Adomas Mickevičius · 1798–1855
Aštuntoji knyga. Užpuolimas
291-331 psl. iš 502·apie 135 min.·6 paaiškinimai·2 klausimai
291 psl.
Voiskio astronomija. – Podkomožio pastebėjimai apie kometas. – Paslaptinga scena Teisėjo kambaryje. – Tadas, norėdamas gudriai išsipainioti, prisidaro didelių rūpesčių. – Naujoji Dido. – Užpuolimas. – Paskutinis šauklio protestas. – Grafas paima Soplicovą. – Puolimas ir skerdynė. – Gervazas rūsininkas. – Užpuolikų puota.
- Prieš audrą skęsta visa ramioje tyloje,
- Kai visą dangų debesys tirštai apkloja,
- Sulaikę vėjus, kai pakilsiant audrą lemia
- Ir žaibo akimis apžiūrinėja žemę,
- O del Perkūno smūgių vietą žiūrinėja –
- Tai Soplicovas tokioj tyloje glūdėjo.
- Ir, rodos, laukta nutikimų ypatingų,
- Nes sielos lyg sapnų šalies tyloj sustingo.
- Po vakarienei, tuoj svečiai ir pats Teisėjas
- Į kiemą vakaru pasigėrėt išėjo,
- Ratu susėdo ant vejos kieme po langu
- Ir dairėsi, ilsėdamies, į aukštą dangų,
- Kuris, atrodė, darėsi nuolat ramesnis,
- Ankštėjo ir vis darės žemei artimesnis,
- Kol jie abu paskendo gilioje tamsoje,
- Kaip du meilužiai: paslaptis senas kartoja,
- Tik pašnabždom išreiškia savo jausmą gilų
- Ir meilės žodžiais kaišo paprastąją tylą –
- Taip vakaro gražioji muzika prabyla.
- Pradėjo ją pastogėj čirpdamas žirgutis,
292 psl.
- Jam pritarė šikšnosparniai sparnais pas kūtes,
- Kuriuos tamsoj vadžioja mažos jų akutės;
- Arčiau tai peteliškės po kelias skrajoja,
- Nes jas balti drabužiai moterų vilioja;
- Ir Zosė nuo savęs baidydama jas pyksta,
- O jos akis, mat, žvakėm laiko – nenustygsta;
- Be to, vabzdžių pulkai dar ore kūliais sukas
- Ir suokia savo dainą įvairiais balsiukais;
- Ir Zosė atskiria tuos tūkstančiuos balselių
- Uodų nepilną toną ir balsus muselių.
- Tai taip tas vakarinis koncertas pradėta,
- Nes muzikai nustato įrankius iš lėto.
- Griežlė smuiku pirmuoju užveda jau solo,
- Jai pritaria tututis pamišky iš tolo,
- Bekasai purpsėdami iš papelkių kyla,
- Ir, kaip būgneliais, viens po kito greit prabyla.
- Vos spėjo tie balsai gerai įsigalėti,
- Du chorai ėmė jiems iš kūdrų tuoj padėti,
- Kaip ežerai Kaukazo kalnuose slaptingi,
- Per dieną tylinti, tik vakarais kalbingi.
293 psl.
- Ta kūdra, kur paviršium rodo tyrą veidą,
- Dejavimą iš dugno lengvą, tylų leido;
- Kita, kuri paviršiumi maurais žaliavo,
- Aistringai liūdną dainą uždainavo;
- Tų kūdrų varlės dainą melodingai traukė,
- Ir jų dainos akordai ramumoje plaukė.
- Vienur tyliai, kitur fortissimo skambėjo,
- Vienur lyg dūsavo, kitur išmetinėjo:
- Dvi kūdros taip kalbėjosi laukuos iš tolo,
- Kaip arfos skambančios slaptingojo Eolo.
- Tamsa tirštėjo. Tik gojely prie klampynės
- Žibėjo žvakėm vilko akys po karklynus;
- Toliau ten, kur dangus lyg žemę sukabinęs,
- Ugnelės matės paliai piemenų nakvynes.
- Tik pagaliau ir mėnuo uždegė žibintą
- Iš šilo eidamas, ir rodėsi, lyg švinta.
- O žemė ir dangus jau prieblandoj nakvojo,
- Kaip tie jaunavedžiai palaimintoj tamsoje.
- Dangus ir žemė taip karštai apsikabinę,
- O jiems mėnulis skleidė šviesą sidabrinę.
294 psl.
- Jau prieš mėnulį žvaigždės pradeda mirgėti,
- Jų tūkstančiai ir milionai jau regėti.
- Žvaigždėms Kastoras ir Poluksas rodo kelią,
- Kuriuos Slavai vadina: Lelė ir Polelė;
- Ir nors vardus žvaigždžių tų kai kurie dar žino,
- Dabar jas Lietuva ir Lenkija vadina.
- Toliau matyt Svarstyklės paliai Paukščių taką.
- Jomis tai Dievas svarstęs (taip senieji sako)
- Mūs žemę, planetas, kai baigė kurti svietą,
- Paskui gi pakabinęs į joms skirtą vietą
- Ir ten palikęs jas padangėje kaboti,
- Kad žmonės pavyzdžiams galėtų jas naudoti.
- Toliau Sietyno ratą tenka pastebėti,
- Kuriuo rugius sijojęs Dievas, kaip per rėtį,
- Kai barstė juos Adomui, tėvui mūs artojų,
- Kuris del nuodėmių prarado puikų rojų.
- Aukščiau vežimas Dovydo klaipytais ratais,
- Ir suka dyseliu į Šiaurės Žvaigždę, matos.
- Tačiau seni Lietuviai sako iškilmingai,
- Kad Dovydo vadint vežimą netikslinga,
295 psl.
- Nes tai vežimas angelų, kad juo važiavęs
- Kadais Liucipierius, kai su Dievu kariavęs,
- Kai zovada pasiekt Dangaus norėjęs angą,
- Kol Mykolas parvertęs jį pas patį Dangų.
- Dabar sulūžęs jis pateko į žvaigždyną,
- O Mykolas Arkangelas taisyt jį gina.
- Taip pat seni Lietuviai dar šį tą pasako
- Apie tą kreivąjį Siaubūną Zodiako,
- (Žinias tas nuo mokytų rabinų jie ima),
- Esą kreivi, ilgi žvaigždžių susipynimai
- Tai ne Siaubūnas, bet žuvis Leviatanas,
- Kad ponams astronomams vien tiktai vaidenas,
- Jog tai Siaubūnas; ta žuvis po tvano žuvo,
- Nes jūrėse vandens permaža jajai buvo;
- Bet tokiai retenybei žemėj pūt netikę,
- Tad angelai padangėj kaulus jos palikę.
- Taip Miro kunigas bažnyčioje sukarstė
- Ir kaulus milžinų ir likučius jų karsto.
- Sens Voiskis tas žvaigždžių istorijas žinojo
- Iš knygų, padavimų ir dažnai kartojo.
296 psl.
- Nors vakarais sens Voiskis matė nepuikiausiai,
- Nestengė jam padėt akiniai net geriausi,
- Tačiau žinojo vietą kiekvienos žvaigždelės,
- Pirštu parodydams, kur randas, kur jos kelias.
- Mažai domėtas šiandien Voiskiu, net ir kūnais
- Dangaus – Rėčiu, Svarstyklėmis ir net Siaubūnu.
- Ir šiandien jau visi domingai tik žiūrėjo
- Į naują svečią, kurs padangėje blizgėjo:
- Kometa buvo ir turėjo baisų dydį.
- Ji pasirodžius vakaruos į šiaurę skrido;
- Rausvai jinai į apverstus Ratus žvairuoja,
- Lyg žvalgos ar Liucipierius dar jais važiuoja.
- Paleidus plaukus siekia jų galais net žemę
- Ir trečdalį žvaigždžių plaukais tais, rodos, semia,
- Ir velka, o pati į Šiaurės žvaigždę taiko,
- Pakėlus galvą, net dairytis nėr jai laiko.
- Ir žvalgėsi kasnakt į ženklą tą lietuviai,
- Ir klausinėjo senių, kaip anuomet buvę,
- Kai rodės tie ženklai. Šis ženklas irgi lemia
- Negera, nes jau šiemet, vos tiktai pritemę,
297 psl.
- Tuoj baisūs paukščiai pagiriuose atsiranda,
- Ir baisiai rėkdami snapus skubiai galanda.
- Dažnai matyta šiemet lakstančius palaukėj
- Šunis, kurie tik žemę rausdami vis kaukė,
- Tai reiškia badą, karą; o sargai giriniai
- Tarp medžių maro mergą vaikščiojant pažinę,
- Kuri aukštesnė už medžius šile klajojus
- Ir kruvina skara kairiojoj rankoj mojus.
- Tijūnas mąstė irgi apie tai, matyti,
- Nors rengės ponui ūkio darbus apsakyti;
- Net raštininkas ekonomo klausinėjo.
- Tik Podkomožis vienas sau ramus sėdėjo.
- Svečiai nutilo, nors jisai dar nekalbėjo,
- Jo tabakinė mėnesienoj jau žibėjo,
- (Visa auksuota, deimantais brangiais sagstyta,
- Ir dar karaliaus Stasio portretas matyti).
- Pabarškinęs, užtraukęs tarė: »Voiski Pone,
- Apie žvaigždes čia daug kalbėjo Jūs Malonė,
- Tai aidas to, ką mes mokyklose girdėję,
- O aš sakysiu tai, ką žmonės man kalbėjo.
298 psl.
- Aš astronomijos klausiau metus du Vilniuj,
- Kur Puzinienė, žinoma visiems, taip kilniai
- Pasielgė, pavedus kaimą ne bet kokį
- Pirkimui teleskopų ir stiklų visokių;
- Ten kunigs Počobutas observatoriavo,
- Kuris ir Akademijoje rektoriavo,
- Kurs teleskopą, katedrą vėliau paliko,
- Nes vienuolyno celė jam labiau patiko,
- Ir mirė ten ramiai. Sniadeckį net garbingą
- Žinojau, nors pasaulinį, bet išmintingą,
- Ir, astronomų nuomone, kometų vietą
- Danguj, – mieste pamaino paprastos karietos;
- Žinia, kad ar sustoja pas karaliaus rūmus,
- Ar bilda užsienin, jei koks dalykas ūmas,
- Tai kas važiuoja? Kur? Ką ten karalius daro?
- Gal siunčia taikytis, o gal paskelbti karą?
- Tai to net nė neklausia. Pamenu iš savo
- Jaunų dienų, kai sau karietoje važiavo
- Braneckis į Jasus: kometą tą aplinkui
- Apsupę buvo Targovicos šalininkai;
299 psl.
- Tai nors politikon kaimiečiai nesikišo,
- Tą mįslę – uodegą – išdavimu išrišo;
- O šiai kometai šluotos vardą davė žmonės,
- Ir sako, kad iššluosianti ji milionus«.
- Į tai linguodams Voiskis tarė: »Pone
- Aukštasis Podkomoži, sako Jūs Malonė
- Man tai, ką dar aš mažas būdamas girdėjau,
- Nors dar tada nė dešimt metų neturėjau.
- Kai teko mūs namuos matyti man velionį
- Sapiehą Šarvo ženklo, tą garbingą poną,
- Kuris vėliau maršalkas buvo karalijos
- Ir mirė būdams kancleriu kunigaikštijos
- Su viršum šimto metų. Prie karaliaus Jono
- Jis kovėsi pas Vieną pulkuose Etmono,
- Galingo Jablonovskio. Kancleris kalbėjo,
- Kad, kai karalius Jons Trečiasis jau sėdėjo
- Ant žirgo, nuncijaus palaiminimus gavęs,
- O kai atstovas Austrų koją jam bučiavęs,
- Paduodams kilpą (to atstovo vardas Vilkas),
- Karalius tarė: »Bet dangus koks šviesiai pilkas!«
300 psl.
- Pažvelgia, o ties galva sukasi kometa,
- Kryptim kuria ateina jėgos Mahometo,
- Iš pat rytų į vakarus. Taip pat pasakė
- Ir Bartochovskis panegyrikę, kai taką
- Kovų jis Orientis Fulmen apgiedojo,
- Kometą paminėjo. Taipgi sužinojau
- Ir veikale Janina, kur garbė velionio
- Aprašoma ir žygiai mūs karaliaus Jono,
- Ten vėliava net atvaizduota Mahometo
- Ir tokią pačią matome tenai kometą«.
- Teisėjas tarė: »Amen! Jūsų nulėmimas
- Tebūna Jono Trečiojo mums atgimimas!
- Yra vakaruose didvyris toks galingas,
- Te ši kometa atveda jį mums laimingai!«
- Į tai lėtai atsakė Voiskis nusiminęs:
- »Kometos lemia karą ir vaidus kaimynams!
- Tai bloga, kad ties Soplicovu ji iškilo
- Ir gal nelaimę lemia arba painią bylą.
- Juk vakar mes turėjom tiek susibarimų
- Medžiojimo metu ir prie atsiskyrimo.
301 psl.
- Asesoriaus su Rejentu barnis nuo ryto,
- O Tado su Grafu teks dvikovą matyti;
- Kadangi ginčas kilo dėliai lokio kailio,
- Tai būčiau priešininkus gal sutaikęs dailiai,
- Jei būtum nesukliudęs, Gerbiamas Teisėjau.
- Aš įvykį įdomų apsakyt norėjau,
- Kurį savom akim anuo metu regėjau,
- Kuris įvyko tarp medžiojimo žinovų,
- Denasų kunigaikščio, Reitano atstovo.
- O buvo taip tenai:
- Pons Generols miestinis
- Atvyko iš Podolės, aplankyt Volinės
- Dvarus ir, rodos, Varšuvon seimuoti vyko.
- Keliu dar lankė bajorus, kurie jam tiko,
- Populiarumui gal. Taigi ilgam sustojo
- Pas poną Reitaną, svečiavosi, medžiojo,
- O Reitanas, kaip žinot, mūsų Naugarduko
- Atstovas, kur tarnavo mano sens tėtukas.
- Tai Reitanas tą kunigaikštį generolą
- Sutikt suprašė daugelį bajorų brolių,
302 psl.
- Teatras buvo (kunigaikštis mėgsta baisiai);
- Dar fejerverką Jatšų Kašicas įtaisė,
- Pons Tyzenhauzas davė muziką, šokėjų,
- Iš Zytelos Oginskis, Soltans atskubėjo.
- Žodžiu, labai triukšmingai tie svečiai uliojo,
- Namuose linksminosi, o miškuos medžiojo.
- Manau, Aukštieji Ponai pamena ar žino,
- Kaip laikosi visa Čartoriskių šeimyna,
- Kurie, nors Jogailaičių kraujo, bet vikrumo
- Medžiot neturi, nors ir ne iš tinginumo,
- Bet del madų ir pripratimų užsieninių;
- Ir generolas mėgo daug labiau knygyną,
- Ponių alkovas, nei medžioklę ar šunyną.
- »Denasų kunigaikštis vokietys lydėjo
- Tą generolą; laikraščiai tada minėjo,
- Kad jis medžiodams Libijoje vienas ėjo
- Prieš tigrą, teturėdams mažą šautuvėlį,
- Del ko tas vokietys puikybėn baisiai kėlės.
- Pas mus tada smarki šernų medžioklė ėjo,
- Ir Reitanas šernienę didelę nudėjo,
303 psl.
- O buvo pavojinga, nes per žingsnį šovė.
- Tad pagyrimai šūviui ilgai nesiliovė.
- Tik vokietys Denasų veik nesidomėjo
- Tais pagyrimais ir po nosia sau murmėjo:
- Kad šūvis vykęs rodo vien tik gerą akį,
- Šiaip ginklas – tvirtą ranką, na, ir to pakako,
- Kad apie savo tigrą, Libiją pradėtų,
- Ir, matės, nori, kad visi tik juo domėtųs.
- Tai ponas Reitanas įgavo blogą ūpą,
- O buvo žmogus greitas, tad garbė parūpo:
- Pons kunigaikšti! kas drąsus, tas ir kovoja,
- Ir šerno tigrui lygūs gali būt pavojai. –
- Ir tuoj su Vokiečiu ko tik nesusipyko,
- Tik, laimei, Generolui nuramint pavyko
- Jų barnį, nors prancūziškai. Ką jie kalbėjo,
- Nesupratau, bet Reitanas – tai įsidėjo
- Giliai į širdį pyktį, kalbą greit nutraukė
- Ir tik okazijos atkeršijimui laukė;
- Paskui to keršto dėliai vos patsai nežuvo,
- Greit jums papasakosiu, kaip tai visa buvo«.
304 psl.
- Čia Voiskis ranką dešiniąją pakylėjo,
- Matyt, tabokos Podkomožio panorėjo.
- Jis ilgai uosto, rodos, lyg nenor kalbėti,
- Gal nor, kad jo kalba labiau susidomėtų;
- Pradėjo. Bet tą kalbą įvykis nutraukė,
- Nors ir visi svečiai kalbos finalo laukė!
- Nes pranešta Teisėjui, kad skubiai atvyko
- Koks žmogus, kurs pranešti tur svarbių dalykų.
- Svečiams pasakęs tad labąnaktis, Teisėjas
- Išėjo, o svečiai taip pat jau gult skubėjo.
- Vieni namuose, o kiti į šieną rausės,
- Teisėjas gi to pasiuntinio žodžių klausės.
- Visi miegojo, vien tik Tadas vaikštinėja
- Po priemenę, nes reikalų svarbių turėjo
- Prie dėdės; tur jam pasakyt, ko tas nežino,
- Prieš gulsiant. Bet duris Teisėjas užrakino
- Ir kalbasi su kuo ten, kažką paslaptinga;
- Tad Tadas, laukdams galo, klausosi domingai,
- Ten girdi – verkia. Kas gi ten iš tikro būtų?
- Tad žiūri jis pro rakto mažąją skylutę;
305 psl.
- Jis mato: Kirminas, Teisėjas ten sielojas
- Suklaupę ir abudu apsiašaroję,
- Teisėjui Kirminas rankas bučiuoti taikos,
- Teisėjas Kirminą už kaklo verkdams laiko,
- Abudu verkia ir abudu ilgai tyli,
- Tik Kirminas negarsiai pagaliau prabyla:
- »Brolau! Kaip Dievas mato, paslaptį dabojau,
- Kurią ik šiolei niekas dar nesužinojo;
- Prisiekiau Dievui ir Tėvynei pasišvęsti,
- Garbės del nuodėmių senųjų neapkęsti,
- Norėjau ir numirt tiktai kaip Bernardinas,
- Ir pavardę slėpiau ne vien tik prieš kaimynus,
- Ir prieš tave ir net, kas aš, sūnus nežino!
- Bet man provinciolas davė sutikimą
- In articulo mortis, prisipažinimui.
- Kas žino, ar sugrįšiu! Kiek gyvent dar liko;
- Dobžinėj gi, Brolau, jau kažkas atsitiko!
- Prancūzas dar toli, dar žiemą reik pralaukti,
- Bajorai gi pergreitai taiką gal nutraukti.
- Perdaug aš gal kalbėjau apie sukilimą!
306 psl.
- Gal nesuprato! Raktininkas gi jau imas
- Uždegti gaisrą! Grafas šiandien jau Dobžinėj!
- Nestengiau perspėt, o ką veikia ten, kas žino:
- Mane atspėjo senis Mackus, tad turėjau
- Ten neit, nes Raktininkui jei prasikalbėjo,
- Tai man peiliukas! Del manęs tai būtų niekis,
- Bet tuomet sukilimas eitų jau ant niekų.
- Tačiau dabar ryžaus vis tiek tenai nuvykti,
- Nors žūčiau; nes tenai gal bloga atsitikti!
- Lik sveikas, mielas Broli, man jau reik skubėti.
- Jei žūsiu, tai už vėlę jau atsidūsėti
- Galėsi, nes žinai; o jeigu karas būtų,
- Kovoki, kad Soplicų vardas nepražūtų!«
- Akis nušluostęs, apsitvarkęs, atkabino
- Čia Kunigas iš lengvo šoninę langinę,
- Matyti buvo, kai į daržą jis iššoko.
- Teisėjas ilgai krėsle verkdams neatoko.
- Palaukęs valandėlę Tadas baladoja;
- Jam atidaroma, prieš dėdę tad sustoja:
- »Dėdukai, tarė, mano brangus Geradėjau,
307 psl.
- Tik kelios dienos čia esu, jos greit praėjo;
- Nespėjau net namais, tavim atsigėrėti,
- O jau turiu išvykt, nes reikia man skubėti,
- Tuojau, Dėdukai, ir vėliau, rytoj iš ryto.
- Juk žinot, kautis su Grafu jau nustatyta.
- Dalykas mano kautis, jis tad pavadinta.
- Bet dvikova Lietuvoje juk dar užginta,
- Tad reikia jot į Varšuvos kunigaikštiją.
- Taip, Grafas fanfaronas, bet kovos nebijo:
- Atvyks į skirtą vietą, nors ir tektų mirti,
- Tai atsilyginsim; o jei bus Dievo skirta, –
- Ten pas krantus Lososnos bus jam atsaikuota,
- Paskui gi vyksiu aš į brolišką rikiuotę.
- Girdėjau, tėvas taip testamente man skyrė,
- Tik kas jį pakeitė, ik šiol dar nepatyriau«.
- »Tadukai, tarė dėdė, gal karštai tik maudė
- Mažam tau esant, kad kraipais, kaip lapė, gaudant,
- Kai pėdas mėto, imdamos šunis prigauti?
- Na, iššaukėm, tai, žinoma, reikės ir kautis.
- Bet kam gi joti nepamąsčius taip iš karto?
308 psl.
- Juk paprotys – prieš dvikovą reik priešams tartis.
- Gal Grafas deprekuot atvyks, atsiprašyti,
- Dar gal su dvikova visaip pasidaryti.
- Gal koks gylys piktesnis Tamstą čia įgylė,
- Tai atvirai nupasakok man visą bylą.
- Aš senas, bet juk širdį jauną aš turėjau,
- Esu juk dėdė (čia brolėną glostinėjo).
- O man pasakė jau mažasis šis pirštelis,
- Kad su ponioms eini jau į kabalų kelią.
- Dabar ponioms jaunieji greitai galvas suka!
- Tad visa atvirai man pasakyk, Tadukai«.
- »Tiesa, pasakė Tadas, imdams rausti, balti,
- Yr priežasčių, Dėduk, ir gal iš mano kaltės!
- Klaida! nelaimė! bet sunku jau pataisyti!
- Ne, Brangus Dėde, negaliu jau čion laikytis!
- Klaida jaunystės, ir Dėduk neklausinėki,
- Greičiau palikt tik Soplicovą palinkėki«.
- »E! tarė dėdė, meilės matosi čia ūpas!
- Tiesa, mačiau, Tamstelė vakar kramtė lūpas,
- Iš paniūrų žiūrėdams į akis merginai,
309 psl.
- Jinai taip pat, mačiau, turėjo rūgščią miną.
- Žinau tuos kvailumus, kai ten vaikų porelė
- Pamilsta, tai nelaimių tiek ten širdį gelia!
- Čia džiaugias, kaip tik moka, čia staiga nuliūsta,
- Čia, Dievas žino kam, tuoj susipykt panūsta,
- Čia stovi kampuose, žodžiu net neprabyla,
- O kartais net ir bėgti į laukus pakyla.
- Ir jei toks raptus judviem jau dabar užėjo,
- Tai būkit kantrūs, o sutaikys jus Teisėjas;
- Tad aš dabar imuosi judviejų dalyko.
- Žinau tuos kvailumus, ir man taip atsitiko,
- Buvau juk jaunas. Tark tad visa; pažiūrėsim
- Ir atvirai abudu gal susikalbėsim«.
- »Dėduk, pasakė Tadas (ranką jam bučiuodams
- Ir rausdams), pasakysiu tiesą nenuduodams.
- Panelę Zosę, Mielas Dėde, pamylėjau,
- Nors vos tik porą kartų ją ik šiol regėjau;
- O, kalba, Dėdė perša man Podkomožaitę,
- Turtingą gražią ir išauklėtą panaitę.
- Tad vietoj Zosės Oną negalėčiau vesti,
310 psl.
- Nes prievartos širdis negali juk pakęsti!
- Be meilės vedus reiktų antrąją mylėti.
- Tai reikia išvažiuot, gal laikas stengs padėti!«
- »Tadukai, dėdė tarė, keistas juk dalykas,
- Mylėti ir pamest, jei kas ten nepavyko!
- Gerai, teisybė; būtum gi kvailai padaręs
- Važiuodams. O Tamstelė ką į šitai taria,
- Jei Zosę aš peršu? Na, šoki iš linksmumo!«
- Čia Tadas tarė: »Geradėjo toks gerumas
- Nustebina. Bet ką? Malonė Geradėjo
- Be pasekmių, nes gal jau pervėlai atėjo!
- Nes pana Telimena nebeduos man Zosės!«
- »Prašysim«, tarė dėdė.
- »Niekas jau iš josios
- Neišprašys, pasakė Tadas, aš važiuoju
- Tuojau, rytoj, Dėdukai Miels, ir negaišuoju.
- Kai tik palaiminimą iš Dėduko gausiu,
- Kunigaikštijon tuoj ryt rytą iškeliausiu«.
- Teisėjas pyksta, žodžių Tado lyg negirdi:
- »Tai taip man atviras? parodei taip man širdį?
311 psl.
- Iš karto dvikova, paskui jau meilė randas
- Ir išvažiavimas, – ne! velnias čia dar lando.
- Jau man kalbėta, Tamstos aš žingsnius sekiojau!
- Melagis Tamsta, tik už nosies dar vadžioji!
- O kam gi vakarais anąsyk vaikštinėjai?
- Kam, kaip seklys, prie dvaro sienų slankinėjai?
- Tadukai! Jeigu Zosę Tamsta suviliojai
- Ir, pienburni, pabėgti nori ik rytojui,
- Tai Tamstai nepavyks! mylėsi – nemylėsi,
- Aš Tamstai pasakau, kad Zosę vest turėsi,
- O ne tai pančių – stosi tuoj man pas altorių!
- Ir mini dar jausmus! ir ko širdis ten nori!
- Melagis Tamsta! pfe! Aš Tamstai, pons Tadukai,
- Ausinių duosiu, ištardysiu, teks, ko trūko!
- Nusikamavus šiandien, ėmė net sopėti
- Man galvą; jis dar čia neduos man pasilsėti!
- Eik Tamsta gult!« Čionai pasišaukė tuoj Šauklį,
- Kuris kas vakaras nutaiso jį kaip auklė.
- Tylus išėjo Tadas, primindamas tą kalbą
- Dėduko ir galvojo, kur čia rast pagalbą;
312 psl.
- Išbartas pirmą kartą! – Puikiai jis suprato,
- Ką sakė Dėdė, ir jo pusėj tiesą matė.
- Ką veikt? Jei Dėdė Zosei visa pasakytų?
- Prašyti rankos? Telimena, kaip manytų?
- Ne, – jautė, – Soplicove jo nesulaikytų.
- Taip susimąstęs vos tik porą žingsnių žengė,
- Užstojo kažkas kelią; net pažint nestengė:
- Visa balta, aukšta, išdrikusi, laibutė,
- Prie jojo ėjo, mažą tiesdama rankutę,
- Kurią šviesa mėnulio darė ypatinga,
- Ir prisiartinus pasakė: »Nedėkingas!
- Ieškojai mano žvilgsnio, o dabar jo vengi,
- Ieškojai žodžių mano, o dabar tau spengia
- Ausis jie, lyg nuodais tau mano žodžiai byra!
- Gerai man, juk žinojau, kad esi tu vyras!
- Be koketerijos tave apdovanojau,
- Laimingu padariau, ir taip atsidėkoji!
- Įgijęs širdį moteries tuoj užkietėjai;
- Pergreit ją pavergei, tad niekint jau pradėjai!
- Gerai man taip! Po šito smūgio nelaimingo,
313 psl.
- Žinok, labiau nei tu, laikau save niekinga!«
- »Na, Telimena, tarė Tadas, nepertvirtą
- Turiu aš širdį, bet aš ir nenoriu skirtis,
- Tačiau žinai, žingsnius mūs ima jau skaityti,
- Tad kaipgi atvirai? juk žmonės ką sakytų?
- Tai, dievaži, juk nedailu ir nuodėminga«.
- »Oi, nuodėmė – nusijuokė ji satyringai –
- Nekaltas! Avinėlis! Moteries net vietoj
- Iš meilės nežiūriu kalbų kokių nors svieto,
- Nors ir pasmerktų, – tu gi vyras! reik atminti,
- O kas gi jums, jei tektų ir prisipažinti,
- Kad turima kartu net dešimtį romanų,
- Sakyki, ar meti jau?« – Aiksi jau, verkšlena.
- »Na, Telimena, tarė Tadas, argi tiktų,
- Kad vyras mano metų Lietuvoje liktų,
- Mylėtųs, sveikas būdamas gyventų kaime,
- Kai daugelis aukoja net šeimynos laimę
- Ir bėga užsienin į tautinę rikiuotę?
- Jei ir norėčiau, negaliu pats deciduoti:
- Testamente įsakė tėvas, kad tarnaučiau
314 psl.
- Lenkų pulkuos, tik Dėdės sutikimą gaučiau,
- O Dėdė leidžia, tad rytoj turiu išvykti,
- Kitaip negali, Telimena, jau įvykti«.
- »Aš, tarė Telimena, negaliu garbingo
- Užkirst tau kelio, tapti tau pilnai laimingu!
- Esi juk vyras, rasi kitą ten meilesnę
- Sau širdžiai, rasi ten gražesnę, turtingesnę!
- Tiktai turiu žinoti prieš atsiskyrimą,
- Kad meilė buvo tavo prie manęs šlijimas,
- Kad tavyje tikrosios meilės jausmas kilo;
- Žinosiu, kad mane manasis Tadas myli!
- Te dar tą kartą tavo »myliu« išklausysiu,
- Širdy paliksiu jį, mintyse įrašysiu,
- Lengviau atleisiu, jei ir teks tave pasmerkti,
- Atminus, kad mylėjai!« Ir pradėjo verkti.
- Čia Tadui matant, kad taip verkia nabagėlė
- Ir prašo vien tik tokio menko dalykėlio,
- Jį susijaudinimas, gailestis apniko,
- Ir jei širdies paklausęs būtų, kas įvyko,
- Tai kaži, ar galėjęs būtų net atspėti,
315 psl.
- Ar myli ją, ar ne. – Tad ėmė taip kalbėti:
- »Te, Telimena, užmuša mane griaustinis,
- Jei netiesa, kad pamilau tave pažinęs,
- Ar pamylėjau. Trumpos buvo valandėlės,
- Bet tiek saldžių jos malonumų man sukėlė,
- Kad tapo pavergtos joms mintys mano visos,
- Ir, dievaži, per visą amžių ten laikysis«.
- Čia kaklą Telimena Tadui apkabino:
- »Tik to telaukiau! myli mylimas vaikinas!
- O jau rengiaus kitan pasaulin šiandien vykti;
- Bet jeigu myli, ar gali mane palikti?
- Atidaviau tau širdį ir turtus dar gausi,
- Visur su tavim eisiu; bus net ir toliausiai
- Su tavim miela! nes net tyrlaukius baisiuosius,
- Žinok, paverčia meilė į sodus gražiuosius«.
- Jėga čia Tadas jau iš jos pasiliuosavo:
- »Kaip, tarė, kur gi eisi? kur gi protas tavo?
- Drauge? kareivis prastas būsiu, argi dora
- Su marketanka vilktis!« »Eisim pas altorių«,
- Pasakė Telimena. »Niekados! sušuko
316 psl.
- Čia Tadas. Meilės man, pačios tenai dar trūko;
- Nevesiu. Niekis! Kaip gi vesti man, atminki!
- Ne, mano miela, pamąstyk! nusiraminki!
- Aš tau dėkingas, bet juk vesti dar ik šiolei
- Nesižadėjau. Taip mylėkimės – iš tolo.
- Keliauju tuoj iš čia, ilgiau nepasiliksiu,
- Sudie, manoji Telimena, ryt išvyksiu«.
- Pasakė, apsisuko, skrybėlę jau dėjos,
- Bet Telimena baisiai jau į jį žiūrėjo
- Akim ir veidu it Medūzos galva. Tadas
- Sustojo, nes jos vaizdas lyg akis jam badė:
- Nubalus, nejuda, lyg būt suakmenėjus,
- Kaip kardą, ranką tiesdama prie jo priėjo,
- Nutaikius į akis, pirštu: »Tegu taip būna!
- Suriko, to norėjau! tu, gyly siaubūno!
- Širdie tu driežo! Nors aš tavo paviliota,
- Asesorių ir Grafą, Rejentą be proto
- Paniekinau. Dabar meti mane našlaitę!
- Tai niekis! vyras tu, o jūs tai ir neskaitot
- Net nuodėme, jūs galit laužyt net tikybą
317 psl.
- Ir biauriai taip meluoti! Padariau žvalgybą
- Prie dėdės durų! Mat, tau Zosė, tas vaikutis
- Į akį puolė! Tad niekingas, pasipūtęs
- Jos sieki? Vos tik vieną vargšę suviliojai,
- O tuoj jau naują auką sau susiieškojai!
- Na, bėk, bet su tavim eis mano prakeikimas,
- Ar lik, paskelbsiu tavo aš prasižengimą.
- Kitur nevyks taip, kaip su manim nelaiminga!
- Šalin! smerkiu! melagi, žmogau tu niekingas!«
- Bajoras, dar Soplica, tokį užgavimą
- Išgirdęs, sudrebėjo iš susikrimtimo,
- Pabalo visas, kūnu šiurpuliai nuėjo,
- Ir, taręs: »Kvaila!«, kojom smarkiai sutrepsėjo.
- Nuėjo, bet tie baisūs žodžiai jį kankino,
- Juos užtarnavęs jautė širdyje vaikinas;
- Prieš Telimeną savo didžią kaltę jautė
- Ir sąžinė už tai jį vertė atgailauti;
- Tačiau dabar jis ja visai pasibiaurėjo.
- O Zosė! juk prieš ją jis gėdytis turėjo.
- Ta Zosė taip graži, maloni ir jaunutė!
318 psl.
- Jei tik ne velnias, tai pati galėjo būti,
- Juk dėdė piršo. Bet, nelaimė, jis paslydo,
- Meluoti ėmė ir sukėlė tiek pavydo!
- Taip, išbarimą, pasmerkimą jis pajuto,
- Suardė ateitį! Argi taip lemta būtų?
- Atėjo tik pagalbon toj minčių audroje
- Mintis nusiramint paskelbtoj dvikovoje:
- »Užmušti Grafą! nevidoną! jis sušuko,
- Ar žūt pačiam!« Bet kam? atsakymo jam trūko.
- Ir tas piktumas, kaip akimirkoj atėjo,
- Taip išsisklaidė. Atgailaut jis vėl pradėjo.
- Jis manė: »Jei iš tikro būtų tai teisinga,
- Kad Grafas Zosę myli, tai ar išmintinga
- Kliudyt? Tikrai, gal Grafas jaučia meilę tyrą
- Prie Zosės? Gal jinai jį skyrė sau jau vyru?
- Kokia teise galiu ardyt susituokimą
- Ir pats bedalis ruošt jų laimės suirimą?«
- Jau desperuoja, kur jam dingti, pats nežino.
- Pabėgti greit – bet kur? Tik gal į kapinyną!
- Sugniaužęs kumščią tad prie kaktos drūčiai laikė
319 psl.
- Ir bėgdams į laukus tiesiog į kūdras taikė,
- Kurios plačiai telkšojo. Jų žalsvoj mėlynėj
- Akis įsmeigęs, godžiai traukė į krūtinę
- Jų drėgną kvapą net į burną išsižiojęs;
- Nusižudyti norą čia susigalvojo,
- Nes širdyje, galvoj skausmai taip susipynė,
- Jog net panūdo prisigirdyti dumblyne.
- Bet Telimena, išvaizdą jo pastebėjus,
- Pamanė, kad visaip čia pasibaigt galėjo,
- Tad bėgo paskui, nors pikta, bet prisigirdyt
- Neleisti ryžos, nes ji buvo geraširdė.
- Jai gaila, kad jau Tadas kitą pamylėjo,
- Nubausti geidė, bet žudyt jo nenorėjo.
- Iškeltoms rankomis iš karto bėgo tyliai,
- Paskui suriko: »Stok! na, myli, ar nemyli!
- Važiuok sau, vesk! bet stok!« Bet jis į tai nebojo
- Ir tik pasiekęs kūdrų krantą apsistojo!
- Gal buvo lemta taip, bet iš to pačio šono
- Atjojo Grafas, o džokejai sekė poną;
- Bet apgaubtas nakties šviesumo ypatingo
320 psl.
- Ir tos harmonijos orkestrų stebuklingos,
- Tų chorų, kur kaip arfos skelbėsi Eolo
- (Tik lenkų varlės groja taip gražiai ik šiolei),
- Užmiršęs apie žygį, žirgą tuoj sulaikė
- Ir tik pagauti kūdrų tonus ausį taikė.
- Akis vadžiojo po laukus, dangaus skliautuose,
- Gal rengės atvaizduot tai visa piešiniuose.
- Tikrai, apylinkė visa labai vaizdinga!
- Dvi kūdros, rodės, meilės sapnuose sustingo
- Kaip du meilužiai: jų vienos viršuj matyti
- Šviesa mėnulio, ji kaip žydinti mergytė;
- Kita gi kiek tamsesnė, panaši vaikinui,
- Kuriam plaukų pūkai jau veidą padabino.
- Pirmajai aukso smiltys plakasi krantuose,
- Lyg būt plaukai auksiniai, antrąją gi juosia
- Supurę gluosniai, tankūs ir leini karklynai,
- Abi gi kūdras supa pievų žaliumynai.
- Iš jų dvi srovės bėga, ieško bendro kelio,
- Į griovį puola ir sudaro ten upelį;
- Nupuola, bet nenyksta, nes griovy tamsumą
321 psl.
- Bangų dabina mėnesėlio auksuotumas;
- Vanduo srovelėmis ramiai tolyn keliauja,
- Į sroveles gi mėnuo svaido pilna sauja
- Vis spindulius, kurie žemai dar mirksi, rusi.
- Pagriebęs neša juos tolyn vanduo skubusis,
- Tai svaido vėl jų saujas mėnuo nuostabusis.
- Manytum, kad pas kūdrą sėdi Svitezytė,
- Ir į indelį kiaurą jos viena rankytė
- Vis pilsto burtus, o kita iš prikyščiukės
- Dabinti ima srovę aukso trupiniukais.
- Toliau iš griovio jau ištrūkęs upeliukas
- Visai nurimsta, bet tuojau į šoną sukas,
- O viršumi ramių jo, mirgančių srovelių
- Vis tiesias ta mėnulio mirganti švieselė.
- Kaip tas žaltys, žemaičiams žinoma gyvatė,
- Lyg rodos miega, lyg kas dedasi, nemato,
- O šliaužia, nes čia auksu, sidabru čia žiba,
- Ir štai pranyksta lapų, samanų gilybėj;
- Taip tas upelis slėpėsi toliau alksnyne,
- Kuris padangėj rodė juodąją tankynę,
322 psl.
- Kurioj atskirti medį akys neįstengia
- Ir, rodos, lyg ten vėlės į padangę žengia.
- Tarp kūdrų dviejų slepiasi malūnas senas,
- Kurs, kaip globėjas, pažiūrėt tvarkos kretena
- Į sodą; rūpi, ar globojamas vaikinas
- Neglebėkščiuojas ten, tad eidams net grasina;
- Taip tas malūnas savo samanotą veidą
- Sujudino ir kumščias – girnas jau paleido,
- Vos ratai jo dantuoti tik judėt pradėjo,
- Tuoj kūdrų meilios kalbos jau nebeskambėjo,
- Pažadino ir Grafą.
- Grafas tuoj pažino
- Pas kūdrą stovint Tadą, greit tad pavadino
- Džokejus, šaukdamas: »Už ginklų! griebkit jįjį!«
- Tuoj Tadas pasijuto jųjų viduryje,
- Visi tuojau į dvarą zovada įjojo.
- Sargai jau rėkia, žmonės kyla, šunes loja.
- Pašoka greit Teisėjas ir kieme išvysta
- Ginkluotą būrį, gal plėšikai? bet pažįsta
- Tuoj Grafą. »Kas čia?« klausia. Grafas užsimoja
323 psl.
- Kalaviju, bet prieš beginklį tuoj sustoja.
- »Soplica! tarė, prieše giminės manosios,
- Atsiskaitysi iš senosios ir naujosios
- Man praeities už turtų mano pagrobimą,
- Pirmiausia gi už vardo mano įžeidimą!«
- Bet čia stebėdamos žegnojasi Teisėjas:
- »Na, Vardan Tėvo! tpfu! Pons Grafe Geradėjau!
- Na, dievaži, ar tinka Tamstos prigimimui,
- Išauklėjimui ir pasaulyje reiškimui
- Užpult? Užgauti nesiduosiu!« Bet džiokejai
- Gerai ginkluoti supo iš šalių Teisėją;
- Iš tolo būdams Voiskis rankoj peilį laikė
- Ir Grafui į akis žiūrėdamas jau taikė.
- Jau rengtasi kovot, bet nedavė Teisėjas,
- Nes pervėlu jau buvo, naujas priešas ėjo:
- Jau šūvis pasigirdo artimam alksnyne!
- Žirgų jau kojos tiltu darė sutartinę
- Ir tūkstančiai balsų: »Soplicą pulti!« šaukė.
- Atsiminė Teisėjas, kaip Gervazas laukė
- To balso. Grafas tarė: »Pasiduok, Teisėjau,
324 psl.
- Nes mūs čia daug, tuoj bus ir mano padėjėjai«.
- Asesorius pribėgęs šaukė: »Areštuoju
- Jo Imperatoriaus Galios vardu aukštuoju.
- Nurimk, pons Grafe, nes kariai tuoj gal atkakti!
- Žinai Pons, kad tasai, kurs drįsta pulti naktį,
- Įstatymas juk tūkstantis du šimtai mini,
- Kad...« Grafo smūgis čia ant žemęs jį parskynė.
- Asesorius į dilgėles staiga pargriuvo,
- Visi pamanė, kad jis sužeistas, ar žuvo.
- »Matau, Teisėjas tarė, užpuolimą lemia«.
- Visi pabūgo, – o parpuolusi ant žemės
- Labiausiai verkė Zosė pas Teisėjo kojas,
- Kaip vaiks spilkutėms žydų badomas vaitoja.
- Tuo tarpu Telimena tarp žirgų įsmuko
- Ir lauždama rankas į Grafą atsisuko:
- »Del savo vardo! – leido balsą išgąstingą,
- Paleidus plaukus, akys, rodės, lyg sustingo. –
- »Del visa šventa prašom puolusios ant kelių!
- Ar drįsi atsakyt šauksmams ponių, panelių?
- Beširdi, mus pirmiau turi tad nužudyti!«
325 psl.
- Apalpus griuvo. – Grafas griebės ją laikyti,
- Sumišęs ir nusistebėjęs šita scena:
- »Ne, pana Zofija ir pana Telimena,
- Pasakė, kardas šis beginklių nekankina,
- Tik bus belaisviais mano Soplicų šeimyna.
- Italuos taip dariau, turėdams žygį tokį,
- Kai ėmėme Sicilijoj Birbante-rokką,
- Kai paėmiau stovyklą nuožmiąją plėšikų,
- Ginkluotus išmušiau, kiti gyvi paliko,
- Jie ėjo paskui ir triumfą man dabino,
- Paskui pas Etną tik pakorėm juos kalnyne«.
- Tame Soplicų laimė buvo kuo didžiausia,
- Kad Grafas su džokejais buvo ant geriausių
- Žirgų ir kad bajorai buvo kiek pairę,
- Ir juos paliko Grafas gan toli ten girioj,
- Džiokejų gi būrys klusnus gan susidarė,
- Tai buvo lyg kariuomenė jau reguliarė,
- Bajorai gi dar laikės papročių senųjų,
- Tad priešus kardavo karingai ant greitųjų.
- Atvėsti Grafas spėjo po visų piktumų
326 psl.
- Ir ryžos baigti kovą be didžių žiaurumų.
- Tad giminę Soplicų liepė uždaryti
- Dvare ir dar sargybą, saugot, pristatyti.
- Jau »Pult Soplicą!« girdisi. Bajorai urmu
- Apsupę dvarą, paima jį greitai šturmu,
- Nes vadas suimtas ir įgula iškrikus;
- Bet pergalėtojai juk kautis čia atvyko.
- Tad ieško priešo; rūmuos jau sargyba buvo,
- Tai bastos po palivarkus ir po virtuvę. –
- Ten puodai, valgių kvapas ir ugnis prigesus,
- Ir šunes kaulus jau tarpu savęs tik tąsos.
- Kariams tuoj mintys keičias, daros kitas ūpas,
- Piktumas tyla, valgis daugeliui jau rūpi.
- Juk šiandien maršas ir seimelis net įvyko,
- Tad »Valgyt! valgyti!« visi kartu suriko;
- Kiti dar šaukė: »Gerti! gerti!« Taip bajorai
- Kartojo: gerti, valgyt, lyg tau būtų choras.
- Ir atsirado, kaip sutartinuos aiduose,
- Ir noras gert, ir noras valgyti pilvuose.
- Vos spėta tik šį balsą armijai paduoti,
327 psl.
- Visi tuoj pasiryžo apsifuražuoti.
- Gervazas kambarius Teisėjo jau pasiekė,
- Bet teko trauktis, nes tenai neleido nieko
- Sargyba; tad nestengdams priešo tuoj nukauti,
- Sumanė Grafui nors kitaip pasitarnauti.
- Pažino teisę jis ir papročius senuosius,
- Tad nor užtikrint Grafui tuos turtus naujuosius
- Legaliai ir formaliai; Šauklio ieško, šaukia,
- O radęs jį tuoj iš užukrosnio ištraukia,
- Tvirtai nutvėręs jį į kiemą taračkina
- Ir pirm pradėdams kalbą peiliuku grasina:
- Šaukly, pons Grafas drįsta pono paprašyti,
- Kad Tamsta teiktumeis bajorams paskaityti
- Tuoj Grafo intromisiją į šitą pilį,
- Soplicų dvarą ir paskelbtum visą bylą
- Kaip reik: cum laucis, giris et cum ribiebus,
- Kaimietibus, vaitietis et omnibus rebus,
- Et quibusdam aliis. Kaip žinai, taip loki! –
- Tik neapleisk!« »Pons Raktininke, dar sustoki! –
- Protazas drąsiai tarė, – visa padarysiu,
328 psl.
- Įsakymą man duotą noriai paskaitysiu,
- Bet perspėju: įstatymas neturi galios,
- Jei prievarta paskelbtas naktį, ne iš valios«.
- »Kur, tarė Raktininkas, prievarta, Tamstele?
- Prašau gražiai, o jei tamsu, tai tuoj, įskėlęs
- Ugnies aš peiliuku, pašviesiu ant patyčių,
- Ir Tamstai bus šviesu, kaip dešimty bažnyčių«.
- Šauklys čia tarė: »Gervazėli, kam burnoti?
- Esu Šauklys, ne mano reikalas galvoti?
- Juk žinoma, kad Šauklį pusės tik paprašo,
- Diktuoja jam ką nor, jis skelbia ir užrašo.
- Šauklys atstovas teisės, o tokių nebaudžia;
- Tad nežinau, kodel tik man laisvam būt draudžiat.
- Rašyčiau aktą, tik žibinto nėr lig šiolei,
- Dabar turiu visiems paskelbt: Nurimkit, Broliai!«
- O kad garsiau būt, nužiūrėjęs rąstų krūvą
- (Pas sodą, paliai statinius tie rąstai džiūvo),
- Ant jų užšoko, ir lyg vėjas būt nupūtęs,
- Pranyko. Girdi, kad kopūstuose jo būta,
- Jau mato tarp tamsių kanapių galvą jojo,
329 psl.
- Tik mirga ten konfederatka jo baltoji.
- Iššovė Ąsotėlis, bet jam nepavyko
- Tamsoj; Šauklys tuo tarpu apyniuos pranyko.
- Visi išgirdo: »Protestuoju!« Jis gi žino,
- Pabėgsiąs, nes šalia karklynai ir klampynė.
- Ta protestacija – tai šūvis paskutinis,
- Kurs nuskamba aidu, nes niekas jau negynė,
- Užvaldė priešai visą jau Soplicų dvarą.
- Bajorai ima grobti, pokylį jau daro.
- Pirmiausia Krapintojas tvartą atsidaro
- Ir tuoj užkrapina dvi telyčias ir jautį,
- Ylutė ėmė kiaulininke jau kariauti,
- Du meitėliu ir paršų keletą padūrė,
- O Skustuvėlis savo skustuvėlio žiūri,
- Ar dar aštrus. Jau ir paukščius naikint pradėjo:
- Žąsis, kur Romai Gallus pergalėt padėjo,
- Negerbia; vietoj Manlijaus jau Ąsotėlis
- Paukštyne baisų riksmą išgąsčio sukėlė,
- Taip smarkiai dirbo, kad pūkais net apsivėlė.
- Jam veltui žąsys šnypščia, galvas priekin kiša,
330 psl.
- Jis gyvas ir negyvas sau prie juostos riša.
- Apsikabinęs paukščiais bėga toks pūkuotas,
- Lyg vežime be ratų, lyg sparnais važiuotų,
- Tai vėl atrodo lyg pikta dvasia sparnuota.
- Tačiau didžiausią piūtį vištininke daro
- Sau viens Greblys, net aklinai duris uždaręs:
- Nuo laktų griebęs paukštį, galvą jam tuoj suka,
- Nežiūri jis nei kuodžių, nei linksmų gaidukų;
- Visas paeiliui smaugia ir į krūvą krauja,
- Nors Zosė lesino jas kruopų pilna sauja.
- Grebly nelemtas, ką gi veikt paskui pradėsi!
- Juk Zosės perprašyt tikrai jau negalėsi.
- Gervazas atsiminęs senąją gadynę,
- Draugėn tris juostas nuo kontušų sukabino
- Ir iš rūsių Soplicos vieną paskui kitą
- Tuojau bačkas alaus, degtinės, vyno rito.
- Atkimšo vienas tuoj, kitas pilin dangino
- Bajorai-skruzdės, Grafui pilį sugrąžinę.
- Tenai visi bajorai šiąnakt jau nakvoja,
- Ten įtaisyta Grafo stovykla svarbioji.
331 psl.
- Jau verda, kepa, malkos tik liepsnoja, pleška,
- Stalai nuo valgio linksta, vynas liejas, teška;
- Bajorai nor tą naktį valgyt, gert, dainuoti...
- Bet iš palengvo ima žiovaut, snauduliuoti;
- Paeiliui merkias akys, ir būrys ik vieno
- Giliai suminga: tas pas tvorą, tas pas sieną,
- Tasai pas puodą guli, tas pas jaučio pusę.
- Visus užvaldė miegas, karžygys ramusis.
Klausimai: Aštuntoji knyga. Užpuolimas
1. Ką perspėja Protazas, kai Gervazas verčia jį naktį skelbti Grafo teises?
Rašiniui: Valdžia
2. Kodėl rusų kareiviai be kovos suima užpuolimo dalyvius?
Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.
Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.