Ir, kelias varles bei rupuižes paragavę,

Dievui iš širdies visos viernai dėkavojo.

Tu žmogau niekings! mokinkis čia pasikakint

Ir pasisotindams gardžiaus n'užmiršk savo dievą.

65Krūmus ir girias visokios ošino dainos;

O laukus visur bei pievas skambino garsai.

Gegužės ir strazdai sumišai lakstydami žaidė

Ir sutvertojį linksmai rykaudami gyrė.

Kregždės su lengvais sparnais aukštai pasikėlė

70Irgi bešūtydamos nei kulkos šaudė per orus,

O paskui valgius prastus be priprovų valgė

Ir pasivalgiusios pliuškėjo pasaką savo.

Gervins ik debesių juodų dyvinai kopinėdams

Ir nei verkdams irgi dejuodams skambino dangų;

75Bet tai ne verksmai, kad jis taip skambina šaukdams,

Ne! jis nor pamokint, kaip dievo didė galybė

Ir paukštelių balsuos yr didei stebuklinga.

Žvirbliai su vaikais žodžius girdėdami tokius:

"Rods, - tarė, - mūs giminė taip jau vis šlovina dievą."

80Bet lakštingala, dar ikšiol kytriai pasislėpus,

Laukė vis, iki kožnas bus savo dainą pabaigęs.

Todėl ji paskiaus kasmets vis pradeda šūkaut

Ir nakties čėse, kad sviets jau miegt įsigūžtęs,

Sau viena tamsoj budėdama garbina dievą,

85O išaušus jau, kad mes iš patalo kopam,

Kartais budina mus ir mūsų linksmina širdis.

Ak šlovings dieve, kaip dyvins tavo sutaikyms!

Kad mes rudenyj ar žiemos čėse pasislėpę

Ir susirietę pas meilingą kakalį krankiam,

90Tai ir tu, paukšteli miels, pas mus nesirodai,

Bet taip jau, kaip mes, tamsoj pasislėpusi lindai

Ir mažu savo glūpas muses sapnuodama gaudai.

O štai, kad mes vėl linksmi pavasarį švenčiam

Ir savo darbus ant laukų jau dirbt pasitaisom,

95Tuo ir tu, savo skambantį nutvėrusi vamzdį,

Su visokiais balsais ir dainavimų garsais

Ragini mus pasidžiaugt ir mūsų lengvini darbus.

Ale sakyk, gaidel! dėl ko tu vis pasislėpus

Ir, kad pradeda temt ar naktyj, paderi šūkaut?

100Kodėl taip didei slapais su pasaka savo?

Juk sviets visas, ar būt būrs, ar pons įsirėmęs,

Ir vaikai be buksvų, ir krunėdami diedai, -

Kožnas ir kiekvienas tavo šauną garbina dainą,

Kad tu mums dyvus linksmų lakštingalų čiauški.

105Tu vargonų bei cimbolų niekini garsą.

Smuikai tav ir kanklys tur su gėda nutilti,

Kad rykaudama tu savo saldų pakeli balsą

Ir kinkyt, paplakt, nuvažiuot išbudini Jurgį!

Kad prieš vakarą tu pasislėpus pradedi juoktis,

110O mes daug prisivargę jau į patalą virstam,

Tai tu tarp kitų paukštelių nei karalienė

Vis dailiaus ir šlovingiaus savo šūkteri šūtką.

O kad kartais kobotą mes tavo pamatom,

Tai tu mums nei žvirblis būriškas pasirodai.

115Tu sermėgų poniškų, puikiai padarytų,

Ir žiuponiškų turbonų niekini rėdą;

Bet vis nei būrka prastai viešėdama čiauški.

Ak! ir tarp žmonių daugsyk taip jau nusiduoda,

Kad ant svieto šio mainų tikrai padabojam.

120Diksas, ans žioplys, mieste didei pasipūtęs