Adomas Mickevičius · 1798–1855
Vienuoliktoji knyga. 1812-ji metai
417-451 psl. iš 502·apie 115 min.·6 paaiškinimai·1 klausimas
417 psl.
Pavasario lėmimai – Kariuomenės įžengimas. – Pamaldos. – Šv. a. Jackaus Soplicos valdiška rehabilitacija. – Iš Gervazo ir Protazo pasikalbėjimų galima spręsti apie netolimą proceso pabaigą. – Ulono meilinimasis prie merginos. – Ginčas del Striukio ir Sakalo išsisprendžia. – Po to svečiai susirenka pasivaišinti. – Pristatymas karvedžiams susižiedavusiųjų.
- Oi metai, metai! Kas jus mūs krašte regėjo?
- Kaimiečiai sako, kad tais metais užderėjo,
- Kareivis jus tik karo metais pavadino;
- Apie jus pasakoja seniai, dainos mini.
- Pirmiausia ženklu danguje jūs pasireiškę,
- Paskui žinia pasklydot tarp žmonių neaiškia;
- Lietuvių širdys net pavasaryje šalo
- Nuo keisto nujautimo, lyg prieš svieto galą,
- Lyg kažko laukė, džiaugės ir kartu ilgėjos.
- Kai pirmą kartą kaiminė laukan išėjo,
- Stebėtasi, kad džiaugsmo gyvuliams nekėlė
- Žalieji želmens, nors jau buvo ir sužėlę.
- Tik gulės gyvuliai ant dirvos ir riaumojo
- Liūdnai, kiti gi atrają ramiai kramsnojo.
- Kaimiečiai net žagres išvilkę iš pašiūrių,
- Nors ir žiema praėjo, visgi dar paniurę,
- Dainelių nedainuoja, rodos tinginiautų,
- Lyg netikėtų, kad reikės pasėjus piauti;
- Be noro dirba, vos akėčias velka jaučiai,
- Į vakarus vis žiūri žmonės, lyg ką jaučia,
418 psl.
- Atrodo, lyg iš ten stebuklo kokio laukia,
- Ir seka baimingai paukščius, kurie partraukia.
- Garnys sugrįžęs jau lizde, jau jį dabina,
- Sparnus kilnodams, vėliavą pavasarinę;
- O paskui jį ir kregždės parlekia kalbingos
- Ir triūsias pabalių dumblynuose domingai,
- Ten dumblą imdamos, nes reik taisyt namukai.
- Jau girdisi ir pelkių nendrėse paukščiukai,
- Būriai žąsų laukinių ore, rodos, supas,
- Ir štai nuilsusios jos garsiai lesti tupias,
- Dangaus gi gilumoj tai gervės vis dejuoja.
- Ir panaktiniai mano, tai jau negeruoju
- Toks sumišimas daros paukščių karalijoj,
- Tur būt, pergreit paukščius kokia audra parvijo.
- O štai vėl, lyg pulkai sėjikų, dagiliukų,
- Špokų, – būriai tik uodegučių, vėliavukių, –
- Jų pilnos kalvos, lomos, net nesuskaityti:
- Tai raiteliai! Tik rūbų, ginklų nematyti!
- Po pulko pulkas, o keliais tai begalinės
- Vis traukia eilės pėstininkų geležinės;
419 psl.
- Iš miško kišas ginklai, juoduoja kepurės,
- Lyg kažkoks skruzdėlynas būtų susibūręs.
- Visi į šiaurę! Rodos, paukščių laiką seka
- Ir žmonės, ir pas mus su paukščiais čia pateko,
- Lyg rodos koks instinktas juos čionai varytų.
- Žirgai, patrankos, žmonės eina taip nuo ryto
- Ik vakaro; padangę jau gaisrai apgaubę,
- Jau žemė dreba, jau kovų perkūnai siaubia. –
- Jau karas! karas! Lietuvoj nerasti vietos,
- Kur aidas jo nesiektų. Net tamsus kaimietis
- Tarp girių augęs, nei tėvai, nei pranokėjai
- Kurio, kas dedasi už girių, neregėjo,
- Kuris kitokio balso niekad nežinojo,
- Kaip tik, kai ošia vėjai ar žvėris riaumoja,
- Kuris tokius pat girininkus tik suprato, –
- Dabar padangėje pašvaistę baisią mato
- Ir girių aidą girdi – šovinys, klajodams,
- Neradęs taikinio ir kelio sau ieškodams,
- Šakas ir kelmus draskė kaip didysis vėjas.
- Barzdotas stumbras, samanose sudrebėjęs,
420 psl.
- Pašoka, įsiręžia ir karčius pastato,
- Nes išvartose kažką baisų blyksint mato
- Ir žiūri į žioruojančią šakose ugnį:
- Tai granata paklydus rausia čia bedugnę
- Ir kaip perkūnas plyšta; pirmąkart patyręs
- Čia stumbras baimę bėga slėptis gelmėj girios.
- Mūšys! Bet kur gi eit? jaunieji nerimauja
- Ir griebia ginklą; moters Dievo tik maldauja,
- Visi jau tiki pergale, visi jau šaukia:
- Padės Napoleonui Dievas, jo mes laukiam!
- Pavasari! kas tuo metu tave regėjo,
- Pavasari karų, laikų, kai užderėjo!
- Pavasari garsus, žiedais, javais turtingas,
- Kurs atvedei pas mus karių pulkus galingus,
- Turtingas įvykiais, kuriais stebėjos protas!
- Tave ik šiol matau kaip vaizdą išsvajotą!
- Nelaisvėj gimęs, surakintas vystykluose,
- Tik vienu tuo pavasariu ik šiol džiaugiuosi.
- Tūnojo Soplicovas sau pavieškelėje,
- O tuo keliu nuo Nemuno vadai du ėjo;
421 psl.
- Mūs Kunigaikštis Juozas ir patsai Vestfalų
- Karalius, Lietuvoj padarę gerą galą –
- Už Slonimo. Čionai karalius apsistojo.
- Tačiau lenkų kariai už tai ant jo burnojo,
- Kad jie negal leidimo iš karaliaus gauti
- Į rytus eit; taip nor jie su Maskoliais kautis.
- Mieste vyriausias štabas rado sau vietovę,
- O tūkstančių gurguolė buvo Soplicove,
- Ir su štabais savaisiais buvo ten Dambrauskis,
- Vadai – Kniazevičius, Giedraitis ir Grabauskis.
- Vėlu jau buvo; kambarius tad įsigyja,
- Kur spėja: tie dvare, kiti senoj pilyje.
- Kiekviens ilsėtis rengias savo kambariuose,
- Sargybos aplink dvarą ir kariai laukuose.
- Tyla aplink; gurguolė net laukuos miegojo,
- Tiktai sargybos kaip šešėliai vien klajojo,
- Tik matės vietomis ugnelių sužibimai
- Ir skelbėsi sargybinių atsiliepimai.
- Senai namiškiai ir vadai jau gult nuėjo;
- Akių tik vienas Voiskis vis dar nesudėjo,
422 psl.
- Nes Voiskis, mat, paruošti vaišes tur ik ryto,
- Nor giminei Soplicų garbę padaryti,
- Visiems tos vaišės mielos del svečių brangiųjų,
- Ir dalyvaus taip pat dar poros trys jaunųjų,
- Nes trejos sužiedotuvės rytoj iš vieno
- Bus švenčiamos, taip pat dar atlaidas tą dieną,
- Ir dar panūdo pons Dambrauskis generolas
- Senoviškai pavalgyt.
- Sukviesta iš tolo
- Kaimynų net virėjai. Jie penki tarnauja,
- O Voiskis daro tvarką ir šeimininkauja.
- Su balta prikyšte virtuvėj atsistojęs,
- Aprišęs galvą, dar rankoves paraitojęs,
- Jis rankoj plokštę laikė ir muses ja gaudė,
- Nes trejos sužieduotuvės rytoj iš vieno
- Kita ranka uždėjo akinius ištrintus,
- Ir knygą paėmė, kad virti pamokintų.
- Knyga tur titulą: »Virėjas tobūlasis«.
- Toj knygoj įvairiausi specialai rasis;
- Naudojos ta knyga ir Grafas iš Tenčino,
423 psl.
- Kurio Italų vaišes iki šiol dar žino,
- Kuria net Urbonas stebėjos Aštuntasis;
- Vėliau iš jos Karolius – Radvila – Mielasis,
- Karalių Stasį vaišindams Nesviežiaus rūmuos,
- Iškėlė garsią puotą, ir kurios gausumą
- Ik šiol Lietuvoje dar kaimo dainos mini.
- Pažvelgia knygon Voiskis ir tuojau jau žino,
- Ką reik daryt, ir dirba tuoj, kaip reik, virėjai.
- Ant stalo peilių penkiasdešimt šokinėja,
- Juodi gi virėjukai laksto kaip velniukai,
- Tik vyną, pieną neša ir tai visa pila
- Į katilus ir keptuvus, garai tik kyla
- Tų indų įtalpą maišydami nuo dugno;
- Du virėjukai nuolat pučia dumplėms ugnį,
- O Voiskis, kad liepsna smarkesnė imtų kilti,
- Įsakė skystu sviestu malkas apipilti
- (Tiktai namuos turtinguose taip platavoja),
- O virėjukai kišt į ugnį nenustoja
- Sausas šakas; kiti kepsnius tik kepa, plumpia,
- Šernų, elnių, dar jaučių, stirnų kepa kumpiai;
424 psl.
- Dar paukščių kaupus peša ir pūkai tik kelias,
- Tetervinai ten glušiai, kelios net vištelės;
- Nes, mat, nuo tojo žygio vištų vis dar trūko,
- Kai Dobžinskių Greblys paukštynan įsisuko
- Ir Zosės ūkį sunaikinti taip įniko,
- Kad net vaistams jokios vištelės nepaliko.
- Tad Soplicovas greit taip įsiveist nespėjo,
- Dar paukščių, nors ir buvo paukščiais pagarsėjęs,
- Tačiau mėsų visokių buvo kiek tik reikia,
- Nes buvo visa ten, ką miestas, girios teikia,
- Ką tur kaimynai, juos, mat, jau aplakstė dieną,
- Ir tartum trūko ten tik vieno gulbės pieno.
- Dalykai du, kur daro ponui malonumą,
- Yr Soplicove: tai gausumas, sumanumas.
- Rytoj Marijos garbei šventė Gegužinė.
- Gražus toks oras, rytas toks pavasarinis,
- Dangus toks tyras ties žeme tyliai kabojo,
- Lyg gaubtos jūrės, kai banguot visai nustoja;
- Tik kelios žvaigždės pro bangas ramiąsias šviečia;
- Tik vienas debesėlis vos padangę liečia,
425 psl.
- Ir skrisdamas, lyg rodos žydrumoje nerias,
- Kaip Ryto Angelas skubėdams plunksnas beria,
- Kurs su žmonėms dievotais perilgai sapnavo,
- Dangun tad skuba, nes labai jau pavėlavo.
- Jau deimantus žvaigždžių aušra ik vieno semia,
- Dangus jau ima balti juo tolyn nuo žemės,
- Tiesys jo veidas tarpais darosi baltesnis,
- Kairysis juo tolyn vis daros raudonesnis;
- Toliau lyg, rodos, plečiasi didžiulis ratas,
- O vidury lyg obuolys akies jau matos,
- Paskui lėlutė rodos – spindulys jau smelkias
- Plačion, gaubton padangėn, štai keli jau telkias
- Ir štai jie auksu debesėlyje sustoja.
- Po pirmo spindulio štai pluoštai jų liepsnoja,
- Kryžiuojas tūkstančiai padangėje plačioje,
- Akis jau saulė rodo. Keldama prieš dieną
- Dar mirksi, dar miegūstai judina blakstienas,
- Ji blyksi septynioms spalvoms; čia ji raudona
- Kaip rubinas, čia kaip topazas jau geltona;
- Štai jau aiškėja, darosi kaip krištolinė,
426 psl.
- Šviesi jau kaip briliantas, jau visa ugninė,
- Kaip mėnuo didelė, o mirga kaip žvaigždutė:
- Padangėje vienužė kyla taip saulutė.
- Dabar Lietuvių visuomenė iš aplinkui
- Pas koplytėlę dar pirm saulės susirinko
- Ir rodos laukė lyg stebuklo įvykimo.
- Del dievotumo buvo tas susirinkimas
- Ir žingeidumo: Soplicove tur įvykti
- Dar pamaldos tiems legionams pasitikti,
- Ir koplytėlėn bus vadai taip pat atėję,
- Kurių vardus gyventojai dažnai girdėjo:
- Karių vardus plačiai pažįsta Lietuvoje
- Ir kaip globėjus evangeliją kartoja.
- Minia kareivių jau, keli net karininkai,
- Žmonių minia sustojus stebisi aplinkui,
- Visus juos mato forma dėvinčius senąja,
- Laisvus, ginkluotus, kalbančius kalba savąja.
- Jau mišios prasidėjo, ir tą didžią minią
- Visai mažutė koplytėlė netalpina;
- Minia prieš ją stovėjo ant žolės po lauką.
427 psl.
- Tik vėjas judino šviesius Lietuvių plaukus,
- O saulės spinduliai juos kaip javus auksavo;
- Kur nekur tik merginų galvos marguliavo,
- Gyvoms gėlėms ir povo plunksnoms padabintos,
- Dar kaspìnai spalvuoti plaukuose įpinti, –
- Kaip rugiagėlės ir kūkaliai jos tarp vyrų.
- Minia suklaupus, bet tiktai po lauką tyrą
- Skambutis suskamba, tuoj linksta visos galvos,
- Kaip varpos laukuose, kai vėjas liečia kalvą.
- Kaimietės paaukoti Motinai Švenčiausiai
- Atsinešė gėlių pražydusių pirmiausia;
- Ir visa papuošta vainikais ir puokštelėms –
- Paveikslas, aukuras, net varpinės gonkelės.
- Tik protarpiais vėjelis, atlėkdams iš šilo,
- Iš puokščių griebęs žiedus ant galvų tuoj pila
- Ir tuos žiedų kvapus sumaišo su kodylo.
- Kai mišios baigėsi ir jau nevargonavo,
- Išėjo Podkomožis; jis jau vadovavo
- Susirinkimui, nes jau Luomai jį išrinko
- Maršalku, apskrities dabar jis šeimininkas.
428 psl.
- Mandiera vaivadijos: aukse jo žiponas,
- Kontušas gredituro, turi dar prie šono
- Ant diržo auksu lieto kardą, jį dabina
- Galvutė driežo, pakaklėj gi deimantinė
- Saga; konfederatką baltą dar turėjo,
- Ant jos gi baltos plunksnos lankstėsi nuo vėjo.
- (Tik šventei dedama tokį turtingą kutą,
- Nes plunksnos kiekvienos dukatui lygios būta.)
- Taip apsitaisęs jis sustojo ant kalniuko,
- Kaimiečiai ir kareiviai aplink jį jau sukos.
- Jis tarė:
- »Kunigas jums, broliai, pagarsino,
- Kad Ciesorius Karalius laisvę mums grąžino,
- Pirmiausia sugrąžino laisvę tą Lenkijai,
- Dabar ją skelbia Lietuvos kunigaikštijai;
- Universalus Seimo teko gal girdėti,
- O aš tenoriu pora žodžių prakalbėti
- Ir jais Soplicų giminę tik paminėti,
- Čionykščių ponų darbus.
- »Pamena juk žmonės,
429 psl.
- Ką čion padarė Jackus Soplica velionis;
- Bet jei jo nuodėmes visi gerai pažįstat,
- Tai ir jo nuopelnus reik paminėti drįsti.
- Kariuomenės mūs generolai žinią tąją
- Man pranešė, o aš paskelbiu ją viešąja.
- Tas Jackus Romoj nemirė, kaip kas kalbėjo,
- Tik luomą pakeitė – rūbus kitus uždėjo,
- Kitaip vadinos net, bet Dievui ir Tėvynei
- Atsiteisė – geri darbai jį padabino.
- »Tai jis pas Hohenlinden, tapus generolui
- Ryšpansui sumuštam, nežinančiam ik tolei
- Apie Kniazevičių, kurs ėjo jį vaduoti,
- Jis Jackus, Kirminas, mokėjo žinią duoti,
- Ryšpansui laišką nuo Kniazevičiaus įteikti,
- Kur rašė, kad mūsiškiai priešus stengs įveikti.
- Paskui Ispanijoje, kai Ulonų mūsų
- Net Samosierros volas paimta baisusis,
- Prie Kozetulskio dvi žaizdas sunkias įgavo;
- Vėliau vėl pasiuntiniu kiek jis apkeliavo,
- Kaip jis žmonėms vadų įsakymus nešiojo,
430 psl.
- Kaip slaptomis žmonių jis sielą sužinojo,
- Kaip kūrė draugijas; kaip pagaliau sugrįžęs
- Į tėviškę, kelt sukilimą pasiryžęs,
- Per užpuolimą žuvo. Apie jojo mirtį
- Žinia atėjo Varšuvon, kai rengės skirti
- Jam Ciesorius už jo didžiai garbingus darbus
- Net legijos žymes, pakeldams jį į garbę.
- »Tai aš tuos dalykus turėdamas galvoje,
- Kurs vaivadijoje esu valdžia pirmoji, –
- Aš skelbiu lazdele šia valdiškąja savo,
- Kad Jackus Ciesoriui, Tėvynei patarnavo
- Savais darbais, infamija jau numazgota,
- Ir grįžta į garbingą eilę patriotų.
- Dabar tad Jackaus giminei, jei kas mėgintų
- Bloguosius Jackaus darbus paneigtus priminti,
- Tasai už įžeidimą sunkiai baustas būtų
- Gravis notae maculae Lietuvos Statuto,
- Kur baudžiama ir scartabella ir militem,
- Kaip kad infamiją piliečiui padarytų;
- O kai jau lygybė, tai straipsnis trečias liečia
431 psl.
- Taip pat plačias minias miestiečių ir kaimiečių,
- Šią ištarmę pons raštininkas tur įtraukti
- Į aktų knygą, o šauklys visiems apšaukti.
- »Kas liečia legijos garbingą kryžių šitą,
- Pavėlintą, tai tuo garbė nepamainyta;
- Jei kryžius negalėjo Jackų padabinti,
- Dedu ant kapo jį, jo garbei prisiminti.
- Te tris dienas kabos, paskui gi jį Marijai
- Aukosim, taip paliks jis mūsų atmintyje«.
- Tai taręs ordeną ištraukė iš dėžutės
- Ir padabino juo paminklinį kryžutį,
- Tai buvo baltas kryžius, blizgančiai žvaigždėtas,
- Su aukso karūna ir dar prie jo pridėtas
- Raudonas kaspinas. Žvaigždes tas saulė lietė,
- Ir Jackaus žemiška garbė dar, rodės, švietė.
- Kalbėjo Dievo Angelas suklaupę žmonės
- Ir prašė Dievo nusidėjėliui malonės;
- Svečius Teisėjas kviečia ir kaimiečių būrį,
- Į Soplicovą, nes ten vaišės būti turi.
- Tačiau prie rūmų sėdi neidami į vidų
432 psl.
- Du seniai, jau išgėrę gerą gorčių midaus.
- Į sodą žiūri, kur tarp balzganų, raudonų
- Aguonų linksi kaip saulogrįžis ulonas,
- Prieš saulę blizga jo kepurė geležinė;
- Prie jo senukai mato stovinčią merginą,
- Žalioj suknelėj, kaip rūta, akis ji kelia
- Į vaikį; panos skynėsi toliau gėlelių,
- Akis ir galvas kreipė jos į pusę kitą,
- Lyg stengdamosi dviem meilužiam nekliudyti.
- Bet seniai midų geria, ir iš tabakinės
- Dar vaišinas, ir reikalus savus taip mini:
- »Taip, taip, pasakė Raktininkas, Protazėli«.
- »Taip, taip, Protazas tarė, mielas Gervazėli«.
- »Juk taip!« abudu tarė ir akis pakėlė,
- Linguodami galvoms; Šauklys jau gražkalbiauja:
- »Mūs ginčas puikiai baigsis, aš neprieštarauju.
- Tiek procesų juk žinome tokių supintų,
- Ekscesų baisesnių dar galim prisiminti,
- O interciza baigė visa kuo puikiausiai:
- Borzobohatis taip juk Lopetų paklausė,
433 psl.
- Kupsčiai su Krepštuliais, Putramentai – Pikturna,
- Mackevičiai – Odincas, Kvileckiai su Turna.
- O kiek Lietuvių, Lenkų žuvo neramumuos?
- Daugiau nei šiuos Soplicų Horeškų piktumuos!
- Tačiau, kai perkalbėta gražiąją Jadvygą,
- Tuoj baigės be teismų visa sena intriga.
- Puiku, kai, nežiūrint piktumo priešų viso,
- Yra pana, našlė: tai lengvas kompromisas.
- Su katalikų kunigais tiktai dažniausiai
- Ilgieji procesai, arba su artimiausiais
- Giminėmis, nes teisės vest čionai negausi,
- Pradžia čia Lenkų, Rusų ginčų nebaigtųjų,
- Kilme iš Lenko, Ruso, brolių gretimųjų;
- Čia matom priežastį tų procesų ilgųjų
- Lietuvių – Vokiečių, Jogailos užbaigtųjų;
- Čia pagaliau pendebat aktuos ypatinguos,
- Domininkonų – Rimšos procesas garbingas,
- Kol išlošė jį sindikas vienuolis Dimša,
- Čia patarlė: Didesnis Dievas nei pons Rimša;
- O aš sakau, geresnis midus už peiliuką«.
434 psl.
- Čia taręs sveikas, Raktininkan atsisuko.
- »Tiesa!« Gervazas tarė, pilnas sujudimo:
- »Stebėtini tos mūs Karūnos nutikimai
- Ir mūsų Lietuvos: juk kaip jaunųjų porai,
- Sujungė Dievas, velnias gi atskirti nori!
- Oi, broli Protazėli, ką mūs akys mato!
- Ar tie koronijiečiai vėl prie mūs priprato,
- Aplankė mus! juk tarnavau su jais kadaisia;
- O juk konfederatai puikūs buvo baisiai!
- Kad tekę būtų Stalininkui pagyventi!
- Oi Jackau! Jackau! – na, bet ką čionai verkšlenti?
- Bet kai jau Karūna ir Lietuva atgimus,
- Te ir seni piktumai gesti, nykti ima«.
- »Ir dyvai, tarė čia Protazas, Zosei šitai,
- Kurios mūs Tadas rankos nori jau prašyti,
- Pirm metų buvo omen jau nulėmęs laimę!«
- »Jau pana Zofija turi vadint be baimės,
- Pasakė Raktininkas, nes jau ne mažiukė,
- Be to ir Pono Stalininko ji anūkė«.
- »Taigi, Protazas tęsė, laimės jos lėmėją,
435 psl.
- Tą ženklą stebuklingą, pats akims regėjau.
- Pirm metų, štai, sėdėjo šičion mūs namiškiai
- Ir gėrė midų, žiūrim: žvirbliai du nutiško
- Iš pat pastogės, seniai vikrūs patinukai;
- Jaunesniojo jų buvo pilkas kiek kakliukas,
- O kito juodas; ėmė raičiotis smiltyse,
- Ir taip vis raičiojosi net po kiemą visą.
- Taip žiūrim, o tarnai tuojau jau kalba drąsiai,
- Kad juodas tai Horeška, o ansai pilkasis –
- Soplica; ir kai tik pilkasis ėmė viršų,
- Valio Soplica, pfe Horeška! net įniršę
- Tarnai tik rėkė, o kai ilso, tai laikykis
- Soplica! ir magnatą tąjį suvaldyki!
- Taip juokiamės ir pergalės kurio nors laukiam;
- Tada Zoselė paukščių mūšį tą nutraukia,
- Pribėgus rankute tuos karžygius užkloja,
- Bet pešas taip, kad plunksnos rankoj net lakioja,
- Toksai tai buvo tų mažučių įpykimas.
- Čia bobos Zosėn žvelgia ir kalbėti ima,
- Kad jai sutaikint lemta tų namų piktumai,
436 psl.
- Ir, kad per ją, nurims visi tie neramumai.
- Matau dabar, kad omen tam įvykti teko.
- Tiesa, ne apie Tadą tuo metu sušneko,
- O apie Grafą«...
- Raktininkas čia pasakė:
- »Tiesa, pasauly dedas įvykiai visoki!
- Priminsiu Tamstai aš dalyką gal ne tokį
- Stebėtiną, kaip omen, bet suprast sunkoką.
- Žinai, Soplicų giminę anuomet būčiau
- Prigirdęs net ir šaukšte, bet prie to vaikučio,
- Prie Tado, traukė kažkas, jį net pamylėjau!
- Kai kartais pešantis jį, būdavo, regėjau,
- Vis pergali kitus; o kai pilin atbėga
- Jis, būdavo, tai prie imprezų skatint mėgau.
- Jam visa sekdavos; ar liepdavau mėginti
- Išimt iš bokšto karvelius, arba nuskinti
- Nuo ąžuolo giles, ar iš pušies aukštosios
- Išimti varnos lizdą – sekės; laimingosios
- Žvaigždės jėga, tur būt, likimą jo globojo,
- Pykau tik, kad Soplica jis; nors nežinojau,
437 psl.
- Jog mano Poniai Zofijai jisai bus vyras!«
- Čia seniai baigia kalbą ir tik midų giria,
- Girdėt tik kai kada: »Tiesa tai, Pons Gervazai«, –
- »Tiesa, tiesa, Ponuti, mielasis Protazai«.
- Sėdėjo jie pas langą paliai pat virtuvę,
- O langas garui leisti pradarytas buvo.
- Pro dūmų sūkurius štai balta sumirgėjo,
- Tai Voiskis baltoje prikyštėje priėjo
- Prie lango. Jis ramių kalbų senukų klausė,
- Ir, kai kalba jų baigėsi, kuonoramiausiai,
- Biskoktų lėkštę seniai tarp galvų išvydo
- Ir girdi Voiskį sakant: »Užsikąskit midų,
- O aš istoriją įdomią apsakysiu,
- Kuri turėjo baisiai baigtis, kaip matysit,
- Kai Nalibokų giriose medžioklė buvo,
- Kai Reitanui Denasų kunigaikštis kliuvo.
- Tame ginče vos Reitanui neteko mirti,
- O kaip ponus sutaikiau, teks jums tuoj patirti«. –
- Bet Voiskiui kalbą pertraukė čionai virėjai,
- Nes klausė, kur servyzą pastatyt reikėjo?
438 psl.
- Nuėjo Voiskis, seniams midus kiek pabodo,
- Lėčiau tad gėrė, ir vis žvalgėsi po sodą,
- Kur kalbino panaitę tas stambus ulonas.
- Kairioj jo rankoj jos ranka prie pat jo šono
- (Tiesioji parišta, matyt, žaizdų turėjo),
- Ir tokiais žodžiais jis į paną prakalbėjo:
- »Turi jau, Zofija, dabar man pasakyti
- Tai visa, kol žiedai dar mūs nesumainyti.
- Ir kas, kad pernai žiemą savo norą rodei
- Duot žodį? Man netiko dar tavasis žodis,
- Nes kas, jei prievarta ištrauktas žodis būtų,
- Juk Soplicove aš buvau tiktai truputį;
- Ir negalėjau aš lengvai taip patikėti,
- Kad tik pamačius būtum ėmusi mylėti.
- Ne fanfaronas aš, norėjau tavo meilę
- Užsitarnauti, nors ir laukdams metų eilę.
- Dabar tad teikis žodį savo pakartoti,
- Jei užtarnavęs, jei galiu jį sužinoti.
- Bet gal dar prie manęs nėra prisirišimo,
- Gal Zosė dėdės ir tetos klausai liepimų?
439 psl.
- Tačiau vedybos, Zose, tai svarbus dalykas!
- Savos širdies klausyk, patarimus varyki
- Šalin, nei dėdės liepiant, nei tetos neboki;
- Jei prie manęs tu nejauti jausmų kitokių,
- Kaip tik gerumą, galima dar atidėti;
- Tau valios nevaržau, galėsim palūkėti.
- Nėr ką skubėt, nes vakare dar sužinojau,
- Kad paliktas instruktorium aš Lietuvoje,
- Pulke, kol žaizdos man pagis, gana bus laiko.
- Ir ką, mieloji Zose?«
- Zosė tarti taikos,
- Galvutę keldama ir žvelgdama nedrąsiai:
- »Jau veik ir pamiršau anas kalbas pirmąsias,
- Žinau tik, kad visi kalbėjo, reik tekėti
- Už Tamstos; aš visuomet mėgstu atsidėti
- Ant Dievo, vyresniųjų«. Čia akis nuleidus
- Pridūrė: »Kai tą kartą Tamstą mes išleidom,
- Kai mirė Kirminas, kai audra taip dudėjo,
- Man rodės, širdį, Tamstai skiriantis, skaudėjo:
- Aš ašaras mačiau. Tas ašaras įdėjau
440 psl.
- Į širdį ir ik šiolei aš tvirtai tikėjau
- Į Tamstos meilę; kiek tik kartų aš meldžiausi
- Už Tamstos laimę, Tamstą vis mačiau aiškiausiai,
- Stovėjai Tamsta su toms ašaroms gražiausioms.
- Paskui Podkomožienė Vilniuje pralaikė
- Mane per žiemą, bet ilgėjaus visą laiką
- Išvysti Soplicovą, kambarį mažytį,
- Kur pirmą kartą teko Tamstą pamatyti,
- Paskui palikusį. Nemoku net atspėti,
- Kas būtų, bet, kaip rudenį daigai užsėti,
- Ta Tamstos atmintis per žiemą užsilaikė,
- Ir, kaip sakau, ilgėjaus Tamstos visą laiką,
- Ir tojo kambarėlio, kažkas man šnabždėjo,
- Kad Tamstą rasiu ten, gal taip įvykt turėjo.
- Man lūpose dažnai vis Tamstos vardas kliuvo;
- Tai Vilniuj vakare per Užgavėnes buvo:
- Kalbėjo draugės, kad esu įsimylėjus,
- O jei ką myliu, tai jau Tamstą, draugės spėjo«.
- Nudžiugo Tadas, meilės kalbą tą girdėdams,
- Už rankos ėmęs, ją išsivedė kalbėdams
441 psl.
- Iš sodo ir nuėjo jau į kambariuką,
- Kur žaidė, augo Tadas, būdamas mažiukas.
- Dabar ten Rejentas, labai pasidabinęs,
- Tarnavo savo sužadėtajai merginai,
- Ieškodams ir paduodams daug mažų daiktelių:
- Signetų, grandinėlių, tepalų, miltelių,
- Perfumų ir musiukių; žvalgės triumfaliai
- Į savo paną; ji prie veidrodžio į šalį
- Paėjus atsisėdo ir dievų dar klausė,
- Ką reiktų dar pridėt, kad būt visų gražiausia.
- Tuo tarpu kambarinės stovi dvi iš šonų
- Ir plaukus raito, kitos tvarko dar sijoną.
- Kai taip pons Rejentas apie saviškę sukos,
- Pabaidė katiną pamatęs virėjukas!
- Mat, katinas tas bėgo ten per lauką lygų,
- Bet daržą tik pasiekęs lapuose įstrigo;
- Ten tupi, būtų galima jis greit išvyti,
- Užsiundyt ir šunų gabumą pamatyti.
- Asesorius jau bėga, Sakalas jį traukia,
- Ir Rejentas pašokęs savo Striukį šaukia.
442 psl.
- Abu rivalius Voiskis prie tvoros pastatė,
- O pats baidyti žvėrį iš žolių suskato.
- Tik pliaukši, švilpia, žvėrį, rodos, pulti taikos;
- O siundytojai vos piktus šunis išlaiko,
- Vis pirštais rodo, rodos, žvėrį jau pamatę,
- Pačiulbia; šunes akylai ausis pastatę,
- Pavėjui snukiai, dreba tik ir nekantrauja,
- Kaip tos saidoko strėlos, kol jomis iššauja.
- Tik Voiskis: »Uzia!«, šoka pilkis tuoj per tvorą,
- Į lauką bėga, šunes gi jau to tik nori,
- Tuoj Sakalas ir Striukis puola pilkį vytis,
- Ir štai abu kartu jį pradeda draskyti,
- Iš dviejų šonų dantys nugaron įninka.
- Kaip vos tik gimęs vaikas, katinas surinka!
- Pribėga siundytojai: katinas negyvas,
- O šunes jau abu tik čiulpia kraujo syvus.
- Rivaliai čia šunis linksmi jau patapnojo,
- O Voiskis ėmęs šaulio peilį, kurs kabojo
- Ant diržo, kojas piaudams tarė: »Lygią dalį
- Gaus šunes šiandien, nes abudu girtis gali,
443 psl.
- Vienoks jų buvo darbingumas ir greitumas,
- Jau Pacui tinka rūmai, Pacas tinka rūmams,
- Verti šauliai šunų, šauliams jų šunes lygūs.
- Štai baigtas jūsų ginčas, širdyse įsmigęs;
- Ir aš, teisėjas jūsų, suradau jau būdą
- Sprendimui lygiam: puikiai išlošėt abudu.
- Štai grąžinu jums įkaitus, tik turit taiką
- Pasirašyt«. Senukas puikiai taip sutaikė
- Du priešu, tie pamiršo tuoj kalbas piktąsias
- Ir ženklui draugiškumo jungė dešiniąsias.
- Čia tarė Rejentas: »Taip, žirgas užstatytas
- Ir žiedas į salarijumą užrašytas
- Teisėjui; bet jei įkaitas yra kam duotas,
- Tai jau jokiu būdu negal būt atvaduotas.
- Te žiedą užstatytą ponas Voiskis ima
- Ir teįbrėžia savo vardą atminimui,
- Jei nor, tegu herbu Hrečechų padabina
- Tą žiedą su raudonu akmeniu auksinį,
- Ulonai žirgą užstatytą tik išjojo;
- Bet man dar liko balnas; ypatybės jojo
444 psl.
- Plačiai juk žinomos, tai balnas ne bet kokis:
- Jis siauras, patogus, kaip turkų ar kazokų,
- Sagstyta akmenims dalis jo priešakinė,
- Brangiuoju dar rubrantu išmušta sėdynė,
- O kai užsėdęs joji tam balne siaurajam,
- Jauties tarp kulkų taip, kaip patale minkštajam;
- O zovada paleidęs (Rejentas Bolesta,
- Kuris, kaip žinoma, taip baisiai mėgo gestą,
- Čia kojas išžergė, lyg būt į žirgą puolęs,
- Paskui lingavo galvą, lyg nuduodams šuolius),
- O lekiant zovada, tai paliai balną mirga
- Tik auksas, lyg lašėtų auksas tas nuo žirgo,
- Nes jo tabenės auksu siuvinėtos gausiai,
- O kilpsaičiai balti sidabro kuo plačiausi;
- O ant diržų muštukų, tų plačių odinių,
- Dar sagos prikabintos blizgančios perlinės,
- Be to, dar prie krūtinės diržo mėnuo randas
- Pavidale Lelivos – jauno. Sako gandas,
- Kad nuo turtingo turko mušyje Podhajų
- Jis paimtas. Tad, pons Asesoriau, imk šiąją
445 psl.
- Garbingą dovaną, kaip mano pagerbimą«.
- Asesorius čia taria pilnas sujudimo:
- »Sanguškos Kunigaikščio dovanas man duotas
- Stačiau aš įkaitu tas kamanas rintuotas,
- Ir dar šunims juostelę nertąją šilkinę,
- Kurią ir darbas ir akmuo brangus dabìna,
- Kuri net žmogui tikti gal susijuosimui.
- Norėjau ją palikt vaikams kaip palikimą;
- Vaikų, tur-būt, turėsiu, nes dar šiandien vesiu;
- Tą daiktą, Rejente. tikiuosi neatmesi,
- Priimt jį teikis už tą dovaną taip gausią,
- Mūs ginčo atminimui ėjusio ilgiausiai,
- Kurs baigtas taip garbingai be jokio pavydo. –
- Dabar tegu tarp mūs taika gražiausia žydi!«
- Tad jau abudu ramūs ant namų pasuko,
- Pranešt, kad baigtas ginčas Sakalo ir Striukio.
- Kalbėta, kad namie pons Voiskis išaugino
- Tą »zuikį« ir dabar iš daržo išmasino,
- Kad siundytojai susitakint sugebėtų,
- Senukas suruošė dalyką netikėtai,
446 psl.
- Ir Soplicove net visus jis suklaidino.
- Vėliau tik virėjukas pasakot mėgino,
- Norėdams vėl supešdint du senu kaimynu,
- Tačiau tos pasakos jo del šunų nevyko,
- Nes, Voiskiui tai užgynus, taip ir pasiliko.
- Svečiai suėję buvo jau didžiojoj salėj
- Ir vaišių laukdami kalbėjos aplink stalą,
- Čia formoj naujoje Teisėjas atsirado,
- Įsivesdamas paną Zofiją ir Tadą,
- Ranka kairiąja Tadas tuoj vadams padarė
- Saliutą vikriai taip, kaip tinka lenkų kariui;
- Akims nuleistoms Zofija svečius garbingus
- Tik styptelėjimu pasveikino domingai
- (Iš Telimenos kaip reik styptelt sužinojo).
- Vainikas ant galvos, nes šiandien ji jaunoji,
- O šiaip, tie pat drabužiai, kur koplyčion ėjo,
- Kai šiandien Dievo Motinai gėles padėjo.
- Dabar taip pat ji rankoj tur gėlių pėdelį
- Ir imdama iš jo po žiedą ar žolelę
- Dar vaizdžiai piautuvu viršum galvos mosuoja.
447 psl.
- Vadai jai, žiedus imdami, rankas bučiuoja;
- Čia Zosė styptelėja kiekvienam paeiliui.
- Kniazevičius čia, generolas, ėmęs meiliai
- Ją už pečių į kaktą tėviškai bučiavo
- Ir keldamas ant stalo riktelėjo: bravo!
- Kiti pritardami tą žodį pakartojo,
- Nes, iš tikrųjų, buvo čia graži jaunoji,
- O ypač jai lietuviški drabužiai tiko.
- Nes tie vadai, Tėvynę taip senai palikę,
- Kurie taip ilgai bastėsi kituos kraštuose,
- Nudžiugo, kai pamatė rūbuose savuose
- Merginą, primenančią jų metus jaunuosius
- Ir meilužes savas; tad apsiašaroję
- Prie stalo įdomaudamiesi jie sustojo.
- Tie prašo Zosę, kad pakeltų kiek kaktukę,
- Parodytų akis; tie nor, kad trupučiuką
- Pažvelgtų ir į juos; klausyt mergytė stengias,
- Bet gėdis, tad rankutėm akutes pridengia.
- Tai linksmas Tadas mato ir rankas tik trina.
- Ar Zosė savo noru taip pasidabino,
448 psl.
- Ar kas jai patarė (merginos, mat, instinktu
- Numano, kokį rūbą veidui pasirinkti),
- Gana, kad Zosę Telimena šiandien barė
- Už tai dar pirmą kartą, kad savaip jau darė,
- Net del madinių rūbų apsiašarojo,
- Tad leido likt teta suknelėj paprastoje.
- Ilgam, baltam, išsiūtam buvo apatiny,
- Viršuj gi jo žalia suknelė kambliotinė
- Ir žalias kiklikas, raudonai apvadžiotas,
- Iš priešakio klaipytoms kilpoms šniūravotas;
- Po juo jos krūtys, kaip po lapais pumpuriukai,
- O nuo pečių kaip drugio baltuoja sparniukai
- Rankovės marškinių, jos plačios ir drikuotos
- Aukštai, o pas rankogalius siaurai stulpuotos,
- Sutrauktos kaspinu. Apikaklė siaurutė,
- Kurią dabina kilpa kaspino mažutė;
- Dar iš kaulelių vyšnių ausyse matyti
- Ausikariai, Dobžinskio Grėblio padaryti,
- (Lyg rodos ten širdžiukės dvi ugnim liepsnoja
- Greblys juos davė, kol dar pàskui ją sekiojo);
449 psl.
- Ant kaklo kabo gintariniai du šniūreliai,
- O ant galvos vainikas iš žalių rūtelių.
- Jos ilgos kasos tarp pečių ik juostai karo,
- O ties kakta uždėjus, kaip kirtėjos daro,
- Dar kreivą piautuvą, kuris lyg mėnuo leidos,
- Taip lygiai, kaip jis leidžias nuo Dianos veido.
- Visi tik giria, ploja. Vienas karininkas,
- Portfelį išsitraukęs, pieštukus jau rinko,
- Padėjęs popierį paišyti tuoj suskato,
- Tik žiūri vien į Zosę. Vos tiktai pamatė
- Teisėjas pieštukus, paišytoją pažino,
- Nors jį dabar kariai pulkininku vadino,
- Karbuoti antpečiai, žvilgsnys jau kaip ulono,
- Ūseliai ir barzdelė kaip ispanų ponų.
- Teisėjas sako: »Kaip gi, Grafe Garbingasis,
- Gyvuoji? Vis likai paišytojas senasis
- Kariaudams net!« Tai buvo Grafas, iš tikrųjų,
- Pulkininku pakeltas del aukų gausiųjų
- Kariuomenei; su dviem karių pulkais atjojo
- Ir pats pasižymėjo net pirmoj kovoje,
450 psl.
- Jį Ciesorius už tai pulkininku paskyrė;
- Teisėjas sveikino tad Grafą, rangus gyrė,
- Bet Grafas paišė tik, taip kaip kadaisia girioj.
- Antra pora jaunųjų, durims atsidarius,
- Įeina: tai Asesorius, tarnavęs carui,
- Dabar Napoleonui; jis jau vadovavo
- Žandarams ir, nors vos nuo vakar tetarnavo,
- Mandierą lenkišką jau užsidėt suspėjo,
- Ir einant ilgas kardas į grindis čerškėjo.
- Šalia rimtai žingsniavo jo širdies panaitė,
- Tvarkingai apsitaisius Teklė Hrečechaitė;
- Senai Asesorius jau Telimeną metė,
- O, kad smarkiau užgaut galėtų tą koketę,
- Širdies efektus teikt Voiskaitei pamėgino.
- Tai nejauna pana, tikrai jau pusamžinė,
- Tačiau tikrai rimta, kaip vesti ūkis – žino,
- Ir su dalia, nes dar, be savojo kaimelio,
- Įneš ir pinigų apypilnį maišelį.
- Trečios poros būt tekę ilgai palūkėti.
- Nerimdamas Teisėjas siunčia pažiūrėti;
451 psl.
- Tarnai jam pranešė, kad Rejentas užkliuvo,
- Nes, mat, pametęs, siundant, žiedą sutuoktuvių,
- Tad ieško jo lankoj, o Rejento jaunoji
- Dar vis tvarkyti tualetą nenustojo,
- Nors skuba ir nors prineša kiekvieną daiktą
- Namų merginos, bet negal taip greit pabaigti;
- Tad jos iki ketvirtai dar palaukti turi.
Klausimai: Vienuoliktoji knyga. 1812-ji metai
1. Kaip vienuoliktojoje knygoje baigiasi ginčas dėl Striukio ir Sakalo?
Rašiniui: Ironija
Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.
Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.