Bet ir po šilkais daugsyk jis juokiasi glūpas.
Taigi nedyvykis, kad kartais drimelį puikų
Zaunijant girdi. Jis taip glūpai nedarytų,
Kad jo tėvs jį būt mūsų darbus dirbt pamokinęs.
Jaugi gana šiamsyk stalde pas mėžinį šūtyt;
Dar ir pievoms reiks, ir dirvoms ką pasakyti.
Vaikai, skubinkitės, ant vakars jau prisiartin;
O rytoj reikės pamaži dalgius pasiprovyt.
Ar negirdit, kaip šienaut jau putpela šaukia
Ir, kas žiemai reiks, sukraut į kupetą liepia?
Ak ir čėsas bus; Joninių didelę šventę,
Kaip kiekviens žinai, poryt viešėdami švęsim;
O n'ilgai po to laukų trūsus nusitversim.
"Ak! - tarė Krizas, - rods dar daug mums reiks pasipurtint,
Ik visur savo būriškus atliksime darbus.
Ale, žėlėk dieve, kaip gal vargings gaspadorius
Iš bėdos išsirist, kad jam šeimyna neklauso.
Aš, girdėk, brolau! šią kiaušę žilą sulaukęs
Irgi nemaž ant svieto šiaip ir taip prisibandęs,
Daug dyvų ir daug naujienų tau pasakysiu.
Tėvs mano Krizas numirdams mane mažą paliko;
O našlė moma maitintis ubagais ėjo;
Todėl iš bėdos man, vargstančiam nabagėliui,
Slūžyt ir kiaules varinėt pas Bleberį teko.
Taip aš, valandą viernai jo kaimenę ganęs
Ir dėl smarvių bei biaurybių daug prisivargęs,
Jau po tam akėt ir žagrę sekt panorėjau.
Nės aš jau kaip glūpas vaiks daug razumo rodžiau,
O kaip pusbernis ne vieną žilį pranokau;
Todėl padarynes visokias vos pažiūrėjau,
Štai jau, mislyk tikt, jas taip išdrožti mokėjau,
Kad tūls bernas sens dėl to didei nusigando
Ir besigėdėdams saugojos man pasirodyt.
Rods negražu žiliems bernams ir didelė gėda,
Kad juos koks bernuks glūpoks apgėdina dirbdams;
O štai dar algos tokie daug dolerių tyko
Ir vis pasėlio daugiaus išveržt nesigėdi.
Ak! kur dingo Prūsuose barzdota gadynė,
Kaip slūžauninks dar už menką pinigą klausė.
Aš, dar vaikpalaikiu glūpu pas Bleberį būdams,
Daugsyk dyvijaus, kad koks turtings gaspadorius,
Su bernais kasmets suderėdams, dolerį siūlė;
O bernai dar gyrės, kad koksai geradėjas
Kartais iš tikros širdies šeštoką pridėjo;
O kad kelnes jiems ir dvi vyži pažadėjo,
Štai jie dar už garbę tą didei dėkavojo.
Bet kaip sviets po tam didžiuotis jau prasimanė
Ir lietuvninkai su vokiečiais susimaišė,
Štai ir viežlybums tuojaus į nieką pavirto;
Taip kad klapai vyžų, viežlybai padarytų,
O mergaitės krosytų marginių nekenčia.
Klapai kaip ponačiai su puikiais sopagačiais,
O nenaudėlės mergaitės su kedelačiais,
Lyg kaip jumprovos pasirodyt jau nesigėdi.
Taip lietuvninkai savo viežlybumą pražaidė.
Bet ir mūs valgius, lietuviškai padarytus,
Tūls išdykėlis nenauds išpeikt nesibijo.
Tėvai mūs kytri, kisielių virdami skanų
Ir su pienu jį šeimynai duodami valgyt,
Didelį savo namams visiems padarydavo džiaugsmą.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ko skundžiasi Krizas ir ką reiškia, kad „lietuvninkai su vokiečiais susimaišė“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Krizas pasakoja savo gyvenimą: anksti netekęs tėvo, jis ganė kiaules pas Bleberį, tapo gaspadoriumi ir beveik penkiasdešimt metų valdė savo ūkį. Dabar šeimyna jo nebeklauso, reikalauja mėsos ir didelių algų, o jis nebeišgali sumokėti mezliavos ir gauna nuo amtmono. Pokytį jis aiškina taip: kai svietas ėmė didžiuotis ir lietuvninkai susimaišė su vokiečiais, „štai ir viežlybums tuojaus į nieką pavirto“. Bernai ėmė gėdytis vyžų, o merginos marginių. Krizui skauda, kad savieji ėmė gėdytis savo; panašiai vėliau kalbės Selmas ir Lauras.
Rašiniui: KilmėDoraDarbas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.