Boboms mūsų bedantėms jie taip jau nepritinka;
Ne, gaidau! nesiūlyk joms, kas joms nepareitis.
Dantys juk, anot ano, sukrošusių metų
Riešutį perkąst ir kramtyt jau nedera boboms.
Ale nereik dėl to dar tą niekutį paniekint.
Mergos visos ir visi jauninteli klapai
Tas gėrybes juk kramtydami garbina skaudžiai.
Žiemą, kad vakarais Katryna snausdama verpia,
Paukšterėdams riešutys tuojaus išbudina visą;
O kad Jekė su Pime daug plūst nesiliauja,
Tuo riešutų krūva, kad jos į gomurį kiša,
Jų glūpas šnektas ir zauną visą nutildo.
Ogi dabar kas bus, kad mūsų moterų gaujos
Su mergoms ką verpt susisės pas kakalį šiltą,
O riešutų nebus, ir dantys grieždami šypters
Taip pamatysim tuo, kaip vindai mūsų žiuponių,
Pakulų bei linų grįžtes pešinėdami, stapters.
Taip žiema pasibaigs, o mes nuogi pasiliksim."
"Stui, - tarė, kaimynkas viernai užstodama, Jekė, -
Moters! ar jau mes visai pasiduosime gėdai?
Kas tai per niūkims? Dėl ko taip rėkiate, vyrai?
Ar visai dūšeles jau norit mūsų nudovyt?
Kas jums rūp linai bei brauktos pakulų grįžtės?
Rūpinkitės tikt už laukus, už pašarą žiemai!
Ant ateina jau Mikielės didelė šventė
Ir su jąja podraug biaurybės rudenio šlapios;
O vei dar nevalyts ant lauko stov vasarojas,
Irgi kanapės vėjų parblokštos svyrinėja."
Taip besipriešijant, štai! vakmistras pasirodė
Ir su juom Šlapjurgis bei Pakulūns pakamorė.
Tuos baisingus tris svečius pamatydami būrai
Taip nusigando, kad tuo vaidytis užsimiršo;
Bet pons vakmistras, tuojaus beržinį nutvėręs
Ir bais rėkaudams, taipo kalbėti pradėjo:
"Jūs baudžiauninkai! girdėkit, ką pasakysiu;
O jūs moters su mergoms, laikykite burnas.
Mes, kaip užveizdai ir ponai jūsų statyti,
Vasarai ir laukų darbams visiems besibaigiant,
Jus graudent ir tėviškai pamokint užsimanėm.
Dievs visagalįsis, kurs svietą visą sutvėrė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.