Bet Žnairiuks zūbus ištempęs birbino vamzdį.

Štai tuojaus Enskys, mergas krūvon suvadinęs,

Su puikiais kaimynų klapais ragino šokti.

Klišis su biauriais sopagais Pimę nutvėrė,

225O Kairiuks aps'avęs kurpes Tusę pagriebė

Ir lietuviškai ant aslos šokdami spardės.

Bet kiti, su vyžomis tyčioms išsirėdę

Ar basi, rūbus nusivilkę, štuką padarė.

Juk žinai, kaip linksmas būrs per daug prisisurbęs

230Kartais ant česnių durnas šūtkas prasimano.

Bet girdėkit dar toliaus, kas čia pasidarė.

Du kaimynu nekviestu svodbon atsibastė,

Viens jų Slunkium, o kitsai Pelėda vadinams.

Krizas koliojo nuopertą porą matydams,

235Ale bobutė jo, dėl to didei nusigandus,

Tuo gumbu vaitot ir skaudžiai sirgti pradėjo.

Rods negražu, kad kas į česnį veržiasi lįsti.

Kur tik sukviesti bičiuliai gal čestavotis.

Stui, nešvankėli, nelįsk, kur lįsti netinka,

240Lauk, ik Krizas tau per paslą šauks pasirodyt

Ir kaip viežlybą kaimyną lieps pasilinksmint.

Todėl viežlybi svoteliai taip nusigando,

Kad jie neigi tabako jau rūkyt negalėjo,

Bet dėl išgąsties iš rankų išmetė pypkius.

245Špielmonai taip jau dėl tokio didelio stroko

Su žaislais savo skambančiais po suolu nulindo;

O visi, kurie linksmai šokinėdami rėkė,

Stapterėjo tuojaus ir baisiai bliauti paliovė.

Dainos nuo gaidžių, nuo vištų irgi žąsyčių,

250Kalbos nuo vilkų, nuo meškų irgi nuo jaučių

Dėl baisybės tos tuojaus į nieką pavirto;

Irgi svečiai visi, tyloms kasydami galvas,

Kas tam strokui reik, nei šiaip, nei taip n'išsimanė,

Ik Enskys, iš papykio beržinį pagriebęs,

255Slunkiaus irgi Pelėdos šonus skalbti pradėjo

Ir po tam, plaukų nusitvėręs, išmetė laukan.

Ale nedyvykitės, kalbas girdėdami tokias.

Juk ir ponai, poniškai daugsyk prisiriję,

Būriškus štukius, kaip mes, pramanydami juokias.

260Būrų rods daugums tarp mūsų nemandagiai elgias,

Ypačiai ant česnių linksmų tūls randasi naras,

Kurs daug zaunydams krikštynoms gėdą padaro.

Ale nedingokim, kad kožnas pons įsirėmęs

Vis šventus ir viežlybus tikt ištaria daiktus.

265Ak, šlapjurgis ir tarp jų, per daug prisikošęs,

Būriškas šūtkas išpliopt taip jau nesigėdi.

"Ak, - tarė Pričkus, - aš, tiek metų šulcu bebūdams,

Dvariškus būdus ir ponų visą rabatą

Pluk įsitėmijau, girdėdams irgi žiūrėdams.

270Andai tropijos, kad aš su gromata pono

Pas vyriausį dumčių raits nukeliauti turėjau,

Pas kurį puikių šlapjurgių daug susibastė.

Aš, kaip tarnui reik, savo prastą mučę nuvožęs

Ir paikiai pasikloniojęs, tuo gromatą rodžiau

275Irgi, padavęs ją, tyčioms į atdarą kuknę

Įlindau pažiūrėt, kokius ten šutina kąsnius.

Nėsa, papratęs jau tarp ponų skiauturę rodyt,

Nei koks draugas jų, nebijaus nei šiokio, nei tokio.

Čia trys kukoriai duži man tuo pasirodė;

280Viens nešvankėlis mėsinėjo vanagą juodą,

O kitsai, su nagais draskymams ištisą zuikį,

Kirmėlių gyvų lizdus iš vėdaro krapštė;

Ale trečiasis du biauriu ryku nusitvėręs,

Rupuižes baisias į bliūdą tarškino platų;

285Nės tas rupuižes mūsų ponai garbino skaudžiai.

Taipgi bežiūrint man jau dūšiai pikta pastojo,

Ir aš, pro duris iššokęs, vemti pradėjau.

Taip nesvietiškai nusivėmęs, vėl pasirodžiau,

Bet tyčioms nesakiau, dėl ko man taip pasidarė.

290Žinot juk, kaip ponpalaikiai tuo juokiasi būrui;

O mažu jie dar man čia būtų mušę per ausį.

Todėl tykojau tyloms, už durų nulindęs,

Kad pamatyčiau ben, kaip ponai mūs čestavojas.

Kukoriai valgius naujus jau buvo sutaisę,

295Taip kad visas dvars dėl jų smirdėti pradėjo.

Štai tuo poniški tarnai visi susibėgo

Ir jau vislab, kas ant stalo reik, sunešioję,

Virtus ir keptus valgius tuojaus sugabeno.

Aš, rankas būriškas kaip reik susiėmęs,

300Poniškų bei nobažnų vis poterių laukiu.

Štai žiūriu, kiekviens tarp jų jau rengiasi sėstis

Ir, visai dangaus užmiršęs, imasi šaukštą

Irgi bezaunydams valgius į gomurį kiša.

Aš dar tokias biaurybes kol gyvs neregėjęs,

305Taip nusidyvijau, kad jau kone rėkti pradėjau.

Tikt susimislijęs, kad man čia nedera rėkaut,

Vis pamaži šnibždėdams ir kytriai pasislėpdams,

Taip iškoliojau, kad šunys kaukti suniko:

Jūs išputėliai pilvoti, jūs gi bedieviai,

310Ar jau gėda jums šventai rankas susiimti

Ir aukštyn pažiūrėt, kad riebius imate kąsnius?

Mes suskretę būrai, mes vyžoti nabagai,

Šen ir ten vis stumdyti bei daug prisivargę,

Tankiai vos plutas sausas į vėdarą kišam

315Ir tikt su blogu skinkiu gaiviname širdis,

O tikt ir už tai kasdien dėkavojame dievui.

O jūs neprieteliai, valgius vis rydami riebius

Ir vis rinčvynius į pilvą košdami storą,

Dievo bei dangaus visai paminėti paliovėt.

320Ar nesibijotės užspringt, kad kabiar ėdat,

Ar kad jūsų namus perkūns į plentą supleškins?

Taip trumpai padūmojęs sau ir atrašą gavęs.

Tuo kone dvilinks ir nesvietiškai nusigandęs

Pro duris iššokau irgi namo parjojau."

325"Ak,- tarė Selmas, - rods nešvankios mūsų gadynės

Ant visų šelmystų jau visai pasileido.

Pons ir tarnas jo peklon tikt bėga, tikt bėga.

Ans, įsirėmęs vis ir poniškai pasipūtęs

Vardo dieviško jau gėdėjas paminėti,

330O šisai, kad jam įtiktų, niekina dievą.

Pons apjekėlis, velniop šuoliais besisukdams,

Ir tarnus sau išrinktus apjekti mokina.

Dievs ir žodis jo, bažnyčių mūsų grožybės,

Giesmės nobažnos taip jau, kaip poteriai mūsų,

335Neprieteliams tokiems nei smarvė mėžinio smirdi.

Lumper irgi kamėdigės apjekino poną,

O tarnai jo be drausmės kekšaudami juokias.

Ak, kur dingo viežlybums jau mūsų gadynių!"

Taip besipasakojant ir svodbą visą bebaigiant,

340Štai tuojaus vyžots atbėgęs Bleberio tarnas:

"Ak, - tarė, - linksminkitės, jau vėl česnis pasidaro.

Tikt girdėkit, kaip Bendiksas žąsiną piauja

Ir kaip Paikžentis pasiritęs aviną smaugia.

Vauškus savo namams vienragį bulių stekena,

345O Mikols darže taip smarkiai svilina kuilį,

Kad per mylią dūmai, nei debesiai pasikėlę,

Saulę su žvaigždėms ir šaltą mėnesį tamsin.

Taigi dabar dešrų visokių bus prisivalgyt,

Nės lašinių bei kumpių jau rūkyt pakabintų

350Žiemai pas būrus daugybė didelė kaba;

O dar vis daugiaus mėsos į kaminą kemša.

Taigi dabar, česnis lietuviškai pasidarę

Ir vargus visus užmiršę, vėl atsigausim."

Ale nemislykit, tokią girdėdami kalbą,

355Kad ant apjuoko ji mums yra pramanyta;

Juk permier mes biedžiai ant laukų prisivargom

Ir greiti, kaip būrams reik, į baudžiavą bėgom

Mėšlą vežt, užkrėst, užart, grūdelius barstyti,

Šieną kirst, sugrėbt ir po kraiku pakavoti

360Ir visas gėrybes į skūnes suvalyti.

Ak, kas tai darbai, kurius atlikt trūsinėjom!

Lytus mums daugsyk taip dirbant nugarą prausė

Ir tūls tvankas įžarstytas daug kepino kiaušę.

Mes besidovydami daugsyk kruopas nedarytas

365Ir plutas menkas blogai kramtydami valgėm.

Tankiai mes tvanke prastai maišydami skinkį

Ir vandens malkus iš klano semdami gėrėm.

Prakaito taip daug nuo veido mums nulašėjo,

Kad per nosį teškančios vis ritosi srovės.

370Ak, mes biedžiai, ak, visur didei prisivargom!

Nugi dabar, naštas vargų visas nusikratę,

Jau pasilinksminkim bensyk česnyj susikvietę.

Tam juk dievs dosnus gėrybes mums dovanoja,

Kad nusimūčiję bei, kaip mums reik, trūsinėję,

375Vėl atsigautumbim, gardžiai kramtydami kąsnius.

Darbo reik, nės taip kožnam dievs paliepė valgyt,

Valgio reik, kad dirbančius syla nepamestų.

Taigi nečėdykim mušt, piaut ir skerst savo valgį.

Vaike, numušk drąsa jautuką sau nupenėjęs;

380Piauk avių kelias, nečėdyk aviną luiną;