Bet ir valgant jis paskui, taip jau savo stalą

Su tokioms žegnonėms pekliškoms įžegnojęs,

Duoną nutveria riekt, po tam ir viralą srebia.

Taip jis su velniais išauštant imasi darbus;

125Taip ir temstant jau kirmyt į patalą žergia.

Kad pilvots koks ponpalaikis taipo prasikeikia,

Tai jau ne dyvai, nes velniui jis pasidavęs,

Poterių gėdis ir dangaus paminėdams juokias;

Ir, kaip mūsų glūpi galvijai stipt užsigeidęs,

130Kiaulėms ant garbės vis kiauliškai šūdinėja.

Bet kad būrpalaikis koksai, vos pasukas ėsdams

Ir kaip nulupts pusgyvis vargu rėplinėdams,

Su velniais kasdien savo darbą nutveria kožną,

Tai baisybė, kad jau ir plaukai pasišiaušia;

135O tiktai, kaip žinom, taip kasdien pasidaro."

Selmui taip besidyvijant, štai girgžteria durys,

Ir šaltyšius Pričkus tuo visiems pasirodė.

"Štai, - tarė jis, tuojaus skaitydams gromatą pono, -

Štai poryt mūsų pons mus bėgt į baudžiavą siunčia

140Ir iš staldų jo išgramdyt mėžinį liepia.

Todėl jau vežimus kaip reik taisykite kožnas

Ir su šakėms bei kabliais atbėkite greitai.

Žinot juk visi, kas mėžiant puolasi būrams,

Ir kiekviens numanai savo murgą jau primatuotą.

145Aš, kad dievs laikys, tarp jūsų mudriai makaluodams,

Ne tiktai, kad mėšit, jus viernai pridabosiu,

Bet ir iš širdies, kad gramdyt reiks, pamokinsiu."

Taip ištaręs, jis kūliais pro duris iššoko

Ir, ant kumelio ketvergio tuojaus užsimetęs,

150Skubinos ir kitiems kaimynams urdelį rodyt.

O kaip jau diena pasakyta buvo prašvitus,

Štai baudžiauninkai visi pulkais susirinko.

Viens savo kablį, o kitsai naujintelę šakę

Nešdams ir besiskubindams tikt bėga, tikt bėga.

155Albas, šūdleteres naujas tyčioms pasidaręs,

O Merčiuks, ratelius taip jau naujus užsimovęs,

Su kitais baudžiauninkais į baudžiavą tarškė;

O bernai visi, naujas vyžas nusipynę

Ir autus naujus iš drobės sau pasidarę,

160Vis tekini, kits kitą neigi pranokdami šoko.

Tai išties dyvai, nės taip nedarydavo būrai.

Sako juk visur, kad būrs į baudžiavą slenka

Ir kad kartais su piktu jį reikia pajudint,

Kad, kaip puolas jam, jis žengt ir dirbt užsigeistų.

165Ale ką mačija? čia mums nereik nusidyvit.

Amtsrots valsčiaus to, kursai tą baudžiavą valdė,

Toks širdings buvo pons, kad kožnas, jo paminėdams,

Dar vis verkia: nės jisai jau numirė pernai.

Ak! išties ir verts, kad jo kasdien paminėtų

170Ir kad jo vaikų vaikai paminėdami verktų.

Tai buvo pons! ak tokį vos vėl rasime sviete!

Mislyk tikt, gaidau! kaip jis mylėdavo žmones;

Ir dėl ko jį vėl visi mylėdavo būrai.

Daug yr ponpalaikių, kurie, pamatydami būrą,

175Spiaudo nei ant šuns ir jį per drimelį laiko;

Lygiai kad žmogutis toks neverts pažiūrėti.

Ale nabašninks amstrots taip nedarydavo būrui;

Bet visur aštriai kaip tėvs užstodavo biedžių.

Keikesčių niekados iš jo burnos nesulaukėm;

180Ir kad kuočės jis būrus išgirsdavo keikiant,