Adomas Mickevičius · 1798–1855
Dešimtoji knyga. Emigracija. Jackus
371-416 psl. iš 502·apie 150 min.·11 paaiškinimų·1 klausimas
371 psl.
Pasitarimas apie tolimesnį nugalėtojų likimą. – Derybos su Rykovu. – Atsisveikinimas. – Svarbus Kirmino prisipažinimas. – Viltis.
- Tie ryto debesys, iš karto dar mažiukai,
- Kaip juodvarniai, kurie į šiaurių šalį suka,
- Kas kartą vis tirštėjo. Saulė vos paslinko
- Iš pietų, jų būriai didžiausi susirinko
- Ir tapo debesiu baisiu. Jį ginė vėjas
- Žemyn, o jis tirštyn, juodyn vis nuolat ėjo,
- Jo pusė nuo dangaus lyg būtų atitrūkus,
- Į žemę įsigaubus, suodžiais lyg aprūkus,
- Kaip burė didelė, savin sutraukus vėjus,
- Iš pietų vakaruosna lėkdama skubėjo.
- Ramu visur; nutilęs oras lyg be kvapo,
- Tylus, apkurtęs, rodos, nebyliu patapo.
- Javai laukuos, kur žemę stengės pabučiuoti,
- Ar vėl, sukilus, blaškės varpos jų auksuotos,
- Kaip bangos, tai dabar vos kvapą tesugaudo,
- Kaip ežio dyglis styri jau kiekvienas šiaudas.
- O topeliai ir gluosniai pakelėj sustoję,
- Kurie pirmiau, kaip verknės mirusio raudojo,
- Dabar ramiai sau dairėsi po platų lauką,
- Laisvai paleidę savo sidabruotus plaukus,
372 psl.
- Lyg į mirties ar gedulos pateko globą
- Ir stovi, kaip vaizdai jau kintančios Niobos.
- Viena tik drebulė vis dreba paslaptingai.
- Namo galvijai, paprastai, tai eina tingiai,
- Bet šiandien, rodos, ėsti jau žolė apkarto,
- Ir, piemenis palikę, skuba tik prie vartų.
- Kakta ir kojom piktas bulius žemę rausia,
- Baugina kaiminę riaumodamas baisiausiai;
- Akis dangun pakėlus karvė orą pusto
- Šnervėm ir lyg liūdėdama ko atsidūsta;
- Kuilys tik vienas, lyg dar būtų nepriėdęs,
- Paliai rikes sustojęs taršo, velka pėdus.
- Net paukščiai miškuose, stoguos giliai pranyko,
- Tik varnos paliai kūdras vienos pasiliko,
- Rimtais jos žingsniais paliai kūdras vaikštinėja,
- Akim į juodus debesis vis žiūrinėja,
- Iškišusios liežuvį galvas dar įtraukia,
- Sparnus kėtoja ir maudyklės, rodos, laukia;
- Bet net ir jos, kai audrą būsiant tik pamatė,
- Ir jos, kaip debesys, į girią lėkt suskato.
373 psl.
- Ilgiausiai pasilikus net toji lakioji
- Kregždė, toji, kur greitai kaip strėla skrajoja,
- Ir ta kulka nupuola.
- Tik tada paliovė
- Bajorai mūšį su Maskva, ir jo vietovę
- Palikę, ėmė rinktis namuose, pašiūrėj,
- O mūšio vietoj gyvuliai pradėti turi
- Gal naują mūšį.
- Žemę gi tik vakaruose
- Liūdni jau saulės spinduliai gelsvai dar juosė;
- Jau debesys šešėlius kaip tinklus išmėtė
- Ir gaudo šviesą, rodosi, pagaut norėtų
- Į vakarus ilsėtis skubančią saulutę.
- Keli dar dulkių sūkuriai greit, kaip pasiutę,
- Viens kitą vejasi, jau ima ir krapnoti,
- Lašais stambiais, sunkiais, lyg būtų išsijoti
- Staiga, skvernus pakėlę, susibūrė vėjai,
- Tik grumias, sukasi ir švilpia pamiškėje;
- Vos kūdras palietė, vanduo iš dugno kyla,
- Per lauką skrenda, žolės, karklai tuoj prabyla.
374 psl.
- Jau ritas karklų šakos, pradalgės per lauką,
- Lyg vėjas būtų rovęs motei gamtai plaukus...
- Net pėdus rito. Vėjai sukas net arimuos,
- Duobes ten suka, kelią jie jau ruošti ima
- Trečiajam vėjui, o tasai, kaip stulpas žemių,
- Pakilęs lekia ir keliu smiltis dar semia,
- Tuoj piramida judanti virš žemės kyla
- Ir į akis žvaigždėms smiltis rieškučioms pila,
- Aukštyn platėja stulpas, lyg triūba lakioja
- Ir tuoj paskelbia audrą ta triūba plačioji.
- Tuoj visą tą chaosą vandenų ir dulkių,
- Šiaudų, šakučių, lapų, visą tąjį pulką,
- Pagriebę vėjai, girių gilumoj lakioja
- Ir staugia, kaip lokiai.
- O jau lietus vanoja
- Stambiais lašais. Perkūnai ima jau bildėti,
- Lašai sutampa; tik stygas aplink regėti,
- Dangaus ir žemės skirtumai staiga išdyla,
- Jau kaip iš kibirų vanduo į žemę pilas.
- Dangus ir žemė, rodos, jau visai pranyko,
375 psl.
- Naktis tik, rodos, su audra vien pasiliko.
- Tik audros angelas padangę kartais varsto
- Ir grandinį ugnies pro durų tarpus žarsto,
- Parodo veidą, bet staiga tuoj pasilenkia,
- Į dangų skuba ir duris perkūnu trenkia.
- Vandens galybės ir audra kaskart didėja.
- Tamsa gi daros veik užčiuopiama, tirštėja.
- Lietus silpnėja vėl, ir griausmas lyg užsnūsta;
- Bet vėl sugriaudžia baisiai, ir vanduo vėl plūsta,
- Ir štai nurimo visa; medžiai dar tik gaudžia,
- O debesys jau lietų vos tiktai išspaudžia.
- Tą dieną audra buvo reikalinga baisiai,
- Ir mūšio vietą prieblanda gili užtaisė,
- Pakilus upė tiltus nunešė, užpylė
- Kelius ir taip iš dvaro darė tvirtą pilį.
- Aplink tad nežinota, ar susirinkimas
- Dvare Soplicos, ar smarkus susirėmimas,
- O paslaptis bajorams nulėmė likimą.
- Teisėjo kambaryje deras, kaip vaduotis.
- Ant lovos guli Bernardinas nukamuotas,
376 psl.
- Sukruvintas, bet kalba jis rimtai, protingai,
- Įsako, o Teisėjas vykdo tai domingai.
- Tuoj Podkomožį, Raktininką pavadina,
- Atvest įsako Rykovą, užsirakina.
- Tarybos rimtos visą valandą veik ėjo,
- Kol kapitonas Rykovas taip prakalbėjo,
- Ant stalo mesdams sunkų ryšulį dukatų:
- »Na, Ponai Lenkai, jūs senai kalbėt papratę:
- Maskolius – tai vagis. Bet teks jums pasakyti,
- Kad jūs Maskolių pažinojote Mikitą
- Mikitos Rykovą ir kapitoną rotos,
- Kurs buvo kryžiais, medaliais apdovanotas:
- Už Izmailą tas, tasai už Očakovą,
- Už Prūsų Eilau tas, šis už Italų Novi,
- Tasai už reiteradoj Ciuricho narsumą
- Prie Korsakovo, dar ir špaga už drąsumą,
- Dar nuo feldmaršalo trys buvo pagyrimai,
- Nuo caro du, ir keturi atsiminimai,
- Ir visa tai raštu«.
- »Bet, betgi, Kapitone,
377 psl.
- Nutraukė Kirminas, kur dingsim, Jūs Malone,
- Jei nesitaikysi? Tai koks bus mūs rytojus?
- Davei juk žodį«.
- »Žodį savo pakartoju!
- Pasakė Rykovas, kas man iš jūs žuvimo?
- Jaučiu prie jūsų, Ponai Lenkai, palinkimą,
- Linksmi jūs žmonės, galima su jum ulioti,
- Jūs drąsūs žmonės, galima su jum kovoti.
- Mūs rusų priežodis: kas vežimu važiuoja,
- Patenka ir po juo; kas šiandien čia pirmuoju,
- Rytoj gale; čia puoli, čia tave užpuola;
- Už ką čia pykt? Kariai gyvena, kaip papuola.
- Pralošus pykti? Očakovo juk dalykas
- Toks kruvinas, po Ciurichu karių neliko,
- Veik rotos netekau tenai pas Austerlicą;
- Prieš jūs Kosciušką traukiausi nuo Raclavicų.
- Buvau seržantas – tai būrys nuo dalgių žuvo.
- O kas gi? Po Maciejovicais jam jau kliuvo:
- Aš pats tenai durklu du bajoru nudėjau,
- Viens buvo Makronovskis, su dalgiu jis ėjo
378 psl.
- Prieš mūsų frontą ir kitus atakon šaukė,
- O kanonieriui ranką su ginklų nutraukiau.
- Oi, Lenkai! Jums Tėvynė! aš žinau tai dailiai,
- Aš Rykovas; man caras liepia, bet jūs gaila.
- Kam Lenkai mums? Maskoliai te Maskvoj palieka,
- Lenkijoj Lenkai; bet neklausia caras nieko!«
- Teisėjas jam čia sako: »Ponai Kapitone,
- Esi garbingas žmogus, žino mūsų šone
- Visi, pas ką buvai, – visur gers vardas liko;
- Bet už tą dovaną mielasis nesupyki,
- Nenorim skriausti, duodam dukatus širdingai,
- Surinkom juos, nes žinom, kad nesi turtingas«.
- »Oi, jegrai! šaukė Rykovas, kur teko žūti!
- Tai mano rota! o iš kaltės tojo Pluto!
- Jis komendantas, carui teks jam atsakyti,
- O jums tuos pinigus dar reik pasilaikyti;
- Aš pats, tai juk turiu dar algą šiokią tokią,
- Pakanka pončui, liekas dar taip pat tabokai.
- O jus aš myliu, tenka kartais paulioti,
- Pasikalbėt, užkąsti, ko tad man ieškoti.
379 psl.
- Aš jus apginsiu, na, ir kai pradės tardyti,
- Garbės jums žodis, bylą stengsiuos pataisyti.
- Sakysiu, kad su vizitu mes jus aplankėm,
- Išgėrėm, šokom, na paskui ir pasitrankėm,
- O Plutas šaut įsakė, kaip ten prietykingai,
- Mūšys tuoj, kuris baigėsi tik nelaimingai;
- Tardytojams te Ponai auksą tą aukoja,
- Nes sukinsis. O aš tai vėl jums pakartoju,
- Ką sakęs tam bajorui su kardu ilguoju,
- Kad Plutas pirmas vadas, aš esu antruoju:
- Dar Plutas gyvas, gal jums pinklių užtaisyti,
- Tai žūtumėt, nes tai gudruolis, teks matyti;
- Jam reikia kimšt į gerklę banko popieriuką.
- Na, ką gi, Pons bajore, kur turi peiliuką,
- Ar jau buvai pas Plutą, kaip ten sukalbėjai?«
- Gervazas dairosi tik, plikę glostinėja,
- Ranka tik mostelėjęs, nesiįdomauja,
- Lyg visa baigta. – Rykovas tačiau neliauja:
- »Ar Plutas jau tylės, ar jau pasižadėjo?«
- Jau Raktininkas pyksta, kam jį klausinėja;
380 psl.
- Pakėlęs dičkį pirštą čia žemyn nuleido,
- Paskui ranka pamojęs perkreipė tik veidą
- Ir tarė: »Peiliuku savuoju aš prisiekiu,
- Kad Plutas neišduos, jis nekalbės jau nieko!«
- Paskui nuleido delnus ir pirštus atgniaužė,
- Lyg rodos paslaptį iš pirštų tų išlaužė.
- Klausytojai suprato Raktininko gestą
- Ir nežinojo, kokį žodį jam primesti,
- Visi tiktai tylėjo baldami kaip drobė.
- Tik Rykovas pasakė: »Nešė vilkas grobį,
- Ir jį pagrobė!« Podkomožis dar pridūrė:
- »In pace requiescat«. – »Taip likimas burė!
- Teisėjas tarė, bet nekaltas aš to kraujo«.
- Čia kunigas, išgirdęs tą dalyką naują,
- Į Raktininką žvelgdams tarė: »Vėl jau pinklės!
- Sunki tai nuodėmė užmušti ir beginklį!
- Uždraudžia Kristus keršyt priešui net didžiausiam!
- Oi, Raktininke, sunkiai atsakyti gausi
- Prieš Dievą. O atgauti gal tik tie malonę,
- Kurie prasižengė tik pro publico bono.
381 psl.
- Čia Raktininkas, ranką keldamas iš šono,
- Tik mirksėdams kartojo: »Pro publico bono!«
- Daugiau jau nekalbėta apie tąjį Plutą.
- Veltui dvare ieškota, jo lyg ir nebūta,
- Veltui vėliau už kūną dovanų žadėta,
- Majoras dingo, lyg į žemę nugarmėtų.
- Kur dingo: čia vienaip, tenai kitaip kartojo,
- Bet kaip iš tikro, niekad nieks nesužinojo.
- Veltui tik Raktininką klausinėjo žmonės;
- Kartojo jis visiems vien »Pro publico bono«.
- Tik Voiskis tai žinojo, bet tvirtumą rodė,
- Tylėjo, nes jis Raktininkui davė žodį.
- Derybas baigęs, menę Rykovas paliko,
- O Kirminui įsakius, jon kariai atvyko,
- Bajorai. Podkomožis taip jiems prakalbėjo:
- »Taip, broliai! šiandien Dievas ginklui mūs padėjo,
- Bet tiesiai aš turiu pranešt jums žinią tokią,
- Kad iš tų mūšių kyla pasekmės nekokios.
- Suklydome ir kaltės turime kiekvienas:
- Štai Kunigas už tai, kad paskleidė naujienas;
382 psl.
- Bajorai, nemokėję su jomis apseiti.
- Su Rusija dar karas prasidės negreitai,
- Dabar gi, kas su jegrais kiek smarkiau kovojo,
- Ilgiau negali pasilikti Lietuvoje;
- Kunigaikštijon, Ponai, eikit tad laimingai,
- Pirmiausia Mackus Krikštytojas ypatingai,
- Skustuvas, Tadas, Ąsotėlis tuoj tetraukia
- Už Nemuno, kur jų pulkai savieji laukia.
- Tad, teisinantis mums, apkaltins jus pirmuosius
- Ir Plutą, o apginsim likusius savuosius.
- Tad lydime trumpam tik laikui: viltį turim,
- Kad šis pavasaris mums naują aušrą buria,
- Ir Lietuvon, kuri išleidžia jus klajoti,
- Galėsit tuoj, kaip pergalėtojai, parjoti.
- Teisėjas jūs kelionei paruošė jau visa,
- O aš tai pinigų, kiek stengsiu, sukrapštysiu«.
- Visiems bajorams Podkomožio žodžiai tiko,
- Nes jei kas su caru šioj žemėj susipyko,
- Tai susitaikymo negali jokio būti,
- Ir turi žūt kovoj, arba Sibire pūti.
383 psl.
- Bajorai apsidairė akimis liūdnomis
- Ir atsidusę linktelėjo tik galvomis.
- Nors Lenko žinoma pasaulyje galybė,
- Kad jis labiau Tėvynę myli už gyvybę, –
- Visuomet pasiryžęs jis gimtinę mesti,
- Gyvent svetur varge ir panieką ten kęsti,
- Su likimu kovojant, jei tik vadovauja
- Jam viltis, kad Tėvynei ir svetur tarnauja.
- Visi su mintimi išvykt tuojau sutiko;
- Tik Buchmanui visai tas planas nepatiko.
- Kovojant Buchmanas rimtai šalia stovėjo,
- Bet į tarybas tai ir jis tuoj prisidėjo.
- Jo nuomone, gers projektas, tačiau reikėtų
- Šis tas pakeisti, dar ir nauja kas pridėti,
- Komisiją legalę reiktų rinkt, balsuoti,
- Kuri išaiškintų, koks tikslas emigruoti,
- Būdus ir priemones ir daug kitų dalykų.
- Nelaimė, laiko tik labai jau maža liko,
- Tad Buchmano balsavimai tie neįvyko.
- Tik skubinas bajorai, nes nėra jau laiko.
384 psl.
- Tačiau Teisėjas Tadą menėje sulaiko
- Ir taria Kunigui: »Jau laikas pasakyti,
- O gal ir pats jau sužinojai, kaip matyti,
- Kad Tadas Zosę jau suspėjo pamylėti.
- Tad prieš išvyksiant rankos jos prašyt turėtų.
- Tariaus su Telimena; nekliudyt žadėjo;
- O Zosė irgi taikos su valia globėjų.
- Jei laiko nėr dabar tam sakramentui duoti,
- Tai, broli Ponai, reiktų juos bent sužieduoti
- Prieš skiriantis; nes pats žinai, kad širdį jauną
- Tentacijos įvairios kelyje pagauna;
- O juk jei akimis pažvelgs tik į žiedelį,
- Atmins tuoj, kad jau turi savąją mergelę,
- Šalin pagundas tuoj žiedelis tas nuvaro, –
- Oi, sutuoktuvių žiedas gera daug padaro.
- »Prieš metų trisdešimt mane užafektavo
- Pana Morta, atidavė man širdį savo.
- Susižiedavome; bet Dievas taip neskyrė,
- Ir aš našlaitis likęs daug vargų patyriau,
- Nes pašaukė saviep man brangiąją Voiskaitę,
385 psl.
- To mano gero draugo dukrą Hrečechaitę.
- Ir primena man josios brangų atminimą,
- Jos meilę vien tik žiedas šis susituokimui.
- Kaskart į jį pažvelgus, prieš akis mieloji
- Man stojasi ir Dievui aš už tai dėkoju,
- Kad ištikimas jai aš išlikau, pirmiausiai,
- Nors vyras jos nebuvęs, sens našlys likausi,
- Nors turi Voiskis kitą gražią dar dukrelę
- Ir dar panašią mano mylimai Mortelei!«
- Tai taręs pažiūri į savo brangų žiedą,
- Ir stambios ašaros lėtai per veidus rieda:
- »Brolau, jis baigė, susižieduoti, rodos, tinka?
- Jis myli, o teta ir mergina sutinka«.
- Bet Tadas čia pribėga ir jausmingai taria:
- »Kaip man atsidėkoti dėdei, kurs padarė
- Tiek gera man, kurs rūpinas manim pirmiausia!
- Oi, geras Dėde, būčiau aš kuo laimingiausias,
- Jei sužiedavimo įgyčiau aš malonę,
- Žinodams, kad tikrai turėsiu Zosę žmona.
- Bet tarsiu atvirai: negali dar įvykti
386 psl.
- Susižiedavimas, visaip gal atsitikti...
- Daugiau neklauski... Jeigu Zosė laukti teiktųs,
- Tai gal geresnio už mane jai ir nereiktų,
- Gal savo ištverme aš meilę jai gaivinčiau,
- Gal savo vardą dar garbe kiek padabinčiau,
- Gal greit sugrįšime į brangiąją Tėvynę;
- Tada, Dėdukai, tavo žodį prisiminęs,
- Ant kelių atsiklaupęs sveikinsiu Zoselę,
- Ir, jei laisva bus, paprašysiu jos rankelę.
- Dabar apleidžiu Lietuvą ilgam gal laikui,
- O čia gal mylimesnis Zosei pasitaiko:
- Jos valios nerišu; prašyti pamilimo,
- Neužtarnavus, būtų tik prasižengimas«.
- Kai tuos žodžius vaikinas jautriai taip kalbėjo,
- Dvi ašaros kaip uogos jo veidais riedėjo,
- Pirmiausia palietė žvilgsnius akių giliuosius,
- Paskui nustrigo per jo veidus raudonuosius.
- O Zosė klausėsi alkovoje domingai,
- Pro plyšį žvalgydamos, tos kalbos slaptingos;
- Girdėjo ji, kai Tadas drąsiai taip kalbėjo
387 psl.
- Apie jausmus, ir jos širdis tuoj sudrebėjo,
- Dar matė ašaras jo giliose akyse.
- Nors ir nestengė susivokti paslaptyse:
- Kodel ją myli? ir kodel dabar nuliūsta?
- Į kur išvyksta? kam dar ašaros jam plūsta?
- Iš lūpų jauno vyro girdi ji per sieną,
- Kad mylima ji, tai pirmoji jai naujiena.
- Nubėgo tad pas savo mažą altorėlį,
- Relikvijorių paėmė ir paveikslėlį:
- Ten Genovaitė buvo atpiešta šventoji
- Ir Švento Juozapo relikvija – briūnoji
- Suknelė – einančių į porą jie globėjai;
- Ir kambarin su šventenybėms toms įėjo.
- »Vyksti taip greitai Tamsta? Tad prieš išvykimą
- Aš duosiu Tamstai dovanėlę atminimui:
- Tai Tamsta tas relikvijas, prašau, paimki
- Ir paveikslėlį, na, ir Zosę atsiminki
- Te Viešpats Dievas Tamstai gerą duos sveikatą
- Ir te sugrįžtant Tamstą greitai mes pamatom«.
- Nutilo ir galvutę tuoj kukliai nuleido,
388 psl.
- O ašaros gausingos ritosi per veidus,
- Ir Zosė taip nuleidus akutes stovėjo,
- O ašaros kaip deimantai žemyn byrėjo.
- Čia imdams Tadas dovanas tas pabučiuoja
- Rankutę, tardams: »Ponia! aš jau negaišuoju,
- Sudie, atmink mane ir būki pasirengus
- Maldelę sukalbėt...« Daugiau kalbėt nestengė.
- Kartu su Telimena Grafas čia įėjo
- Ir jautriai skiriančiąsi porą pastebėjo;
- Pečiais patraukęs, pratarė taip Telimenai:
- »Koksai gražumas glūdi šioj mažutėj scenoj!
- Siela štai piemenaitės skiriasi nuo kario,
- Kaip valtis, kai ją audra jau nuo laivo varo!
- Tikrai! jausmus ugnis didžiausia tur apnikti,
- Kai turi širdį mylimą širdis palikti.
- O laikas – vėjas: žvakę gal tiktai užpūsti,
- Nes gaisras dar labiau nuo vėjo ima siusti.
- Mylėt širdis manoji tik iš tolo gali.
- Maniau, Soplica Ponai, man esi rivalis,
- Laikiau tave tad priešu per apsirikimą, –
389 psl.
- Tai priežasčių viena to mūs susikirtimo.
- Apsirikau, nes tu mylėjai piemenaitę,
- O aš šią puikią Nimfą, kilniąją panaitę.
- Te priešų kraujuose pranyksta mūs piktumai
- Ir te nuo šiol tarp mūsų žydi taikingumai;
- Tesprendžiasi kitaip tas ginčas nelabasis:
- Kovokime, kas meilėj būsime pirmasis!
- Abu čionai palikime kartu mūs meilę,
- O skubinkim tenai, kur laukia savos eilės;
- Kovokime su savo papročiais blogaisiais,
- O priešus nugalėkime pečiais tvirtaisiais«.
- Tai taręs, Telimenai metė žvilgsnį gilų,
- Bet ji, nustebusi, nė žodžio neprabilo.
- »Ir Ponas Grafas vyksta? perkirto Teisėjas.
- Tikėki, Tamsta pasilikt ramiai galėjai.
- Bajorą vargšą tai valdžia nubaust galėtų,
- Bet Grafas juk tikrai nebūsi palytėtas;
- Gerai Maskolių valdžią pažinai, man matos,
- Tai išsipirkt galėsi net puse intratos«
- »Negal tai, tarė Grafas, mano būdui tikti!
390 psl.
- Neesant mylimam, bent karžygiu reik likti;
- Jei meilėj pastangos man baigias nelaimingai,
- Jei jau širdis menka, bent bus ranka galinga«.
- Čia Telimena klausia: »Kas mylėt neduoda
- Ir būt laimingam Tamstai?« – »Tas likimas juodas,
- Pasakė Grafas, nujautimas nelaimingas,
- Kurs traukia vis tolyn, darbai vis ypatingi.
- Tikrai rengiausi šiandien garbei Telimenos
- Sudėti auką ten, pas aukurą Himeno,
- Bet rodo tas jaunuolis gražų taip dalyką:
- Laisvai nuo sutuoktuvių šalinas vainiko
- Ir eina savo širdį išmėgint sunkumuos
- Nepastovaus likimo ir pavojingumuos
- Karų, tad gema man taip pat nauja epoka!
- Jau skamba žygių atbalsys Birbante-rokkoj:
- Kad tai tas atbalsys pasiektų ir Lenkiją!«
- Pasakė tai, didingai keldams kalaviją.
- »Taigi, pasakė Kirminas, reik Tamstai joti,
- Tik pinigų paimk, tai suformuosi rotą;
- Prancūzai iš Potockio Vlado juk stebėjos
391 psl.
- Del miliono iždui; taipgi negailėjo
- Ir Domas Radvila, kuris, užstatęs savo
- Turtus, net du regimentu juk suformavo.
- Vyk, vyk, tik pinigų paimk; ten vyrai tinka,
- Tik trūksta ten skatiko; gero Tamstai linkim«.
- Čia Telimena telkia žvilgsnį išsklaidytą:
- »Veltui, pasakė, jau tavęs nesulaikyti,
- Manasis karžygy! į mūšį smelkdams galvą,
- Pažvelki nors į savo mylimosios spalvą!
- (Čia kaspiną paėmus nuo savos suknelės,
- Tuoj Grafui prie krūtinės prisegė ženklelį.)
- Te ši spalva tave ir nuo patrankų gina,
- Nuo durtuvų, taip pat prieš lietų net sierinį,
- O karžygio darbais plačiai kai pagarsėsi,
- Kai nemirtingus laurus po kovų uždėsi
- Ant kruvinų šarvų ir šalmo savo tvirto,
- Pažvelk tada vėl į ženklelį tau paskirtą,
- Atmink tada uždėjusią jį ranką šitą!«
- Ir ranką padavė. – Ją, ant kelies parkritęs,
- Pons Grafas pabučiavo; čia akis jau kelia
392 psl.
- Į aukštį Telimena, traukdama skarelę,
- Nes mato ji taip didį Grafo sujudimą,
- Tad dūsauja, bet mano, gal apsirikimas.
- Bet čia Teisėjas taria: »Mano Grafe, laikas«.
- O Kunigas: »Gana jau! šaukia, mano vaikai!
- Pons skubinkis«. Taip išskiria kartu abu tie seniai
- Jausmingą porą, ir apleist ji turi menę.
- Tuo tarpu ponas Tadas apkabino savo
- Dėduką ir į ranką Kirminui bučiavo.
- Čia Kirminas minutei Tadą sutūrėjo
- Ir, ant galvos rankas jam kryžiavai uždėjęs,
- Pasakė jam: »Sūnau! te Dievas tave gina!«
- Pravirko ... Ir tuojau už durų jau vaikinas.
- »Tad kaip? Teisėjas klausia, kaip gi, mielas broli?
- Vis nepažįsta tėvo dar sūnus ik šiolei,
- Net iškeliaudams!« – »Ne..., tik kunigas pasakė.
- (Čia ašaroms gausioms paplūdo jojo akys.)
- Ir kam gi prieš išvykstant jam dar paminėti,
- Kad tėvui jo pasauly nėr kur pasidėti?
- Norėjau pasakyt, ir, Dievas mato, laukiau,
393 psl.
- Tačiau už nuodėmes darau aš Dievui auką«.
- »Tad jau, Teisėjas tarė, laikas pamąstyti
- Apie save, juk persunku bus atlaikyti
- Tau emigracija, nes senas tu, ligonis;
- Kalbėjai, kad turi arti gerus čia žmones;
- Sakyk? vežimas paruoštas, nes laikas spiria.
- Manau, geriausia bus gal pas eigulį girioj?«
- Linguodams galva tarė Kirminas: »Pakolei
- Yra dar laiko. Tik pakviesk kleboną, broli,
- Kad kuo greičiausia su vijatiku atvyktų,
- O čia, be Raktininko, nieko kad neliktų.
- Užkišk duris«.
- Padaręs tai, tuojau Teisėjas
- Ant lovos sėdas; o Gervazas, pasidėjęs
- Alkūnę ant peiliuko, priešais pastatyto,
- Žemyn nuleidžia galvą, rengdamos klausyti.
- Pirmiausia Kirminas ties Raktininku laiko
- Akis nustatęs ir kalbėti ilgai taikos.
- Iš karto, kaip chirurgas, minkštą ranką leidžia
- Ant skaudamosios vietos, tik paskui jau žeidžia;
394 psl.
- Taip Kirmino žvilgsnys statusis sulipšnėjo,
- Dar ilgai jis Gervazui į akis žiūrėjo,
- Kol pagaliau, lyg taikydamas smūgį tvirtą,
- Akis pridengęs, gilią tylą taip nukirto:
- »Soplica Jackus aš...«
- Tai Raktininkas girdi,
- Pabąla, svyra, nes lyg pervėrė jam širdį
- Tie žodžiai, ant vienos tik, rodės, laikės kojos,
- Lyg puldamas akmuo pakelyje sustojęs.
- Akis pravėrė, o pro lūpas dantys matės,
- Kuriais lyg grasė, dar ūsus piktai atstatęs;
- Sulaikė keliais jis paleistą kalaviją
- Ir stverdams dešiniąja pats ant jo pašlijo;
- Jis, rodėsi, ant vietos vos tiktai stovėjo,
- Ir kalavijas visas spaudžiamas tirtėjo.
- Kaip lūšis sužeistas, taip Raktininkas stengės
- Sutelkt jėgas, ir ant medžiotojo šokt rengės:
- Pasipučia taip lūšis, akimis vadžioja,
- Ūsus tik judina ir uodegą trukčioja.
- »Rembaila, tarė Kunigas, žmonių piktųjų
395 psl.
- Jau nebijau, nes Dievo rankoje esu jau.
- Tad į tave kalbu dabar vardu jau Tojo,
- Kurs nukryžiuotas piktadėjui dovanojo
- Ir jį palaimino, tad tu taip pat nurimki
- Ir kantriai tai, ką pasakysiu tau, priimki.
- Patsai prisipažįstu; tad turiu ieškoti
- Sau atleidimo, bent prašyti dovanoti.
- Tad išklausyk; paskui darysi ką norėjai«.
- Ir, kaip prieš maldą, jis abi rankas sudėjo.
- Čia Raktininkas susimąstęs pasitraukė,
- Pečiais trukčiojo ir ranka per kaktą braukė.
- O Kunigas pradėjo pasakoti eilę
- Jo su Horeška prietykių, ir savo meilę
- Prie jo dukters, ir nuoskaudas iš Stalininko.
- Bet toj išpažinty minčių tiek prisirinko,
- Tiek buvo atgailos ir tiek nusiskundimų,
- Kad rodės baigia jau, ir vėl kalbėti ima.
- Istoriją Horeškų, kam geriau atminti,
- Jei jau ne Raktininkui? tad, nors ji supinta,
- Žinojo puikiai, kur kalboj koks žodis tiko.
396 psl.
- Tačiau Teisėjas nesuprato daug dalykų.
- Abu nulenkę galvas klausėsi domingai,
- Kalba gi Jackaus darės vis labiau tvarkinga,
- Tik kartais ilso jis.
- »Žinai pats, Gervazėli, kaip dažnai paprato
- Pons Stalininkas gert už mano vis sveikatą,
- Kaip geria, būdavo, pakeldamas stiklinę,
- Kaip, būdavo, visuomet draugą Jackų mini,
- Kad tokio draugo jis dar niekad neturėjęs;
- Ir kaip bučiuodavo! Visi, kurie regėjo,
- Manydavo, kad sielą paaukot galėjo
- Del mano laimės!
- »Tuo tarpu jau apylinkėj kai kas kartojo:
- Ei, pons Soplica! perlengva tavoji koja
- To pono slenksčiui, peržengi dažnai jį veltui,
- Geriau, kad ponas Jackus jos tenai nekeltų«.
- Juokiaus nuduodams, kad tyčiojuos iš magnatų,
- Iš dukrų jų, kad man nereik aristokratų;
- Kad jei lankausi ten, tai tik kad man malonu,
- Bet vesti, tai manau tiktai sau lygią žmoną.
397 psl.
- Tačiau juokai tie širdį, būdavo, užgauna:
- Man buvo kelias atviras, buvau juk jaunas,
- Drąsus, ir gal bajoras būt pas mus pirmuoju,
- Jei nori tik, ir net karūnai kandiduoja!
- Anuomet juk Tenčinskis iš namų karaliaus
- Norėjo dukros, ir karalius davė valią.
- Soplicų gi Tenčinskiams lygios ypatybės:
- Iš kraujo, herbo ir Respublikai tarnybos!
- »Kaip lengva žmogui kito laimę išsklaidyti,
- Kurią ik mirčiai nėr jėgų atitaisyti!
- Tik Stalininko žodis, ir abu laimingi
- Gal būtume ik šiol ir sentume džiaugsmingi,
- Ir jis pas mielą vaiką gal gražiai sau sentų,
- Pas savo gražią Ievą ir dėkingą žentą,
- Gal būtų ir anūkų sau gražiai sulaukęs!
- Dabar gi kas? Abiem mums laimę jis sutraukė,
- Ir pats ... ir užmušimas ... ir susipynimai
- Jo pasekmių, ir mano tie prasižengimai!
- Aš kaltint negaliu, aš užmušėjas jojo,
- Aš teisės neturiu ir jam aš dovanoju;
398 psl.
- Tačiau ir jis...
- »Kad atvirai mane bent būtų rekuzavęs,
- Nes mūs jausmus žinojo; būtų bent nedavęs
- Lankytis taip dažnai; gal būčiau ir palikęs,
- Papykęs, pasikeikęs ir svetur išvykęs.
- Bet naują konceptą jis, išdidus, turėjo:
- Ir nudavė, kad jam galvon net neatėjo,
- Kad aš dukters jo rankos būčiau panorėjęs!
- Buvau jam reikalingas, nes plačiai aplinkui
- Bajorai, žemvaldžiai net prie manęs juk linko.
- Bet, rodos, mano meilės jis nė nežinotų,
- Priiminėjo, ir pradėjo net kartoti,
- Kad vis dažniau lankyčiaus; jei kurį gi laiką
- Du vienu būdavom, kai akys vos sulaiko
- Jau ašaras, kai visas aš tą meilę rodau, –
- Gudrus senukas tardavo tuoj ramų žodį
- Apie medžioklę, procesus, seimelį...
- »Nekartą prie stiklelio, būdavo, taip ima
- Būčiuot mane ir spausti, rodyt pagerbimą,
- Kai mano kalavijo, balso jam reikėjo,
399 psl.
- O aš bučiuodamas jį taip nuduot turėjau,
- Bet taip piktumas širdį, būdavo, apmaudžia,
- Kad kalaviją, būdavo, ranka jau spaudžia.
- Norėjos, būdavo, paėmus kardą spiauti
- Į draugiškumą jo. Tačiau Ieva tai jautė,
- Atspėdavo mane širdy jausmingoj savo,
- Žvilgsniu visuomet, būdavo, manęs maldavo.
- O buvo taip gražus, meilus tas balandėlis!
- Žvilgsnys toks lengvas, kaip tylus pavasarėlis!
- Toks angeliškas! taip mokėdavo atspėti,
- Kad aš turėdavau nurimti ir tylėti.
- Ir aš Lietuvoje – mušeika neramiausias,
- Prieš ką drebėdavo net ponai galingiausi,
- Kurio galva ne tik prieš poną Stalininką,
- Bet net ir prieš karalių būtų nepalinkus,
- Kam, būdavo, kiekvienas traukiasi iš kelio,
- Tada nutildavau kaip nekalta avelė!
- Lyg prieš Sanctissimum stovėčiau...
- »Kiek kartų jam norėjau širdį atdaryti,
- Jau net nusilenkdamas ketinau prašyti,
400 psl.
- Tačiau, pamatęs aš akių jo pažvelgimą,
- Kaip ledą šaltą, gėdėjausi susjudimo!
- Skubėjau tad šaltai su juoju diskutuoti
- Apie seimelių reikalus, juokaujantį nuduoti!
- Tiesa, dariau tai visa del puikybės spąstų,
- Vis, kad tiktai Soplicų vardas nenukęstų,
- Nes žemintis prieš poną neturėjau noro.
- Juk kokios kalbos kilusios būt tarp bajorų,
- Išgirdus, kad aš Jackus...
- »Soplicai Horeškaitė tapo atsakyta!
- Tiktai juodos sriubos lėkštė dar pastatyta!
- »Paskui jau, nežinodamas, nė kas daryti,
- Rengiaus bajorų mažą pulką sudaryti,
- Palikt Tėvynę, meilę uždaryt širdyje
- Ir eiti ar prieš Maskvą ar prieš Totoriją.
- Tad joju tuomet atsisveikint Stalininką,
- Tikėdams, kad išvydęs savo šalininką,
- Kur buvo net draugu geriausiu pasirinkęs,
- Su kuo išvien kariavo, vaišinos ik šiolei,
- Dabar išvykstantį į kaži kokį tolį,
401 psl.
- Maniau – senukas kietas tars man meilų žodį
- Ir nors truputį sielos žmoniškos parodys,
- Bent tiek, kaip šliužas ragučius! –
- »Oi! kas širdy, prieš skiriantis nuo seno draugo,
- Bent kibirkštį jausmų senųjų gal išsaugot,
- Sublyksi kibirkštis ta prieš atsiskyrimą,
- Kaip gyvasties liepsnelė blyksi prieš mirimą!
- Palietus draugo veidą kartą bent paskiausią,
- Išleidžia ašarą akis net ir šalčiausia!
- »Išgirdus vargšė, koki jau planai manyje,
- Apalpus, kaip nendraitė, ant grindų paršlijo,
- Aiškiau parodyt negalėjo savo sielos,
- Bet iš jos ašarų mačiau, koks aš jai mielas!
- »Man kalbą pirmą kartą ašaros surišo,
- Iš džiaugsmo, liūdesio buvau visai sumišęs.
- Jos tėvui jau norėjau vėl po kojų griūti,
- Vyniotis kaip žaltys ir šaukti: Miels tėvuti,
- Už sūnų imkis, ar užmušk! Čia Stalininkas
- Ramus toks, šaltas, mandagus, kaip ponui tinka,
- Pradėjo diskursą... kokį? dukters vestuvių!
402 psl.
- Tada! Gervazai mielas! diskursas tas buvo!
- Turi juk širdį!
- »Stalininkas tarė: Pone
- Soplica, buvo jau piršliai nuo Kašteliono:
- Esi man prietelius, ką tarsi man draugingai?
- Žinai, turiu juk dūkrą, gražią ir turtingą,
- O Kaštelionas Vitebsko! Juk tai Senato
- Kėdė aukšta. Patarki man, kaip broliui matos?
- Net nežinau, ką atsakiau, ką jis kartojo,
- Tik sėdęs žirgą zovada iš jo išjojau!«
- »Taip, Jackau! Raktininkas tarė, reik sakyti,
- Daug priežasčių, bet kaltės tuo nepamainyti.
- Juk atsitikdavo, dabar net atsitinka,
- Kad, kas karaliaus, pono dūkrą pasirinko
- Mylėti, stengdavos tad ją arba pagrobti
- Arba jėga paimt – bet biauru taip nusmogti
- Lenkuos ir Lenkų poną, padedant Maskoliui!«
- »Nebuvo sąmokslo! pasakė Jackus, broli.
- Paimt jėga? galėjau, nors kažkaip ją drūčiai
- Rakinęs būtų, pilį net suardęs būčiau!
403 psl.
- Keli man kaimai ir Dobžinė būtų ėję
- Talkon, jei ji tik būtų ištūrėt galėjus
- Vijimąsi, kaip bajoraitės tvirtos kitos,
- Jei būt galėjus ginklų žvangančių klausyti!
- Bet vargšė ji! Ją taip lepiai tėvai augino,
- Silpna, baili! lyg būtų tai pavasarinis
- Vikšrelis drugio! Jei tik būčiau ją palietęs
- Ranka ginkluota, ji grabe būt radus vietą.
- Aš negalėjau, ne!
- »Atkeršyt atvirai ir pilį suardyti
- Juk gėda buvo! už rekuzą – pasakytų!
- Širdis gal tavo, Raktininke, taipgi jautė,
- Koks kyla pragaras, puikybė kai užgauta.
- »Puikybės velnias tuoj padėjo man planuoti
- Kitokį kerštą, kruviną, tačiau nuduoti,
- Nesilankyt pily, šalin tą meilę mesti,
- Užmiršti Ievą ir sau kitą žmoną vesti,
- Paskui, paskui tai priekabę kokią surasti,
- Atkeršyt.
- »Ir rodės, kad tapau širdies savosios ponas,
404 psl.
- Džiaugiausi tuo iš karto ir – vedžiau sau žmoną,
- Vedžiau nuo krašto, nors visai nė nemylėjau!
- Ir padariau blogai – nes daug paskui kentėjau!
- Ir Tado motina paliko nelaiminga,
- Nors sielą ji turėjo gerą ypatingai,
- Norėjo būti man ji amžinoji draugė,
- Bet aš siutau, mane senoji meilė smaugė;
- Veltui norėjau ūkio reikalais ramintis!
- Veltui! vien keršto velnias graužė širdį, mintį,
- Ir piktas, neramus nestengiau niekur rimti,
- Niekur pasauly – nuodėmės tik ėmė gimti
- Viena po kitai.
- »Ir štai žmona manoji ne po ilgo mirė;
- Man liko vaikas, aš kančių baisių patyriau.
- »Kaip mylima man buvo ta Ieva brangioji!
- Tiek metų! vis širdy ji, nors visur klajojau,
- Užmiršt jos negaliu, ir vaizdą numylėtą
- Matau kaip nupieštą ir prieš akis padėtą!
- Net ėmęs girtuokliaut jaučiau vis meilės jėgą,
- Ji su manim vis, nors tiek žemių apibėgau!
405 psl.
- Dabar štai – abite, jau Dievo tarnas likęs,
- Kraujuose, lovoj, – o kalbu lyg būtų tik ką
- Įvykę! Ir dabar? Juk Dievas tur atleisti!
- Suprantat tai ir jūs, ir argi galit teisti?
- Po tiek kančių... įvyko...
- »Įvyko tai tuojau po jos sužieduotuvių.
- Visur tiktai kalbėta, kaip ten visa buvę;
- Kalbėta, kad Vaivados žiedą Ievai duodant
- Jinai apalpusi parpuolė, net pajuodo,
- Kad tapus džiovininkė, kad nuolat verkšlena;
- Manyta, kad atsimena ji meilę seną. –
- Bet Stalininkas, rodės, nieko nežinojo,
- Ramiai pily puotavo su draugais uliojo.
- Manęs jau neprašydavo – nereikalingas
- Tapau! Namais suirusiais ir netvarkingais
- Ir manimi visi pradėjo jau bodėtis!
- Manim, kurs apskritį galėjo pakylėti,
- Užpuldams ką, kurį net Radvila Mieluoju
- Vadindavo! Kai, būdavo, kovon pirmuoju
- Aš joju, kaip skaitlingai, būdavo, išlydi
406 psl.
- Mane, kaip kunigaikštį, kėliau kiek pavydo,
- Kai, būdavo, imu kokią tik noriu pilį!
- Paskui kaimiečiai juokės, o garbė nutilo!
- Taip greitai pavirtau žmonių akyse menkas!
- Soplica Jackus! – Kaip puikoriui kęsti tenka«...
- Nusilpęs čia jau lovoj šlyja Bernardinas,
- O Raktininkas taria: »Dievas viens težino!
- Tiesa! Tiesa! Tai tu? Tai tavo Jackaus būta
- Soplicos? ir vienuolio elgetos be buto?!
- Tai tu, kurs, pamenu, toks sveikas ir raudonas,
- Gražus bajoras, gerbiamas kiekvieno pono,
- Kur moters siuto del tavęs! Tai tu, Ūsoriau!
- Ne taip senai, o susenai, garbės nenori!
- Ir kaip nepažinau po tojo tavo šūvio,
- Kai tarp galvų kulka į meškiną pakliuvo?
- Vargu juk toks šaulys Lietuvoje dar rasis;
- Po Mackaus ir kardu buvai juk tu pirmasis!
- Tiesa! juk bajoraitės suokdavo kadaisia:
- Štai Jackus ūsą suka, pirtį ponams taiso,
- O jei ant ūso savo užmezga mazgutį,
407 psl.
- Tai net pačiam Radvilai kunigaikščiui kliūtų.
- Ir mazgas užmegstas ant mano Pono puolė!
- Nelaimėms! ir dabar matau tave vienuolį?
- Ūsorius Jackus kvestorius! Oi, Dievo galia!
- Ir ką dabar! pranykti bausmė juk negali,
- Prisiekiau: kas Horeškoms kraujo nors lašelį...«
- Nuo priegalvės čia Kunigas vėl galvą kelia
- Ir tęsia: »Jodinėjau aplink pilį. Rausė
- Man galvą, širdį mintys ir jausmai pikčiausi!
- Štai žudo Stalininkas savo tikrą vaiką!
- Aš žuvęs! – Velnias pas vartus mane sulaiko:
- Žiūrėk, jis linksminas, kasdien pily ulioja,
- Kiek žvakių languose, kaip muzika ten groja!
- Ir ta pilis negrius ant jo galvos pirmiausia? –
- Atmink tik kerštą, o iš velnio ginklą gausi.
- Mąsčiau, o velnias jau talkon Maskolių gavo.
- Žiūrėjau. Juk žinai, kaip pilį jie šturmavo«.
- »Nes melas, – su Maskoliais aš nesižinojau.
- »Žiūrėjau. Daug minčių man sukosi galvoje,
- Išsyk kvailai, kaip vaikas, kai į gaisrą žiūri,
408 psl.
- Paskui galvoj jau keršto mintys susibūrė,
- Ir laukiau, ar pilis pradės tuojau liepsnoti;
- O kartais ėmė noras Maskolius vanoti,
- Net Stalininką gelbėt. –
- »Jūs puikiai gynėtės, žinai, rimtai, tvarkingai.
- Stebėjaus. O Maskoliai šaudė lyg sustingę,
- Aplinkui griuvo! – Jūsų pergalę išvydus,
- Atminus Stalininką, gimė vėl pavydas! –
- Argi jau taip jam visa šiam pasauly sektųs
- Ir baisų užpuolimą pergalėti tektų?
- Prislėgtas jojau. Saulė tuo metu tekėjo.
- Žiūriu, pažįstu; jis ant gonkų štai išėjo
- Prieš saulę blizga jo sagutė deimantinė,
- Jis ūsą suka išdidus, lyg būt pažinęs
- Mane ir, rodės, iš manęs tada tyčiojos,
- Grasino niekindams ir dar ranka pamojo. –
- Iš rankų tuoj Maskoliui šautuvą ištraukiau,
- Pridėjau, net netaikęs, gaidį tik patraukiau.
- Iššovė! Jau žinai! –
- »Prakeiktas ginklas tas ugninis! Kalavijas
409 psl.
- Ne toks, gali nudurt tik priešą prisivijęs,
- Gali dar nuginkluot, net smeigiant sulaikyti;
- Bet tas ugninis... spustelk gaidį, tą mažytį,
- Akimirka ir kibirkštis...
- »Lyg bėgau, kai tuomet mane iš aukšto taikei?
- Mane dvivamzdis tavo vietoje sulaikė
- Lyg pririštą prie žemės, tiek jausmų apniko!
- Kodel, Gervazai mano, tuomet tau nevyko?
- Malonės trūko! Nuodėmes gal atgailėti
- Reikėjo...«
- Vėl čionai turėjo pasilsėti.
- »Norėjau, Dievas mato! Raktininkas tarė,
- Kiek tavo šūvis kruvinų darbų pridarė,
- Nelaimės pylėsi šeimynoms jūsų, mūsų,
- O vis tai dėliai kaltės, Pone Jackau, Jūsų!
- O vis gi šiandien Grafą jegrai būt nudėję,
- Paskiausiąjį Horešką motinos eilėje,
- Tik tu jį uždengei, mane dar nuo Maskoliaus
- Apgynei, parmesdams. Mes du gyvi ik šiolei.
- O jei tiesa, kad kunigas tu iš tikrųjų,
410 psl.
- Peiliukas nepalies jau rūbų tų šventųjų,
- Būk sveikas, jau tarp mūs daugiau nelieka nieko,
- Tarp mūsų kvita – kita Dievui tepalieka«.
- Paduoda Jackus ranką, – bet Gervazas savo
- Neduoda, tardams: »Negaliu aš liesti tavo
- Sukruvintą, užmušusiąją mano Poną
- Tiktai del keršto, o ne pro publico bono!«
- Bet Jackus atsisėdo, rinkdams visą galią,
- Ir kreipės į Teisėją visas jau nubalęs,
- Ir klausė, ar nėra dar kunigo klebono,
- O Raktininkui tarė: »Aš maldauju Poną
- Palikti; baigsiu tuoj, dar kūno jėgos klauso,
- Pons Raktininke – mirsiu šiąnakt aš vėliausiai!«
- »Kas būtų? garsiai pratarė čionai Teisėjas,
- Žaizda maža, blogai gal ją tik apžiūrėjo?
- Kam kunigo – pirmiau reik gydytoją šaukti!...«
- »Brolau, nutraukė kunigas, man nesulaukti
- Rytojaus! Žaizda, gauta dar senai pas Jeną,
- Blogai užgydyta, suerzinta – gangrena
- Jau čia, – žaizdas pažįstu; kraujas, pažiūrėki,
411 psl.
- Koks juodas. Mirsiu. Ir už tat net Dievui dėkui.
- Vis vien, rytoj ar šiandien amžinybėn eisiu. –
- Turiu aš baigti, Raktininkas man atleisi!
- »Juk gera bent norėt nelikti piktadėju
- Tautos, nors žmonės ir vadintų išdavėju!
- Bent tam, kurs tiek kaip aš turėjo išdidumo!
- »Ir vardas išdavėjo prie manęs kaip džuma
- Prilipo. Bėgo nuo manęs visi kaimynai,
- Draugai, net artimieji jau nebepažino;
- Kas kiek baugesnis, vengė, nors ir pažinojo,
- Kaimietis, žydas net, nors lenkės, bet šypsojos
- Ir matės panieka iš jų akių, iš veido.
- Tas išdavėjo aidas niekur neapleido,
- Namuos – lauke. Tas žodis temstant, rytmetyje
- Vis priešais sukos, lyg būt krislas koks akyje.
- Bet išdavėju nebuvau.
- »Pati Maskva mane tik laikė jos rėmėju.
- Soplicos daug velionio turtų paveldėjo,
- Paskui norėjo Targovica pažymėti
- Net laipsniu. – Buvo galima juk sumaskvėti! –
412 psl.
- Padėjo velnias – o turtus visi jau matė;
- Maskolium tapus man, pirmiausia būt magnatai
- Ieškoję paramos, bajorai būt pripratę,
- Net kaimas, kurs dažnai taip niekina savuosius,
- Būt dovanojęs – kas negerbia laiminguosius!
- Žinojau tai, bet – negalėjau.
- »Pabėgau iš Tėvynės!..
- Kur teko būt! kiek iškentėti!..
- »Ir Dievas atsiuntė man vaistą maloningai.
- Pasitaisyt reikėjo, atgailėt maldingai,
- Kiek galima...
- »Stalininkaitė draug su vyru daug patyrė
- Vargų Sibire, ir jaunuose metuos mirė;
- Paliko tik čionai dukrelę mažą, Zosę.
- Liepiau ją auklėt.
- »Iš išdidumo gal labiau negu iš meilės
- Jį užmušiau: tad stojau į vienuolių eilę.
- Aš gimęs išdidus, aš, kurs tiek daug uliojau,
- Nuleidau galvą, vardą Kirmino nešiojau,
- Nes kaipo žemės kirminas...
413 psl.
- »Tėvynei nuodėmę ir išdavimo žymę
- Taisyt reikėjo, nors darbais pasišventimo,
- Krauju ir pavyzdžiu...
- »Kovojau už Tėvynę, kur? Kam tai sakyti!
- Ne garbei tai dariau, kad žmonės pamatytų.
- Mieliau atsimenu ne darbus ypatingus,
- Garsius, – bet tik žygius ramius, tylius, naudingus
- Ir tas kančias, kur niekas...
- »Man sekės kartais į Tėvynę net parvykti,
- Vadų įsakymus nešiot ir jums palikti,
- Tarybas vest – koptūrą šį gerai pažino –
- Galicija, Didžioji Lenkija net mini!
- Metus tvirtovėj Prūsuos akmenis nešiojau,
- Maskoliai tris kartus lazdoms pečius vanojo,
- Sibiran kartą vedė; Austrai vėl rūsyse
- Špilberge užkasė, būt tekę amžių visą
- Dirbt carcer durum – Dievas ten net neapleido,
- Išgelbėjo ir štai savųjų tarpe leido
- Numirt su Sakramentais.
- »Dabar, kas žino? gal jau vėliai nusidėjau!
414 psl.
- Pergreit įsakymus įvykdyti skubėjau!
- Mintis ta, kad Soplicų giminė pirmoji
- Pakels pirmiausia ginklą, Vytį Lietuvoje!
- Mintis ta... rodosi, tyra...
- »Norėjai keršto? Štai jis! tąjį mano planą
- Supainiojai! Tai Dievo bausmė galvai mano!
- Tiek metų sąmokslą augintą tu supynei!
- Tą didį tikslą, naują lemiantį gadynę,
- Tą mano jausmą žemišką visų paskiausią,
- Kurį ūgdžiau, glaudžiau, kaip vaiką mylimiausią,
- Tu užmušei man matant, aš jau dovanojau!
- Tu...«
- »Dievas tau tegu atleidžia ir globoja! –
- Pasakė Raktininkas. – »Lauki tu malonės
- Iš Dievo, Jackau Kunige, ne parmazonas
- Esu! Žinau, kad mirštančiam reik dovanoti.
- Dabar malonią žinią gausi sužinoti.
- Kada velionis mano Ponas žemėn puolė,
- O aš ant kelių pas krūtinę jo parpuoliau
- Ir kalaviją kerštui vilgiau jo žaizdoje,
415 psl.
- Pakėlė ponas ranką ir vartus žegnojo,
- Akim dar rodė į vartus, kur tu stovėjai;
- Be žado būdams ženklą atleidimo dėjo.
- Aš supratau taip pat, bet keršyt pasiryžęs,
- Niekam dar neprasitariau apie tą kryžių«.
- Nutrūko čia kalba, nes Kirmins jau vaitojo,
- Ir tuoj visus apėmusi tyla užstojo.
- Klebono laukiama. – Čia žingsniai subildėjo
- Už durų, – nuomininkas sens skubiai įėjo
- Su laišku Kirminui vienuoliui užrašytu.
- Jį Jackus broliui duoda, liepdamas skaityti.
- Tai Juozo kunigaikščio štabo vyresnysis
- Pons Fišeris jį rašė, kurs žinojo visa.
- Jis rašo: ciesoriaus slaptasis kabinetas
- Nusprendė karą; ciesoriui jau karo metas,
- Visur jį skelbia; Varšuvoje jau seimuoja,
- Mozūrų luomai jau Seime konfederuojas
- Ir skelbia Lietuvos su Lenkais sujungimą.
- Klausydams, Jackus jau maldas kalbėti ima,
- Jau degančią grabnyčią spaudžia prie krūtinės,
416 psl.
- Akis jau džiaugsmo ašaros jam padabino,
- Kurių lašuos šviesa grabnyčios spinduliavo:
- »Atleisk ramybėj, tarė, Dieve, tarną savo!«
- Visi atsiklaupė; už durų suskambėjo
- Skambutis: su Švenčiausiu kunigas atėjo.
- Naktis jau baigėsi, ir paliai paukščių kelią
- Jau ėmė rodyt spindulių žymes saulelė;
- Paskui jie ėmė veržtis menėn pro langinę
- Ir deimantais ligonio galvą padabino,
- Jau veidą, lūpas aukso spinduliai tie lietė,
- O jo galva kaip šventojo karūnoj švietė,
Klausimai: Dešimtoji knyga. Emigracija. Jackus
1. Ką Jackus Soplica išpažįsta Gervazui ir kaip baigiasi jų pokalbis?
Rodyti atsakymą
Mirštantis Kirminas atsiskleidžia: „Soplica Jackus aš...“ Jis pasakoja apie meilę Stalininko dukteriai, apie įžeistą išdidumą ir apie naktį, kai rusai puolė pilį: Stalininkui išėjus ant gonkų, jis griebė rusui šautuvą ir iššovė „net netaikęs“. Nužudęs, jis tapo vienuoliu ir pasivadino Kirminu. Gervazas sako, kad tarp jų „kvita“, nes Jackus šiandien išgelbėjo ir Grafą, ir jį. Galiausiai Gervazas atskleidžia, kad mirdamas Stalininkas peržegnojo vartus, kur stovėjo Jackus, ir taip jam atleido.
Rašiniui: KaltėTikėjimas
Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.
Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.