pamaži vėl vasara rengias.

Čia viens, rėkaudams durnai, su podagra piaujas;

35O kits ten, kitaip dūsaudams, daktaro šaukia.

Ai! dėl ko ponus taip skaudžiai kankina ligos?

Kodėl jų taip daug pirm čėso giltinė suka?

Todėl, kad jie būriškus išjuokdami darbus

Su griekais kasdien ir vis tingėdami penis.

40O štai mes, mieste per nieką laikomi būrai,

Pasukų kiek ar išrūgų skystų prisisurbę,

Vis tekini, kaip klapams reik, atliekame darbus.

O kad kartais kokį dar lašinių šmotelį

Ar dešros lietuviškos ben kiek paragaujam,

45Tai dar juo dailiaus uždėts mums sekasi darbas.

"Rods, - tarė Lauras, ant kumpos lazdos pasirėmęs, -

Dievui būk garbė! sveiki pavasarį baigiam

Ir visi drūti pargrįžtant vasarą matom.

Vei! kaip vėl aukštyn saulelė kopti paliovė

50Ir, aukščiaus savo žėrintį nuritusi ratą,

Ant dangaus išgaidrinto sėdėdama žaidžia.

Vei! kaip jos skaistums, kūrendams žiburį karštą,

Žemės vainikus pamaži jau pradeda vytint

Ir grožybes jų puikias su pašaru maišo.

55Ak! kaip tūla mūsų žolelių taip nusirėdė,

Kad nei boba jau didei sukrošusi kumpso.

O kiek jų darže žmogaus ranka nusiskynė

Ir, grožybėms jų margoms trumpai pasidžiaugus,

Jaugi suvytusias ir nederingas išmetė laukan.

60Bet taip ir paukšteliams mūs linksmiems pasidarė.