Adomas Mickevičius · 1798–1855
Dvyliktoji knyga. Mylėkimės
452-495 psl. iš 502·apie 145 min.·9 paaiškinimai·2 klausimai
452 psl.
Paskutinė senoviška Lenkų puota. – Arkiservyzas. – Jo figūrų išaiškinimas. – Jo judėjimai. – Dambrauskio apdovanojimas. – Dar apie Peiliuką. – Kniazevičiaus apdovanojimas. – Pirmas Tado valdiškas aktas, perimant šeimininkavimą. – Gervazo pastebėjimai. – Koncertų koncertas. – Polonezas. – Mylėkimės.
- Į menę pagaliau jau atsidaro durys,
- Pons Voiskis eina, rankoje lazdelę turi,
- Užvertęs galvą, o kepurė jo trasuota.
- Už stalo neina, nes jis šiandien tvarko puotą,
- Kaipo maršalkas. Jis lazdelės galią žino
- Ir ja, kaipo žynys, jau apeigas vaidina:
- Kiekvienas sėdas ten, kur lazdele pamoja.
- Pirmiausiam vaivadijoje vieta pirmoji, –
- Maršalkui Podkomožiui – sėdas aksominėj
- Kėdėje, atramai kurios balti drambliniai;
- Tiesiojoj generolas sėdasi Dambrauskis,
- Kairioj Kniazevičius, pons Pacas, Malachauskis,
- Tarp jų Podkomožienė, ponios gi aplinkui,
- Bajorai, panos, žemininkai, karininkai,
- Vis sėdas poromis – po moterį ir vyrą,
- Tvarkoj, į tą tik vietą, kur pons Voiskis skiria.
- Teisėjas linktelėjęs tuoj svečius paliko
- Ir vaišint kaimiečius patsai kieman nuvyko.
- Sėdėjo žmonės varsnų ilgio stalo šonais,
- Vienam gale Teisėjas, o kitam Klebonas.
453 psl.
- O Zofija ir Tadas vietos neieškojo,
- Jie vaišindami žmones eidami kramsnojo.
- Nauji valdovai – toks jau paprotys senasis –
- Tur pats žmonėms tarnaut per vaišes jų pirmąsias.
- Svečiai tuo tarpu salėje labai stebėjos
- Didžiuoju servyzu, kurs spalvomis blizgėjo,
- Brangus del medžiagos ir dėliai padirbimo.
- Jį Radvila Našlaitis, kalba padavimas,
- Įsakė net Venecijoje padaryti
- Ir jo paties planu dalis jo sustatyti.
- Laike švedų karų servyzas, rodės, žuvo,
- Bet įvairiais keliais į šiuos namus pakliuvo;
- Dabar jį atneštą visi ant stalo mato,
- Didžiulį ir panašų į karietos ratą.
- Iki graižų servyzas kupinai prikrautas
- Putelių, cukraus, rodos, sniego kažkur gauta:
- Visi į atvaizdą tikros žiemos sužiūro.
- Viduj didžiulis šilas matės konfitūrų,
- Kraštais gi lyg namai, sodybos ir kaimeliai,
- O jų stogai lyg sniego, iš baltų putelių.
454 psl.
- Pačiais graižų kraštais servyzą tą dabina
- Figūros įvairiausios vis purceleninės,
- Lenkų vis rūbuos; rodos scenoje vaidilos,
- Lyg ką vaidintų, nors ir žodžiais neprabyla;
- Lyg būt gyvi, tik nekalba, nekraipo galvas.
- Jų gestai atvaizduoti, ypatingos spalvos.
- Na ką vaizduotų jie, svečiai vis klausinėjo.
- Tad Voiskis, keldamas lazdelę, prakalbėjo
- (Degtinė jau prieš valgį ant stalų padėta):
- »Aukštiesiems Ponams leidžiant aš turiu pradėti,
- Personos, tos, kurių čia daug tiek figūruoja,
- Istoriją lenkų seimelio atvaizduoja:
- Votavimai, triumfai ir susikirtimai,
- Tą sceną pats atspėjau, tad imuos spėjimo.
- »Į dešinę bajorų štai minia matyti:
- Tur būt, jie prieš seimelį vaišėms užprašyti.
- Sustoję laukia; prie stalų jų nieks nevaro,
- Jie stovi grupėmis, tur būt, tarybas daro.
- Štai stovi atskirai viens kiekvienam būrely
- Pravėręs burną ir lyg antakius dar kelia,
455 psl.
- Lyg rankoms judina – matyt, dar aiškint turi.
- Pirštu dar eksplikuoja ir į delną duria,
- Kalbėtojai vis darbus kandidatų mini,
- Bet sekas nevienaip, kaip rodo jųjų minos.
- »Bajorai antrame būry iš noro klausos;
- Ranka tas laiko juostą, tas pakreipęs ausį,
- Tas ūsą sukdams dėmesį, matyti, rodo
- Ir deda atmintin, tur būt, kiekvieną žodį.
- Matyti, kad kalbėtojas linksmai jau žiūri,
- Kišenių glosto, lyg balsus jame jau turi.
- »Bet trečiame būry visai kitaip jau vyksta:
- Kalbėtojai neklauso, jau, matyti, pyksta.
- Žiūrėkit! Tie pašokę jau ausis net dengia;
- Štai tas klausytojas piktai į priekį žengia!
- Kalbėtojui jau graso pilnas sujudimo,
- Tur būt, išgirdo priešininkui pagyrimų.
- O kitas štai atstatęs kaktą žengti ima,
- Lyg bulius, rodos, nor kalbėtoją pasmeigti;
- Tie stverias už kardų ir ginklais rengias veikti.
- »Tarp tų būrių matyt štai stovi viduryje
456 psl.
- Bajoras nepartinis, abejodams bijo,
- Už ką duot balsą? lyg likimo klausdams žiūri,
- Pirštus štai atkiša ir jau sudėjęs buria,
- Akis primerkęs taiko jis į pirštų galą,
- Matyt, kad savo balsą jis paves kabalai.
- Jei pirštai jo sutaps, tai duos afirmatyvą,
- O jeigu nepataikys, mes jis negatyvą.
- »Kairėj kitokia scena: ten pas vienuolyną,
- Žiūrėkim, matome bajorų kitą minią.
- Susėdę senesni, o jaunesni sustoję,
- Jiems rūpi, kas yr viduje – akims vadžioja;
- Viduj maršalkas, rankoj urną laiko, renka
- Balsus ir skaito, o visiems kantrumas senka.
- Štai paskutinis balsas; tuoj šauklys surinka
- Ir sako vardą išrinktojo valdininko.
- »Nurimsta net ir tie, kurie balsus prakišo.
- Bet štai bajoras viens į priekį galvą kiša,
- Akis išvertęs jau jis nori ką sakyti,
- Drąsus ir piktas, rodos, nor visus praryti;
- Suprasti lengva, tas bajoras šaukia: Veto!
457 psl.
- Žiūrėkit, prasidėjo jau peštynių metas,
- Sujudino tas žodis visą plačią minią;
- Už ginklų griebias jau, bus kruvina peštynė.
- »Bet ten, koridoriuj, ar matot, Geradėjai,
- Sens kunigas išeina, arnotą uždėjęs, –
- Tai preoras; Sanctissimum iškėlęs laiko,
- O skambindamas pàskui jįjį eina vaikas.
- Ginklus bajorai lenkia, klaupiasi, žegnojas,
- O kunigas ten eina, kur tebekovoja,
- Ir kur tik eina, ten sutaiko, nuramina.
- »Oi! jūs jaunieji Ponai, tų laikų nežinot!
- Kai tarpe mūs bajorų neramių, ginkluotų,
- Jokiai policijai valdžia nebuvo duota;
- Kol branginta tikyba, elgtasi teisingai,
- Garbės pakako, laisvė buvo mūs tvarkinga!
- Kitur, girdžiu, valdžia ten tur visokių drabų,
- Policininkų, ir žandarų, ir konstabų;
- Bet aš, kol tvarką, laikomą ginklu, girdėsiu,
- Tai, kaip kitur, ten lasvė būtų, netikėsiu«.
- Čia ėmęs tabakinę Podkomožis sako:
458 psl.
- »Pons Voiski, gal svečiams klausytis jau pakako
- Istorijos, gal atidėt. Tiesa, seimelis
- Tas įdomus, bet valgyt nori jau sveteliai«.
- Lazdelę Voiskis lenkdamas žemyn į šoną:
- »Aukštasis Pone, tarė, padaryk malonę,
- Seimelio sceną paskutinę baigti tinka
- Maršalką naują štai jau neša šalininkai.
- Žiūrėkit, štai bajorai kuopon susigūžę,
- Aukštyn kepurės lekia, – vivatai jau ūžia!
- O ten, žiūrėkit, stovi nubalsuotas ponas,
- Kepurę smaukia tik ir dairosi į šonus,
- Pati štai laukdama ten smūgį tą sužino,
- Ir vargšė alpsta jau, ją laiko kambarinė.
- Juk manė gausiant titulą Aukštai Garbingos,
- Ir štai trims metams liksis vėl tiktai Garbinga!«
- Čia Voiskis, baigęs aiškint, lazdele pamoja.
- Lekajai poromis į salę jau nešioja
- Valgius: barščius karališkus ir senovinį
- Rasalą, nes tikrai senoviškai gamino:
- Pons Voiskis perlų keletą tenai įdėjo
459 psl.
- Ir vieną pinigą, nes sekretų mokėjo.
- (Rasalas toks galįs net kraują pataisyti.)
- Toliau kitoki valgiai, sunku apsakyti!
- Vargu toksai žinovas mūs laikais jau rasis,
- Atskirt vazas kontūrų, arkasų, blemasų,
- Su ingredencijoms pomuchlių, figatelių,
- Cibetų, pižmų, tų pinelių ir brunelių;
- O kiek žuvų: sausi lašišai, dunojiniai,
- Dar ešeriai, venetų ikrai ir turkiniai,
- Lydekos ilgos čia, ten pusilgės, ten storos,
- Dar plekšnės, karpiai kaimo stalui ir bajorų!
- Galop virėjo sekretas – žuvis čieloji:
- Įsūdyta galva, toliau kepsnis šaltoji
- Ir virta uodega, garuojanti sriuboje.
- Svečiai vardais tų valgių net nesidomėjo,
- Nė į tą sekretą įdomų nežiūrėjo,
- Greit valgė, nes kariai tur gerą apetitą,
- Ir tuštino taures greit vieną pàskui kitą.
- Kitokią spalvą ir servyzas jau įgavo,
- Nutirpus tam baltajam sniegui, sužaliavo,
460 psl.
- Nes orui vasaros tos putos nepatiko,
- Ir iš to dirbto ledo nieko greit neliko.
- Bet taip virtuvės meistrai ten spalvas sutaikė,
- Kad iš po sniego gimė naujas metų laikas
- Ir pasirodė tuoj pavasaris spalvuotas.
- Kaip ant mielių pradėjo augt javai auksuoti.
- Kviečių tuoj varpos rodos storos imbierinės,
- Rugius vaizduoja jau plokštelės sidabrinės,
- Iš šokolado grikiai dailiai padaryti,
- Štai obuolių ir kriaušių sodas jau matyti.
- Vos tik svečiai pradėjo vasaron žiūrėti,
- Veltui jau nori, kad nors kiek ji pailgėtų,
- Servyzas maino savo kelią kaip planeta,
- Javai nuo šilumos jau aukso rūbą meta;
- Jau gelsta žolės, lapai mainos raudonėja,
- Žemyn jau puola lyg nuo rudeninio vėjo;
- Ir pagaliau tie medžiai, vaizdą taip dabinę,
- Žiedais ir vaisiais buvę taip apsikabinę,
- Dabar lyg būtų vėjas koks audros nupūtęs,
- Nuogi jau: styri tik cinamonų lazdutės,
461 psl.
- Ir, vietoje pušų, givircų tik šakelės,
- Ir ima irt jau spyglės, kimelių grūdeliai.
- Svečiai, kur vyną gėrė, šakutes jau laužė,
- Net kelmus rovė ir kaip užkandį juos graužė.
- Pons Voiskis vaikščiojo aplink servyzą savo
- Ir džiaugdamasis juo širdyje triumfavo.
- Dambrauskis Henrikas iš vietos pasikėlė,
- Sakydams: »Ponas Voiski, chinų gal šešėliai?
- Pineti čia tarnyboj velnią gal paliko,
- Kad Lietuvoj servyzai toki neišnyko,
- Kad vaišinti ik šiol senoviškai dar gali?
- Sakyk, nes pamiršau jau savo gimtą šalį«.
- Čia Voiskis lenkdamasis tarė: »Ne, Aukštasis
- Pons Generole, kunštas čia ne prakeiktasis!
- Čionai tik palikimas iškilmių senųjų,
- Kur buvo keliamos tik ponų garsingųjų,
- Kol Lenkijai galybėje nebuvo lygaus,
- O padariau, ką išskaičiau iš šitos knygos.
- Paklausei, ar pas mus tuos papročius daboja?
- Graudu! bet skverbias Lietuvon mada naujoji.
462 psl.
- Dažnai kai kas pasako, tai esą nerimta,
- Kaip žydas šykštisi, nenor svečių priimti,
- Vengrinio gailisi, o geria tą velninį
- Maskolių, net šampaną, bet užtat madinį;
- O vakarais kortuodams nežiūri ar dora,
- Išleidžia vaišių pinigus šimtams bajorų.
- Net (pasakysiu atvirai, kas skauda širdį,
- Te Podkomožis neužpyksta, nors ir girdi):
- Kai šį servyzą šiandien ruošti aš ėmiausi,
- Tai net ir Podkomožis, kur jį dėsi, klausė!
- Ir sakė mašina ta nuobodi, pasenus,
- Vaikams tik žaisti, bet jau ponams atgyvenus,
- Jo žodžiais tariant, tokioms vaišėms ji netikus!
- Teisėjas! net Teisėjas sakė, kad nevykus!
- O visgi sprendžiu, Tamstas jis suįdomavo,
- Matau, kad kunštas tas šioms vaišėms patarnavo!
- Ir nežinau, ar Soplicovui teks turėti
- Tokia okazija, tokius svečius regėti.
- Matau, Pons Generolas vaišėse domingas,
- Priimk tad šitą knygą, Tamstai bus naudinga,
463 psl.
- Kai vaišes teks kur kelti del garbingų ponų,
- Monarkų, net ir del paties Napoleono.
- Bet leisk, kol knygą Tamstai dar nepaaukavęs,
- Papasakoti, kaip esu aš jąją gavęs«.
- Čia ėmė kilt ūžimas; daug balsų sušuko:
- »Valio, tegu gyvuoja Varpinės Gaidukas!«
- Į kiemą tarp bajorų jau Motiejus suko.
- Už rankos senį Mackų paėmė Teisėjas
- Ir ten jį pasodino, kur vadai sėdėjo,
- Sakydams: »Pons Motiejau, koks esi kaimynas,
- Vėlai taip atvyksti, jau geriame tik vyną«.
- »Anksti, Dobžinskis tarė, valgau, ir negerti
- Čia atvykau, tiktai namie nestengiau tverti,
- Norėjau tautinius pulkus mūs paregėti,
- O čia nei šis nei tas! – bet ką čionai kalbėti.
- Bajorai prievarta vidun štai įvadino,
- O Tamsta tuoj už stalo – dėkui tad kaimyne!«
- Tai taręs priešais lėkštę apverstą padėjo,
- Nevalgys, reiškia, ir tylėdamas šmorėjo.
- »Argi matau, Dambrauskis tarė, Geradėją
464 psl.
- Dobžinskį, tą Kosciuškos garsųjį kirtėją,
- Motiejų Rykštę! vardą tavo man patirti
- Jau teko. Ir sakyk, toks stangus vis ir tvirtas!
- Kiek metų jau praėjo! Aš jau veik pasenęs,
- Kniazevičius taip pat jau žilas, pagyvenęs,
- O tu galėtum su jaunaisiais eit lenktynių,
- Ir Rykštė ta pati gal, kaip aną gadynę;
- Girdėjau, Maskolius mokėjai pamankštyti.
- Bet kur gi tavo broliai? Geisčiau juos matyti,
- Išvysti tuos Peilius, tuos Skustuvus aštriuosius,
- Paskiausius Lietuvoj egzempliorius senuosius«.
- Teisėjas tarė: »Generole, jų draugiją
- Praretino mūšys, visi Kunigaikštijoj;
- Tur būt, įstojo ten į kokį legioną!«
- »Tiesa, – pasakė vienas šefas eskardono, –
- Turiu antrojoj kuopoj ūsais veik mastiniais
- Dobžinskį vachmistrą, kurs Krapyla vadinas,
- Jį Lietuvos lokiu kariai vadint priprato.
- Jei liepsi, Generole, jis ateis bematant«.
- Poručnikas čia tarė: »Ir pas mus dar buvo
465 psl.
- Keli iš Lietuvos, jų vienas tai Skustuvas,
- O kits tai su tromblonu jodo į flankierius;
- Taip pat šaulių pulke Dobžinskių grenadierių
- Yra keli«.
- »Bet, bet argi ten būtų trūkę
- Jų vado, tarė Generolas, to Peiliuko,
- Apie kurį Pons Voiskis daug tiek prikalbėjo,
- Lyg rodos būtų jis jau milžinų eilėje«.
- »Peiliukas, tarė Voiskis, nors neegzuliavo,
- Bet, vengdams tardymo teismų, miškuos vadavos;
- Per žiemą ten išbuvo, bet dabar parvykęs.
- Ir šiais karų laikais šiam tam dar būtų tikęs,
- Tai žmogus karžygys, kovot galėtų dailiai,
- Tik metai jau perdaug jį slėgti ima, gaila.
- Bet štai jis!«
- Voiskis čia į priemenę žiūrėjo,
- Kurioj tarnai, kaimiečiai grūsdamies stovėjo,
- O virš visų galvų gelsvai blizgėjo plikė,
- Kurią pilnam mėnuliui lygint būtų tikę;
- Galva ta rodėsi ir slapstėsi minioje,
466 psl.
- Nes eidams lankstėsi, kol prieš vadus sustojo,
- Sakydams:
- »Didis mūsų Gerbiamas Etmone,
- Ar Generole, kaip ten tituluoti Poną,
- Esu Rembaila, stojuos, nes esi pašaukęs
- Su Peiliuku, kuris garbės geros sulaukė,
- Garbė ta ne dabučiuos, plieno tik jėgoje,
- Kad apie jį net Pons Aukštasis sužinojai.
- Kad jis kalbėt mokėtų, gal ir pasakytų
- Ką nors ir gal pagirtų seną ranką šitą,
- Kuri tarnavo, Dievui dėkui, ne iš baimės,
- Bet tik Tėvynės labui ir Horeškų laimei,
- Plačiai dar apie tai papasakoja kaime.
- Ponuti! raštininkas retas proventinis
- Tiek plunksnų drožęs, kiek jisai galvų mėginęs.
- Tai ilgas skaitymas! O kiek ausų ir nosių!
- O nėr karbų nei ašmenyse nei kriaunose,
- Nesutepė dar jį beginklių užmušimai:
- Tik atvira kova ir dvikovos puolimai.
- Tik kartą! Viešpatie, suteik jam atleidimą!
467 psl.
- Beginklį žmogų, gaila, ginklas šis nudėjo,
- Bet pro publico bono, Dievas man Teisėjas«.
- »Parodyk tad, linksmai čia generolas tarė,
- Puikus tad peilis budeliui ne tik, kad kariui!«
- Stebėdamos tą baisų ginklą žiūrinėjo
- Ir karininkai viens kitam jį rodinėjo.
- Mėgino jį visi, bet tik retam kam tenka
- Juo užsimot, nes lenkia ranką net nemenką.
- Kalbėta, kad Dembinskis rankoje galingas
- Pakeltų, bet jisai tuo tarpu kažkur dingo.
- Iš esančių švadrono šefas tik Dvernickis
- Ir kuopos vadas dar poručnikas Rožickis
- Brūkliu geležiniu lengvai gan užsimojo,
- O šiaip kiti jį sunkiai rankose kilnojo.
- Tačiau Kniazevičiaus, kurs buvo aukšto ūgio,
- Ranka tvirta prieš tokį ginklą nepabūgo.
- Paėmęs jis lengvai tą ginklą pakylėjo,
- Kurs tuoj viršum galvų kaip žaibas sumirgėjo,
- Primint jis lenkų fechtą buvo pasiryžęs:
- Štai smūgiai: kreivas, kirstas, štai malūnas, kryžius,
468 psl.
- Dar smūgis vogtas, tempo punktai ir tercetai,
- Kurių mokinos dar mokykloje kadetų.
- Dar jam fechtuojant, jau atsiklaupė Rembaila
- Pas kojas jo ir tarpais ašarodams gailiai:
- »Puiku! Pons Generole, ar konfederatas
- Buvai? puiku! sakyki, kur tai visa matęs?
- Pulavskių smūgis! Dzieržanovskis taip mosavo!
- Taip Sabas! Kur gi Tamsta tokį mokslą gavęs!
- Gal Dobžinskių Motiejus! Generole, šitas
- Tai mano, dievaži, dar niekur nematytas,
- Tas smūgis žinomas Rembailų tik kaimuty,
- Nuo mano priežodžio vadinas »kirsk, ponuti«.
- Kas Tamstą išmokino? taip tik aš mosavęs,
- Tik aš!« Čia stojęs generolą pabučiavo.
- »Dabar ramiai jau mirsiu! Taip jau pasitaikė,
- Kad rados žmogus, kurs priglaust gal mano vaiką;
- Nes dieną naktį negaliu ramiai mąstyti,
- Ar mirus neturės tas ginklas surūdyti!
- Jau nerūdys jis! Generole Garbingasis,
- Atleisk man, mesk makštis tas vokiškąsias,
469 psl.
- Nes reik bajorų vaikui imti ginklą dorą,
- Mesk tą lazdutę; užsimoki kaip bajoras!
- Dedu pas Tavo kojas peilį šį žemiausiai,
- Tai, ką turiu pasaulyje visų brangiausio.
- Pačios ir vaiko niekados aš neturėjau,
- Kaip pačią ir kaip vaiką jį aš numylėjau;
- Kaip pačią ir kaip vaiką jį glaudžiau, nešiojau
- Dienoms, o naktį man prie šono jis miegojo,
- Dabar, nusenus, jis prie lovos man arčiausias
- Ir, kaip įsakymų žydelis, jo laikausi!
- Užkast kartu su šia ranka kapuos maniau jau,
- Bet štai papėdininkas – Tau tegu tarnauja!«
- Sujudęs generolas ir nusišypsojęs,
- Pasakė: »Drauge, ar gerai apsigalvojai,
- Jei vaiką, net ir pačią man palikt sutiksi,
- Tai juk našlaitis ir našlys sens pasiliksi!
- Sakyk, kaip už tą dovaną atsiskaityti,
- Ir kuo galėsiu tau našlystę pamainyti?«
- Čia Raktininkas tarė: »Aš nesu pralošęs
- Taip kaip Cibulskis pačią, lošdams marijošių,
470 psl.
- Kaip mums daina pasako. – Aš jau tuo džiaugiuosi,
- Kad peiliuku ranka tvirtąja dar mosuosi! –
- Tik noriu Generolui kartą dar priminti,
- Kad reikia ant ilgos jį juostos prikabinti,
- Jis toks, mat; nuo kairios ausies tik užsimoki,
- O priešai tau neatlaikys tada nė joki«.
- Jį Generolas paėmė, bet negalėjo
- Nešiot, nes ilgas, tad tarnai paslėpt turėjo.
- Kur dingo jis, dabar įvairiai žmonės šneka,
- Bet niekam, kaip iš tikro, sužinot neteko.
- Dambrauskis tarė Mackui: »Man, kolega, matos,
- Neperlabai džiaugiesi mus čionai pamatęs?
- Rūkštus, tyli? Na, argi nekelia tau širdį,
- Sidabro, aukso matant erelius? kai girdis
- Melodija Kosciuškos ir kutena ausį?
- Na, Mackau! aš maniau, kad džiaugsies tu pirmiausia;
- Jei ginklo nepaimsi, žirgo neužsėsi,
- Maniau, bent su kolegoms gerdamas minėsi
- Napoleoną ir Lenkų didžiąsias viltis!«
- »A! Tarė Mackus, taip, girdėjau, reik prabilti!
471 psl.
- Bet, du ereliai juk kartu negal tupėti!
- Malonės, tik margais žirgais gal jodinėti!
- Tas Ciesorius, tai karžygys, reik pasakyti!
- Pulavskiams teko Dymurjerą pamatyti,
- Bet kai pamatė, tai pradėjo tuoj kalbėti,
- Kad Lenkams reik tik Lenkų karžygius turėti,
- Ne Prancūzus, Italus, bet kokį nors Piastą,
- Ar kokį Joną, Juozą, Mackų, na – ir basta.
- Kariuomenė! Lyg lenkiška! bet fiziljeriai,
- Saperai, grenadierai, dar ten kanonieriai!
- Daugiau ten vokiškų vardų gali surasti
- Nei tautinių! Na kaip čia juos visus suprasti!
- Gal Turkai ir Totoriai eina jums žvalgybą,
- Schizmatikai, kurie be Dievo, be tikybos;
- Net pats mačiau, kaip moteris jie kaimuos vaikos,
- Apvogs bet ką, bažnyčioj net nesusilaiko!
- Į Maskvą eina Ciesorius! tai ilgas kelias,
- Jei Aukštas Ciesorius prieš Dievą ranką kelia!
- Girdėjau, vyskupai jau jį iškeikti rengias;
- Tai visa...« Mackus jau daugiau kalbėt nestengė,
472 psl.
- Ir srėbti sriubą, duoną kąsdamas, įniko.
- Kalba ši Mackaus Podkomožiui nepatiko,
- Jaunieji ėmė kilt; sulaikė tik Teisėjas,
- Nes salėn jau trečia jauna pora įėjo.
- Tai buvo Rejentas, patsai jis taip vadinos,
- Tik vos pažint; ik šiol jis lenkiškai dabinos,
- Bet Telimena, būsima žmona, matyti,
- Norėjo, kad kontušo jis atsisakytų;
- Tad fraką Rejentui jau apsivilkt reikėjo,
- Bet su fraku lyg pusę sielos palydėjo:
- Kaip baslį rijęs žengia vos vos neparslysta,
- Kaip gervė; į šalis dairytis net nedrįsta;
- Tiršta jo mina ir matyti, kad kankinas,
- Kur dėt rankas, kaip nusilenkti net nežino
- Jisai, kurs mėgo gestą! juostą štai patraukia –
- Ner juostos – tik ranka išilgai pilvą braukia;
- Pamatė klaidą, tuoj užkaito, nusigando
- Ir vos kišeniuj frako rankai vietą randa.
- Per rykštes, rodos, eina pro žvilgsnius smalsiuosius,
- Del frako, rodos, susektas bloguos darbuose,
473 psl.
- O Mackų pastebėjęs jautės kaip nesavas.
- Su Rejentu Motiejus iki šiol draugavęs,
- Dabar į jįjį sviedė žvilgsnį lyg laukinį,
- Net Rejentas nubalęs užsisegt mėgino,
- Manydams, kad Motiejus ims jį keikti, barti.
- Dobžinskis tik pasakė »Kvailas!« porą kartų.
- Tie Rejento drabužiai baisiai jį prislėgė
- Ir net neatsisveikinęs jis lauk išbėgo,
- Užsėdo žirgą ir išjojo į kaimelį.
- Tuo tarpu Telimena, Rejento panelė,
- Aplinkui skleidžia kvepalus tik įvairiausius,
- O rūbai jos lengvi, mados visų naujausios.
- Kokia suknelė, kaip galva jos padabinta,
- Sunku aprašinėt, sunku net ir mėginti;
- Galėtų gal atpiešt piešėjas tik prityręs,
- Ptifenius, tiulius, blondinus, tuos kašemirus,
- Perlus, raudoną veidą, žvilgsnį gyvą, tyrą.
- Pažino Grafas ją. Nustebo veidas jojo,
- Pakilęs kalavijo jau šalia ieškojo:
- »Ir tu! – sušuko, – ar dar akys man kaktoje?
474 psl.
- Tu? esant man čia, spaudi kito ranką mielą?
- Oi tu, neištikima, apgaulinga siela!
- Ir neslepi akių net, drąsiai taip dairaisi!
- Kur dingo padaryta priesaika kadaisia?
- Šiuos kaspinus ranka tavoji man juk taisė!
- Tačiau rivalis žūt turės, jei niekint nori!
- Gal per lavoną mano eis tik pas altorių!«
- Svečiai sustojo, Rejentas, ką veikt, nežino,
- Tik Podkomožis taikint rivalius mėgina:
- Bet Telimena Grafui pratarė iš šono:
- »Dar Rejentas negal mane vadinti žmona:
- Bet jeigu Pons kliudai, turi man pasakyti,
- Ir atsakyt tuojau, trumpai ir sumazgytai:
- Ar myli dar, ar jau nesirengei pamesti,
- Ar pasiryžęs dar mane net šiandien vesti,
- Tuoj šiandien? – dar galiu juk Rejentą apleisti«.
- Čia Grafas tarė: »Moterie! oi kaip tai keista!
- Seniau jausmuos buvai, man rodos, poetinga,
- Dabar gi rodaisi visai jau prozajinga!
- Ir kas jūs sutuoktuvės? – grandiniai storiausi,
475 psl.
- Kurie rankas tik riša, o širdies neklausia!
- Tikėk, kad mylima, kai žodis net neduotas,
- Ir pareigos yra, nors jos ir nelaiduotos!
- Dvi širdys degančios dviejuos kraštuose žemės,
- Kaip žvaigždės kalbas spinduliais, nors ir sutemę;
- Kas žino! žemė gal tų saulės spindulėlių
- Taip ilgis ir pati miela taip mėnesėliui,
- Kad amžinai vis žvelgia į viens kito šalį,
- Viens kitą traukia – bet prieit artyn negali!«
- »Gana, ji perkirto, nesu aš kaip planeta,
- Aš moteris esu, tekėt atėjo metai;
- Toliau, žinau, liauk, Grafe, tuos niekus plepėti
- Ir man kliudyt sutuoktuves, turiu įspėti,
- Nedrįsk, nes aš net Dievui danguje prisieksiu,
- Kad šiais nagais tave net kaži kur pasieksiu
- Ir...« »Ne – pasakė Grafas – nekliudysiu Poniai!«
- Ir pakreipė akis su panieka į šoną,
- O baust norėdams nepastovią taip panaitę,
- Tuoj ėmė rodyt meilumus Podkomožaitei.
- Jaunuosius Voiskis pamėgino dar sutaikint
476 psl.
- Ir pavyzdžius minėdams kalbą jiesiems taikė,
- Tą lokį Nalibokų mintyje turėdams,
- Denasų kunigaikštį, Reitaną minėdams,
- Tačiau svečiai jau salėje nenor sėdėti,
- Kieman, ledų užkandę, eina pasilsėti.
- Ir kaimas baigia puotą: jau tik midų traukia,
- Grot ima muzika ir jau tik šokių laukia.
- Tik Tado ieško, kurs atokiai kiek stovėjo
- Ir būsimajai žmonai gan rimtai kalbėjo.
- »Yra mums, Zofija, labai svarbus dalykas;
- Kalbėjau su dėde, jis su manim sutiko.
- Žinai, kad daug kaimelių, kur man teks valdyti,
- Į teisę atsižvelgiant, tau tur priklausyti.
- Ne man priklauso tų baudžiauninkų likimas,
- Tad be ponios jų negaliu daryt sprendimo.
- Dabar sulaukus mums Tėvynę numylėtą,
- Ar tų kaimiečių laimė tiek tik pakitėtų,
- Kad vietoj vieno pono jie sulauktų kitą?
- Tiesa, ik šiol maloniai buvo juos valdyta,
- Bet mirus man, Dievs žino, kam juos reiks palikti,
477 psl.
- Esu karys, abiem juk reiks mirtis sutikti,
- Dar žmogus ir kapryzų savų juk bijausi:
- Atsisakyt valdžios tad bus visų geriausia,
- Ir valstiečius palikti teisei vien globoti.
- Laisvi patapę, laisve leiskime naudotis
- Ir jiems, palikim jų įsigyventą vietą,
- Tą žemę kruvinu jų prakaitu aplietą,
- Iš ko maitindamies turtus net mums sukrauna.
- Bet perspėti turiu, kad jei jie žemę gauna,
- Mūs pelnas sumažės, taupiems reiks būt: iš jauno
- Pripratęs aš taupyt, nes gyvenau vargingai;
- Bet Zofija esi juk iš namų turtingų,
- Tu sostinėj išaugai tarp žmonių aukštųjų,
- Ar tiksi tad gyventi kaime tarp prastųjų,
- Kaip žemininke?«
- Taria Zosė žodį kuklų:
- »Aš moteris, nereik man kažkokių stebuklų.
- Juk Tamsta būsi vyras; perjauna aš spręsti,
- Kaip panorėsi, taip galėsi ūkį vesti!
- Jei žmones paliuosavęs vargingesnis liksi,
478 psl.
- Tai, Tadai, mano širdžiai dar labiau pritiksi.
- Menkai man rūpi, kad duktė Stalininkaitės;
- Tik pamenu, kad augau vargšė ir našlaitė,
- Kad Soplicuos išaugau motinai numirus,
- Kad jie išauklėjo ir leidžia jau už vyro.
- Aš kaimo nebijau. Mieste buvau jaunutė;
- Senai jau pamiršau; mieliau man kaime būti;
- Tikrai, čionai man kaime tie viščiukai, kurkos
- Labiau masina, nei koksai ten Peterburkas.
- Jei mėgau miestą ar kokią draugiją naują,
- Tai tik maža; dabar mieste aš nuobodauju.
- Šią žiemą Vilniuj įsitikinau, kad laimės
- Nerasčiau aš mieste, labiau man tinka kaimas:
- Ilgėjaus Soplicovo juokdamos net baliuj.
- Esu sveika, jauna, tad rankos dirbti gali,
- Namus tvarkyti moku, ir raktus nešioti;
- O, kaip šeimininkausiu, teks tau sužinoti!«
- Vos Zosė tuos žodžius tik pasakyt suspėjo,
- Prie jos Gervazas eidams taip kalbėt pradėjo:
- »Žinau! Teisėjas sakė apie laisvės laimę!
479 psl.
- Bet negaliu suprast, kam tiktų laisvė kaime!
- Bijau, kad ją neliestų vokiškums nedoras!
- Juk laisvė ne kaimiečiui, o tiktai bajorui!
- Taip, mus Adomo ainius, viens likimas liečia...
- Bet kalbama, kad Chamo padermė kaimiečiai,
- Iš Semo mes bajorai, žydai iš Jafeto,
- Tad valdom abejus ik šiol be jokio veto.
- Klebonas tai sakykloje kitaip mokina...
- Esą, Senasis tik Įstatymas tai mini,
- Bet Viešpats Kristus, nors karališkas vaikutis,
- Tarp žydų gimė prastoje kaimiečio kūtėj,
- Tai luomus jis visus sulyginęs, sutaikęs;
- Te bus ir taip, jei toks dabar atėjo laikas!
- O, ypač, kai girdžiu, kad tai sau mielu laiko
- Aukštai Garbinga Zofija, ponia manoji;
- Klausyt man, ką ji liepia; jos valdžia pirmoji.
- Tik perspėju, kad laisvę kaimas pamatytų,
- Ne kaip Maskolių, tuščią, žodžiais pasakytą,
- Nes kaimiečius pons Karpas vos paleist suspėjo,
- Tuoj juos Maskoliai mokesčiais baisiais apdėjo.
480 psl.
- Patarčiau, kad kaimiečiai būtų paliuosuoti
- Bajoriškai, kad herbas būtų jiesiems duotas.
- Ponia vieniems teduoda Pusožio mūs žymę,
- Kiti gi nuo Soplicos te Lelivą ima.
- Tada kaimietis lygus bus net man Rembailai,
- Bajoru tapęs ir turėdams herbą dailų.
- Patvirtins Seimas.
- »O kad žemės kiek nustojus
- Reiks vargt, Ponia su vyru tenesisieloja;
- Del Dievo – kad Ponios Garbingosios rankutės
- Pūslėtomis nuo darbo kaimiškojo būtų!
- Bus išeitis. – Pily žinau aš tokią skrynią,
- Kurioj yra Horeškų indai sidabriniai,
- Signetai ten, kanakai, aukso ten manelės,
- Kutai brangieji, sagos, puikios karabelės.
- Tie Stalininko turtai žemėj išlaikyti,
- Papėdninkei tik Zofijai tur priklausyti;
- Pily jį saugojau kaip akį iki šiolei,
- Nuo Jūs, Soplicos Ponai, taipgi nuo Maskolių.
- Turiu taip pat krepšelį pinigų savųjų,
481 psl.
- Uždirbtų, dovanotų ponų turtingųjų.
- Maniau, kad kai pily mes tapsim restauruoti,
- Pavesti pinigus tiems mūrams reparuoti;
- Juos naujo ūkio reikalams tad atiduosiu –
- Tad, Pons Soplica, pas tave ir aš keliuosi,
- Gyvensiu prie Ponios, man duoną veltui duosi,
- Horeškų trečią eilę supsiu ir mokinsiu
- Vartot peiliuką, o Ponia vaikus auginsi,
- Jei sūnų, – bus sūnus, nes matom karas kyla,
- O karui einant gema vis dažniausiai vyrai«.
- Vos spėjo tuos žodžius tik pasakyt Gervazas,
- Iš lėto artinosi jau prie jų Protazas,
- Dar rengdamos skaityt jau vos atgauna kvapą,
- Nes turi panegiriką net ant pustrečio lapo,
- Viens jaunas karininkas jį sukomponavo,
- Kurs būdams sostinėje odas vis ritmavo,
- Kariaujant, būdavo, kai laiko tik atlieka,
- Eiliuoja. Trečią šimtą jau Šauklys pasiekė
- Pasiekė vietą, kur: »Oi tu, kurios meilumai,
- Kankina ir vis kelia skaudų džiaugsmingumą,
482 psl.
- Kuriai tik metus į Belloną žvilgsnį gilų,
- Nulinksta kalavijai ir šarvai suskyla!
- Himenu Marsą nugalėk; ir hidrą piktą
- Nesantaikos nusmauk, kad jos galvų neliktų!«
- Jam rodės Zofija ir Tadas juo dėmėjos,
- Nes plojo, bet klausyt, iš tikro, nenorėjo.
- Sulig valia Teisėjo Klebonas ant stalo
- Stovėdamas kaimiečiams skelbė Tado valią.
- Vos tik kaimiečiai tą naujieną sužinojo,
- Tuoj ponui, poniai puolėsi visi po kojų!
- »Tebus sveiki mūs Ponai!« verkdami suriko;
- O Tadas čia pasakė: »Pavergtų neliko,
- Laisvi ir lygus Lenkai!« – »Tegyvuoja žmonės«,
- Dambrauskis tarė; žmonės – »Tegyvuoja ponai
- Vadai, kariai, visi jau luomai lygūs tapę!«
- Džiaugsmu balsai tie skrido virš nelaisvės kapo.
- Tik Buchmanas džiaugsmu bendrai nesidalino;
- Jis gyrė projektą, tačiau pakeist mėgino:
- Komisiją legalę rinkt visus vadino,
- Kuri... Bet toms taryboms laiko maža buvo,
483 psl.
- Todel tas Buchmano pasiūlymas ir žuvo.
- O jau pilies kieme beveik nebuvo vietos:
- Su karininkais ponios, su kitais kaimietės
- Poroms. Bus Polonezas! jau visi tik šaukia
- Ir karo muzikos ateinančios jau laukia;
- Tačiau Teisėjas ima vadui taip kalbėti:
- »Sakyk Pons, kad kapelija dar palūkėtų.
- Žinai, kad broliavaikis šiandien žmoną ima,
- O mūsų giminės toks senas papratimas,
- Žieduojantis ir vedant kaimiškai pagroja.
- Štai cimbolistas, smuikininkas jau sustoję,
- O puikūs muzikantai; smuikininkas laukia,
- Artyn štai kobzininkas neregys jau traukia,
- Jei grot neleisčiau, ilgai jieji neatoktų,
- O žmonės prie kitokios muzikos nešoktų.
- Te jie pradės, kaip žmonės šoks, mes pamatysim;
- Paskui ir tos puikiosios muzikos klausysim«.
- Pamojo. Smuikininkas pasmaukė rankovę,
- Prispaudęs grifą, smakrą remia į pastovą
- Ir smičium per stygas lyg rodos žirgu joja.
484 psl.
- Išgirdę kobzininkai šonais jo sustoję,
- Nutvėrę dumples judina ir spaudo drūčiai,
- Pečiai tik juda, o veidai jų orą pučia;
- Ir rodės, kad į aukštį jie pakilt norėjo,
- Nes jie panašūs baisiai į vaikus Borėjo.
- Cimbolų trūko.
- Daugelis iš būrio viso
- Mokėjo groti, bet nė viens tačiau nedrįso
- Prie Jankelio užgroti; (kur tai jis išnyko
- Per žiemą, tik dabar štai su štabu parvyko).
- Žinojo, kad nė viens negali konkuruoti
- Su juo gabumais į stygas jausmu suduoti.
- Cimbolus jam paduoda, reiškia savo norus,
- O žydas ginas, sako: rankos jo perstoros,
- Atpratęs groti, sako, ponų jis nedrįsta,
- Linguodams šalinas. Bet Zosė tai išvysta,
- Pribėga ir baltąja rankele paduoda
- Grojikui lazdeles, kurioms stygas suduoda;
- Kita ranka jo žilą barzdą glostinėja
- Ir sako: »Jankeli, juk man senai žadėjai
485 psl.
- Per mano vestuves pagroti, malonėki,
- Juk šiandien sužieduota, Jankeli, pradėki!«
- Labai mylėjo Zosę, barzdą tad kilnoja
- Ženklan, kad jau sutinka; jį svečiai apstoja,
- Paduoda jam cimbolus, prašo jį garbingą
- Užimti vietą. Tuomet sėdas jis didingai,
- Pažvelgia jau rimtai, kaip veteranas senas,
- Ir jam tuojau seni kovų laikai vaidenas.
- Į kardą nešančius jo anūkus jis žiūri
- Linksmai, bet atmena, kad dar jėgų jis turi.
- Tuo tarpu mokiniai jau du suklaupę dirba,
- Stygas nustato, stygos taisant jau tik virba;
- O Jankelis akims primerktoms pirštuos laiko
- Grojimui lazdeles ir tik suduoti taiko.
- Taktu triumfo jis stygas tvirtai užgavo,
- Paskui audros lietaus lašai byrėt pagavo;
- Visi nustebo, – bet pradžios tai valandėlė, –
- Susyk nustojo grot, rankas aukštyn pakėlė.
- Ir vėl jau groja. Laksto taip lengvai lazdelės,
- Lyg būtų lietęs tas stygas musės sparnelis,
486 psl.
- O tie garsai lengvi, taip lipšnūs sujudimai.
- Grojikas vis dar laukė tikro įkvėpimo.
- Saikuoja įrankį jis išdidžiai žiūrėdams,
- Rankas štai kelia, sielą rankosna įdėdams...
- Klausytojai apsvaigo. –
- Iš stygų daugybės
- Garsai triukšmingi ėmė kilti į aukštybes,
- Būgneliai ir skambučiai su stygoms virpėjo:
- Gegužės Polonezas ore suskambėjo –
- Garsai džiaugsmingi kyla ir džiaugsmingai nyksta;
- Merginos nori šokti, vyrai nenustygsta. –
- Tačiau seniems laikuos tuos praeitis tematos,
- Laikai laimingi, kai atstovai ir senatas
- Gegužės trečią dieną rotušinėj salėj
- Su liaudžia susitaikius, sveikino karalių,
- Giedodami, kada karalių, seimą, liaudį
- Ir luomus sveikinant vienvivatai tegaudė!
- Grojikas taktą, tonus įtemptus sutelkia;
- Tik štai staiga akordas neteisingas smelkias,
- Kaip žalčio balsas, geležies stiklu cypimas,
487 psl.
- Ir tuoj visus apgaubia piktas nujautimas.
- Klausytojams nerimstantiems baisu tuoj daros,
- Grojikas klysta gal? gal įrankis negeras?
- Neklys toksai grojikas! Tyčia palytėjo
- Tą baisią maišto stygą, – dar garsiau pradėjo
- Akordų netvarkinga viešpatauti puota
- Prieš tonų derinimą sukonfederuotą;
- Tik Raktininkas vienas tuos garsus pažino:
- »Tai Targovicos balsas santaiką naikina!«
- Ir štai ūmai nutrūksta ta styga baisioji...
- Grojikas ima primus ir taktus sijoja,
- Staiga pametęs primus bosų garsą leidžia,
- Paskui balsų baisiųjų tūkstančius paskleidžia:
- Tuoj girdis maršas, karas, šūviai ir puolimas,
- Vaikų dejavimas ir moterų verkimas...
- Grojikas taip išreiškė baisųjį puolimą,
- Kad moters ėmė verkt del didžio sujudimo,
- Prisimindamos Pragos piūties epopėją,
- Kurią apysakose, dainose girdėjo,
- Nurimo tik grojikui ėmus toną kitą,
488 psl.
- Kai muzika baisioji tapo išsklaidyta.
- Klausytojai nespėjo dar atsikvošėti,
- Jau muzika kita pradėjo tuoj skambėti:
- Tik kelios plonos stygos vos silpnai dejuoja,
- Kaip musės, kai iš vortinklio pasiliuosuoja.
- Bet tuoj stygų daugėja, tuoj tvirtėja tonai
- Ir jungiasi nauji akordų legionai,
- Tuojau į taktą pindamiesi tonai mainos
- Ir suokia tąją liūdną, numylėtą dainą:
- Apie klajūną karį, tarp šilų ir girių
- Klajojantį, kur jis vargų didžių patyrė,
- Kai žuvo pagaliau prie savojo žirgelio,
- Kai žirgas savo ponui sukasė kapelį.
- Lenkų kariams dainelė ši labai patinka,
- Ir tuoj aplink grojiką daug jų susirinko;
- Daina juos jaudina, atminimus jiems barsto,
- Jiems primena laikus, kai ant Tėvynės karsto
- Užtraukę tą dainelę jie svetur išėjo
- Klajot, atsimena, kiek daug vargų turėjo,
- Keliaudami per jūres, sausumas, smiltynus.
489 psl.
- Ir ten svetur toji daina karius ramino,
- Nes niekas nemokėjo jų skausmų suprasti, –
- Todel išgirdę ją dabar jie susimąstė.
- Bet greit jie atsibunda, nes grojikas ima
- Mainyti taktą, tonus, pradeda grojimą
- Kitokį, į stygas jis metė žvilgsnį tvirtą,
- Abiem lazdelėmis į jas galingai kirto:
- Tuoj stygos trimitų balsais tvirtais prabilo
- Ir žinoma dainelė į padangę kyla:
- Triumfo maršas skamba: Dar Lenkai nežuvo!
- Dambrauski, į Lenkiją! – Ir visi, kas buvo,
- Pritart pradėjo, jungdami balsus į krūvą!
- Grojiką net nustebino kilni dainelė,
- Jis meta lazdeles, rankas į aukštį kelia;
- Lapinė jo kepurė ant pečių nuslinko,
- Barzda aukštyn pakelta dar labiau jam tinka;
- Staiga veidai senuko raudonuot pradėjo,
- Žvilgsny rimtam jėga jaunuolio suspindėjo,
- O kai šalia senuks Dambrauskį pastebėjo,
- Akis užsidengė, nes ašaros riedėjo:
490 psl.
- »Tavęs, jis tarė, Vade, Lietuva išsilgus
- Karštai taip laukė, kaip Mesijo žydai ilgis,
- Išpranašautas tu jau mums senuos laikuose,
- Dangus garbe stebuklo jau tave apjuosė,
- Gyvenk, kariauk, tu mūsų!«... Verkdamas kalbėjo,
- Nes jis Tėvynę taip, kaip Lenkas numylėjo!
- Dambrauskis žydui ranką spaudė nenuduodams,
- O žydas Vado ranką pagerbė bučiuodams.
- Jau laikas Polonezą. – Podkomožis žengia,
- Kontušas užmestas tiktai pečius jam dengia,
- Paduoda ranką Zosei, suka ūsą storą
- Ir lenkdamasis kviečia ją į pirmą porą.
- Po Podkomožiui eina eilės naujos, naujos;
- Tuojau paduota ženklas šokt – jis vadovauja.
- Raudoni batai jo jau žalią veją liečia,
- Jo karabelė blizga, diržas lietas šviečia,
- O žengia jis lėtai, lyg rodos nenorėtų;
- Tačiau iš žingsnių jo, mokėjimo judėti
- Jausmus, mintis atspėti galima šokėjui.
- Sustojo jis, lyg rodės ponią klaust norėjo,
491 psl.
- Prie jos palenkia galvą, snabžda jai į ausį;
- Ponia nuleidžia galvą, varžosi, neklauso;
- Konfederatką nuima ir jau maldauja,
- Ponia pažvelgti teikias, bet tylėt neliauja;
- Lėčiau tad žengia, akimis žvilgsnius jos seka,
- Nusijuokė – sulaukt atsakymo jau teko;
- Greičiau jau žengia, nuo rivalių reikia gintis,
- Konfederatką gi ta, plunksnoms padabinta,
- Tai ant viršugalvio, tai ant vienos tik pusės,
- Štai ant ausies jau, o jis suka sau tik ūsą.
- Jis eina – o kiti jį seka, jam pavydi,
- Jisai kitus pro šalį tik žvilgsniu palydi:
- Sustoja kartais vietoj, rodos, šokt pabodo,
- Ir mandagiai pamojęs eit pro šalį rodo;
- Gudriai sumano kartais kelią pamainyti,
- Lyg rodos nor draugus šokėjus suklaidyti,
- Bet jį nenuoramos vikrieji suka greitai,
- Aplinkui šokančiųjų poros ima eiti;
- Tad piktas Karabelę dešiniąja liečia,
- Lyg tartų: »Niekinam bailius, drąsiuosius kviečiam!«
492 psl.
- Vėl žvalgos išdidus, į minią rengias lįsti;
- Šokėjai tuoj aprimsta, priešintis nedrįsta,
- Pirmam jam duoda kelią, ratas nusitraukia
- Ir eina pàskui –
- O aplinkui jau tik šaukia:
- »Jau pastarasis gal! jauniesiems reik žinoti,
- Mokąs dar polonezą puikiai taip vadžioti!« –
- Ir poros poras sekė, šokti jau suskato;
- Vyniojasi ir tiesiasi ilgasis ratas,
- Kaip milžinas žaltys, nebaigiamai rintuotas,
- Ir mainosi rintai tie įvairiai spalvuoti
- Ponių, panų, karių, kaip žibantieji žvynai,
- Rausvai dar paauksuoti saulės vakarinės,
- Po žaliąjį įžėlusios vejos audimą,
- Tik šoka, groja muzika, linksmi plojimai!
- Vien Dobžinskių Greblys Kapralas gan tolokai,
- Neklauso muzikos, nelinksmas ir nešoka,
- Rankas ant nugaros sukeitęs, leisdams nosį
- Vis mąsto apie savo konkurus prie Zosės:
- Kaip darė jai ausikarius mintyj vis mini,
493 psl.
- Kaip jai paukščiavo, kaip rėkštes gėlėms jai pynė.
- Ji nedėkinga! Dovanų jai tiek aukojo,
- Nors tėvas barėsi, jo meilę sužinojęs.
- Ir dar! parkane, kur dažnai jisai sėdėjo
- Į langą žvelgdams; iš kanapių kiek žiūrėjo,
- Norėdams pamatyt ją ravinčią darželį,
- Ar tarp agurkų, ar tarp jos margų vištelių!
- Ji nedėkinga! – Kaktą tad ranka pabraukęs,
- Mozūrą švilpaudams, kepurę užsismaukęs,
- Nuėjo į gurguolę; radęs vieną kitą
- Kareivį ėmė lošt, liūdnumui išsklaidyti,
- Paskui, paėmęs taurę, saldino liūdnumą.
- Dobžinskio buvo Zosei toks ištikimumas.
- Linksmai sau Zosė šoka: nors eilėj pirmojoj
- Vos matoma iš tolo. Žalioje vejoje,
- Žalioj suknelėj, prie vejos žaliosios tiko,
- Pasidabinus rūtoms, žydinčiais vainikais,
- Lengvai ji skraido tarp žalių gėlių visokių,
- Kaip angelas žvaigždėms, ji vadovauja šokiui.
- Kur randas ji, atspėt gali, visų ten akys,
494 psl.
- Visi ten smelkias pàskui, lyg ji daro taką.
- Dar veltui Podkomožis nor palikt prie josios,
- Jau atmušė ją priešai iš poros pirmosios;
- Dambrauskis net neilgai šokt su ja galėjo,
- Tuoj kitas paėmė, o trečias jau skubėjo,
- Ir tas tuoj atmuštas jau be vilties paliko.
- Bet Zosė Tadą šokančių eilėj sutiko
- Ir jau norėdama tik pasilikt prie jojo,
- Bijodama kitam patekti, šokt nustojo
- Ir prie svečių nuėjo jiems taurių pripilti.
- Jau saulė geso, vakaras ramus ir šiltas,
- Padangė debesukais apdengta iš šono,
- Ji viršuje žydra, o vakaruos raudona.
- Giedra bus, debesėliai taip lengvi ir šviesūs,
- Lyg kaiminė avių lankoje nusitiesus,
- O ten lyg būtų ančių koks būrys laukinų,
- Iš vakarų tai debesys, lyg būt gardyna,
- Jo klostai giedruoja, viršuj jis lyg perlinis,
- Kraštais auksuotas, gilumoje purpurinis,
- Žioravo aiškiai dar iš karto vakaruose,
495 psl.
- Paskui jau gelto, balo, skęsdamas ūkuose.
- Saulutė debesį jau ant galvos užtraukė
- Ir atsidusus spinduliu nakties tik laukė.
- Bajorai gi tik geria, atviros jų širdys:
- Vadams, Napoleonui, Tadui, Zosei, girdis
- Vis vivatai, tas tris jaunąsias poras mini,
- Visus svečius prašytus, net ik paskutinio,
- Visus draugus, kuriuos kas gal tik prisiminti,
- Ir mirusius, kurių vardai darbais dabinti!
- Ten midų, vyną gerdams aš taip pat sėdėjau,
- O ką mačiau, girdėjau, – į knygas sudėjau.
Galas.
Klausimai: Dvyliktoji knyga. Mylėkimės
1. Kodėl Tadas ir Zosė paleidžia savo valstiečius į laisvę ir kaip jie patys tai vertina?
Rodyti atsakymą
Tadas sako, kad valstiečių laimė mažai pasikeistų, jei vietoj vieno pono jie gautų kitą, todėl geriausia atsisakyti valdžios ir palikti juos teisei globoti. Kadangi dalis kaimų pagal teisę priklauso Zosei, jis klausia jos sutikimo. Zosė sutinka: „Jei žmones paliuosavęs vargingesnis liksi, / Tai, Tadai, mano širdžiai dar labiau pritiksi.“ Klebonas paskelbia jų valią, ir Tadas sušunka: „Pavergtų neliko“.
Rašiniui: LaisvėŽmogaus vertė
2. Kas veda polonezą paskutinėje knygoje?
Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.
Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.