Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą

Ir žiemos šaltos triūsus pargriaudama juokės.

Šalčių pramonės su ledais sugaišti pagavo,

Ir putodams sniegs visur į nieką pavirto.

5Tuo laukus orai drungni gaivindami glostė

Ir žoleles visokias iš numirusių šaukė.

Krūmai su šilais visais išsibudino keltis,

O laukų kalnai su kloniais pametė skrandas.

Vislab, kas rudens bjaurybėj numirė verkdams,

10Vislab, kas ežere gyvendams peržiemavojo

Ar po savo keru per žiemą buvo miegojęs,

Vislab tuo pulkais išlindo vasarą sveikyt.

Žiurkės su šeškais iš šalto pašalio traukės.

Varnos ir varnai su šarkoms irgi pelėdoms,

15Pelės su vaikais ir kurmiai šilumą gyrė.

Musės ir vabalai, uodai su kaimene blusų

Mus jau vargint vėl pulkais visur susirinko

Ir ponus taip, kaip būrus, įgelt išsižiojo.

Bet ir bitins jau šeimyną savo pabudint

20Ir prie darbo siųst bei ką pelnyt n'užsimiršo.

Tuo pulkai jų pro plyšius išlįsti pagavo

Ir lakstydami su birbynėms žaisti pradėjo;

O vorai kampuos sėdėdami verpalus audė

Irgi medžiot tinklus tyloms kopinėdami mezgė.

25Bet ir meškos, ir vilkai šokinėdami džiaugės

Ir suplėšyt ką tyloms į pagirį traukės.

Ale kokie dyvai - nei viens iš didelio pulko

Verkdams ar dūsaudams mus lankyt nesugrįžo;

Ne! ne verkt, bet linksmintis visi susirinko:

30Nes darbai žiemos visur jau buvo sugaišę

Irgi pavasaris ant visų laukų pasirodė.

Tuo po tam pašaliai visi kribždėti pagavo

Irgi, bešūkaujant pulkams, ošims pasikėlė.

Viens storai, o kits laibai dainuoti mokėdams

35Ir linksmai lakstydams ik debesių kopinėjo;

O kits ant šakų kopinėdams garbino dievą.

Bet ir valgių dėl skūpų nei viens nesiskundė.

Rūbai šio ir to didei jau buvo nudilę;

O tūls lopytą parlėkdams parnešė kuodą

40Ir pasisotint ant laukų vos mažumą rado.

O štai ir taipo parvargęs nieks nedejavo,

Bet visi visur sumišai šokinėdami džiaugės.

Gandras su kitais kaimynais parlėkė linksmas

Ir gaspadoriškai ant kraiko tarškino snapą.

45Taip besidžiaugiant jam štai jau ir jo gaspadinė

Iš šaltos gaspados vėl išlindusi rados

Ir su savo snapu meilingą sveikino draugą.

Kraiką jie visur didei sudriskusį rado;

Ogi namus naujus, užpernai tikt budavotus,

50Rado ant visų kampų permier pagadintus.

Sienas ir čytus ir daug naujintelių sparų

Vėjai su sparnais nuo kraiko buvo nuplėšę.

Durys su langais ir slenksčiais buvo nupuolę;

Ogi troba visa visur iškrypusi rodės;

55Todėl tuo abu, kaip reik tikriems gaspadoriams,

Vislab vėl taisyt ir provyt sukosi greitai.

Vyrs tuojaus žagarų budavonei parnešė glėbį;

O gaspadinė jo pūstynes mandagiai lopė.

Taip po tam abu, daug dirbę bei trūsinėję,

60Valgį sau sužvejot pas klaną nulėkė greitai

Ir, kelias varles bei rupuižes paragavę,

Dievui iš širdies visos viernai dėkavojo.

Tu žmogau niekings! mokinkis čia pasikakint

Ir pasisotindams gardžiaus n'užmiršk savo dievą.

65Krūmus ir girias visokios ošino dainos;

O laukus visur bei pievas skambino garsai.

Gegužės ir strazdai sumišai lakstydami žaidė

Ir sutvertojį linksmai rykaudami gyrė.

Kregždės su lengvais sparnais aukštai pasikėlė

70Irgi bešūtydamos nei kulkos šaudė per orus,

O paskui valgius prastus be priprovų valgė

Ir pasivalgiusios pliuškėjo pasaką savo.

Gervins ik debesių juodų dyvinai kopinėdams

Ir nei verkdams irgi dejuodams skambino dangų;

75Bet tai ne verksmai, kad jis taip skambina šaukdams,

Ne! jis nor pamokint, kaip dievo didė galybė

Ir paukštelių balsuos yr didei stebuklinga.

Žvirbliai su vaikais žodžius girdėdami tokius:

"Rods, - tarė, - mūs giminė taip jau vis šlovina dievą."

80Bet lakštingala, dar ikšiol kytriai pasislėpus,

Laukė vis, iki kožnas bus savo dainą pabaigęs.

Todėl ji paskiaus kasmets vis pradeda šūkaut

Ir nakties čėse, kad sviets jau miegt įsigūžtęs,

Sau viena tamsoj budėdama garbina dievą,

85O išaušus jau, kad mes iš patalo kopam,

Kartais budina mus ir mūsų linksmina širdis.

Ak šlovings dieve, kaip dyvins tavo sutaikyms!

Kad mes rudenyj ar žiemos čėse pasislėpę

Ir susirietę pas meilingą kakalį krankiam,

90Tai ir tu, paukšteli miels, pas mus nesirodai,

Bet taip jau, kaip mes, tamsoj pasislėpusi lindai

Ir mažu savo glūpas muses sapnuodama gaudai.

O štai, kad mes vėl linksmi pavasarį švenčiam

Ir savo darbus ant laukų jau dirbt pasitaisom,

95Tuo ir tu, savo skambantį nutvėrusi vamzdį,

Su visokiais balsais ir dainavimų garsais

Ragini mus pasidžiaugt ir mūsų lengvini darbus.

Ale sakyk, gaidel! dėl ko tu vis pasislėpus

Ir, kad pradeda temt ar naktyj, paderi šūkaut?

100Kodėl taip didei slapais su pasaka savo?

Juk sviets visas, ar būt būrs, ar pons įsirėmęs,

Ir vaikai be buksvų, ir krunėdami diedai, -

Kožnas ir kiekvienas tavo šauną garbina dainą,

Kad tu mums dyvus linksmų lakštingalų čiauški.

105Tu vargonų bei cimbolų niekini garsą.

Smuikai tav ir kanklys tur su gėda nutilti,

Kad rykaudama tu savo saldų pakeli balsą

Ir kinkyt, paplakt, nuvažiuot išbudini Jurgį!

Kad prieš vakarą tu pasislėpus pradedi juoktis,

110O mes daug prisivargę jau į patalą virstam,

Tai tu tarp kitų paukštelių nei karalienė

Vis dailiaus ir šlovingiaus savo šūkteri šūtką.

O kad kartais kobotą mes tavo pamatom,

Tai tu mums nei žvirblis būriškas pasirodai.

115Tu sermėgų poniškų, puikiai padarytų,

Ir žiuponiškų turbonų niekini rėdą;

Bet vis nei būrka prastai viešėdama čiauški.

Ak! ir tarp žmonių daugsyk taip jau nusiduoda,

Kad ant svieto šio mainų tikrai padabojam.

120Diksas, ans žioplys, mieste didei pasipūtęs

Ir su rūbais blizgančiais kasdien išsirėdęs,

Nei dievaitis koks tarp būrų skiauturę rodo;

O kad kartais mes jo glūpą girdime kalbą,

Tai ir būrs tur spiaudyt ir didei nusidyvyt;

125Ypačiai kad apjekėlis toks niekina dievą

Ir besišypsodams kaip pons glūpumą parodo.

Ak! kiek sykių Krizas, į vyžas įsinėręs

Ir savo skrandą būrišką viešėt užsimovęs,

Po prastu savo stogu nei lakštingala čiauška,

130Kad širdingai jis savo dievą pradeda garbint.

Tu, paukšteli miels! ne poniškai prisivalgai.

Riebūs mūs lašiniai bei dešros tau nepatinka,

Ir keptų bei virtų valgių mūsų nenori.

Tu neliūbiji pyragų neigi ragaišių

135Irgi nevožiji gardžiausio gėrimo ponų;

Bet, pasisotinusi prastai, tikt vandenio trokšti.

Tikt n'užmiršk, gaidau! per daug giedodama valgyt.

Imk drąsa, nečėdyk, kas mums birbina galvas.

Valgyk sau sveika, kad nori, vabalą margą!

140Valgyk grikvabalius, muses ir dyviną žiogą!

Valgyk skruzdėles ir jų negimusią veislę;

Bet ir mūs paminėk į mūsų girę parėjus,

Kad dainuodama dar ilgiaus savo vasarą švęsi

Ir ,,Jurgut, kinkyk, paplak, nuvažiuok" pasakysi.

145Tu niekings žmogau! mokinkis čia pasikakint,

Kad tau kartais tropijas skūpai prisivalgyt.

Į paukščius žiūrėk! Viens prastą kirminą kramto,

O kitsai, stokodams grūdo, gnyba žolelę.

Juk ir jie kasmets, mus atlankyt sukeliavę,

150Kūdą vis ir alkstantį pavasarį randa;

O vei, todėl tikt nei viens niekados nesiskundžia.

Tau, žmogau! miels dievs daugių daugiaus dovanojo,

O tu dar niurni, kad, kartais alkaną dieną

Ar skūpus čėsus sulaukęs, šiupinį gramdai?

155Taip sumišai besijuokiant, štai ūžims pasikėlė

Ir tuojaus erelis rėkaudams pasirodė.

"Tič, - tarė jis, - pulkai susirinkę, liaukitės ošti

Ir tikrai klausykit, ką mes jums pasakysim."

Štai tuojaus visi pulkai, girdėdami šauksmą,

160Iš visų pašalių susilėkę jam pasirodė: