Adomas Mickevičius · 1798–1855

Vienuoliktoji knyga. 1812-ji metai

417-451 psl. iš 502·apie 115 min.·6 paaiškinimai·1 klausimas

417 psl.

Pavasario lėmimai – Kariuomenės įžengimas. – Pamaldos. – Šv. a. Jackaus Soplicos valdiška rehabilitacija. – Iš Gervazo ir Protazo pasikalbėjimų galima spręsti apie netolimą proceso pabaigą. – Ulono meilinimasis prie merginos. – Ginčas del Striukio ir Sakalo išsisprendžia. – Po to svečiai susirenka pasivaišinti. – Pristatymas karvedžiams susižiedavusiųjų.

  1. Oi metai, metai! Kas jus mūs krašte regėjo?
  2. Kaimiečiai sako, kad tais metais užderėjo,
  3. Kareivis jus tik karo metais pavadino;
  4. Apie jus pasakoja seniai, dainos mini.
  5. Pirmiausia ženklu danguje jūs pasireiškę,
  6. Paskui žinia pasklydot tarp žmonių neaiškia;
  7. Lietuvių širdys net pavasaryje šalo
  8. Nuo keisto nujautimo, lyg prieš svieto galą,
  9. Lyg kažko laukė, džiaugės ir kartu ilgėjos.
  10. Kai pirmą kartą kaiminė laukan išėjo,
  11. Stebėtasi, kad džiaugsmo gyvuliams nekėlė
  12. Žalieji želmens, nors jau buvo ir sužėlę.
  13. Tik gulės gyvuliai ant dirvos ir riaumojo
  14. Liūdnai, kiti gi atrają ramiai kramsnojo.
  15. Kaimiečiai net žagres išvilkę iš pašiūrių,
  16. Nors ir žiema praėjo, visgi dar paniurę,
  17. Dainelių nedainuoja, rodos tinginiautų,
  18. Lyg netikėtų, kad reikės pasėjus piauti;
  19. Be noro dirba, vos akėčias velka jaučiai,
  20. Į vakarus vis žiūri žmonės, lyg ką jaučia,

418 psl.

  1. Atrodo, lyg iš ten stebuklo kokio laukia,
  2. Ir seka baimingai paukščius, kurie partraukia.
  3. Garnys sugrįžęs jau lizde, jau jį dabina,
  4. Sparnus kilnodams, vėliavą pavasarinę;
  5. O paskui jį ir kregždės parlekia kalbingos
  6. Ir triūsias pabalių dumblynuose domingai,
  7. Ten dumblą imdamos, nes reik taisyt namukai.
  8. Jau girdisi ir pelkių nendrėse paukščiukai,
  9. Būriai žąsų laukinių ore, rodos, supas,
  10. Ir štai nuilsusios jos garsiai lesti tupias,
  11. Dangaus gi gilumoj tai gervės vis dejuoja.
  12. Ir panaktiniai mano, tai jau negeruoju
  13. Toks sumišimas daros paukščių karalijoj,
  14. Tur būt, pergreit paukščius kokia audra parvijo.
  15. O štai vėl, lyg pulkai sėjikų, dagiliukų,
  16. Špokų, – būriai tik uodegučių, vėliavukių, –
  17. Jų pilnos kalvos, lomos, net nesuskaityti:
  18. Tai raiteliai! Tik rūbų, ginklų nematyti!
  19. Po pulko pulkas, o keliais tai begalinės
  20. Vis traukia eilės pėstininkų geležinės;

419 psl.

  1. Iš miško kišas ginklai, juoduoja kepurės,
  2. Lyg kažkoks skruzdėlynas būtų susibūręs.
  3. Visi į šiaurę! Rodos, paukščių laiką seka
  4. Ir žmonės, ir pas mus su paukščiais čia pateko,
  5. Lyg rodos koks instinktas juos čionai varytų.
  6. Žirgai, patrankos, žmonės eina taip nuo ryto
  7. Ik vakaro; padangę jau gaisrai apgaubę,
  8. Jau žemė dreba, jau kovų perkūnai siaubia. –
  9. Jau karas! karas! Lietuvoj nerasti vietos,
  10. Kur aidas jo nesiektų. Net tamsus kaimietis
  11. Tarp girių augęs, nei tėvai, nei pranokėjai
  12. Kurio, kas dedasi už girių, neregėjo,
  13. Kuris kitokio balso niekad nežinojo,
  14. Kaip tik, kai ošia vėjai ar žvėris riaumoja,
  15. Kuris tokius pat girininkus tik suprato, –
  16. Dabar padangėje pašvaistę baisią mato
  17. Ir girių aidą girdi – šovinys, klajodams,
  18. Neradęs taikinio ir kelio sau ieškodams,
  19. Šakas ir kelmus draskė kaip didysis vėjas.
  20. Barzdotas stumbras, samanose sudrebėjęs,

420 psl.

  1. Pašoka, įsiręžia ir karčius pastato,
  2. Nes išvartose kažką baisų blyksint mato
  3. Ir žiūri į žioruojančią šakose ugnį:
  4. Tai granata paklydus rausia čia bedugnę
  5. Ir kaip perkūnas plyšta; pirmąkart patyręs
  6. Čia stumbras baimę bėga slėptis gelmėj girios.
  7. Mūšys! Bet kur gi eit? jaunieji nerimauja
  8. Ir griebia ginklą; moters Dievo tik maldauja,
  9. Visi jau tiki pergale, visi jau šaukia:
  10. Padės Napoleonui Dievas, jo mes laukiam!
  1. Pavasari! kas tuo metu tave regėjo,
  2. Pavasari karų, laikų, kai užderėjo!
  3. Pavasari garsus, žiedais, javais turtingas,
  4. Kurs atvedei pas mus karių pulkus galingus,
  5. Turtingas įvykiais, kuriais stebėjos protas!
  6. Tave ik šiol matau kaip vaizdą išsvajotą!
  7. Nelaisvėj gimęs, surakintas vystykluose,
  8. Tik vienu tuo pavasariu ik šiol džiaugiuosi.
  9. Tūnojo Soplicovas sau pavieškelėje,
  10. O tuo keliu nuo Nemuno vadai du ėjo;

421 psl.

  1. Mūs Kunigaikštis Juozas ir patsai Vestfalų
  2. Karalius, Lietuvoj padarę gerą galą –
  3. Už Slonimo. Čionai karalius apsistojo.
  4. Tačiau lenkų kariai už tai ant jo burnojo,
  5. Kad jie negal leidimo iš karaliaus gauti
  6. Į rytus eit; taip nor jie su Maskoliais kautis.
  7. Mieste vyriausias štabas rado sau vietovę,
  8. O tūkstančių gurguolė buvo Soplicove,
  9. Ir su štabais savaisiais buvo ten Dambrauskis,
  10. Vadai – Kniazevičius, Giedraitis ir Grabauskis.
  11. Vėlu jau buvo; kambarius tad įsigyja,
  12. Kur spėja: tie dvare, kiti senoj pilyje.
  13. Kiekviens ilsėtis rengias savo kambariuose,
  14. Sargybos aplink dvarą ir kariai laukuose.
  15. Tyla aplink; gurguolė net laukuos miegojo,
  16. Tiktai sargybos kaip šešėliai vien klajojo,
  17. Tik matės vietomis ugnelių sužibimai
  18. Ir skelbėsi sargybinių atsiliepimai.
  19. Senai namiškiai ir vadai jau gult nuėjo;
  20. Akių tik vienas Voiskis vis dar nesudėjo,

422 psl.

  1. Nes Voiskis, mat, paruošti vaišes tur ik ryto,
  2. Nor giminei Soplicų garbę padaryti,
  3. Visiems tos vaišės mielos del svečių brangiųjų,
  4. Ir dalyvaus taip pat dar poros trys jaunųjų,
  5. Nes trejos sužiedotuvės rytoj iš vieno
  6. Bus švenčiamos, taip pat dar atlaidas tą dieną,
  7. Ir dar panūdo pons Dambrauskis generolas
  8. Senoviškai pavalgyt.
  9. Sukviesta iš tolo
  10. Kaimynų net virėjai. Jie penki tarnauja,
  11. O Voiskis daro tvarką ir šeimininkauja.
  12. Su balta prikyšte virtuvėj atsistojęs,
  13. Aprišęs galvą, dar rankoves paraitojęs,
  14. Jis rankoj plokštę laikė ir muses ja gaudė,
  15. Nes trejos sužieduotuvės rytoj iš vieno
  16. Kita ranka uždėjo akinius ištrintus,
  17. Ir knygą paėmė, kad virti pamokintų.
  18. Knyga tur titulą: »Virėjas tobūlasis«.
  19. Toj knygoj įvairiausi specialai rasis;
  20. Naudojos ta knyga ir Grafas iš Tenčino,

423 psl.

  1. Kurio Italų vaišes iki šiol dar žino,
  2. Kuria net Urbonas stebėjos Aštuntasis;
  3. Vėliau iš jos Karolius – Radvila – Mielasis,
  4. Karalių Stasį vaišindams Nesviežiaus rūmuos,
  5. Iškėlė garsią puotą, ir kurios gausumą
  6. Ik šiol Lietuvoje dar kaimo dainos mini.
  7. Pažvelgia knygon Voiskis ir tuojau jau žino,
  8. Ką reik daryt, ir dirba tuoj, kaip reik, virėjai.
  9. Ant stalo peilių penkiasdešimt šokinėja,
  10. Juodi gi virėjukai laksto kaip velniukai,
  11. Tik vyną, pieną neša ir tai visa pila
  12. Į katilus ir keptuvus, garai tik kyla
  13. Tų indų įtalpą maišydami nuo dugno;
  14. Du virėjukai nuolat pučia dumplėms ugnį,
  15. O Voiskis, kad liepsna smarkesnė imtų kilti,
  16. Įsakė skystu sviestu malkas apipilti
  17. (Tiktai namuos turtinguose taip platavoja),
  18. O virėjukai kišt į ugnį nenustoja
  19. Sausas šakas; kiti kepsnius tik kepa, plumpia,
  20. Šernų, elnių, dar jaučių, stirnų kepa kumpiai;

424 psl.

  1. Dar paukščių kaupus peša ir pūkai tik kelias,
  2. Tetervinai ten glušiai, kelios net vištelės;
  3. Nes, mat, nuo tojo žygio vištų vis dar trūko,
  4. Kai Dobžinskių Greblys paukštynan įsisuko
  5. Ir Zosės ūkį sunaikinti taip įniko,
  6. Kad net vaistams jokios vištelės nepaliko.
  7. Tad Soplicovas greit taip įsiveist nespėjo,
  8. Dar paukščių, nors ir buvo paukščiais pagarsėjęs,
  9. Tačiau mėsų visokių buvo kiek tik reikia,
  10. Nes buvo visa ten, ką miestas, girios teikia,
  11. Ką tur kaimynai, juos, mat, jau aplakstė dieną,
  12. Ir tartum trūko ten tik vieno gulbės pieno.
  13. Dalykai du, kur daro ponui malonumą,
  14. Yr Soplicove: tai gausumas, sumanumas.
  15. Rytoj Marijos garbei šventė Gegužinė.
  16. Gražus toks oras, rytas toks pavasarinis,
  17. Dangus toks tyras ties žeme tyliai kabojo,
  18. Lyg gaubtos jūrės, kai banguot visai nustoja;
  19. Tik kelios žvaigždės pro bangas ramiąsias šviečia;
  20. Tik vienas debesėlis vos padangę liečia,

425 psl.

  1. Ir skrisdamas, lyg rodos žydrumoje nerias,
  2. Kaip Ryto Angelas skubėdams plunksnas beria,
  3. Kurs su žmonėms dievotais perilgai sapnavo,
  4. Dangun tad skuba, nes labai jau pavėlavo.
  5. Jau deimantus žvaigždžių aušra ik vieno semia,
  6. Dangus jau ima balti juo tolyn nuo žemės,
  7. Tiesys jo veidas tarpais darosi baltesnis,
  8. Kairysis juo tolyn vis daros raudonesnis;
  9. Toliau lyg, rodos, plečiasi didžiulis ratas,
  10. O vidury lyg obuolys akies jau matos,
  11. Paskui lėlutė rodos – spindulys jau smelkias
  12. Plačion, gaubton padangėn, štai keli jau telkias
  13. Ir štai jie auksu debesėlyje sustoja.
  14. Po pirmo spindulio štai pluoštai jų liepsnoja,
  15. Kryžiuojas tūkstančiai padangėje plačioje,
  16. Akis jau saulė rodo. Keldama prieš dieną
  17. Dar mirksi, dar miegūstai judina blakstienas,
  18. Ji blyksi septynioms spalvoms; čia ji raudona
  19. Kaip rubinas, čia kaip topazas jau geltona;
  20. Štai jau aiškėja, darosi kaip krištolinė,

426 psl.

  1. Šviesi jau kaip briliantas, jau visa ugninė,
  2. Kaip mėnuo didelė, o mirga kaip žvaigždutė:
  3. Padangėje vienužė kyla taip saulutė.
  4. Dabar Lietuvių visuomenė iš aplinkui
  5. Pas koplytėlę dar pirm saulės susirinko
  6. Ir rodos laukė lyg stebuklo įvykimo.
  7. Del dievotumo buvo tas susirinkimas
  8. Ir žingeidumo: Soplicove tur įvykti
  9. Dar pamaldos tiems legionams pasitikti,
  10. Ir koplytėlėn bus vadai taip pat atėję,
  11. Kurių vardus gyventojai dažnai girdėjo:
  12. Karių vardus plačiai pažįsta Lietuvoje
  13. Ir kaip globėjus evangeliją kartoja.
  1. Minia kareivių jau, keli net karininkai,
  2. Žmonių minia sustojus stebisi aplinkui,
  3. Visus juos mato forma dėvinčius senąja,
  4. Laisvus, ginkluotus, kalbančius kalba savąja.
  5. Jau mišios prasidėjo, ir tą didžią minią
  6. Visai mažutė koplytėlė netalpina;
  7. Minia prieš ją stovėjo ant žolės po lauką.

427 psl.

  1. Tik vėjas judino šviesius Lietuvių plaukus,
  2. O saulės spinduliai juos kaip javus auksavo;
  3. Kur nekur tik merginų galvos marguliavo,
  4. Gyvoms gėlėms ir povo plunksnoms padabintos,
  5. Dar kaspìnai spalvuoti plaukuose įpinti, –
  6. Kaip rugiagėlės ir kūkaliai jos tarp vyrų.
  7. Minia suklaupus, bet tiktai po lauką tyrą
  8. Skambutis suskamba, tuoj linksta visos galvos,
  9. Kaip varpos laukuose, kai vėjas liečia kalvą.
  10. Kaimietės paaukoti Motinai Švenčiausiai
  11. Atsinešė gėlių pražydusių pirmiausia;
  12. Ir visa papuošta vainikais ir puokštelėms –
  13. Paveikslas, aukuras, net varpinės gonkelės.
  14. Tik protarpiais vėjelis, atlėkdams iš šilo,
  15. Iš puokščių griebęs žiedus ant galvų tuoj pila
  16. Ir tuos žiedų kvapus sumaišo su kodylo.
  17. Kai mišios baigėsi ir jau nevargonavo,
  18. Išėjo Podkomožis; jis jau vadovavo
  19. Susirinkimui, nes jau Luomai jį išrinko
  20. Maršalku, apskrities dabar jis šeimininkas.

428 psl.

  1. Mandiera vaivadijos: aukse jo žiponas,
  2. Kontušas gredituro, turi dar prie šono
  3. Ant diržo auksu lieto kardą, jį dabina
  4. Galvutė driežo, pakaklėj gi deimantinė
  5. Saga; konfederatką baltą dar turėjo,
  6. Ant jos gi baltos plunksnos lankstėsi nuo vėjo.
  7. (Tik šventei dedama tokį turtingą kutą,
  8. Nes plunksnos kiekvienos dukatui lygios būta.)
  9. Taip apsitaisęs jis sustojo ant kalniuko,
  10. Kaimiečiai ir kareiviai aplink jį jau sukos.
  11. Jis tarė:
  12. »Kunigas jums, broliai, pagarsino,
  13. Kad Ciesorius Karalius laisvę mums grąžino,
  14. Pirmiausia sugrąžino laisvę tą Lenkijai,
  15. Dabar ją skelbia Lietuvos kunigaikštijai;
  16. Universalus Seimo teko gal girdėti,
  17. O aš tenoriu pora žodžių prakalbėti
  18. Ir jais Soplicų giminę tik paminėti,
  19. Čionykščių ponų darbus.
  20. »Pamena juk žmonės,

429 psl.

  1. Ką čion padarė Jackus Soplica velionis;
  2. Bet jei jo nuodėmes visi gerai pažįstat,
  3. Tai ir jo nuopelnus reik paminėti drįsti.
  4. Kariuomenės mūs generolai žinią tąją
  5. Man pranešė, o aš paskelbiu ją viešąja.
  6. Tas Jackus Romoj nemirė, kaip kas kalbėjo,
  7. Tik luomą pakeitė – rūbus kitus uždėjo,
  8. Kitaip vadinos net, bet Dievui ir Tėvynei
  9. Atsiteisė – geri darbai jį padabino.
  10. »Tai jis pas Hohenlinden, tapus generolui
  11. Ryšpansui sumuštam, nežinančiam ik tolei
  12. Apie Kniazevičių, kurs ėjo jį vaduoti,
  13. Jis Jackus, Kirminas, mokėjo žinią duoti,
  14. Ryšpansui laišką nuo Kniazevičiaus įteikti,
  15. Kur rašė, kad mūsiškiai priešus stengs įveikti.
  16. Paskui Ispanijoje, kai Ulonų mūsų
  17. Net Samosierros volas paimta baisusis,
  18. Prie Kozetulskio dvi žaizdas sunkias įgavo;
  19. Vėliau vėl pasiuntiniu kiek jis apkeliavo,
  20. Kaip jis žmonėms vadų įsakymus nešiojo,

430 psl.

  1. Kaip slaptomis žmonių jis sielą sužinojo,
  2. Kaip kūrė draugijas; kaip pagaliau sugrįžęs
  3. Į tėviškę, kelt sukilimą pasiryžęs,
  4. Per užpuolimą žuvo. Apie jojo mirtį
  5. Žinia atėjo Varšuvon, kai rengės skirti
  6. Jam Ciesorius už jo didžiai garbingus darbus
  7. Net legijos žymes, pakeldams jį į garbę.
  8. »Tai aš tuos dalykus turėdamas galvoje,
  9. Kurs vaivadijoje esu valdžia pirmoji, –
  10. Aš skelbiu lazdele šia valdiškąja savo,
  11. Kad Jackus Ciesoriui, Tėvynei patarnavo
  12. Savais darbais, infamija jau numazgota,
  13. Ir grįžta į garbingą eilę patriotų.
  14. Dabar tad Jackaus giminei, jei kas mėgintų
  15. Bloguosius Jackaus darbus paneigtus priminti,
  16. Tasai už įžeidimą sunkiai baustas būtų
  17. Gravis notae maculae Lietuvos Statuto,
  18. Kur baudžiama ir scartabella ir militem,
  19. Kaip kad infamiją piliečiui padarytų;
  20. O kai jau lygybė, tai straipsnis trečias liečia

431 psl.

  1. Taip pat plačias minias miestiečių ir kaimiečių,
  2. Šią ištarmę pons raštininkas tur įtraukti
  3. Į aktų knygą, o šauklys visiems apšaukti.
  1. »Kas liečia legijos garbingą kryžių šitą,
  2. Pavėlintą, tai tuo garbė nepamainyta;
  3. Jei kryžius negalėjo Jackų padabinti,
  4. Dedu ant kapo jį, jo garbei prisiminti.
  5. Te tris dienas kabos, paskui gi jį Marijai
  6. Aukosim, taip paliks jis mūsų atmintyje«.
  7. Tai taręs ordeną ištraukė iš dėžutės
  8. Ir padabino juo paminklinį kryžutį,
  9. Tai buvo baltas kryžius, blizgančiai žvaigždėtas,
  10. Su aukso karūna ir dar prie jo pridėtas
  11. Raudonas kaspinas. Žvaigždes tas saulė lietė,
  12. Ir Jackaus žemiška garbė dar, rodės, švietė.
  13. Kalbėjo Dievo Angelas suklaupę žmonės
  14. Ir prašė Dievo nusidėjėliui malonės;
  15. Svečius Teisėjas kviečia ir kaimiečių būrį,
  16. Į Soplicovą, nes ten vaišės būti turi.
  17. Tačiau prie rūmų sėdi neidami į vidų

432 psl.

  1. Du seniai, jau išgėrę gerą gorčių midaus.
  2. Į sodą žiūri, kur tarp balzganų, raudonų
  3. Aguonų linksi kaip saulogrįžis ulonas,
  4. Prieš saulę blizga jo kepurė geležinė;
  5. Prie jo senukai mato stovinčią merginą,
  6. Žalioj suknelėj, kaip rūta, akis ji kelia
  7. Į vaikį; panos skynėsi toliau gėlelių,
  8. Akis ir galvas kreipė jos į pusę kitą,
  9. Lyg stengdamosi dviem meilužiam nekliudyti.
  10. Bet seniai midų geria, ir iš tabakinės
  11. Dar vaišinas, ir reikalus savus taip mini:
  12. »Taip, taip, pasakė Raktininkas, Protazėli«.
  13. »Taip, taip, Protazas tarė, mielas Gervazėli«.
  14. »Juk taip!« abudu tarė ir akis pakėlė,
  15. Linguodami galvoms; Šauklys jau gražkalbiauja:
  16. »Mūs ginčas puikiai baigsis, aš neprieštarauju.
  17. Tiek procesų juk žinome tokių supintų,
  18. Ekscesų baisesnių dar galim prisiminti,
  19. O interciza baigė visa kuo puikiausiai:
  20. Borzobohatis taip juk Lopetų paklausė,

433 psl.

  1. Kupsčiai su Krepštuliais, Putramentai – Pikturna,
  2. Mackevičiai – Odincas, Kvileckiai su Turna.
  3. O kiek Lietuvių, Lenkų žuvo neramumuos?
  4. Daugiau nei šiuos Soplicų Horeškų piktumuos!
  5. Tačiau, kai perkalbėta gražiąją Jadvygą,
  6. Tuoj baigės be teismų visa sena intriga.
  7. Puiku, kai, nežiūrint piktumo priešų viso,
  8. Yra pana, našlė: tai lengvas kompromisas.
  9. Su katalikų kunigais tiktai dažniausiai
  10. Ilgieji procesai, arba su artimiausiais
  11. Giminėmis, nes teisės vest čionai negausi,
  12. Pradžia čia Lenkų, Rusų ginčų nebaigtųjų,
  13. Kilme iš Lenko, Ruso, brolių gretimųjų;
  14. Čia matom priežastį tų procesų ilgųjų
  15. Lietuvių – Vokiečių, Jogailos užbaigtųjų;
  16. Čia pagaliau pendebat aktuos ypatinguos,
  17. Domininkonų – Rimšos procesas garbingas,
  18. Kol išlošė jį sindikas vienuolis Dimša,
  19. Čia patarlė: Didesnis Dievas nei pons Rimša;
  20. O aš sakau, geresnis midus už peiliuką«.

434 psl.

  1. Čia taręs sveikas, Raktininkan atsisuko.
  2. »Tiesa!« Gervazas tarė, pilnas sujudimo:
  3. »Stebėtini tos mūs Karūnos nutikimai
  4. Ir mūsų Lietuvos: juk kaip jaunųjų porai,
  5. Sujungė Dievas, velnias gi atskirti nori!
  6. Oi, broli Protazėli, ką mūs akys mato!
  7. Ar tie koronijiečiai vėl prie mūs priprato,
  8. Aplankė mus! juk tarnavau su jais kadaisia;
  9. O juk konfederatai puikūs buvo baisiai!
  10. Kad tekę būtų Stalininkui pagyventi!
  11. Oi Jackau! Jackau! – na, bet ką čionai verkšlenti?
  12. Bet kai jau Karūna ir Lietuva atgimus,
  13. Te ir seni piktumai gesti, nykti ima«.
  14. »Ir dyvai, tarė čia Protazas, Zosei šitai,
  15. Kurios mūs Tadas rankos nori jau prašyti,
  16. Pirm metų buvo omen jau nulėmęs laimę!«
  17. »Jau pana Zofija turi vadint be baimės,
  18. Pasakė Raktininkas, nes jau ne mažiukė,
  19. Be to ir Pono Stalininko ji anūkė«.
  20. »Taigi, Protazas tęsė, laimės jos lėmėją,

435 psl.

  1. Tą ženklą stebuklingą, pats akims regėjau.
  2. Pirm metų, štai, sėdėjo šičion mūs namiškiai
  3. Ir gėrė midų, žiūrim: žvirbliai du nutiško
  4. Iš pat pastogės, seniai vikrūs patinukai;
  5. Jaunesniojo jų buvo pilkas kiek kakliukas,
  6. O kito juodas; ėmė raičiotis smiltyse,
  7. Ir taip vis raičiojosi net po kiemą visą.
  8. Taip žiūrim, o tarnai tuojau jau kalba drąsiai,
  9. Kad juodas tai Horeška, o ansai pilkasis –
  10. Soplica; ir kai tik pilkasis ėmė viršų,
  11. Valio Soplica, pfe Horeška! net įniršę
  12. Tarnai tik rėkė, o kai ilso, tai laikykis
  13. Soplica! ir magnatą tąjį suvaldyki!
  14. Taip juokiamės ir pergalės kurio nors laukiam;
  15. Tada Zoselė paukščių mūšį tą nutraukia,
  16. Pribėgus rankute tuos karžygius užkloja,
  17. Bet pešas taip, kad plunksnos rankoj net lakioja,
  18. Toksai tai buvo tų mažučių įpykimas.
  19. Čia bobos Zosėn žvelgia ir kalbėti ima,
  20. Kad jai sutaikint lemta tų namų piktumai,

436 psl.

  1. Ir, kad per ją, nurims visi tie neramumai.
  2. Matau dabar, kad omen tam įvykti teko.
  3. Tiesa, ne apie Tadą tuo metu sušneko,
  4. O apie Grafą«...
  5. Raktininkas čia pasakė:
  6. »Tiesa, pasauly dedas įvykiai visoki!
  7. Priminsiu Tamstai aš dalyką gal ne tokį
  8. Stebėtiną, kaip omen, bet suprast sunkoką.
  9. Žinai, Soplicų giminę anuomet būčiau
  10. Prigirdęs net ir šaukšte, bet prie to vaikučio,
  11. Prie Tado, traukė kažkas, jį net pamylėjau!
  12. Kai kartais pešantis jį, būdavo, regėjau,
  13. Vis pergali kitus; o kai pilin atbėga
  14. Jis, būdavo, tai prie imprezų skatint mėgau.
  15. Jam visa sekdavos; ar liepdavau mėginti
  16. Išimt iš bokšto karvelius, arba nuskinti
  17. Nuo ąžuolo giles, ar iš pušies aukštosios
  18. Išimti varnos lizdą – sekės; laimingosios
  19. Žvaigždės jėga, tur būt, likimą jo globojo,
  20. Pykau tik, kad Soplica jis; nors nežinojau,

437 psl.

  1. Jog mano Poniai Zofijai jisai bus vyras!«
  2. Čia seniai baigia kalbą ir tik midų giria,
  3. Girdėt tik kai kada: »Tiesa tai, Pons Gervazai«, –
  4. »Tiesa, tiesa, Ponuti, mielasis Protazai«.
  5. Sėdėjo jie pas langą paliai pat virtuvę,
  6. O langas garui leisti pradarytas buvo.
  7. Pro dūmų sūkurius štai balta sumirgėjo,
  8. Tai Voiskis baltoje prikyštėje priėjo
  9. Prie lango. Jis ramių kalbų senukų klausė,
  10. Ir, kai kalba jų baigėsi, kuonoramiausiai,
  11. Biskoktų lėkštę seniai tarp galvų išvydo
  12. Ir girdi Voiskį sakant: »Užsikąskit midų,
  13. O aš istoriją įdomią apsakysiu,
  14. Kuri turėjo baisiai baigtis, kaip matysit,
  15. Kai Nalibokų giriose medžioklė buvo,
  16. Kai Reitanui Denasų kunigaikštis kliuvo.
  17. Tame ginče vos Reitanui neteko mirti,
  18. O kaip ponus sutaikiau, teks jums tuoj patirti«. –
  19. Bet Voiskiui kalbą pertraukė čionai virėjai,
  20. Nes klausė, kur servyzą pastatyt reikėjo?

438 psl.

  1. Nuėjo Voiskis, seniams midus kiek pabodo,
  2. Lėčiau tad gėrė, ir vis žvalgėsi po sodą,
  3. Kur kalbino panaitę tas stambus ulonas.
  4. Kairioj jo rankoj jos ranka prie pat jo šono
  5. (Tiesioji parišta, matyt, žaizdų turėjo),
  6. Ir tokiais žodžiais jis į paną prakalbėjo:
  7. »Turi jau, Zofija, dabar man pasakyti
  8. Tai visa, kol žiedai dar mūs nesumainyti.
  9. Ir kas, kad pernai žiemą savo norą rodei
  10. Duot žodį? Man netiko dar tavasis žodis,
  11. Nes kas, jei prievarta ištrauktas žodis būtų,
  12. Juk Soplicove aš buvau tiktai truputį;
  13. Ir negalėjau aš lengvai taip patikėti,
  14. Kad tik pamačius būtum ėmusi mylėti.
  15. Ne fanfaronas aš, norėjau tavo meilę
  16. Užsitarnauti, nors ir laukdams metų eilę.
  17. Dabar tad teikis žodį savo pakartoti,
  18. Jei užtarnavęs, jei galiu jį sužinoti.
  19. Bet gal dar prie manęs nėra prisirišimo,
  1. Gal Zosė dėdės ir tetos klausai liepimų?

439 psl.

  1. Tačiau vedybos, Zose, tai svarbus dalykas!
  2. Savos širdies klausyk, patarimus varyki
  3. Šalin, nei dėdės liepiant, nei tetos neboki;
  4. Jei prie manęs tu nejauti jausmų kitokių,
  5. Kaip tik gerumą, galima dar atidėti;
  6. Tau valios nevaržau, galėsim palūkėti.
  7. Nėr ką skubėt, nes vakare dar sužinojau,
  8. Kad paliktas instruktorium aš Lietuvoje,
  9. Pulke, kol žaizdos man pagis, gana bus laiko.
  10. Ir ką, mieloji Zose?«
  11. Zosė tarti taikos,
  12. Galvutę keldama ir žvelgdama nedrąsiai:
  13. »Jau veik ir pamiršau anas kalbas pirmąsias,
  14. Žinau tik, kad visi kalbėjo, reik tekėti
  15. Už Tamstos; aš visuomet mėgstu atsidėti
  16. Ant Dievo, vyresniųjų«. Čia akis nuleidus
  17. Pridūrė: »Kai tą kartą Tamstą mes išleidom,
  18. Kai mirė Kirminas, kai audra taip dudėjo,
  19. Man rodės, širdį, Tamstai skiriantis, skaudėjo:
  20. Aš ašaras mačiau. Tas ašaras įdėjau

440 psl.

  1. Į širdį ir ik šiolei aš tvirtai tikėjau
  2. Į Tamstos meilę; kiek tik kartų aš meldžiausi
  3. Už Tamstos laimę, Tamstą vis mačiau aiškiausiai,
  4. Stovėjai Tamsta su toms ašaroms gražiausioms.
  5. Paskui Podkomožienė Vilniuje pralaikė
  6. Mane per žiemą, bet ilgėjaus visą laiką
  7. Išvysti Soplicovą, kambarį mažytį,
  8. Kur pirmą kartą teko Tamstą pamatyti,
  9. Paskui palikusį. Nemoku net atspėti,
  10. Kas būtų, bet, kaip rudenį daigai užsėti,
  11. Ta Tamstos atmintis per žiemą užsilaikė,
  12. Ir, kaip sakau, ilgėjaus Tamstos visą laiką,
  13. Ir tojo kambarėlio, kažkas man šnabždėjo,
  14. Kad Tamstą rasiu ten, gal taip įvykt turėjo.
  15. Man lūpose dažnai vis Tamstos vardas kliuvo;
  16. Tai Vilniuj vakare per Užgavėnes buvo:
  17. Kalbėjo draugės, kad esu įsimylėjus,
  18. O jei ką myliu, tai jau Tamstą, draugės spėjo«.
  19. Nudžiugo Tadas, meilės kalbą tą girdėdams,
  20. Už rankos ėmęs, ją išsivedė kalbėdams

441 psl.

  1. Iš sodo ir nuėjo jau į kambariuką,
  2. Kur žaidė, augo Tadas, būdamas mažiukas.
  3. Dabar ten Rejentas, labai pasidabinęs,
  4. Tarnavo savo sužadėtajai merginai,
  5. Ieškodams ir paduodams daug mažų daiktelių:
  6. Signetų, grandinėlių, tepalų, miltelių,
  7. Perfumų ir musiukių; žvalgės triumfaliai
  8. Į savo paną; ji prie veidrodžio į šalį
  9. Paėjus atsisėdo ir dievų dar klausė,
  10. Ką reiktų dar pridėt, kad būt visų gražiausia.
  11. Tuo tarpu kambarinės stovi dvi iš šonų
  12. Ir plaukus raito, kitos tvarko dar sijoną.
  13. Kai taip pons Rejentas apie saviškę sukos,
  14. Pabaidė katiną pamatęs virėjukas!
  15. Mat, katinas tas bėgo ten per lauką lygų,
  16. Bet daržą tik pasiekęs lapuose įstrigo;
  17. Ten tupi, būtų galima jis greit išvyti,
  18. Užsiundyt ir šunų gabumą pamatyti.
  19. Asesorius jau bėga, Sakalas jį traukia,
  20. Ir Rejentas pašokęs savo Striukį šaukia.

442 psl.

  1. Abu rivalius Voiskis prie tvoros pastatė,
  2. O pats baidyti žvėrį iš žolių suskato.
  3. Tik pliaukši, švilpia, žvėrį, rodos, pulti taikos;
  4. O siundytojai vos piktus šunis išlaiko,
  5. Vis pirštais rodo, rodos, žvėrį jau pamatę,
  6. Pačiulbia; šunes akylai ausis pastatę,
  7. Pavėjui snukiai, dreba tik ir nekantrauja,
  8. Kaip tos saidoko strėlos, kol jomis iššauja.
  9. Tik Voiskis: »Uzia!«, šoka pilkis tuoj per tvorą,
  10. Į lauką bėga, šunes gi jau to tik nori,
  11. Tuoj Sakalas ir Striukis puola pilkį vytis,
  12. Ir štai abu kartu jį pradeda draskyti,
  13. Iš dviejų šonų dantys nugaron įninka.
  14. Kaip vos tik gimęs vaikas, katinas surinka!
  15. Pribėga siundytojai: katinas negyvas,
  16. O šunes jau abu tik čiulpia kraujo syvus.
  1. Rivaliai čia šunis linksmi jau patapnojo,
  2. O Voiskis ėmęs šaulio peilį, kurs kabojo
  3. Ant diržo, kojas piaudams tarė: »Lygią dalį
  4. Gaus šunes šiandien, nes abudu girtis gali,

443 psl.

  1. Vienoks jų buvo darbingumas ir greitumas,
  2. Jau Pacui tinka rūmai, Pacas tinka rūmams,
  3. Verti šauliai šunų, šauliams jų šunes lygūs.
  4. Štai baigtas jūsų ginčas, širdyse įsmigęs;
  5. Ir aš, teisėjas jūsų, suradau jau būdą
  6. Sprendimui lygiam: puikiai išlošėt abudu.
  7. Štai grąžinu jums įkaitus, tik turit taiką
  8. Pasirašyt«. Senukas puikiai taip sutaikė
  9. Du priešu, tie pamiršo tuoj kalbas piktąsias
  10. Ir ženklui draugiškumo jungė dešiniąsias.
  11. Čia tarė Rejentas: »Taip, žirgas užstatytas
  12. Ir žiedas į salarijumą užrašytas
  13. Teisėjui; bet jei įkaitas yra kam duotas,
  14. Tai jau jokiu būdu negal būt atvaduotas.
  15. Te žiedą užstatytą ponas Voiskis ima
  16. Ir teįbrėžia savo vardą atminimui,
  17. Jei nor, tegu herbu Hrečechų padabina
  18. Tą žiedą su raudonu akmeniu auksinį,
  19. Ulonai žirgą užstatytą tik išjojo;
  20. Bet man dar liko balnas; ypatybės jojo

444 psl.

  1. Plačiai juk žinomos, tai balnas ne bet kokis:
  2. Jis siauras, patogus, kaip turkų ar kazokų,
  3. Sagstyta akmenims dalis jo priešakinė,
  4. Brangiuoju dar rubrantu išmušta sėdynė,
  5. O kai užsėdęs joji tam balne siaurajam,
  6. Jauties tarp kulkų taip, kaip patale minkštajam;
  7. O zovada paleidęs (Rejentas Bolesta,
  8. Kuris, kaip žinoma, taip baisiai mėgo gestą,
  9. Čia kojas išžergė, lyg būt į žirgą puolęs,
  10. Paskui lingavo galvą, lyg nuduodams šuolius),
  11. O lekiant zovada, tai paliai balną mirga
  12. Tik auksas, lyg lašėtų auksas tas nuo žirgo,
  13. Nes jo tabenės auksu siuvinėtos gausiai,
  14. O kilpsaičiai balti sidabro kuo plačiausi;
  15. O ant diržų muštukų, tų plačių odinių,
  16. Dar sagos prikabintos blizgančios perlinės,
  17. Be to, dar prie krūtinės diržo mėnuo randas
  18. Pavidale Lelivos – jauno. Sako gandas,
  19. Kad nuo turtingo turko mušyje Podhajų
  20. Jis paimtas. Tad, pons Asesoriau, imk šiąją

445 psl.

  1. Garbingą dovaną, kaip mano pagerbimą«.
  2. Asesorius čia taria pilnas sujudimo:
  3. »Sanguškos Kunigaikščio dovanas man duotas
  4. Stačiau aš įkaitu tas kamanas rintuotas,
  5. Ir dar šunims juostelę nertąją šilkinę,
  6. Kurią ir darbas ir akmuo brangus dabìna,
  7. Kuri net žmogui tikti gal susijuosimui.
  8. Norėjau ją palikt vaikams kaip palikimą;
  9. Vaikų, tur-būt, turėsiu, nes dar šiandien vesiu;
  10. Tą daiktą, Rejente. tikiuosi neatmesi,
  11. Priimt jį teikis už tą dovaną taip gausią,
  12. Mūs ginčo atminimui ėjusio ilgiausiai,
  13. Kurs baigtas taip garbingai be jokio pavydo. –
  14. Dabar tegu tarp mūs taika gražiausia žydi!«
  15. Tad jau abudu ramūs ant namų pasuko,
  16. Pranešt, kad baigtas ginčas Sakalo ir Striukio.
  17. Kalbėta, kad namie pons Voiskis išaugino
  18. Tą »zuikį« ir dabar iš daržo išmasino,
  19. Kad siundytojai susitakint sugebėtų,
  20. Senukas suruošė dalyką netikėtai,

446 psl.

  1. Ir Soplicove net visus jis suklaidino.
  2. Vėliau tik virėjukas pasakot mėgino,
  3. Norėdams vėl supešdint du senu kaimynu,
  4. Tačiau tos pasakos jo del šunų nevyko,
  5. Nes, Voiskiui tai užgynus, taip ir pasiliko.
  6. Svečiai suėję buvo jau didžiojoj salėj
  7. Ir vaišių laukdami kalbėjos aplink stalą,
  8. Čia formoj naujoje Teisėjas atsirado,
  9. Įsivesdamas paną Zofiją ir Tadą,
  10. Ranka kairiąja Tadas tuoj vadams padarė
  11. Saliutą vikriai taip, kaip tinka lenkų kariui;
  12. Akims nuleistoms Zofija svečius garbingus
  13. Tik styptelėjimu pasveikino domingai
  14. (Iš Telimenos kaip reik styptelt sužinojo).
  15. Vainikas ant galvos, nes šiandien ji jaunoji,
  16. O šiaip, tie pat drabužiai, kur koplyčion ėjo,
  17. Kai šiandien Dievo Motinai gėles padėjo.
  18. Dabar taip pat ji rankoj tur gėlių pėdelį
  19. Ir imdama iš jo po žiedą ar žolelę
  20. Dar vaizdžiai piautuvu viršum galvos mosuoja.

447 psl.

  1. Vadai jai, žiedus imdami, rankas bučiuoja;
  2. Čia Zosė styptelėja kiekvienam paeiliui.
  3. Kniazevičius čia, generolas, ėmęs meiliai
  4. Ją už pečių į kaktą tėviškai bučiavo
  5. Ir keldamas ant stalo riktelėjo: bravo!
  6. Kiti pritardami tą žodį pakartojo,
  7. Nes, iš tikrųjų, buvo čia graži jaunoji,
  8. O ypač jai lietuviški drabužiai tiko.
  9. Nes tie vadai, Tėvynę taip senai palikę,
  10. Kurie taip ilgai bastėsi kituos kraštuose,
  11. Nudžiugo, kai pamatė rūbuose savuose
  12. Merginą, primenančią jų metus jaunuosius
  13. Ir meilužes savas; tad apsiašaroję
  14. Prie stalo įdomaudamiesi jie sustojo.
  15. Tie prašo Zosę, kad pakeltų kiek kaktukę,
  16. Parodytų akis; tie nor, kad trupučiuką
  17. Pažvelgtų ir į juos; klausyt mergytė stengias,
  18. Bet gėdis, tad rankutėm akutes pridengia.
  19. Tai linksmas Tadas mato ir rankas tik trina.
  20. Ar Zosė savo noru taip pasidabino,

448 psl.

  1. Ar kas jai patarė (merginos, mat, instinktu
  2. Numano, kokį rūbą veidui pasirinkti),
  3. Gana, kad Zosę Telimena šiandien barė
  4. Už tai dar pirmą kartą, kad savaip jau darė,
  5. Net del madinių rūbų apsiašarojo,
  6. Tad leido likt teta suknelėj paprastoje.
  7. Ilgam, baltam, išsiūtam buvo apatiny,
  8. Viršuj gi jo žalia suknelė kambliotinė
  9. Ir žalias kiklikas, raudonai apvadžiotas,
  10. Iš priešakio klaipytoms kilpoms šniūravotas;
  11. Po juo jos krūtys, kaip po lapais pumpuriukai,
  12. O nuo pečių kaip drugio baltuoja sparniukai
  13. Rankovės marškinių, jos plačios ir drikuotos
  14. Aukštai, o pas rankogalius siaurai stulpuotos,
  15. Sutrauktos kaspinu. Apikaklė siaurutė,
  16. Kurią dabina kilpa kaspino mažutė;
  17. Dar iš kaulelių vyšnių ausyse matyti
  18. Ausikariai, Dobžinskio Grėblio padaryti,
  19. (Lyg rodos ten širdžiukės dvi ugnim liepsnoja
  20. Greblys juos davė, kol dar pàskui ją sekiojo);

449 psl.

  1. Ant kaklo kabo gintariniai du šniūreliai,
  2. O ant galvos vainikas iš žalių rūtelių.
  3. Jos ilgos kasos tarp pečių ik juostai karo,
  4. O ties kakta uždėjus, kaip kirtėjos daro,
  5. Dar kreivą piautuvą, kuris lyg mėnuo leidos,
  6. Taip lygiai, kaip jis leidžias nuo Dianos veido.
  7. Visi tik giria, ploja. Vienas karininkas,
  8. Portfelį išsitraukęs, pieštukus jau rinko,
  9. Padėjęs popierį paišyti tuoj suskato,
  10. Tik žiūri vien į Zosę. Vos tiktai pamatė
  11. Teisėjas pieštukus, paišytoją pažino,
  12. Nors jį dabar kariai pulkininku vadino,
  13. Karbuoti antpečiai, žvilgsnys jau kaip ulono,
  14. Ūseliai ir barzdelė kaip ispanų ponų.
  15. Teisėjas sako: »Kaip gi, Grafe Garbingasis,
  16. Gyvuoji? Vis likai paišytojas senasis
  17. Kariaudams net!« Tai buvo Grafas, iš tikrųjų,
  18. Pulkininku pakeltas del aukų gausiųjų
  19. Kariuomenei; su dviem karių pulkais atjojo
  20. Ir pats pasižymėjo net pirmoj kovoje,

450 psl.

  1. Jį Ciesorius už tai pulkininku paskyrė;
  2. Teisėjas sveikino tad Grafą, rangus gyrė,
  3. Bet Grafas paišė tik, taip kaip kadaisia girioj.
  4. Antra pora jaunųjų, durims atsidarius,
  5. Įeina: tai Asesorius, tarnavęs carui,
  6. Dabar Napoleonui; jis jau vadovavo
  7. Žandarams ir, nors vos nuo vakar tetarnavo,
  8. Mandierą lenkišką jau užsidėt suspėjo,
  9. Ir einant ilgas kardas į grindis čerškėjo.
  10. Šalia rimtai žingsniavo jo širdies panaitė,
  11. Tvarkingai apsitaisius Teklė Hrečechaitė;
  12. Senai Asesorius jau Telimeną metė,
  13. O, kad smarkiau užgaut galėtų tą koketę,
  14. Širdies efektus teikt Voiskaitei pamėgino.
  15. Tai nejauna pana, tikrai jau pusamžinė,
  16. Tačiau tikrai rimta, kaip vesti ūkis – žino,
  17. Ir su dalia, nes dar, be savojo kaimelio,
  18. Įneš ir pinigų apypilnį maišelį.
  19. Trečios poros būt tekę ilgai palūkėti.
  20. Nerimdamas Teisėjas siunčia pažiūrėti;

451 psl.

  1. Tarnai jam pranešė, kad Rejentas užkliuvo,
  2. Nes, mat, pametęs, siundant, žiedą sutuoktuvių,
  3. Tad ieško jo lankoj, o Rejento jaunoji
  4. Dar vis tvarkyti tualetą nenustojo,
  5. Nors skuba ir nors prineša kiekvieną daiktą
  6. Namų merginos, bet negal taip greit pabaigti;
  7. Tad jos iki ketvirtai dar palaukti turi.

Klausimai: Vienuoliktoji knyga. 1812-ji metai

1. Kaip vienuoliktojoje knygoje baigiasi ginčas dėl Striukio ir Sakalo?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Ironija

Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.

Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.