Ką gegužė pakukavo, ką lakštingala suokė
Ir ką vieversiai poroms lakstydami žaidė, -
Tai jau baigias vis ar jau visai pasiliovė.
Daug gyvų daiktų, kurie lizde prasidėjo,
Tėvą su moma prastoję penisi patys
Ir dainas savo tėvų atkartodami čypsi.
Taip trumpam čėse nei naujas sviets pasidarė.
Tokius aš dyvus kaip sens žmogus pamatydams
Irgi dūsaudams iš širdies, tuo šūkteriu graudžiai:
Ak! tariu, kaip visai niekings mūsų veikalas amžio.
Mes silpni daiktai, kaip švents mums praneša Dovyds,
Nei žolelės ant laukų dar augdami žydim.
Kožnas viens žmogus užgimdams pumpurui lygus,
Iš kurio žiedelis jo pirmiaus išsilukštin,
Ik po tam jis, peržydėjęs ir nusirėdęs,
Užaugin vaisius ir amžį savo pabaigia.
Taip, iš viso taip, ir mums biedniems pasidaro.
Mes (taip pons, kaip būrs), lopšyj verkšlendami biedžiai,
Amžio būsiančio tikt blogą pumpurą rodom.
O paskui, kad čėsas jau žydėti pareina,
Štai viens kaip ponatis poniškai šokinėdams,
O kits būriškai kaip būrvaikis bėginėdams,
Jaunas savo dienas glūpai gaišindami lošta.
Bet štai! kad ūsai pirmi jau pradeda želti,
Ir kad darbus jau sunkokus reikia nutverti,
Ai! kur dingsta glūps ir vaikiškas šokinėjims.
O kieksyk, linksmai šokinėjant ir besispardant,
Giltinė su rauplėms piktoms atšokusi smaugia
Ar su karštlige dar tikt macką pasuka biedžių.
Bet ir klapams, ir mergoms ji gatavą dalgį
Aštrina vis ir, jauno jų n'atbodama veido,
Kirsteria taip aklai, kad kasos irgi kepurės
Su grožybėmis visoms į nieką pavirsta.
Taigi matai, kaip žmogiškas trumpintelis amžis
Žydinčioms ir krintančioms prilygsta žolelėms."
Taip besipasakojant, štai vakmistras pasirodė
Ir besispardydams taip baisiai keikti pagavo, -
Kad sviets visas su visais daiktais padrebėjo.
"Kad perkūns, kad velnias!" Ai žmogau, pasimislyk!
Kam dūksti taipo, kam keiki taip išsižojęs?
Ar tave patį jau šėtons padūkino visą?
Neprieteliau! kam plėšais taip, kas tau pasidarė?
Bet jis dar labiaus ir taip durnuoti pradėjo,
Kad visoki paukščiai po dangum nusigando.
Syveida kytra nulenkus uodegą bėgo;
O sturluks, ausis iškėlęs irgi drebėdams,
Į arčiausius krūmus vos nusikakino slėptis.
Bet ir rupuižės, ir varlės taip nusigando,
Kad jos umaru su vaikais į vandenį šoko.
Žiurkės po kraiku su pelėms irgi pelėdoms
Dėl tokių baisybių jau apalpti pradėjo;
O daug žvirblių pusgyvių nuo stogo nupuolė.
Taip, ar girdit, taip tas neprietelius prasikeikė.
"Ak! - tarė Selmas, - jau per daug yr sviete bedievių,
Ant kurių liežuvio vis velniai šokinėja.
Tūls apjekėlis, sulaukęs rytmetį mielą,
Poterių jau nemokėdams ar skaityt nenorėdams,
Su perkūnais ir velniais iš patalo kopa.
O paskui jis, taip savo namą visą prakeikęs,
Su visais velniais šeimyną ragina dirbti.
Bet ir valgant jis paskui, taip jau savo stalą
Su tokioms žegnonėms pekliškoms įžegnojęs,
Duoną nutveria riekt, po tam ir viralą srebia.
Taip jis su velniais išauštant imasi darbus;
Taip ir temstant jau kirmyt į patalą žergia.
Kad pilvots koks ponpalaikis taipo prasikeikia,
Tai jau ne dyvai, nes velniui jis pasidavęs,
Poterių gėdis ir dangaus paminėdams juokias;
Ir, kaip mūsų glūpi galvijai stipt užsigeidęs,
Kiaulėms ant garbės vis kiauliškai šūdinėja.
Bet kad būrpalaikis koksai, vos pasukas ėsdams
Ir kaip nulupts pusgyvis vargu rėplinėdams,
Su velniais kasdien savo darbą nutveria kožną,
Tai baisybė, kad jau ir plaukai pasišiaušia;
O tiktai, kaip žinom, taip kasdien pasidaro."
Selmui taip besidyvijant, štai girgžteria durys,
Ir šaltyšius Pričkus tuo visiems pasirodė.
"Štai, - tarė jis, tuojaus skaitydams gromatą pono, -
Štai poryt mūsų pons mus bėgt į baudžiavą siunčia
Ir iš staldų jo išgramdyt mėžinį liepia.
Todėl jau vežimus kaip reik taisykite kožnas
Ir su šakėms bei kabliais atbėkite greitai.
Žinot juk visi, kas mėžiant puolasi būrams,
Ir kiekviens numanai savo murgą jau primatuotą.
Aš, kad dievs laikys, tarp jūsų mudriai makaluodams,
Ne tiktai, kad mėšit, jus viernai pridabosiu,
Bet ir iš širdies, kad gramdyt reiks, pamokinsiu."
Taip ištaręs, jis kūliais pro duris iššoko
Ir, ant kumelio ketvergio tuojaus užsimetęs,
Skubinos ir kitiems kaimynams urdelį rodyt.
O kaip jau diena pasakyta buvo prašvitus,
Štai baudžiauninkai visi pulkais susirinko.
Viens savo kablį, o kitsai naujintelę šakę
Nešdams ir besiskubindams tikt bėga, tikt bėga.
Albas, šūdleteres naujas tyčioms pasidaręs,
O Merčiuks, ratelius taip jau naujus užsimovęs,
Su kitais baudžiauninkais į baudžiavą tarškė;
O bernai visi, naujas vyžas nusipynę
Ir autus naujus iš drobės sau pasidarę,
Vis tekini, kits kitą neigi pranokdami šoko.
Tai išties dyvai, nės taip nedarydavo būrai.
Sako juk visur, kad būrs į baudžiavą slenka
Ir kad kartais su piktu jį reikia pajudint,
Kad, kaip puolas jam, jis žengt ir dirbt užsigeistų.
Ale ką mačija? čia mums nereik nusidyvit.
Amtsrots valsčiaus to, kursai tą baudžiavą valdė,
Toks širdings buvo pons, kad kožnas, jo paminėdams,
Dar vis verkia: nės jisai jau numirė pernai.
Ak! išties ir verts, kad jo kasdien paminėtų
Ir kad jo vaikų vaikai paminėdami verktų.
Tai buvo pons! ak tokį vos vėl rasime sviete!
Mislyk tikt, gaidau! kaip jis mylėdavo žmones;
Ir dėl ko jį vėl visi mylėdavo būrai.
Daug yr ponpalaikių, kurie, pamatydami būrą,
Spiaudo nei ant šuns ir jį per drimelį laiko;
Lygiai kad žmogutis toks neverts pažiūrėti.
Ale nabašninks amstrots taip nedarydavo būrui;
Bet visur aštriai kaip tėvs užstodavo biedžių.
Keikesčių niekados iš jo burnos nesulaukėm;
Ir kad kuočės jis būrus išgirsdavo keikiant,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl būrai vis apverkia mirusį amtsrotą?
Rašiniui: Būrai ir ponaiValdžiaŽmogaus vertė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.