Štai žiūriu, kiekviens tarp jų jau rengiasi sėstis

Ir, visai dangaus užmiršęs, imasi šaukštą

Irgi bezaunydams valgius į gomurį kiša.

Aš dar tokias biaurybes kol gyvs neregėjęs,

305Taip nusidyvijau, kad jau kone rėkti pradėjau.

Tikt susimislijęs, kad man čia nedera rėkaut,

Vis pamaži šnibždėdams ir kytriai pasislėpdams,

Taip iškoliojau, kad šunys kaukti suniko:

Jūs išputėliai pilvoti, jūs gi bedieviai,

310Ar jau gėda jums šventai rankas susiimti

Ir aukštyn pažiūrėt, kad riebius imate kąsnius?

Mes suskretę būrai, mes vyžoti nabagai,

Šen ir ten vis stumdyti bei daug prisivargę,

Tankiai vos plutas sausas į vėdarą kišam

315Ir tikt su blogu skinkiu gaiviname širdis,

O tikt ir už tai kasdien dėkavojame dievui.

O jūs neprieteliai, valgius vis rydami riebius

Ir vis rinčvynius į pilvą košdami storą,

Dievo bei dangaus visai paminėti paliovėt.

320Ar nesibijotės užspringt, kad kabiar ėdat,

Ar kad jūsų namus perkūns į plentą supleškins?

Taip trumpai padūmojęs sau ir atrašą gavęs.

Tuo kone dvilinks ir nesvietiškai nusigandęs

Pro duris iššokau irgi namo parjojau."

325"Ak,- tarė Selmas, - rods nešvankios mūsų gadynės

Ant visų šelmystų jau visai pasileido.

Pons ir tarnas jo peklon tikt bėga, tikt bėga.

Ans, įsirėmęs vis ir poniškai pasipūtęs

Vardo dieviško jau gėdėjas paminėti,

330O šisai, kad jam įtiktų, niekina dievą.

Pons apjekėlis, velniop šuoliais besisukdams,

Ir tarnus sau išrinktus apjekti mokina.

Dievs ir žodis jo, bažnyčių mūsų grožybės,

Giesmės nobažnos taip jau, kaip poteriai mūsų,

335Neprieteliams tokiems nei smarvė mėžinio smirdi.

Lumper irgi kamėdigės apjekino poną,

O tarnai jo be drausmės kekšaudami juokias.

Ak, kur dingo viežlybums jau mūsų gadynių!"

Taip besipasakojant ir svodbą visą bebaigiant,

340Štai tuojaus vyžots atbėgęs Bleberio tarnas:

"Ak, - tarė, - linksminkitės, jau vėl česnis pasidaro.

Tikt girdėkit, kaip Bendiksas žąsiną piauja

Ir kaip Paikžentis pasiritęs aviną smaugia.

Vauškus savo namams vienragį bulių stekena,

345O Mikols darže taip smarkiai svilina kuilį,

Kad per mylią dūmai, nei debesiai pasikėlę,

Saulę su žvaigždėms ir šaltą mėnesį tamsin.

Taigi dabar dešrų visokių bus prisivalgyt,

Nės lašinių bei kumpių jau rūkyt pakabintų

350Žiemai pas būrus daugybė didelė kaba;

O dar vis daugiaus mėsos į kaminą kemša.

Taigi dabar, česnis lietuviškai pasidarę

Ir vargus visus užmiršę, vėl atsigausim."

Ale nemislykit, tokią girdėdami kalbą,

355Kad ant apjuoko ji mums yra pramanyta;

Juk permier mes biedžiai ant laukų prisivargom

Ir greiti, kaip būrams reik, į baudžiavą bėgom

Mėšlą vežt, užkrėst, užart, grūdelius barstyti,

Šieną kirst, sugrėbt ir po kraiku pakavoti

360Ir visas gėrybes į skūnes suvalyti.

Ak, kas tai darbai, kurius atlikt trūsinėjom!

Lytus mums daugsyk taip dirbant nugarą prausė

Ir tūls tvankas įžarstytas daug kepino kiaušę.

Mes besidovydami daugsyk kruopas nedarytas

365Ir plutas menkas blogai kramtydami valgėm.

Tankiai mes tvanke prastai maišydami skinkį

Ir vandens malkus iš klano semdami gėrėm.

Prakaito taip daug nuo veido mums nulašėjo,

Kad per nosį teškančios vis ritosi srovės.

370Ak, mes biedžiai, ak, visur didei prisivargom!

Nugi dabar, naštas vargų visas nusikratę,

Jau pasilinksminkim bensyk česnyj susikvietę.

Tam juk dievs dosnus gėrybes mums dovanoja,

Kad nusimūčiję bei, kaip mums reik, trūsinėję,

375Vėl atsigautumbim, gardžiai kramtydami kąsnius.

Darbo reik, nės taip kožnam dievs paliepė valgyt,

Valgio reik, kad dirbančius syla nepamestų.

Taigi nečėdykim mušt, piaut ir skerst savo valgį.

Vaike, numušk drąsa jautuką sau nupenėjęs;

380Piauk avių kelias, nečėdyk aviną luiną;

Kišk žąsis, pyles, vištas į didelį puodą;

Skersk daglus paršus, pasiskersk nutukusią kiaulę;

Valgyk sveiks dešras, iš kruopo sau pasidaręs.

Imk raumens stukius, sukapojęs kimšk smageninę;

385O kad dar negana, nusitvėręs didelę žarną,

Kimšk drąsa plaučius, n'atbok, kad plyšdama driksters,

Ir kepenų n'užmiršk, kad storą pridrebi dešrą;

Nės tokie daiktai tau gal didei susigadyt.

Juk žinai, koks kūds daugsyk pavasario čėsas.

390Ar ne gerai, kad dar per mėšlus spirgini spirgus

Ir kad per rugius į mielą baudžiavą bėgdams

Argi namėj ką veikdams sau išsišutini kumpį?

"Rods, - tarė Lauras, - su miera vis reik pasipurtint.

Proto reik, kad ką rudens čėse mėsinėji,

395O kad čėrauji, vėl reik su razumu čėraut.

Ar tai prots, kad kas, sulaukęs rudenį riebų,

Vis besijuokdams ir dainuodams lašinius ėda

Ir prisiryt aklai kasdien į karčemą lenda?

Juk girdėjot jau, kaip ans Dočys, šokinėdams

400Ir kasdien girtuodams bei durnai smaguriaudams,

Iš bėdos paskiaus kaip smirdas ubagui teko.

Vaike, privalgydams ir gerdams mandagiai elkis.

Mets tur daug dienų, ik visas jis pasibaigia,

O kožna diena daug kąsnių nor pasisotint.

405Pusryčiai kasdien ir pietūs, ir vakarienė

Skilvį permaldyt ir ramdyt pašaro stena;

O dar irgi paludieniai daugsyk išsišiepę,

Kad darbai laukų prasiplatina, lūkuria šmotų.

Taigi ne vis kasdien nei svodbą didelę keldams

410Ir nei kokias krikštynas padarydams čėrauk!

Ne kasdien vis su smalstumais vėdarą linksmink

Irgi ne vis durnai ir taip sau uždarą pūstyk,

Kad paskiaus valgius tau reiks išpliurpt nedarytus.

Pastarnoks su morkais, ropės irgi repukai,

415Barščiai su burokais bei rauginta lapienė,

Žirniai, kad su pupoms juos iššutinti puode,

Ir šiupinys gardus, taip jau ir mandagi gručė

Su kisielium, kad juos sau išpleškini virdams,

Ar po tam visaip virti kartupelių valgiai

420Ir kelmučiai, kad juos sau su uždaru verdi, -