Bet ir po šilkais daugsyk jis juokiasi glūpas.

Taigi nedyvykis, kad kartais drimelį puikų

Zaunijant girdi. Jis taip glūpai nedarytų,

Kad jo tėvs jį būt mūsų darbus dirbt pamokinęs.

305Jaugi gana šiamsyk stalde pas mėžinį šūtyt;

Dar ir pievoms reiks, ir dirvoms ką pasakyti.

Vaikai, skubinkitės, ant vakars jau prisiartin;

O rytoj reikės pamaži dalgius pasiprovyt.

Ar negirdit, kaip šienaut jau putpela šaukia

310Ir, kas žiemai reiks, sukraut į kupetą liepia?

Ak ir čėsas bus; Joninių didelę šventę,

Kaip kiekviens žinai, poryt viešėdami švęsim;

O n'ilgai po to laukų trūsus nusitversim.

"Ak! - tarė Krizas, - rods dar daug mums reiks pasipurtint,

315Ik visur savo būriškus atliksime darbus.

Ale, žėlėk dieve, kaip gal vargings gaspadorius

Iš bėdos išsirist, kad jam šeimyna neklauso.

Aš, girdėk, brolau! šią kiaušę žilą sulaukęs

Irgi nemaž ant svieto šiaip ir taip prisibandęs,

320Daug dyvų ir daug naujienų tau pasakysiu.

Tėvs mano Krizas numirdams mane mažą paliko;

O našlė moma maitintis ubagais ėjo;

Todėl iš bėdos man, vargstančiam nabagėliui,

Slūžyt ir kiaules varinėt pas Bleberį teko.

325Taip aš, valandą viernai jo kaimenę ganęs

Ir dėl smarvių bei biaurybių daug prisivargęs,

Jau po tam akėt ir žagrę sekt panorėjau.

Nės aš jau kaip glūpas vaiks daug razumo rodžiau,

O kaip pusbernis ne vieną žilį pranokau;

330Todėl padarynes visokias vos pažiūrėjau,

Štai jau, mislyk tikt, jas taip išdrožti mokėjau,

Kad tūls bernas sens dėl to didei nusigando

Ir besigėdėdams saugojos man pasirodyt.

Rods negražu žiliems bernams ir didelė gėda,

335Kad juos koks bernuks glūpoks apgėdina dirbdams;

O štai dar algos tokie daug dolerių tyko

Ir vis pasėlio daugiaus išveržt nesigėdi.

Ak! kur dingo Prūsuose barzdota gadynė,

Kaip slūžauninks dar už menką pinigą klausė.

340Aš, dar vaikpalaikiu glūpu pas Bleberį būdams,

Daugsyk dyvijaus, kad koks turtings gaspadorius,

Su bernais kasmets suderėdams, dolerį siūlė;

O bernai dar gyrės, kad koksai geradėjas

Kartais iš tikros širdies šeštoką pridėjo;

345O kad kelnes jiems ir dvi vyži pažadėjo,

Štai jie dar už garbę tą didei dėkavojo.

Bet kaip sviets po tam didžiuotis jau prasimanė

Ir lietuvninkai su vokiečiais susimaišė,

Štai ir viežlybums tuojaus į nieką pavirto;

350Taip kad klapai vyžų, viežlybai padarytų,

O mergaitės krosytų marginių nekenčia.

Klapai kaip ponačiai su puikiais sopagačiais,

O nenaudėlės mergaitės su kedelačiais,

Lyg kaip jumprovos pasirodyt jau nesigėdi.

355Taip lietuvninkai savo viežlybumą pražaidė.

Bet ir mūs valgius, lietuviškai padarytus,

Tūls išdykėlis nenauds išpeikt nesibijo.

Tėvai mūs kytri, kisielių virdami skanų

Ir su pienu jį šeimynai duodami valgyt,

360Didelį savo namams visiems padarydavo džiaugsmą.

O kad šiupinį kartais jiems išvirdavo tirštą

Ir lašinių kokį šmotelį duodavo priedams,

Ak! kaip girdavo sotinti bernai gaspadorių.

Ogi dabar kasdien kiekviens, mėsos išsižiodams

365Ir daugsyk kaip šuo išplėšdams, vargina būrą.

Tikt girdėk, brolau! kaip man biednam pasidarė.

Aš, kone penkiasdešimts metų šį savo namą

Viežlybai valdydams ir niekados nepateikdams,

Ponams taip, kaip būrams, vis įtikti mokėjau;

370Tikt šeimynai ant garbės padaryt negalėjau.

Man šykštums klasta, kad šutinu didelį puodą;

O kad reik padalyt, šmotus vis kyšteriu riebius.

Todėl vos dyvai, kad kartais mezliavą mielą

Užmokėt n'įmanau ir amtmons išbara visą

375Ar nesvietiškai supykęs muša per ausį;

O štai man daugsyk dėl čyžės taip pasidarė.

Bet ak! kaipgi galiu mokėt, kas reik, savo ponams,

Kad nelaba šeimyna jau mane visą suėdė?

Ak! man biedžiui jau beveik reiks ubagais eiti.

380Karvių bei avių, bei jaučių didelį pulką,

O ir kiaulių bei ožkų taip daug mėsinėjau,

Kad jau vos žinojau, kur skūras pakabinti.

Tikt užvakar dar priėsdint pamušiau bulių,

Nuo kurio ik dienai šiai (tikt gėda sakyti)

385Vosgi ragai su kaulais ir skūra pasiliko.

O štai, vemdami dar, veršienos jau prasimanė

Ir didei mane gvoltija, kad aš paskutinį

Ir vienturtį veršį jiems mėsinėt pažadėčiau.

Bet ir dėl algos taip jau kasmets pasidaro.

390Kartais vaikpalaikis buksvas vos moka nešioti

Ir daugsyk nesigėdėdams (meldžiu, nepadyvyk)

Kaip biaurėstis koks kasnakts į patalą meža

Ir kiaules penkias kaip reik negal paganyti;

O štai ir toksai utėlius dolerių tyko,

395Kad jį kartais šūtydams samdyti pradėsi.

O ir tarp bernų taip jau tūls valkata randas,

Kurs akėčias ir kas žagrei reik nepažįsta

Ir prie ragų kumpų nutvert margiuką nedrįsta.

O kad mūdraudams koks bulius pradeda baubti,

400Tuo taipo nusigąsta, kad jo padreba kiškos;

O štai toks žioplys, daugsyk didei pasipūtęs

Ir savo darbus bei nešvankų madarą girdams,

Raukos dar, kad jam algos, kiek nor, nežadėjai.

Tikt bandyk ir siūlyk jam, kepurę nuėmęs,

405Siūlyk jam dosniai ant meto dolerių dešimt,

O paskui girdėk, kaip bloznas toks įsirėmęs

Dar ir pasėlio brangaus išveržt nesigėdės.

Bet, kad dirbt ką reik, visur dyvai pasidaro.

Vagys vos mėsos grečnos gardžiai prisiėdė

410Ir saldžių koštuvių vos dosniai prisigėrė,

Štai jau vieną ten, o kitą ten pamatysi

Kniūpsčius už tvoros ar po pašiūre betimsant.

Kartais neprieteliai taipo pasislėpti numano,

Kad visur ieškodams juos atrast negalėsi.

415Šauk tikt, kiek įmanai, ir trūbyk didelį garsą:

Ans, Jokūb, Ensky! kur bastotės prisiėdę?

Štai jau vakars bus, o nieko dar nepradėjot.

Ant jau visas sviets kaip skruzdėlyns susirinko,

Ir kiekviens atlikt, kas reik, tikt bėga, tikt bėga;

420O jūs, neprieteliai, vis tikt kirmyt pasileidot?

Kas jau bus iš mūs, kad taip gyvent nesiliausim?

Ale nelauk, kad jie kampe, girdėdami balsą,

Tuo kaip reikia pašoks ar veik atsilieps gaspadoriui.

Ak! nemislyk taip! kampe dar juokiasi smirdai;

425Ar, kad jiems vertai grumzdi, vis keikdami baras.

O dar to negana; bet jau ir mušt pasikėso.

Juk žinai, brolau! kaip pernai valkata Slunkius,

Jomarke brangvyno stuopą visą nurijęs,

Man iš papykio kone visą nupešė kiaušę.

430O paskui razbaininks tas, beržinį nutvėręs,

Su kitais draugais pasiritę nugarą skalbė,

Taip kad man kelias nedėlias sirgti reikėjo.

Tai margi daiktai! kad jau plaukai pasišiaušia."

Krizui taip besiskundžiant, štai pulkai susibėgo,

435Ir visur rėksmai "šok, kirsk, grėbk, krauk" pasidarė.

Tuo laukai kaip skruzdėlyns kribždėti pagavo,

Ir gaspadoriai su bernais šienaudami spardės.

Rodės man, kad visas sviets, kovot susibėgęs,

Kardus ir šobles į margas nunešė pievas.

440Štai tuojaus visur išsišiepusi giltinė smaugė

Ir visoms lankelėms raudą didę padarė,

Nės dar daug žiedų tikt vos žydėti pradėjo

Ir daugums jų vos savo blogą pumpurą rodė.

Daugel dar visur nei būrų kūdikiai žaidė,

445O kiti jau su žiloms barzdoms svyrinėjo.

Giltinė su dalgiu, nei seną gremždama barzdą,

Būrams tuo visiems visur ištuštino pievas;

Tikt Plaučiūno vieno dar nekrutino sklypą.

Tas nenaudėlis Plaučiūns, pas Kasparą pernai

450Talkoje pavitots, taip baisiai buvo pririjęs,

Kad jis naktyj, ant tamsių laukų klydinėdams,

Budę naują su dalgiu šukėtu prapuldė

Irgi namon išaušus jau vos vos parsibastė.

Taip jisai paskui, per dieną visą miegodams,

455Pamestų rykų lauke ieškot neminėjo,

Ik po meto vėl šienaut jau putpela šaukė.

Štai Plaučiūns savo dalgio bei budės pasigedo

Ir vaitodams vis ir šen, ir ten bėginėjo;

Ik paskiaus, iš papykio beržinį pagavęs,

460Pačią su glūpais vaikais kone numušė smirdas.