Ypačiai ant česnių linksmų tūls randasi naras,

Kurs daug zaunydams krikštynoms gėdą padaro.

Ale nedingokim, kad kožnas pons įsirėmęs

Vis šventus ir viežlybus tikt ištaria daiktus.

265Ak, šlapjurgis ir tarp jų, per daug prisikošęs,

Būriškas šūtkas išpliopt taip jau nesigėdi.

"Ak, - tarė Pričkus, - aš, tiek metų šulcu bebūdams,

Dvariškus būdus ir ponų visą rabatą

Pluk įsitėmijau, girdėdams irgi žiūrėdams.

270Andai tropijos, kad aš su gromata pono

Pas vyriausį dumčių raits nukeliauti turėjau,

Pas kurį puikių šlapjurgių daug susibastė.

Aš, kaip tarnui reik, savo prastą mučę nuvožęs

Ir paikiai pasikloniojęs, tuo gromatą rodžiau

275Irgi, padavęs ją, tyčioms į atdarą kuknę

Įlindau pažiūrėt, kokius ten šutina kąsnius.

Nėsa, papratęs jau tarp ponų skiauturę rodyt,

Nei koks draugas jų, nebijaus nei šiokio, nei tokio.

Čia trys kukoriai duži man tuo pasirodė;

280Viens nešvankėlis mėsinėjo vanagą juodą,

O kitsai, su nagais draskymams ištisą zuikį,

Kirmėlių gyvų lizdus iš vėdaro krapštė;

Ale trečiasis du biauriu ryku nusitvėręs,

Rupuižes baisias į bliūdą tarškino platų;

285Nės tas rupuižes mūsų ponai garbino skaudžiai.

Taipgi bežiūrint man jau dūšiai pikta pastojo,

Ir aš, pro duris iššokęs, vemti pradėjau.

Taip nesvietiškai nusivėmęs, vėl pasirodžiau,

Bet tyčioms nesakiau, dėl ko man taip pasidarė.

290Žinot juk, kaip ponpalaikiai tuo juokiasi būrui;

O mažu jie dar man čia būtų mušę per ausį.

Todėl tykojau tyloms, už durų nulindęs,

Kad pamatyčiau ben, kaip ponai mūs čestavojas.

Kukoriai valgius naujus jau buvo sutaisę,

295Taip kad visas dvars dėl jų smirdėti pradėjo.

Štai tuo poniški tarnai visi susibėgo

Ir jau vislab, kas ant stalo reik, sunešioję,

Virtus ir keptus valgius tuojaus sugabeno.

Aš, rankas būriškas kaip reik susiėmęs,

300Poniškų bei nobažnų vis poterių laukiu.

Štai žiūriu, kiekviens tarp jų jau rengiasi sėstis

Ir, visai dangaus užmiršęs, imasi šaukštą

Irgi bezaunydams valgius į gomurį kiša.

Aš dar tokias biaurybes kol gyvs neregėjęs,

305Taip nusidyvijau, kad jau kone rėkti pradėjau.

Tikt susimislijęs, kad man čia nedera rėkaut,

Vis pamaži šnibždėdams ir kytriai pasislėpdams,

Taip iškoliojau, kad šunys kaukti suniko:

Jūs išputėliai pilvoti, jūs gi bedieviai,

310Ar jau gėda jums šventai rankas susiimti

Ir aukštyn pažiūrėt, kad riebius imate kąsnius?

Mes suskretę būrai, mes vyžoti nabagai,

Šen ir ten vis stumdyti bei daug prisivargę,

Tankiai vos plutas sausas į vėdarą kišam

315Ir tikt su blogu skinkiu gaiviname širdis,

O tikt ir už tai kasdien dėkavojame dievui.

O jūs neprieteliai, valgius vis rydami riebius

Ir vis rinčvynius į pilvą košdami storą,

Dievo bei dangaus visai paminėti paliovėt.

320Ar nesibijotės užspringt, kad kabiar ėdat,