Kas jau bus iš mūs, kad taip gyvent nesiliausim?
Ale nelauk, kad jie kampe, girdėdami balsą,
Tuo kaip reikia pašoks ar veik atsilieps gaspadoriui.
Ak! nemislyk taip! kampe dar juokiasi smirdai;
Ar, kad jiems vertai grumzdi, vis keikdami baras.
O dar to negana; bet jau ir mušt pasikėso.
Juk žinai, brolau! kaip pernai valkata Slunkius,
Jomarke brangvyno stuopą visą nurijęs,
Man iš papykio kone visą nupešė kiaušę.
O paskui razbaininks tas, beržinį nutvėręs,
Su kitais draugais pasiritę nugarą skalbė,
Taip kad man kelias nedėlias sirgti reikėjo.
Tai margi daiktai! kad jau plaukai pasišiaušia."
Krizui taip besiskundžiant, štai pulkai susibėgo,
Ir visur rėksmai "šok, kirsk, grėbk, krauk" pasidarė.
Tuo laukai kaip skruzdėlyns kribždėti pagavo,
Ir gaspadoriai su bernais šienaudami spardės.
Rodės man, kad visas sviets, kovot susibėgęs,
Kardus ir šobles į margas nunešė pievas.
Štai tuojaus visur išsišiepusi giltinė smaugė
Ir visoms lankelėms raudą didę padarė,
Nės dar daug žiedų tikt vos žydėti pradėjo
Ir daugums jų vos savo blogą pumpurą rodė.
Daugel dar visur nei būrų kūdikiai žaidė,
O kiti jau su žiloms barzdoms svyrinėjo.
Giltinė su dalgiu, nei seną gremždama barzdą,
Būrams tuo visiems visur ištuštino pievas;
Tikt Plaučiūno vieno dar nekrutino sklypą.
Tas nenaudėlis Plaučiūns, pas Kasparą pernai
Talkoje pavitots, taip baisiai buvo pririjęs,
Kad jis naktyj, ant tamsių laukų klydinėdams,
Budę naują su dalgiu šukėtu prapuldė
Irgi namon išaušus jau vos vos parsibastė.
Taip jisai paskui, per dieną visą miegodams,
Pamestų rykų lauke ieškot neminėjo,
Ik po meto vėl šienaut jau putpela šaukė.
Štai Plaučiūns savo dalgio bei budės pasigedo
Ir vaitodams vis ir šen, ir ten bėginėjo;
Ik paskiaus, iš papykio beržinį pagavęs,
Pačią su glūpais vaikais kone numušė smirdas.
Taip po tam jisai, nesvietiškai prisidūkęs
Ir vienausį kuinpalaikį prastai pažebojęs,
Į Karaliaučių dalgį pirkt tiesiog nukeliavo.
O vei ten, dyvų visokių daug pamatydams
Ir žioplinėdams vis bei būriškai šokinėdams,
Budę su nauju dalgiu nusipirkt užsimiršo;
Bet ir kuinpalaikį taip jau pas Miką pragėręs,
Pėsčias po dviejų nedėlių vos parsibastė
Ir savo pievą pridergtą (tikt gėda sakyti)
Šnypšdams ir rėplinėdams vis su piautuvu kirto;
Bet kaimynai jo rugius jau buvo suvalę,
Ir keli kviečių plyckus pasikepę valgė.
Man dėl to besidyvijant, štai Kasparo tarnas,
Iš rugių kiaules guiniodams, man pasirodė.
"Kas tai? - klausiau jį, - kieno ta dvylika paršų?" -
"Tič! - tarė jis, - nerėkauk taip, tai Kasparo kiaulės;
O rugiai Plaučiūno, kurs ant! piautuvą plaka.
Juk žinai, kaip jis kasmets blogai rėplinėdams
Ir nei šūdvabalis kribždėdams šūde gyvena."
Ak! kad jau gaspadorius pats vos gyvs pasijudin
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip būrai patys sau kenkia?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Plaučiūnas pernai per talką taip prisigėrė, kad naktį pametė dalgį. Pasigedęs jo tik po metų, jis kone užmušė pačią ir vaikus, o Karaliaučiuje, užuot pirkęs naują dalgį, pragėrė kuiną ir parėjo pėsčias. Kai jis pagaliau ėmė pjauti savo pievą pjautuvu, kaimynai jau buvo suvalę rugius. Bleberio bernas Paikžentis mato platesnę bėdą: būrai perima ponų papročius ir jau juokiasi, „kad Krizas Krizą prigauna“. Donelaitis būrų neidealizuoja: daug skriaudos jie padaro patys sau.
Rašiniui: DoraDarbasKaltė
2. Ko skundžiasi Krizas ir ką reiškia, kad „lietuvninkai su vokiečiais susimaišė“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Krizas pasakoja savo gyvenimą: anksti netekęs tėvo, jis ganė kiaules pas Bleberį, tapo gaspadoriumi ir beveik penkiasdešimt metų valdė savo ūkį. Dabar šeimyna jo nebeklauso, reikalauja mėsos ir didelių algų, o jis nebeišgali sumokėti mezliavos ir gauna nuo amtmono. Pokytį jis aiškina taip: kai svietas ėmė didžiuotis ir lietuvninkai susimaišė su vokiečiais, „štai ir viežlybums tuojaus į nieką pavirto“. Bernai ėmė gėdytis vyžų, o merginos marginių. Krizui skauda, kad savieji ėmė gėdytis savo; panašiai vėliau kalbės Selmas ir Lauras.
Rašiniui: KilmėDoraDarbas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.