Adomas Mickevičius · 1798–1855

Devintoji knyga. Mūšys

332-370 psl. iš 502·apie 130 min.·5 paaiškinimai·2 klausimai

332 psl.

Apie pavojus, kylančius gurguolėje del betvarkės. – Liūdna bajorų padėtis. – Kvestoriaus atsilankymas lemia pagalbą. – Majoras Plutas del perdidelio koketingumo įkliūva į nelaimę. – Pištalieto šūvis – mūšio ženklas. – Krapintojo žygiai, Mackaus žygiai ir pavojai. – Ąsotėlio spąstai, išgelbsti Soplicovą. – Raitoji pagalba, puolimas pėstininkų. – Tado žygiai. – Išdavimo nutraukta vadų dvikova. – Voiskis griežtu manevru nusveria mūšio likimą. – Kruvini Gervazo žygiai. – Podkomožis – kilnus nugalėtojas.

  1. Visi giliai miegojo ir taip baisiai knarkė,
  2. Kad net nejuto, kai nauji jau žmonės tvarkės,
  3. Kurie apspito bajorus, kaip ilgakojai
  4. Vorai, tie šienpiūviai, kai jie muses medžioja:
  5. Vos pasispardys, voras kojas apkabina,
  6. Suspaudžia ir taip tyliai musę užkankina.
  7. Bajorai gi giliau nei musės tos miegojo:
  8. Sumigę kaip kapuos, net nesispardo koja,
  9. Nors juos nemeiliai raišiojo ten rankos tvirtos,
  10. Bet jie gulėjo kaip pėdai lauke suvirtę.
  11. Tik Ąsotėlis, kurs plačioje apskrityje
  12. Netur sau lygaus geriant linksmoje draugijoj,
  13. Tas Ąsotėlis, kurs tik po dviejų antalų
  14. Išgerto midaus ima galvą lenkt prie stalo,
  15. Tas, nors giliai miegojo, nes gerai įgėrė,
  16. Tas rodė tik gyvybę. Akį tad pravėrė
  17. Ir mato! dyvai! jo viršuj du veidu storu,
  18. Kiekviens gi veidas turi dar po ūsų porą,
  19. Jam ūsais veidą siekia, rankomis brūkliuoja
  20. Jo visą kūną ir ties veidu dar kvėpuoja.

333 psl.

  1. Pabūgęs nori persižegnot, ranką kelia,
  2. Bet dešinioji jo jau pririšta prie kelių;
  3. Tad kairią kelia, bet ir ją lyg laiko dvasios,
  4. Lyg būtų vystykluos, kaip kūdikis silpnasis;
  5. Tad užsimerkia, nes labiau dar nusigąsta,
  6. Kvėpuoti liaujas, stingsta, gal jau miršta, mąsto!
  7. Tik Krapintojas ryžos gintis, bet po laiko!
  8. Nes jį jau surištą paties jo diržas laiko.
  9. Bet ėmė smarkiai taip judėt bajoras šitas,
  10. Kad tuoj kitiems per krūtines, per galvas ritos,
  11. Ir daužėsi jis taip, kaip lydeka smiltyse,
  12. O rėkė taip, kaip meškinas, iš vieko viso.
  13. Jis rėkė: »Išdavimas!« Kilo sumišimas
  14. Pabudusių, visi tik rėkė: »Išdavimas!«
  15. Baisus tas riksmas, net iš kito kiemo galo
  16. Gervazą, Grafą siekė veidrodinėj salėj.
  17. Gervazas, atsibudęs, apsidairė veltui,
  18. Nes prie peiliuko pririštam neatsikelti;
  19. Pažvelgė, – stovi žmonės paliai salės galą,
  20. Visų kepurės juodos, o mandieros žalios,

334 psl.

  1. Jų vienas su kardu, labiau pasidabinęs,
  2. Įsakymus vis davė tai savai šeimynai,
  3. Kartodamas: »Rišk! rišk!« Kaip avinai, aplinkui
  4. Džokejai guli, vien tik Grafo laisvos kinkos,
  5. Bet nuginkluotas; paliai Grafą su bagnetais
  6. Kariai du stovi, draudžia judintis iš vietos. –
  7. Gervazas mato, – tai Maskoliai!
  8. Atsiminęs
  9. Senus laikus, pasiliuosuoti pamėgino,
  10. Nes pančius traukyti seniau gerai mokėjo,
  11. Stiprus dar buvo, tad savim pasitikėjo.
  12. Tyliai liuosuotis rengėsi, tik pasitaisė,
  13. Lyg miegui rengdamos, tačiau jau kojas taisė,
  14. Įtraukė pilvą ir plaučius, lyg ėmė dusti;
  15. Bet štai staiga įsitempė ir ėmė pūstis,
  16. Kaip tas žaltys, kai priešas jį ūmai užklumpa,
  17. Taip ir Gervazas pasidarė storas, trumpas;
  18. Išsitempė tuoj pančiai, ėmė net girgždėti,
  19. Tačiau netrūko! Raktininkas tur gulėti,
  20. Nors gėda, nes tai pirmąkart jam nepavyko,

335 psl.

  1. Todel, kaip rąstas tysodamas, baisiai pyko.
  2. Jau būgnai pasigirdo; iš pradžios iš lėto,
  3. Paskui garsyn, smarkyn būgnavimas pradėta.
  4. Po to apelio tai Maskolių karininkas
  5. Pasakė, kad džokejus su Grafu dar tinka
  6. Palikti salėj, bajorus gi vest į rotą
  7. Įsakė, net ir Krapintojo nepabota.
  8. Dvare ne vien Maskolių štabas jau stovėjo:
  9. Podhaiskiai, Birbašiai, Hrečechos jau suėjo,
  10. Vis prieteliai geri ir giminės Teisėjo,
  11. Subėgo gelbėti, išgirdę užpuolimą,
  12. Ir ypač Dobžinskiams nebuvo pritarimo.
  13. Kas tą Maskolių atvedė ten batalioną?
  14. Kas sukvietė skubiai tiek daug bajorų ponų?
  15. Asesorius ar Jankelis? Visaip galvota,
  16. Bet kaip ten buvo, niekada nesužinota.
  17. Jau ir saulutė rytuose raudonai teka,
  18. Bet taip liūdnai, lyg rodos spindulių netekus,
  19. Dar pusė matos, bet kita jau debesyje,
  20. Kaip pasaga įkaitusi kalvės ugnyje.

336 psl.

  1. O debesis į rytus šiaurės vėjas ginė,
  2. Lyg plaukiančius iš šiaurės irstančius ledynus;
  3. Kiekvienas debesys šaltais lašais paplūsta,
  4. Po lietui vėjas eina, visa vėl išdžiūsta;
  5. Vėl vėją vejas debesys su darganomis:
  6. Ir taip diena šalta, šlapia vis pakaitomis.
  7. Majoras gi įsakė tuos rąstus, kur buvo
  8. Pas tvorą, kur prieš saulę atkaitoje džiūvo,
  9. Nuvilkt ir medyj pusračių daug ištašyti,
  10. O ten paskui belaisvių kojas įstatyti.
  11. Du medžiai suveržta, tarp jų belaisvių kojos,
  12. Ir rąstai spaudžia jas lyg šuns nasrai apžioję;
  13. Paskui rankas belaisviams dar smarkiau braklino.
  14. Majoras gi tyčiojimuisi juos kankino,
  15. Įsakęs nuo galvų nuimt konfederatkas,
  16. Nuvilkt apsiaustus, kontušus, net taratatkas,
  17. Net žiponus. Ir taip sukaustyti bajorai
  18. Eile sėdėjo, nors toks buvo blogas oras,
  19. Ir ten dantis kalendami sušalo drūčiai.
  20. Veltui dar Krapintojas daužosi ir pučia.

337 psl.

  1. Veltui už bajorus Teisėjas instantuoja,
  2. Ir Telimena, Zosei verkiant, aimanuoja,
  3. Kad ir belaisvius reiktų žmonėmis skaityti.
  1. Iš tikro, rotos vadas Rykovas Mikita,
  2. Maskolius, bet ir geras žmogus, atsileido:
  3. Tik jam majoras Plutas gelbėti neleido!
  4. Majoras, Dzierovičiuos gimęs, buvo Lenkas,
  5. Vadinę jį Plutovičiu (girdėt taip tenka),
  6. Bet perkrikštas; tai nevidonas, niekadėjas,
  7. Kaip būna paprastai, jei Lenkas sumaskvėja.
  8. Rūkydams pypkį, jis stovėjo kaip nulietas,
  9. O jei kas lenkės jam, tai nosį baisiai rietė,
  10. Paskui per nosį pūsdamas paleido dūmus
  11. Ir nieko nepasakęs ėjo sau į rūmus.
  12. Teisėjas gi jau stengias Rykovą nulenkti,
  13. Asesorių taip pat netinka čia aplenkti;
  14. Tad tarias, kaip tą bylą teismui nepateikti,
  15. Svarbiausia gi, kad valdžiai kištis čia nereiktų.
  16. Tad Rykovas nuėjo pas majorą Plutą:
  17. »Na, Pons Majorai! Kiek naudos galėtų būti

338 psl.

  1. Iš tų belaisvių? Jeigu teismas? Tai bajorai
  2. Pražūtų, o nauda menka mums, Pons Majorai.
  3. Žinai, Majorai? reik dalyką taip pakeisti:
  4. Teisėjas tur tuojau Majorui atsiteisti,
  5. O mes sakysim teko vizitui sustoti,
  6. Tai bus sveika ožka ir vilkas liksis sotus.
  7. Juk priežodis mūs sako: galima – atsargiai;
  8. Vėl priežodis: maitintis reikia caro sargui;
  9. Dar priežodis mūs: taikinkis, jei susipykęs,
  10. Galai, gerai užmezgus, vandeny bus likę.
  11. Jei raporto nebus, mums nieks nekaišios koją,
  12. Ranka tur imt, dar mūsų priežodis kartoja«.
  13. Majoras piktas ėmė rodyt čia galybę:
  14. »Ar, Rykove, siunti? Juk caro tai tarnyba,
  15. Tarnystė nedraugystė, Rykove, tu kvailas!
  16. Ar tu siunti? Sukilėlius paleist sau dailiai!
  17. Ir karo dar laike! Aa, jūs lenkai ponai,
  18. Išmoksit, kaip sukilt, bajorai nevidonai!
  19. Bus, Dobžinskiai, jums! šlapkite jūs, niekadėjai!
  20. (Ir garsiai juokdamos pro langą pažiūrėjo.)

339 psl.

  1. Juk tai Dobžinskis, kurs dar surdote palikęs,
  2. – Nutraukt jam surdotą! – tai pernai atsitiko:
  3. Su manim ėmė bartis, dargi jis pradėjo.
  4. Man šokant šaukia: Ei, šalin tą piktadėją!
  5. Tada, mat, mūs pulke išplėšė kažkas kasą,
  6. Mane gi tardė, daug turėjau ambarasų,
  7. O jam kas darbo? Šokau aš linksmai mozūrą,
  8. Jis rėkia: piktadėjas! O bajorai: ura!
  9. Mane užgavo – na ir kas? bajorą turim.
  10. Sakiau: Dobžinski! ei, ateis dar pas vežimą
  11. Ožka – o ką, Dobžinski? Kailio bus lupimo!«
  12. Paskui Teisėjui pašnabždėjo jau į ausį:
  13. »Teisėjas, jeigu nori, kad tai būtų sausa, –
  14. Po tūkstantį rubliukų duosi už kiekvieną;
  15. Po tūkstantį, Teisėjau, aišku taip, kaip dieną«.
  16. Teisėjas nor derėtis, bet Majoras ima
  17. Bėgiot po kambarį ir rodo įpykimą,
  18. Aplink tik dūmus leidžia, lyg raketa sprogsta,
  19. Nors moters verkia, prašo, vis jis neatoksta.
  20. »Majorai, jam Teisėjas tarė, jei ir bylą

340 psl.

  1. Iškeltum, kas nauda? Mūšys juk čia nekilo
  2. Žaizdų nebuvo, o kad vištų daug suryta,
  3. Tai, einant statutu, turės atsiskaityti.
  4. Į teismą Grafą stoti aš nereikalausiu,
  5. Tai juk kaimyniniai piktumai, paprasčiausi«.
  6. »Teisėjau, ar žinai, Majoras tarė, knygą
  7. Geltonąją?« – »O kur toji knyga išdygo?«
  8. Teisėjas tarė. – »Tai knyga, tai ne Statutai,
  9. Tenai kas žodis: kilpa, ar Sibire būti,
  10. Majoras rėžė, įstatai tie Lietuvoje
  11. Paskelbti; tribunolai veikti jau nustojo!
  12. Tais kariškais įstatymais, net ir ištyrę,
  13. Mažiausia jus išsiųsim dirbti į Sibirą«.
  14. »Pas gurbernatorių aš apeliuosiu«, tarė
  15. Teisėjas. Plutas tarė: »Apeliuok net carui.
  16. Žinok, kad caras tuos įsakymus palaiko
  17. Ir iš malonės bausmę dvigubą pritaiko.
  18. Teisėjas apeliuok, tada aš pamėginsiu,
  19. Ir Jūsų gal Sveikatai kablį užkabinsiu.
  20. Juk Jankelį, tą šnipą, jau valdžia sekioja,

341 psl.

  1. O jis dvare tavajam smuklę net nuomoja.
  2. Visus jus areštuot turiu aš laisvą valią«.
  3. »Kas, neįsakius, areštuot mane tur galią?«
  4. Teisėjas tarė ir abu smarkiau vis pyko.
  5. Tačiau tuo tarpu naujas svečias jau atvyko.
  6. Toks keistas atsilankymas. Visų pirmiausia
  7. Įbėgo juodas avinas ragais ilgiausiais,
  8. Net keturiais, kurių viena pora apsukus
  9. Ausis ir prie kiekvieno rago kleketukas,
  10. Iš kaktos stačiai styri laibesni ragučiai,
  11. Prie jų kiekvieno maskatuojasi barškučiai.
  12. Už avino, tai jaučiai, avys bėgti ima,
  13. O paskui, tai prikrauti keturi vežimai.
  14. Visi atspėjo, kad tai Kvestorius atvyksta.
  15. Teisėjas tad, kaip šeimininkas, lyg nepyksta,
  16. Ir eina, sveikint svečią. Kunigas linguoja
  17. Dievotai vežime, važiuodamas pirmuoju,
  18. Iš jo koptūro jį belaisviai tuoj pažino,
  19. Bet jis pirštu jiems duodams ženklą prigrasino.
  20. Antrajam vežime, aukštai vežiko vietoj

342 psl.

  1. Sėdėjo Mackus, tas Rykštutė, kaip kaimietis;
  2. Bajorai ėmė rėkt, vos spėję pastebėti,
  3. Jis taręs jiems: »Kvailiai!«, parodė, kad tylėtų.
  4. Trečiam rudinėje Prūsokas arklius kirto,
  5. Mickevičius ir Zanas buvo ant ketvirto.
  6. Tuo tarpu Kotvičai, Podhaiskiai ir Biergeliai,
  7. Isavičiai, Birbašiai, Vilbikai, nors gelia
  8. Jiems pyktis dantį, ima Dobžinskių gailėtis
  9. Ir jų piktumo karštis pradeda mažėti,
  10. Nes nors lenkų bajorai ir labai aistringi,
  11. Greit ima muštis, bet nėra tačiau kerštingi.
  12. Tuoj bėga pas Motiejų, patarimo klausia,
  13. O jis įsako triūsdamas tylėt pirmiausia
  14. Ir laukti.
  15. Bernardinas kambarin įėjo,
  16. Vos jį pažinta, nors ir tuos pačius dėvėjo
  17. Rūbus – jis atsimainė. Liūdnas jis dažniausiai,
  18. Dabar gi linksmas kelia galvą kuo aukščiausiai,
  19. Kaip Kvestoriaus eilinio, mina jo varsojas,
  20. Ir pirm pradėdams kalbą, garsiai dar kvatoja:

343 psl.

  1. »Cha, cha, lenkiuos, lenkiuos! randu čionai naujienų!
  2. Na, ponai karininkai, kas medžioja dieną,
  3. Jūs naktį! Pelnas geras, grobį jau regėjau!
  4. Oi skust tuos bajorus, oi skust tuos niekadėjus!
  5. Suveržt drūčiau juos, nes tai vikrūs tie vyrukai!
  6. Na, sveikinu Majorą, sugavai Grafuką,
  7. Tai storas ir turtingas pons iš antenatų,
  8. Neleisk jo, kol negausi tris šimtus dukatų;
  9. O gavęs, vienuolynui bent šiek tiek suteiki,
  10. Ir man kiek, nes maldų ir tavo vėlei reikia.
  11. Kaipo vienuoliui, man vėlė tava juk rūpi!
  12. Nes karininkui irgi gal mirtis kur tupi!
  13. Gerai parašė Baka, kad mirtis atjoja
  14. Raita, sekioja ir dabitą apvanoja
  15. Ir driskiui tvoja, ji pasiekia ir koptūrą,
  16. Taip pat frizūrą, po mandiera net pažiūri.
  17. Mirtis močelė, lyg svogūno tas krislelis,
  18. Išspaudžia graudžias ašaras, ji net lopšely
  19. Vaikelį supa, tildo tą, kurs puotą kelia!
  20. Oi! Oi! Majore, šiandien triūsiam, ryt jau pūsim!

344 psl.

  1. Tik tai, ką šiandien valgom, išgeriam – dar mūsų!
  2. Teisėjau, rodos, pusryčiauti būtų laikas?
  3. Aš sėduos, ir kiti tegu prie stalo laikos;
  4. Majorai, kad taip zrazų? Ponai kapitone,
  5. Kaip būt? jei pončo dar atneštų man ir Ponui?«
  6. »Tiesa, Tėveli, pratarė čia karininkai,
  7. Užkąst ir palinkėt Teisėjui, rodos, tinka!«
  8. Namiškiai Kirmino čia, rodos, nepažino,
  9. Iš kur tasai linksmumas ir tokia dar mina!
  10. Virėją pasišaukęs paliepė Teisėjas,
  11. Tuoj stalą zrazais, vazoms, buteliais apdėjo.
  12. Pradėjo Rykovas ir Plutas tuoj kramtyti,
  13. Skubiai taip gerti ir taip greitai kąsnius ryti,
  14. Kad jau per pusvalandį nebeliko zrazų,
  15. Ir pončo liko jau mažiau kaip pusė vazos.
  16. Majoras sotus, linksmas krėsle atsilošęs
  17. Ir pypkį užsirūkęs pinigu, kaip tošia,
  18. Nušluostė lūpas, ėmęs staltiesės kampuką,
  19. Ir juokdamos į moteris akis atsuko
  20. Ir tarė: »Aš gražias ponias, kaip vetus myliu!

345 psl.

  1. O juk majorai, kai po pusryčių pakyla,
  2. Jiems užkandis geriausias su ponioms kalbėtis,
  3. O dar su taip gražioms, kaip jūs, reik pastebėti!
  4. Tad gal kortuot reik vistą, halbe cwelbe imti?
  5. Arba mozūrą šokt? na, ką gi čia, po šimtų!
  6. Juk mozuristas jegrų aš pulke gan rimtas!«
  7. Ir geisdams su ponioms arčiau susigyventi,
  8. Su pypkio dūmais leido joms dar komplimentų.
  9. »Taip, šokt! pasakė Kirminas: kai įsigersiu,
  10. Tai aš, nors kunigas, skvernus aukštyn užversiu
  11. Ir eisiu šokt mozūrą! Bet žinai, Majore,
  12. Mes geriam, bet ir jegrai gert ar tik nenori?
  13. Ulioti, tai uliot! Teisėjau duok karčiosios,
  14. Majoras leis ir jegrams gerti iki sočiai!«
  15. »Prašyčiau, tarė čia Majoras, jeigu galit«.
  16. »Duok, tarė Kirminas, Teisėjau, jiems ik valiai
  17. Net spirito«. Ir kai dvare sau štabas traukė,
  18. Kieme kareiviai irgi raginant nelaukė.
  19. Ramiai sau kapitonas Rykovas girkšnojo,
  20. O pons Majoras gėrė ir ponioms šypsojos,

346 psl.

  1. Ir šokt labiau vis geidė, juo daugiau išgėrė
  2. Numetęs pypkį, ranką Telimenos stvėrė,
  3. Norėdams šokt, ta bėga; Zosę tad paliečia
  4. Jai svirdams, lenkdamos, ir prie mozūro kviečia:
  5. »Ei, Rykovai, tu negaišink su pypkiu laiko,
  6. Mesk pypkį, juk gerai tu groji balalaika,
  7. Matai tenai gitarą, imk, aš šokti noriu
  8. Mozūrą! Aš Majoras vesiu pirmą porą«.
  9. Gitarą ėmęs kapitonas grot mėgino,
  10. O Plutas Telimeną šokti vėl vadino.
  11. »Majoro žodis, Pana, Rusas aš nebūčiau,
  12. Jei aš meluočiau; te tada kaip šuo pražūčiau,
  13. Jei sumeluočiau; klausk, visi net karininkai
  14. Paliudys, armija visa su tuo sutinka,
  15. Kad armijoj antrojoj, korpuse penktajam,
  16. Antroj divizijoj, pulke trisdešimtajam
  17. Tam jegrų, pons majoras Plutas mozuristas
  18. Pirmasis. Einame, Panele! mesk paikystę!
  19. Nes karininkiškai panelę aš nubausiu...«
  1. Čia griebė Telimenos ranką ir neklausęs

347 psl.

  1. Į baltą petį garsų bučkį jau paleido,
  2. Tačiau tuo tarpu Tadas kirto jam per veidą.
  3. Atsiliepė kartu tie bučkis, smūgis: rodės,
  4. Kad palydėjo vieną žodį kitas žodis.
  5. Majoras ėmė svirt, iš pykčio vos netrūko
  6. Ir kardą griebęs: »Maištininkai čia!« sušuko.
  7. Jau puola. Traukdams ginklą paslėptą pasakė
  8. Čia kunigs: »Šauk, Tadukai, kaip į aiškią žvakę!«
  9. Staiga čia Tadas ginklą griebęs šaut pakilo,
  10. Tačiau nevyko, ir Majoras tik apsvilo.
  11. Ir Rykovas su gitara jau: »Maištas!« šaukia
  12. Ir puola Tadą; bet čia Voiskis, kurs dar laukė
  13. Už stalo, rankoje jau peilį pakylėjo,
  14. Kuris pirmiau įsismeigė, nei sumirgėjo,
  15. Gitarą pramušė, kur Kapitoną dengė,
  16. O Rykovas pasikreipdams mirties išvengė,
  17. Tačiau pabūgo: »Jegrai! šaukė, maištas tikras!«
  18. Ir griebęs kardą ėmė juo mosuoti vikriai.
  19. Minia bajorų jau pro langus lenda, graso,
  20. Visi ginkluoti, o Rykštutė pats pirmasis.

348 psl.

  1. Jau Plutas, Rykovas už durų, – jegrus šaukia.
  2. Jau tris arčiausius sau pagalbon susilaukė,
  3. Trys durtuvai jau durų tarpan įsipynė,
  4. O paskui lenda trys kepurės geležinės.
  5. Pakeltą pas duris rykštutę Mackus laikė,
  6. Lyg katinas pasieny žiurkes gaudyt taikės
  7. Ir baisiai kirto; galvas tris nukirst galėjo,
  8. Bet senis skubinos ir gal neįžiūrėjo,
  9. Nes nusirito tik kepurės geležinės,
  10. O rykštė tik ant durtuvų užsikabino.
  11. Maskoliai traukiasi, o Mackus juosius stumia
  12. Į kiemą. –
  13. Ten gi gar didesnis neramumas.
  14. Ten smarkiai dirba jau Soplicų šalininkai
  15. Ir Dobžinskius paleisti, kas tik gal, įninka.
  16. Tai mato jegrai, tad ginklus savus apžiūri,
  17. Seržantas jau Podhaiskį durtuvu nudūrė,
  18. Du sužeidė ir kulką jau trečiam įvarė;
  19. Jau traukias. Tai prie Krikštytojo rąsto darės.
  20. Vos rankos paliuosuotos, jau ir jis kovoja:

349 psl.

  1. Sugniaužęs kumščias jis rąste net atsistojo
  2. Ir smūgiu nusvertu tą Rusą taip pabaidė,
  3. Kad veidas jo įsismeigė į patį gaidį.
  4. Gaidys, nors atsilaužęs, nepaleido šūvio,
  5. Kraujuos, mat, parakas, seržantas gi pargriuvo.
  6. Čia Krapintojas griebia šautuvą už galo,
  7. Jis net ir juo kaip krapyla pakrapint gali,
  8. Aplinkui suka, du eiliniai tuoj pargriūva,
  9. Net ir kapralui šautuvu per galvą kliūva.
  10. Kiti gi ėmė bėgt nuo rąsto nusigandę:
  11. Rąste dar Krapintojas, o jėgas išbandė.
  12. Vėliau jau paliuosuota ir bajorų kojos.
  13. Laisvi bajorai vežimus tuojau apstojo,
  14. Tuoj durtuvus kardus, dalgius aukštyn pakėlė,
  15. Ten rado šautuvų aibes, o Ąsotėlis
  16. Storvamzdžių porą rado, kulkų dar kiek reikia.
  17. Tad sau paėmęs dalį, Grėbliui dar užteikia.
  18. Daugėja jegrų. Maišos tik, jau ima kultis;
  19. Bajorai kryžiavai negali jegrus pulti,
  20. O jegrai – šauti; kaujas atskirai po vieną,

350 psl.

  1. Dantis į dantį kimba, plienas kerta plieną,
  2. Čia kardas durtuvą, ten dalgis grifą laužo,
  3. Petys į petį remias, kumščia kumščią daužo.
  4. Bet Rykovas, paėmęs dalį jegrų, traukias
  5. Prie tvartų; ten sustoja ir kareivius šaukia,
  6. Kad liautųsi jie netvarkingai taip kovoję,
  7. Kur gal pražūt nuo kumščios, ginklo nevartoję.
  8. Jis baisiai pyksta, nes negal tiksliai nutaikyt,
  9. Ir vietoj Lenko į Maskolių gal pataikyt,
  10. Tad šaukia: »Strojsie!« (mūsiškai »rikiuok« sakytų),
  11. Tačiau del riksmo nieks nestengia jo klausyti.
  12. Nors rankoms kautis Mackus senis neįpratęs,
  13. Iš lėto reiteruojas ir rykštutę stato
  14. Į dešinę ir kairę. Čia galu rykštutės
  15. Nuo vamzdžio durklą krapšt, lyg būtų tai žvakutės
  16. Knatelis; čia iš šono smeigia arba braukia.
  17. Ir atsargusis Mackus taip į lauką traukia.
  18. Bet juo, matyt, labiausiai susiįdomavo
  19. Tas sens Jefreiteris, kurs pulką instruktavo;
  20. Gabus jis kautis durtuvais. Tad nusitaikė,

351 psl.

  1. Susirietė ir šautuvą kaip durklą laikė:
  2. Kairioji vamzdį laikė, dešinioji gaidį,
  3. Šokavo pritūpdamas, vikriai taip, lyg žaidė,
  4. Čia žemėn ginklas linksta, čia aukštyn vėl kyla,
  5. Ir stačiai taiko, lyg žaltys iškištų gylį,
  6. Atgal vėl atitraukia ant kelies uždėjęs:
  7. Ir taip jis Mackų puldams vikriai šokinėja.
  8. Gabumą priešo senis Mackus pastebėjo,
  9. Ir akinius ranka kairiąja užsidėjęs,
  10. Tiesiąja prie krūtinės savo rykštę spaudžia,
  11. Bet seka akimis Jefreiterį, nesnaudžia,
  12. Tiktai nuduoda girtą, lyg netvirtos kojos,
  13. Jefreiterį gi girto pergalė vilioja,
  14. Tad, kad užkirst galėtų savo priešui kelią,
  15. Aukštyn ištiesęs dešiniąją ranką kelia.
  16. Ir šautuvą atstatęs jį nudurti taiko,
  17. Bet paskubom pusiausvyroj nenusilaiko:
  18. Čia Mackus kerta ten, kur durtuvas pridėtas,
  19. Prie vamzdžio, na, ir priešo ginklas pakylėtas
  20. Atgal, tuoj rykštė priešo rankos neaplenkia,

352 psl.

  1. Paskui gi vėl aukštyn – ir priešą jau nutrenkia.
  2. Jefreiteris taip žuvo, rykštės palytėtas,
  3. Kurs buvo kryžiais, medaliais net pažymėtas.
  4. Bajorai tuo metu pas rąstą jau kovojo
  5. Gana sėkmingai. Krapyla vis užsimoja
  6. Ir kerta; ten netrūksta ir vikraus Skustuvo.
  7. Viens piauja Maskolius, kits skuta, kur pakliūva.
  8. Kaip mašina, kur vokiečiai atidangino
  9. Į Lietuvą, kur kuliamąja mes vadinam,
  10. Kartu ir akselinė, nes yra ir peiliai,
  11. Ir spragilai, tad kulia, piauja ji paeiliui;
  12. Skustuvas, Krapintojas dirba taip įniršę,
  13. Kai kerta viens į apačią, tai kits į viršų.
  14. Bet Krapintojas pergale nepasikliauna,
  15. Į dešinįjį sparną bėga, ten kur kaunas
  16. Sens Mackus. Nes Jefreiteriui numirus
  17. Jauns Praporščikas užmušėją tuoj patyrė,
  18. Jį su špontonu puola, o vikrus tai vyras.
  19. (Tas durtuvas ir kirvis – ginklas senovinis,
  20. Vartojamas kovose dar aną gadynę,

353 psl.

  1. Dabar jau pamirštas.) Ir Praporščikas leidžia
  2. Vis smūgius, bet dar rimto priešo nesužeidžia.
  3. Kai ginklą atmuša, tuoj traukias Mackus: žino,
  4. Kad priešo nepavys, todel save tik gina.
  5. Štai Mackų Praporščikas jau lengvai sužeidžia,
  6. Jau, rodos, štai mirtingam smūgiui ginklą leidžia,
  7. Tad Krykštytojas ginklą savo užsimojo
  8. Ir smarkiai sviedė Praporščikui juo į kojas.
  9. Nulaužė blauzdą, Praporščikas tuoj parpuola;
  10. Tuojau minia bajorų į tą sparną puola,
  11. Maskoliai gi iš kairio sparno bėgt pakyla,
  12. Ir jau mūšys prasideda aplink Krapylą.
  13. Begindams Mackų Krikštytojas vos nežuvo,
  14. Nes be krapylos jis visai beginklis buvo;
  15. Jau du tvirti Maskoliai rankomis jį laikė,
  16. Pagriebę už plaukų, ir jau užmušti taikės,
  17. Tik dar į šalį kiek toliau jį taračkino;
  18. Veltui tad Krykštytojas kumščiomis dar ginas,
  19. Jau mano mirsiąs, jau pabūgsta, jau silpnėja,
  20. Bet čia Gervazą kaujantis jis pastebėjo,

354 psl.

  1. Tad ėmė šaukt: »Marija, Jėzau! Na, Peiliukai!«
  2. Pagalbą teikti Raktininkas neužtruko,
  3. Iš balso jis suprato gresiantį pavojų
  4. Ir peiliuku tuoj ant Maskolių užsimojo.
  5. Pataikė per rankas, ir traukias tie surikę;
  6. Vieną ranką net plaukuose kabot paliko
  7. Ir kraują taškė. Taip, kaip ereliukas jaunas,
  8. Kai senį zuikį girioje kur pasigauna,
  9. Tai besigrumdamas įkimba į medelį,
  10. Bet čia zuikys pašokęs perplėšia erelį:
  11. Kabot palikęs paukštį, koją gi nutraukęs,
  12. Ją nešas nugaroj, kur nors toli į lauką.
  13. Jau Krapintojas laisvas dairosi aplinkui,
  14. Rankas ištiesęs: »Ginklą duokit man!« surinka.
  15. Tuo tarpu priešams smūgius kumščioms vien tik taiko
  16. Ir vis tiktai šalia Gervazo šono laikos,
  17. Čionai pamato einant Greblį, savo vaiką,
  18. Tas turi šautuvą, o pàskui jo kairiojoj
  19. Per sieksnį velkas nuolauža stora ilgoji,
  20. Viens galas jos gumbuotas, titnagų pridėtas.

355 psl.

  1. (Tik Krikštytojas ją testengia pakylėti.)
  2. Kai Krikštytojas tik krapylą pastebėjo,
  3. Pagriebęs pabučiavo ją ir, pakylėjęs
  4. Viršum galvos, ja priešus mušti tuoj pradėjo.
  5. Kiek daug ten priešų buvo krapyla nudėta,
  6. Veltui įrodinėti – mūzai netikėtų,
  7. Kaip netikėta Vilniuj moteriai senutei,
  8. Kuriai prie Aušros Vartų tuomet teko būti,
  9. Kai jau Dejovas, generolas, veik įšoko
  10. Į miestą su visu pulku plėšrių kazokų,
  11. Ir kai miestiečiui Čarnobackiui ten pavykę
  12. Užmušt Dejovą, ir kazokų tuoj nelikę.
  13. Gana, kad tapo taip, kaip Rykovas kalbėjo:
  14. Sumišę jegrai kautis jau nesugebėjo.
  15. Virš dvidešimties žemėj kruvinų drybsojo,
  16. Virš trisdešimt aplinkui sužeistų vaitojo,
  17. Kiti sode pranyko, krūmuos, paupyje,
  18. Keli gi slėpės moterų net kambaryje.
  19. Jau pergalėję džiaugias, šūkauja bajorai,
  20. Tie rita bertainius, kiti net grobti nori;

356 psl.

  1. Viens Kirminas tik triumfuoti neketina.
  2. Jisai nesikovė, nes tai kanonai gina
  3. Dvasiškiui, bet, kaip žmogus svieto daug regėjęs,
  4. Jis tvarkė mūšį, patarimų davinėjo
  5. Kovojantiems, vietas žvilgsniu net rodinėjo;
  6. Tad ir dabar jis pataria, ką veikti turi:
  7. Tai pulti Rykovą ir sunaikint jo būrį;
  8. Per pasiuntinį Rykovas tuoj sužinojo,
  9. Kad jei padės tuoj ginklą, tai išvengs pavojaus;
  10. Bet jeigu, priešingai, norės toliau kovoti,
  11. Tai Kirminas palieps apsupti, iškapoti.
  12. Bet Rykovas nepaiso jokių ten pardonų;
  13. Aplink save sutelkęs pusę bataliono,
  14. Suriko: »Ginklą!« Šautuvus būrys mokytas
  15. Tuoj griebia, o visi senai jau užtaisyti;
  16. Suriko: »Taikyk!« Vamzdžiai lygioj jau eilėje;
  17. Suriko: »Šauk eile!«, ir šūviai nuriedėjo.
  18. Viens šauja, kitas taiso, šautuvą kits ima,
  19. Gaidžiai tik spraksi, girdis kulkų tik švilpimas.
  20. Eilė atrodo kažkokiu vikšriu ilguoju,

357 psl.

  1. Ir, rodos, jo rintai be pertrūkio ringuoja.
  2. Tiesa, įgėrę jegrai vos tik nusilaiko,
  3. Retai težeidžia ir retai į ką pataiko,
  4. Kai ką tik užmuša; du sužeisti Motiejai
  5. Ir tįso jau negyvas vienas Baltramiejus.
  6. Kai kam bajorų tenka tik retai iššauti,
  7. Kardais norėtųsi jau pergalę išgauti,
  8. Bet senesni sulaiko; vėl daugėja kulkų
  9. Ir veik kovojančio kieme neliko pulko,
  10. Jau kulkos dvaro langus pradeda naikinti.
  11. Ik šiol tai ponui Tadui teko moters ginti,
  12. Bet eit į kiemą čia įsakė jam Teisėjas,
  13. Nes padėtis bajorų smarkiai pablogėjo;
  14. Iš Pono Podkomožio ginklą jau išgavo,
  15. Ir tuoj kieman patekęs mūšiui vadovavo,
  16. Pakėlęs ginklą puola, jį bajorai seka,
  17. Bet čia bajorams daug nuo jegrų kulkų teko:
  18. Vilbikas, Isajevičius, Skustuvas tįso.
  19. Čia Kirminas staiga sulaiko būrį visą
  20. Motiejus irgi tvarko, ir bajorai broliai

358 psl.

  1. Sustoja, traukias; mato visa tai Maskoliai:
  2. Jau rengias Rykovas puolimą padaryti,
  3. Sugrūsti bajorus ir dvarą užvaldyti.
  4. »Atakon pult! suriko, eisime ant štikų!
  5. Pirmyn!« Ir štai eilė visa jau pulti tyko,
  6. Palenkia durtuvus, atkišę juos jau puola.
  7. Nors dar bajorai šauja, bet taip smarkų šuolį
  8. Nestengia sulaikyti, jau toli ir sodas;
  9. Jau kapitonas į duris jiems dvaro rodo
  10. Ir šaukia: »Pasiduok! nes dvaras degs, Teisėjau!«
  11. Teisėjas šaukia: »Kurk! gal keptis panorėjai!«
  12. Oi Soplicovo dvare! jei ik šiol ne vienas
  13. Po liepomis dar mato tavo baltas sienas,
  14. Jei dar dažnai bajorai broliai iš aplinkui
  15. Vis vaišinasi pas Teisėją susirinkę,
  16. Tur būt, dažniausiai geria ten už Ąsotėlį,
  17. Nes Soplicovas būtų dūmais pasikėlęs,
  18. Jei ne jisai! Ik tol nedaug jis kuo žymėjos,
  19. Nors jis iš rąsto už kitus pirmiau išėjo,
  20. Nors greit surado atvežtąjį ąsotėlį,

359 psl.

  1. Tą mielą šautuvą, nors vos ranka atkėlė
  2. Dar kulkų krepšį, ant tuščios, mat, neketino
  3. Jis kautis, tad dar skonį spirito mėgino;
  4. Atkišęs volę, delnu geria, net neskaito
  5. Jis gurkšnių, ir tik kai gana gerai įkaito,
  6. Kepurę užvertė ir jau iš vietos kilo,
  7. Užtaisė ginklą, parako kiek reik įpylė
  8. Ir sekti mūšį ėmė. Mato durklų bangą
  9. Ir kad bajorai jau atvyti veik pas langą;
  10. Prieš tąją bangą eiti sąžinė jam liepia,
  11. Žolėj pasineria, tik kartais pasistiepia,
  12. Paskui per dilgėles į mūšio vietą traukia
  13. Ir Greblį gestais prie savęs iš tolo šaukia.
  14. Su šautuvu Greblys prie durų atsistojęs
  15. Jau rūmus gynė, nes ten Zosė jo brangioji,
  16. Kuri į jojo asmenį nors nežiūrėjo,
  17. Bet jis mylėjo ją ir mirt del jos galėjo.
  18. Jau jegrai bajorus nuo dilgėlių nuvaro,
  19. Bet čia Ąsotis vamzdį platų atidaro
  20. Ir kulkų tuziną paleidžia kaip iš maišo,

360 psl.

  1. Greblys dar tuziną. Maskoliai susimaišo;
  2. Pabūgsta apgaulės, kur bėgt – neklausia vado,
  3. Palieka sužeistus; juos Krikštytojas bado.
  4. Toli jau tvartai. Rykovas todel sumano
  5. Sustoti paliai daržą, paliai pat parkaną;
  6. Ten rotą irstančią skubiai naujai rikiuoja,
  7. Bet maino tuoj rikiuotę ir kitaip grupuoja:
  8. Trikampį daro, kiša smaigalį į priekį,
  9. O du kiti galai parkaną patį siekia.
  10. Gerai padarė, nes jau raiteliai atjojo.
  11. Maskoliai tie, kur Grafą pilyje dabojo,
  12. Pabūgę išsisklaidė; Grafas tad sudarė
  13. Tuoj būrį raitelių ir leidosi į dvarą,
  14. Pats vadovauja, kardą keldamas į šoną.
  15. Čia rėkia Rykovas: »Šauk, pusė bataliono!«
  16. Ugninis siūlas per gaidžius staiga nutįso,
  17. Ir vamzdžiai tuoj paleido kulkų būrį visą.
  18. Trys raiteliai pašauti, vienas jau lavonas,
  1. Jau griūva Grafo žirgas; skuba jam iš šono
  2. Pagalbon Raktininkas, – jegrai Grafan taiko,

361 psl.

  1. Paskiausią, nors iš motinos, Horeškų vaiką!
  2. Paspėjęs Kirminas savim bent Grafą dengia,
  3. Sužeidžia jį, bet Grafas tuo mirties išvengia,
  4. Ištraukęs iš po žirgo, vedas jį ir laiko
  5. Bajorų karštį, liepdamas gerai tik taikyt,
  6. Nemėtyt šūvių, už tvorų ir sienų trauktis,
  7. O Grafui, raiteliams įsako dar palaukti.
  8. Planus tuos Kirmino visų geriau pažino
  9. Pons Tadas. Slepias tuoj už šulinio medinio;
  10. Gerai jis šaudė, o, be to, jisai negirtas
  11. (Kulka jo sviedžiant pinigą dar ore kirto),
  12. Tad baisiai Maskvą skina. Ieško vyresniųjų;
  13. Feldfėbelį nukirto vieną iš pirmųjų,
  14. Paskui kartu dviem vamzdžiais skina du seržantu,
  15. Į galionus vis taiko, į auksuotus kantus,
  16. Į štabą. Rykovas jau pyksta nusigandęs,
  17. Tik kojom trepsi, kardo rankeną net kanda:
  18. »Majorai Plute, šaukia, reik nusukt jam sprandą,
  19. Juk taip iššaudys greit jis visą mūs komandą!«
  20. Tad Plutas Tadui baisiai piktas ima rėkti:

362 psl.

  1. »Pons Lenke, gėdykis kovoj už medžio bėgti,
  2. Nebūk bailys, išeik į platų mūšio taką
  3. Kareiviškai ir drąsiai«. Tadas jam atsako:
  4. »Majorai! jei esi tu karžygys drąsusis,
  5. Tai ar ilgai dar užpakaly jegrų būsi?
  6. Tavęs aš nebijau, tiktai paliki tvorą,
  7. Gavai per veidą, kautis su tavim tad noriu!
  8. Juk mudu susipykom, kam tad kraują lieti,
  9. Tai ginčą mūs tesprendžia kardas, pištalietas,
  10. Ką nori rinkis – nuo patrankų ik spilkučių,
  11. Jei ne, tai jūs neliks, kaip duobėje vilkučių«.
  12. Tai taręs šovė, šūvis dar nenuskambėjo,
  13. Jau paliai Rykovą paručniką nudėjo.
  14. »Majorai, tarė Rykovas, na eiki kautis,
  15. Juk reikia satisfakciją iš jo tau gauti.
  16. Jei tą bajorą kitas kas dabar nušautų,
  17. Tai įžeistos garbės Majoras neatgautum.
  18. Tad reik drąsos bajoro skyrium pažiūrėti
  19. Ir jei ne šautuvu, tai bent kardu nudėti.
  20. Jei šauju, tai į gaują, o duriu – ką noriu,

363 psl.

  1. Suvorovs senis sakė; tad išeik Majore,
  2. Nes jis išskins mus, štai, žiūrėk, jau šauti graso«.
  3. Į tai Majoras sako: »Rykove mielasis!
  4. Gabus tu kautis, tad, brolau, tau kautis leidžiu.
  5. Arba? gal koks poručnikas mūs kautis geidžia.
  6. Majoras aš, aš negaliu karių palikti,
  7. Juk visa gal su batalionu atsitikti«.
  8. Tai girdi Rykovas, tuoj dar drąsesnis daros,
  9. Įsako šaudyt liaut, mosuoja baltą skarą
  10. Ir klausia Tado, kokio ginklo jis norėtų?
  11. Ant galo kautis špagomis susiderėta.
  12. Dar Tadui ginklo trūko, atnešant tad laukė,
  13. Bet Grafas čia staiga derybas tas nutraukė.
  14. »Soplica! tarė, dovanok prašau man, Pone,
  15. Majorą Tamsta iššaukei! Aš Kapitoną
  16. Šaukiu: į pilį mano šiąnakt jis atvyko,
  17. (Čia perkirto Protazas, mūsų, Pons, sakyki),
  18. »Jis, tęsė Grafas, kaip piktadarys atėjo,
  19. Jis, Rykovas, mačiau aš, raišiojo džokejus.
  20. Nubausiu jį, kaip nubaudžiau dar ir netokius

364 psl.

  1. Sicilijoje plėšikus – Birbante-rokkos«.
  2. Nurimo visa, niekas jau daugiau nešauja,
  3. Kariai tiktai vadų kova jau įdomaujas.
  4. Jau Rykovas ir Grafas eidami skersuoja
  5. Akim, tačiau nutilę, nesipravardžiuoja;
  6. Paskui kairiosiom rankom pakelia vaizdingai
  7. Dar kepures ir lenkias mandagiai (garbingas,
  8. Mat, paprotys, reik sveikintis prieš užmušimą).
  9. Štai špagos siekias jau ir štai jau kautis ima:
  10. Jau karžygiai priklaupia kojom dešiniomis,
  11. Pirmyn, atgal abudu šoka pakaitomis.
  12. Bet Plutas mato Tadą priešais savo frontą,
  13. Ir šaukiasi Jefreiterį, tą drąsų Gontą,
  14. Kurs rotoj buvo už visus šaulys geriausias.
  15. Majoras tarė: »Gonta, ar matai jį, klausiu?
  16. Jei jam pataikysi į šonkaulius žemuosius,
  17. Tai keturis rublius sidabrinius tau duosiu«.
  18. Jau Gonta ima šautuvą, jau šauti rengias;
  19. Priklaupia, o draugai apsiaustais jį uždengia;
  20. Bet ne į šonkaulį, į galvą Tadui žiūri,

365 psl.

  1. Iššovė, bet arti... tik skrybėlę pradūrė.
  2. Pašoko Tadas, Krikštytojas užpuolimą
  3. Ant Rykovo jau daro, šaukdams: »Apgavimas!«
  4. Bet kliudo Tadas, Rykovas todel suspėjo
  5. Čia reiteruotis, ir jau jegrų vėl eilėje.
  6. Vėl Dobžinskiai su Lietuva jau pulti ima
  7. Ir, nežiūrint savų senų susikirtimų,
  8. Kaip broliai kaujasi, dar skatina viens kitą.
  9. Pamatę Dobžinskiai Podhaiskį, kiek apspitę
  10. Aplink jį jegrų, kai ranka tiesiąja,
  11. Dalgiu dar ginas, rėkia jam: »Valio Podhajai!
  12. Pirmyn, Lietuviai broliai, Lietuva garsioji!«
  13. O Skolubai, pamatę, kaip rimtai kovoja
  14. Skustuvas, nors jau sužeistas, bet rankoj turi
  15. Dar kardą: »Tegyvuoja Mackai, tie Mozūrai!«
  16. Kartu sušukę ima Maskolius badyti,
  17. Veltui dar Kirminas ir Mackus nor tvarkyti.
  18. Kai smarkiai taip bajorai Maskolius apninka,
  19. Palikęs mūšį Voiskis eina daržo linkui.
  20. Protazas atsargus taip pat su juo nuėjo,

366 psl.

  1. Ir eidami jie tyliai kažką ten šnekėjo.
  2. Darže, ten, kur parkanas su tvora sutampa,
  3. Kur Rykovas padarė savąjį trikampį,
  4. Stovėjo sūrinė senoviškai statyta,
  5. Ji laikėsi ant balkių kryžiavai klaipytų.
  6. Ten sūrių daug kapų atkaitoje kioksojo,
  7. Aplinkui gi žolių pėdeliai dar kabojo:
  8. Mėrūnai ten, medetkos, kiečiai, pinavijos,
  9. Iš jų Voiskaitė taisė savąją vaistiją.
  10. Viršuj ta sūrinė kelių tur sieksnių plotį,
  11. O tenka jai ant vieno stulpo tik kaboti,
  12. Kaip garnio lizdui. Stulpas ąžuolinis buvo,
  13. Bet jau pasviręs, nes ik pusei jau papuvo
  1. Ir rengės griūti. Kalbinta dažnai Teisėją,
  2. Kad naują sūrinę statyti jau reikėjo;
  3. Tačiau, anot Teisėjo, velik pataisyti,
  4. Negu naujoviškumų jo dvare daryti.
  5. Bet taisymui vis laukta dar geresnio laiko,
  6. Tuo tarpu seną stulpą atramai du laikė.
  7. Žiūrėjo taip toji trobelė suramstyta

367 psl.

  1. Į Rykovo trikampį, priešais sustatytą.
  2. Pas sūrinę tad Voiskis su Šaukliu atėjo,
  3. Kiekviens gi po buomelį rankose turėjo;
  4. Per kanapes dar pàskui šeimininkė taikės
  5. Ir virėjukas mažas, bet gan tvirtas vaikas.
  6. Priėję, buomus įrėmė į stulpo viršų
  7. Ir stumia kiek tik gali, perpykę, įniršę,
  8. Lyg sielininkai, kliūvant sieliui ant seklumo,
  9. Kiek gali stumia, nor pasiekt greičiau gilumą.
  10. Pasvyra stulpas: sūrinės jau nesulaiko
  11. Ir sūriai, medžiai puikiai Maskolius pataiko,
  12. Visam trikampiui; žeidžia, sklaido visą būrį,
  13. Voliojas užmuštieji, sužeistieji; sūriai,
  14. Balti ir kruvini, net apsismegenavę.
  15. Jau Krapintojas viduryje viešpatavo,
  16. Skustuvas skuta, Rykštė plaka, jegrus žeidžia,
  17. O Grafas raitelius dar zovada paleidžia.
  18. Tik aštuoni jau jegrai, vedami seržanto,
  19. Dar ginas. Raktininkas bėga; jie supranta,
  20. Ką reikia veikt, ir tuoj vamzdžius į jį atsuko;

368 psl.

  1. O jis nepaiso, suka tik aplink peiliuką.
  2. Tai mato Kunigas ir Raktininką gina,
  3. Pats griūva ir Gervazui kojas užkabina;
  4. Kaip tik parpuolė, kulkos jau virš jų lakioja.
  5. Vos prašvilpė, o jau Gervazas atsistojo,
  6. Į dūmus puola, galvas jegram dviem nupiauja,
  7. Jau bėga, Raktininkas vejas juos, kaip gaują;
  8. Kiemu jie bėga, juos Gervazas nor pavyti;
  9. Į kluoną lenda, nes ten durys pradarytos,
  10. Gervazas pàskui veik sprandais jų įvažiavo,
  11. Bet ir tamsoj tiksliai jis peiliuku mosavo,
  12. Ir pro duris tik balsas mirštančių girdėjos,
  13. Ir jau tyla; Gervazas vienas čia išėjo
  14. Su kruvinu kardu.
  15. Ir jegrai taip prarado
  16. Tą mūšio lauką, juos bajorai vejas, bado.
  17. Tik Rykovas, palikęs vienas dar ginkluotas,
  18. Garbingai kaujas, neketindams pasiduoti.
  19. Čia Podkomožis jam pasakė aukštu tonu:
  20. »Nežus garbė tau, Kapitone, del pardono!

369 psl.

  1. Narsus, nors nelaimingas, karžygy, kovojai
  2. Tu drąsiai, vienas likęs net nepabijojai,
  3. Tad ginklą atiduoti palieku tau laisvę,
  4. Koveis garbingai, būsi mano tad belaisvis!«
  5. Tie žodžiai Podkomožio Rykovą įveikia,
  6. Ir špagą nuogą, kruviną jis jam įteikia
  7. Ir drąsiai lenkdamasis taria: »Lenkai broliai!
  8. Oi vargas, kad patrankų trūko man ik šiolei!
  9. Gerai Suvorovs sakė: »Rykovai, atminki,
  10. Prieš Lenkus be patrankų eiti nemėginki!«
  11. Ką! jegrai nusigėrė, jiems Majoras leido!
  12. Oi, tas Majoras Plutas, šiandien apsileido!
  13. Komanda jo, tad atsakys jis carui mūsų.
  14. O aš, Pons Podkomoži, jūsų draugas būsiu.
  15. Mūs priežodis yra: jei kas ką smarkiai myli,
  16. Taip pat tas, Pone Podkomoži, smarkiai gilia.
  17. Su jums smagu kovoti ir smagu ulioti,
  18. Tačiau iš jegrų reiktų liautis jau tyčiotis«.
  19. Čia Podkomožis kardą pakelia į šoną
  20. Ir Šaukliui tuoj įsako skelbt visiems pardoną;

370 psl.

  1. Aprišt žaizdas įsako, kiemą nuvalyti
  2. Nuo žuvusių, nelaisvėn gi sveikus varyti.
  1. Ilgai ieškojo Pluto, vienas kito klausė,
  2. Jisai gi buvo dilgėlėse įsirausęs;
  3. Tik pagaliau išlindo jau visai nurimus.
  4. Taip baigės Lietuvoj paskiausias užpuolimas.

Klausimai: Devintoji knyga. Mūšys

1. Kas nulemia mūšį su rusų kareiviais Soplicovo kieme ir kodėl tai juokinga?

Rodyti atsakymą

Mūšį nulemia sena sūrinė. Teisėjas nenorėjo statyti naujos, nes vengė „naujoviškumų“, todėl ji laikėsi ant supuvusio stulpo. Voiskis su Protazu ir kitais nuverčia jį ant Rykovo kareivių, ir rusus sutraiško sūriai, „Balti ir kruvini“. Herojiška kova baigiasi buitiška, net komiška scena, kaip ir visa poemoje aprašyta bajorų kova.

Rašiniui: Istorija

2. Kodėl rusų kareiviai be kovos suima užpuolimo dalyvius?

Pasirink atsakymą

Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.

Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.