Todėl jau vežimus kaip reik taisykite kožnas

Ir su šakėms bei kabliais atbėkite greitai.

Žinot juk visi, kas mėžiant puolasi būrams,

Ir kiekviens numanai savo murgą jau primatuotą.

145Aš, kad dievs laikys, tarp jūsų mudriai makaluodams,

Ne tiktai, kad mėšit, jus viernai pridabosiu,

Bet ir iš širdies, kad gramdyt reiks, pamokinsiu."

Taip ištaręs, jis kūliais pro duris iššoko

Ir, ant kumelio ketvergio tuojaus užsimetęs,

150Skubinos ir kitiems kaimynams urdelį rodyt.

O kaip jau diena pasakyta buvo prašvitus,

Štai baudžiauninkai visi pulkais susirinko.

Viens savo kablį, o kitsai naujintelę šakę

Nešdams ir besiskubindams tikt bėga, tikt bėga.

155Albas, šūdleteres naujas tyčioms pasidaręs,

O Merčiuks, ratelius taip jau naujus užsimovęs,

Su kitais baudžiauninkais į baudžiavą tarškė;

O bernai visi, naujas vyžas nusipynę

Ir autus naujus iš drobės sau pasidarę,

160Vis tekini, kits kitą neigi pranokdami šoko.

Tai išties dyvai, nės taip nedarydavo būrai.

Sako juk visur, kad būrs į baudžiavą slenka

Ir kad kartais su piktu jį reikia pajudint,

Kad, kaip puolas jam, jis žengt ir dirbt užsigeistų.

165Ale ką mačija? čia mums nereik nusidyvit.

Amtsrots valsčiaus to, kursai tą baudžiavą valdė,

Toks širdings buvo pons, kad kožnas, jo paminėdams,

Dar vis verkia: nės jisai jau numirė pernai.

Ak! išties ir verts, kad jo kasdien paminėtų

170Ir kad jo vaikų vaikai paminėdami verktų.

Tai buvo pons! ak tokį vos vėl rasime sviete!

Mislyk tikt, gaidau! kaip jis mylėdavo žmones;

Ir dėl ko jį vėl visi mylėdavo būrai.

Daug yr ponpalaikių, kurie, pamatydami būrą,

175Spiaudo nei ant šuns ir jį per drimelį laiko;

Lygiai kad žmogutis toks neverts pažiūrėti.

Ale nabašninks amstrots taip nedarydavo būrui;

Bet visur aštriai kaip tėvs užstodavo biedžių.

Keikesčių niekados iš jo burnos nesulaukėm;

180Ir kad kuočės jis būrus išgirsdavo keikiant,

Tai tuo tėviškai jis juos mokėdavo koliot.

Jis nesakydavo "tu", bet vis pasakydavo "jūsų";

Ir iškoliodams jis vis ištardavo "jūsų":

Nės tikt vokiškai jisai mokėdavo koliot.

185O kad kartais šį ar tą reikėdavo garbint,

Tai jis tam lietuviškai padarydavo garbę.

Ale dabok, brolau! aš tau daugiaus pasakysiu.

Tu su manim žinai, kaip būrą baudžiava baudžia,

Ir kaip biedžius toks, kasdien kantriai pasilenkęs,

190Po baisioms vargų naštoms vos gal atsidvėsti.

Ak, kas gal visokias mūsų bėdas surokuoti!

Vasara, juk žinai, kasmets tikt vos pasirodo,

Štai kiekviens žioplys jau būrą pradeda stumdyt.

Kaspars, ant galvos iškėlęs skiauturę riebią,

195Kaip gaidys vištas guiniodams, gandina žmones;

Ale jo tarnas Diksas dar baisiaus pasipurtin,

Kad jis, kardpalaikį nei pons prie šalies prikabinęs,

Tarp baudžiauninkų mudraudams rėkti pagauna;

Nės jis vis kytriaus už poną nor padaryti

200Ir aukščiaus už jį, tikt mislyk, veržiasi sėstis.

Ar tai švankus darbs, ar reik taip viešpatį niekint?

O kad bloznas toks savo ponui taip išsišiepia,

Ar dyvai, kad būrą jis jau visą suėda?

Juk žinai, brolau, koktu, kad svilina saulė

205Ir kad, prakaitui srovėms per nugarą teškant,

Jau ir blogs skilvys dėl pietų pradeda skųstis;

Rods ir jam perlenkio reik kasdien pasitiešyt.

Ale kuomi gal biednas būrs savo vėdarą linksmint,

Kad jam plutos tikt ir kėžas vos pasiliko.

210Taip vargingai jis, savo sausą truputį kramtęs

Ir ištroškęs, jau malkelio gert užsigeidžia.

O ką gers, kad skinkio jam nei viens nepasiūlo?

Taip jis iš bėdos, pas klaną kokį nušokęs,

Ištisas ir didei dūsaudams vandenį laka,

215Kur vabalai visoki su varlėms šokinėja;

O štai Diksas su lazda dar muša nabagą.

Ak, pon amtsrot, ak! dėl ko mums numirei pernai?

Ak, su tavim jau ir linksmybės mūsų prapuolė!

Ak tėtuti! tavęs kasdien kiekviens paminėdams

220Ir dūsaudams, taip nesvietiškai nusiverkia,

Kad ir akys jau keliems išpūti pradėjo;

O kiti dėl to, veik proto viso netekę,

Baudžiavą, kaip jiems reik, atlikt jau nedera biedžiai.

Rods ir tu, baudžiauninkus į baudžiavą guidams,

225Ne tingėt, bet dirbt liepei, kaip puolasi būrams:

Nėsa karališkas provas ir visą rabatą

Kožnas tur, kaip tarnui reik, viernai pasisavint.

Ale nesvietiškai būrus įžeist negalėjai.

Ak! kieksyk tu verkdams mūsų bėdas pažiūrėjai;

230Ir, kad Diksas mus per daug užnikdavo dovyt,

Tu kaip tėvs meilings užstot mokėdavai žmones.

Ypačiai kad javelius nuvalyt prisiartino čėsas,

Ir laukų darbai mus į laukus suvadino,

Štai tavo rūpesčiu tuojaus išbusdavo kožnas;

235Taip kad kartais per naktis miegot negalėjai

Ir daugsyk sapnuodams mūsų bėdų paminėjai.

Taip besirūpindams visokio gėrimo grečno,

Puspyvės ir skinkio daug liepei padaryti;

Ir, kad mes apalpę bei vaitodami dirbom,

240Tuo tavo tarnas mus gaivint atveždavo bačką.

Ak pon amtsrot miels! dėl ko mums numirei pernai?

"Stui, - tarė Prickus, - jau ben sykį paliaukite zaunyt

Ir ben gėdėkitės tokio netikusio būdo.

Kas jau bus iš jūs, kad vis raudodami kauksit;

245O paskui akli bei proto viso netekę

Nei vaikus augint, nei darbus dirbt negalėsit.

Rods tiesa, pons amtsrots mūsų nabašninkėlis,

Sveiks dar irgi pačioj drūtumoj nuoglai pasidėdams,

Ašarų mums per daug ir raudą didę padarė.

250Juk ir aš kelias naktis miegot negalėjau

Ir daug ašarų rietančių nei košte pakošiau.

Ei kieksyk! deivių baukštints iš patalo šokau,

Kad man jos tamsoj su ragais margais pasirodė

Irgi praryt mano dūšią vis į patalą siekė;

255Todėl iš bėdos nusipirkęs didelę pūčką

Irgi paprovijęs ją po galvų pasidėjau.

Štai! po tam mane jau daugiaus negandino deivės,

Ir aš naktyj rėkaut ir durnuot pasilioviau.

Jau dyvus varlių bei pelių irgi pelėdų

260Su naujienoms žiurkių bei nuplikusių žvirbliu

Ir kas dar daugiaus tokių dyvų pasidarė -

Vislab ant laktos, kur vištos tupi, padėję,

Skubinkimės pirmiaus iš staldų mėžinį kraustyt,

O paskui, kas dar daugiaus tokių dovanėlių

265Ten ar čia bus sudrėbta, viernai pavalykim.

Kam juokies, žioply! girdėdams mandagų žodį?

Ar nežinai, kad būrs nor grečną grūdą sulaukti,

Tai pirm to jisai tur grečną šūdą pakrėsti?

Puodui juk kasdien, kad kokį viralą verdi,

270Druskos ne tiktai, bet dar ir uždaro reikia.

Kam nesisūdęs ir n'užsidaręs nesrebi sriubą;

O tu dar juokies, kad klapai mėžinį rauso

Ir pardovytoms dirvelėms uždarą taiso?

Taigi nutverk rykus, kurie tam yr padaryti,

275O mėžk greitai ir linksmai pakvipusį skarbą!

Iš menkų daiktų daugsyk dyvai pasidaro;

O iš mėšlo smirdinčio žegnonė pareina.

Tūls nusvilęs ponpalaikis rods juokiasi būrams

Ir besišypsodams jų darbus niekina bloznas,

280Lygiai kad toksai.be būrų gal įsiremti

Irgi be mėšlo jų pyragais gal pasivalgyt.

Ak! kur dingtų ponai, kad jie būro netektų

Ir kad biedžius toks su šūdais jiems nepadėtų.

Taigi nebokite, klapai! kad, išmėždami šūdus,

285Kartais dėl visokių kvapų turite čiaudyt

Ir kad jūs stalde daugsyk klampodami stenat.

Rods darbelio jūsų ponačių lepusi nosis

Baidos ir vis poniškai užkumpusi juokias;

Ale dabok tiktai, kaip veikiai ji nusilenktų,

290Kad barščius nedarytus ir prisvilusią gručę

Taip, kaip biedžiai mes, kasdien į vėdarą kištų

Ir su mumis drauge prisivargt į baudžiavą suktųs."

Pričkau! ką kalbi? ar ponams taip pasakysi?

Ar nežinai, kad būrs, iš tolo poną pamatęs,

295Tur kepurę nuvožt ir poniškai pasikloniot?

O tu dar drįsti jiems taip durnai pasitursint?

Ar nebijais, kad jie dėl to tau sprandą nusuktų

Argi nutvėrę prie plaukų stalde pakabintų?

Sviete rods visur randi netikusį žioplį.

300Jis nekyšo tikt vis po surukusia skranda;