Kišk žąsis, pyles, vištas į didelį puodą;

Skersk daglus paršus, pasiskersk nutukusią kiaulę;

Valgyk sveiks dešras, iš kruopo sau pasidaręs.

Imk raumens stukius, sukapojęs kimšk smageninę;

385O kad dar negana, nusitvėręs didelę žarną,

Kimšk drąsa plaučius, n'atbok, kad plyšdama driksters,

Ir kepenų n'užmiršk, kad storą pridrebi dešrą;

Nės tokie daiktai tau gal didei susigadyt.

Juk žinai, koks kūds daugsyk pavasario čėsas.

390Ar ne gerai, kad dar per mėšlus spirgini spirgus

Ir kad per rugius į mielą baudžiavą bėgdams

Argi namėj ką veikdams sau išsišutini kumpį?

"Rods, - tarė Lauras, - su miera vis reik pasipurtint.

Proto reik, kad ką rudens čėse mėsinėji,

395O kad čėrauji, vėl reik su razumu čėraut.

Ar tai prots, kad kas, sulaukęs rudenį riebų,

Vis besijuokdams ir dainuodams lašinius ėda

Ir prisiryt aklai kasdien į karčemą lenda?

Juk girdėjot jau, kaip ans Dočys, šokinėdams

400Ir kasdien girtuodams bei durnai smaguriaudams,

Iš bėdos paskiaus kaip smirdas ubagui teko.

Vaike, privalgydams ir gerdams mandagiai elkis.

Mets tur daug dienų, ik visas jis pasibaigia,

O kožna diena daug kąsnių nor pasisotint.

405Pusryčiai kasdien ir pietūs, ir vakarienė

Skilvį permaldyt ir ramdyt pašaro stena;

O dar irgi paludieniai daugsyk išsišiepę,

Kad darbai laukų prasiplatina, lūkuria šmotų.

Taigi ne vis kasdien nei svodbą didelę keldams

410Ir nei kokias krikštynas padarydams čėrauk!

Ne kasdien vis su smalstumais vėdarą linksmink

Irgi ne vis durnai ir taip sau uždarą pūstyk,

Kad paskiaus valgius tau reiks išpliurpt nedarytus.

Pastarnoks su morkais, ropės irgi repukai,

415Barščiai su burokais bei rauginta lapienė,

Žirniai, kad su pupoms juos iššutinti puode,

Ir šiupinys gardus, taip jau ir mandagi gručė

Su kisielium, kad juos sau išpleškini virdams,

Ar po tam visaip virti kartupelių valgiai

420Ir kelmučiai, kad juos sau su uždaru verdi, -

Vislab bus gardu ir tau didei susigadys,

Kad kasdien kaip reik bandysi mandagiai čėraut

Irgi bečėraudams kitų dienų paminėsi.

Ale nepyk, gaidau, kad žodį dar pasakysiu!

425Tarp lietuvninkų daugsyk tūls randasi smirdas,

Kurs, lietuviškai kalbėdams ir šokinėdams,

Lyg kaip tikras vokietis mums gėdą padaro.

Daug tarp mūs yra, kurie, durnai prisiriję,

Vokiškas dainas dainuot ir keikt pasipratin,

430Ir kaip vokiečiai kasdien į karčemą bėga.

Todėl tūls žioplys, supliurpęs visą zopostą,

Kartais pusnuogis ant apjuoko rėplinėja.

Jūs pustelninkai, ar tam dievs savo gėrybes

Mums kasdien ir taip dosniai dovanoja,

435Kad mes jas tikt vis kaip kiaulės ėsdami rytum?

Pilvą rods kasdien protingai reikia palinksmint.

Bet ir, kas ant pilvo reik, vis turime rūpint."

"Tai jau vis tiesa, - švepluodams ištarė Bužas; -

Žinom juk visi, kaip mes nuoginteli gemam,

440Taip didžiausias pons, kaip mes, vyžoti nabagai,

Ciesorius taip jau, kaip jo skaroti padonai;

Ubags taip, kaip pons kytriausias, užgema glūpas,

Ir taip viens, kaip kits, iš papo moterų surbia.

Pons šilkuos, o būrs šiauduos verkšlen pasislėpęs,

445Ik abu po to protingai pradeda mislyt.

Būrui taip, kaip ir ponačiui, kad susiderkia,

Reik su marškonio sklypu pasturgalį šluostyt

Ir jo vystyklus biaurius su vandeniu plauti.

Ak, nepadyvyk man dėl tokio dyvino žodžio;

450Juk žinai, kad vis tiesa, ką čia suvapėjom.

Taip kiekviens žmogus vargingai pradeda žioptert,

Kad jis iš tamsos į svieto ritasi šviesą

Ir po tam lopšyj sapnuodams šaukia pagalbos;

Viens taip jau, kaip kits, užgimdams užgema blogas.

455Kad ponačius į garbingą patalą deda,

O būrus prastus į tamsų pašalį kiša

Ar suvystytus ant menko padeda demblio,

Kiek jie, mislyk tikt, sau patys atneša lobių?

Ponų dar nei viens su kardu negimė sviete,

460O tarp būrų vėl nei viens sau n'atnešė žagrę

Ar akėčioms padarynes ar negelį grėbliui.

Pons didžios giminės, tarp būrų vis pasipūtęs,

Nei lašinių taukai ant šilto vandenio plaukia;

Bet nabagėlis būrs, skylėtą mučę nuvožęs,

465Dėl jo žaibo lėts pas šaltą kakalį dreba

Ar iš tolo kloniojas didei pasilenkęs.

Bet jau taip kožnam dievs vietą mandagiai taikė,

Kad viens kaip baisus kunigaikštis skiauturę rodo,

O kits per purvus klampodams mėžinį rauso.

470Rods yr daug žioplių, kurie nabagėlį būrą

Iš nelabos širdies per paiką drimelį laiko,

O štai patys juk daugsyk kaip drimeliai elgias.

Kas tokiems išdykėliams gardžiai pasivalgyt

Ir prisisurbt saldžiai pelnytų reikalą kožną,

475Kas dirvas užartų, sėtų bei nuvalytų,

Kas grūdelius iškultų ir parduot nuvažiuotų,

Kad nei Lauro, nei dosningo Krizo nebūtų?

Žinom juk, kaip kožnas pons su savo namiškiais,

Rudenyj duonos ir gardžių pyragų netekęs,

480Būrui iš bėdos į ranką pinigą bruka

Irgi beglostydams jį maldo, kad susimiltų.

O štai tuo paskui, kaip didis pons įsirėmęs

Irgi nesvietiškai darkydams, vargina biedžių

Ar besišypsodams jo prastą niekina namą."

485"Rods, - tarė Pričkus, - taip ir man daugsyk pasidarė,

Kad aš šaltyšiaudams šen ir ten jodinėjau.

Amtmons keikė taip, kad man plaukai pasišiaušė,

O tarp būrų daug mane jau kone visą prakeikė.

Pons iškoliodams kasdien mane tinginiu šaukė

490Ir, kad urdelį n'ištaisiau, tuo mušė per ausi,

Kad snargliai perdėm iš nosies šokti pagavo.

Rods tai kiauliškas maniers ir didelė gėda,

Ypačiai kad dėl to baudžiauninks pradeda juoktis,

O paskui šaltyšiaus jau visai nesibijo

495Ir jį spiaudydams per paiką kumelį laiko.

Kad mane pons kampe tamsiam ir visą nupeštų,

Ale po tam šviesoj kožnam vėl visą pagirtų,

Tai ben dūšiai taip skaudu nei sunku nebūtų.

Ogi dabar taip gėdiškai visur pasirodau,

500Kad ir vaikpalaikiai jau man išsišiept pasidrąsin.

Andai tropijos, kad aš, į baudžiavą jodams,

Kaip šaltyšiui reik, įdrožiau tinginį Slunkių.

Bet jisai, tuojaus mane pešt ir mušt pasikėsęs,

"Eik, - tarė, - snargliau! kas tau rūp? štai gausi per ausį!

505Ar jau užmiršai, kaip pons tavo nugarą skalbė?"

Aš, dėl žodžio to biauraus didei nusigandęs,

Jau kur galvą savo nukist visai nežinojau,

Bet kiti baudžiauninkai dainuodami juokės.

Tai atlikom jau, visur niekai pasidarė.

510Lygiai kaip antai šašuots pavasario sniegas,

Kad jis pradeda tirpt, žiemos jau nedera keliui,

Lyg taip su garbėms visoms ir man pasidarė.

Ba, kaip jauns buvau (kur dingot, mano dienelės!),

Ai, kaip jauns buvau, visi mane girdavo klapai.

515Ar būt pons ar būrs, ar berns ar slūginė kerdžiaus,

Ir vaikai be buksvų ir dar žįsdami papą,

Vislab ir visur, kaip girdit, liaupsino Pričkų.

Ogi dabar žilam visi jau juokiasi bloznui;

Pons taipo, kaip būrs, šaltyšių niekina seną.

520Aš daugsyk, pažebodams sau nuplikusį kuiną

Ir karčius žilus ant sprando jo pamatydams,

Su dūsavimais išvystu savo senystę.

O kad rudenyj per purvus į baudžiavą joju,

O mano kuinpalaikis klampodams žengt nenujėgia,

525Aš jo taip gailiuos, kad kartais ašarų srovės,

Ypačiai kad iškoliots jodau, varva nuo zūbų.

Taip aš, mislyk tikt, gailiuosi pasenusio kuino;

Nės jis trylika metų, man šuoliais jodinėjant,

Po balnu mane viežlybai į baudžiavą vilko.

530Ogi manęs, želėk dieve, nuplikusio tarno,

Jau visai nei šis, nei tas susimilt nesupranta."

"Ak, - tarė jam Enskys, ištraukęs didelį peilį, -

Mans brolau širdings, kam spardais taip susiraukęs?

Juk ir man taip jau kaip tau visai pasidarė.

535Štai briedkriaunis šis, ant šalto preikalo kaltas,

Rodos, tikt žiūrėk, jau nei išdilusi delčia

Ar kaip baisiai koks nukumpęs vanago snapas.

Kad aš tai pamatau, tuojaus man giltinė rodos,

Kaip ją molioriaus ranka moliavodama rašo

540Ir su jos dalgiu kumpu nugandina svietą.