Adomas Mickevičius · 1798–1855

Aštuntoji knyga. Užpuolimas

291-331 psl. iš 502·apie 135 min.·6 paaiškinimai·2 klausimai

291 psl.

Voiskio astronomija. – Podkomožio pastebėjimai apie kometas. – Paslaptinga scena Teisėjo kambaryje. – Tadas, norėdamas gudriai išsipainioti, prisidaro didelių rūpesčių. – Naujoji Dido. – Užpuolimas. – Paskutinis šauklio protestas. – Grafas paima Soplicovą. – Puolimas ir skerdynė. – Gervazas rūsininkas. – Užpuolikų puota.

  1. Prieš audrą skęsta visa ramioje tyloje,
  2. Kai visą dangų debesys tirštai apkloja,
  3. Sulaikę vėjus, kai pakilsiant audrą lemia
  4. Ir žaibo akimis apžiūrinėja žemę,
  5. O del Perkūno smūgių vietą žiūrinėja –
  6. Tai Soplicovas tokioj tyloje glūdėjo.
  7. Ir, rodos, laukta nutikimų ypatingų,
  8. Nes sielos lyg sapnų šalies tyloj sustingo.
  9. Po vakarienei, tuoj svečiai ir pats Teisėjas
  10. Į kiemą vakaru pasigėrėt išėjo,
  11. Ratu susėdo ant vejos kieme po langu
  12. Ir dairėsi, ilsėdamies, į aukštą dangų,
  13. Kuris, atrodė, darėsi nuolat ramesnis,
  14. Ankštėjo ir vis darės žemei artimesnis,
  15. Kol jie abu paskendo gilioje tamsoje,
  16. Kaip du meilužiai: paslaptis senas kartoja,
  17. Tik pašnabždom išreiškia savo jausmą gilų
  18. Ir meilės žodžiais kaišo paprastąją tylą –
  19. Taip vakaro gražioji muzika prabyla.
  20. Pradėjo ją pastogėj čirpdamas žirgutis,

292 psl.

  1. Jam pritarė šikšnosparniai sparnais pas kūtes,
  2. Kuriuos tamsoj vadžioja mažos jų akutės;
  3. Arčiau tai peteliškės po kelias skrajoja,
  4. Nes jas balti drabužiai moterų vilioja;
  5. Ir Zosė nuo savęs baidydama jas pyksta,
  6. O jos akis, mat, žvakėm laiko – nenustygsta;
  7. Be to, vabzdžių pulkai dar ore kūliais sukas
  8. Ir suokia savo dainą įvairiais balsiukais;
  9. Ir Zosė atskiria tuos tūkstančiuos balselių
  10. Uodų nepilną toną ir balsus muselių.
  11. Tai taip tas vakarinis koncertas pradėta,
  12. Nes muzikai nustato įrankius iš lėto.
  13. Griežlė smuiku pirmuoju užveda jau solo,
  14. Jai pritaria tututis pamišky iš tolo,
  15. Bekasai purpsėdami iš papelkių kyla,
  16. Ir, kaip būgneliais, viens po kito greit prabyla.
  17. Vos spėjo tie balsai gerai įsigalėti,
  18. Du chorai ėmė jiems iš kūdrų tuoj padėti,
  19. Kaip ežerai Kaukazo kalnuose slaptingi,
  20. Per dieną tylinti, tik vakarais kalbingi.

293 psl.

  1. Ta kūdra, kur paviršium rodo tyrą veidą,
  2. Dejavimą iš dugno lengvą, tylų leido;
  3. Kita, kuri paviršiumi maurais žaliavo,
  4. Aistringai liūdną dainą uždainavo;
  5. Tų kūdrų varlės dainą melodingai traukė,
  6. Ir jų dainos akordai ramumoje plaukė.
  7. Vienur tyliai, kitur fortissimo skambėjo,
  8. Vienur lyg dūsavo, kitur išmetinėjo:
  9. Dvi kūdros taip kalbėjosi laukuos iš tolo,
  10. Kaip arfos skambančios slaptingojo Eolo.
  11. Tamsa tirštėjo. Tik gojely prie klampynės
  12. Žibėjo žvakėm vilko akys po karklynus;
  13. Toliau ten, kur dangus lyg žemę sukabinęs,
  14. Ugnelės matės paliai piemenų nakvynes.
  15. Tik pagaliau ir mėnuo uždegė žibintą
  16. Iš šilo eidamas, ir rodėsi, lyg švinta.
  17. O žemė ir dangus jau prieblandoj nakvojo,
  18. Kaip tie jaunavedžiai palaimintoj tamsoje.
  19. Dangus ir žemė taip karštai apsikabinę,
  20. O jiems mėnulis skleidė šviesą sidabrinę.

294 psl.

  1. Jau prieš mėnulį žvaigždės pradeda mirgėti,
  2. Jų tūkstančiai ir milionai jau regėti.
  3. Žvaigždėms Kastoras ir Poluksas rodo kelią,
  4. Kuriuos Slavai vadina: Lelė ir Polelė;
  5. Ir nors vardus žvaigždžių tų kai kurie dar žino,
  6. Dabar jas Lietuva ir Lenkija vadina.
  7. Toliau matyt Svarstyklės paliai Paukščių taką.
  8. Jomis tai Dievas svarstęs (taip senieji sako)
  9. Mūs žemę, planetas, kai baigė kurti svietą,
  10. Paskui gi pakabinęs į joms skirtą vietą
  11. Ir ten palikęs jas padangėje kaboti,
  12. Kad žmonės pavyzdžiams galėtų jas naudoti.
  13. Toliau Sietyno ratą tenka pastebėti,
  14. Kuriuo rugius sijojęs Dievas, kaip per rėtį,
  15. Kai barstė juos Adomui, tėvui mūs artojų,
  16. Kuris del nuodėmių prarado puikų rojų.
  17. Aukščiau vežimas Dovydo klaipytais ratais,
  18. Ir suka dyseliu į Šiaurės Žvaigždę, matos.
  19. Tačiau seni Lietuviai sako iškilmingai,
  20. Kad Dovydo vadint vežimą netikslinga,

295 psl.

  1. Nes tai vežimas angelų, kad juo važiavęs
  2. Kadais Liucipierius, kai su Dievu kariavęs,
  3. Kai zovada pasiekt Dangaus norėjęs angą,
  4. Kol Mykolas parvertęs jį pas patį Dangų.
  5. Dabar sulūžęs jis pateko į žvaigždyną,
  6. O Mykolas Arkangelas taisyt jį gina.
  7. Taip pat seni Lietuviai dar šį tą pasako
  8. Apie tą kreivąjį Siaubūną Zodiako,
  9. (Žinias tas nuo mokytų rabinų jie ima),
  10. Esą kreivi, ilgi žvaigždžių susipynimai
  11. Tai ne Siaubūnas, bet žuvis Leviatanas,
  12. Kad ponams astronomams vien tiktai vaidenas,
  13. Jog tai Siaubūnas; ta žuvis po tvano žuvo,
  14. Nes jūrėse vandens permaža jajai buvo;
  15. Bet tokiai retenybei žemėj pūt netikę,
  16. Tad angelai padangėj kaulus jos palikę.
  17. Taip Miro kunigas bažnyčioje sukarstė
  18. Ir kaulus milžinų ir likučius jų karsto.
  19. Sens Voiskis tas žvaigždžių istorijas žinojo
  20. Iš knygų, padavimų ir dažnai kartojo.

296 psl.

  1. Nors vakarais sens Voiskis matė nepuikiausiai,
  2. Nestengė jam padėt akiniai net geriausi,
  3. Tačiau žinojo vietą kiekvienos žvaigždelės,
  4. Pirštu parodydams, kur randas, kur jos kelias.
  5. Mažai domėtas šiandien Voiskiu, net ir kūnais
  6. Dangaus – Rėčiu, Svarstyklėmis ir net Siaubūnu.
  1. Ir šiandien jau visi domingai tik žiūrėjo
  2. Į naują svečią, kurs padangėje blizgėjo:
  3. Kometa buvo ir turėjo baisų dydį.
  4. Ji pasirodžius vakaruos į šiaurę skrido;
  5. Rausvai jinai į apverstus Ratus žvairuoja,
  6. Lyg žvalgos ar Liucipierius dar jais važiuoja.
  7. Paleidus plaukus siekia jų galais net žemę
  8. Ir trečdalį žvaigždžių plaukais tais, rodos, semia,
  9. Ir velka, o pati į Šiaurės žvaigždę taiko,
  10. Pakėlus galvą, net dairytis nėr jai laiko.
  11. Ir žvalgėsi kasnakt į ženklą tą lietuviai,
  12. Ir klausinėjo senių, kaip anuomet buvę,
  13. Kai rodės tie ženklai. Šis ženklas irgi lemia
  14. Negera, nes jau šiemet, vos tiktai pritemę,

297 psl.

  1. Tuoj baisūs paukščiai pagiriuose atsiranda,
  2. Ir baisiai rėkdami snapus skubiai galanda.
  3. Dažnai matyta šiemet lakstančius palaukėj
  4. Šunis, kurie tik žemę rausdami vis kaukė,
  5. Tai reiškia badą, karą; o sargai giriniai
  6. Tarp medžių maro mergą vaikščiojant pažinę,
  7. Kuri aukštesnė už medžius šile klajojus
  8. Ir kruvina skara kairiojoj rankoj mojus.
  9. Tijūnas mąstė irgi apie tai, matyti,
  10. Nors rengės ponui ūkio darbus apsakyti;
  11. Net raštininkas ekonomo klausinėjo.
  12. Tik Podkomožis vienas sau ramus sėdėjo.
  13. Svečiai nutilo, nors jisai dar nekalbėjo,
  14. Jo tabakinė mėnesienoj jau žibėjo,
  15. (Visa auksuota, deimantais brangiais sagstyta,
  16. Ir dar karaliaus Stasio portretas matyti).
  17. Pabarškinęs, užtraukęs tarė: »Voiski Pone,
  18. Apie žvaigždes čia daug kalbėjo Jūs Malonė,
  19. Tai aidas to, ką mes mokyklose girdėję,
  20. O aš sakysiu tai, ką žmonės man kalbėjo.

298 psl.

  1. Aš astronomijos klausiau metus du Vilniuj,
  2. Kur Puzinienė, žinoma visiems, taip kilniai
  3. Pasielgė, pavedus kaimą ne bet kokį
  4. Pirkimui teleskopų ir stiklų visokių;
  5. Ten kunigs Počobutas observatoriavo,
  6. Kuris ir Akademijoje rektoriavo,
  7. Kurs teleskopą, katedrą vėliau paliko,
  8. Nes vienuolyno celė jam labiau patiko,
  9. Ir mirė ten ramiai. Sniadeckį net garbingą
  10. Žinojau, nors pasaulinį, bet išmintingą,
  11. Ir, astronomų nuomone, kometų vietą
  12. Danguj, – mieste pamaino paprastos karietos;
  13. Žinia, kad ar sustoja pas karaliaus rūmus,
  14. Ar bilda užsienin, jei koks dalykas ūmas,
  15. Tai kas važiuoja? Kur? Ką ten karalius daro?
  16. Gal siunčia taikytis, o gal paskelbti karą?
  17. Tai to net nė neklausia. Pamenu iš savo
  18. Jaunų dienų, kai sau karietoje važiavo
  19. Braneckis į Jasus: kometą tą aplinkui
  20. Apsupę buvo Targovicos šalininkai;

299 psl.

  1. Tai nors politikon kaimiečiai nesikišo,
  2. Tą mįslę – uodegą – išdavimu išrišo;
  3. O šiai kometai šluotos vardą davė žmonės,
  4. Ir sako, kad iššluosianti ji milionus«.
  5. Į tai linguodams Voiskis tarė: »Pone
  6. Aukštasis Podkomoži, sako Jūs Malonė
  7. Man tai, ką dar aš mažas būdamas girdėjau,
  8. Nors dar tada nė dešimt metų neturėjau.
  9. Kai teko mūs namuos matyti man velionį
  10. Sapiehą Šarvo ženklo, tą garbingą poną,
  11. Kuris vėliau maršalkas buvo karalijos
  12. Ir mirė būdams kancleriu kunigaikštijos
  13. Su viršum šimto metų. Prie karaliaus Jono
  14. Jis kovėsi pas Vieną pulkuose Etmono,
  15. Galingo Jablonovskio. Kancleris kalbėjo,
  16. Kad, kai karalius Jons Trečiasis jau sėdėjo
  17. Ant žirgo, nuncijaus palaiminimus gavęs,
  18. O kai atstovas Austrų koją jam bučiavęs,
  19. Paduodams kilpą (to atstovo vardas Vilkas),
  20. Karalius tarė: »Bet dangus koks šviesiai pilkas!«

300 psl.

  1. Pažvelgia, o ties galva sukasi kometa,
  2. Kryptim kuria ateina jėgos Mahometo,
  3. Iš pat rytų į vakarus. Taip pat pasakė
  4. Ir Bartochovskis panegyrikę, kai taką
  5. Kovų jis Orientis Fulmen apgiedojo,
  6. Kometą paminėjo. Taipgi sužinojau
  7. Ir veikale Janina, kur garbė velionio
  8. Aprašoma ir žygiai mūs karaliaus Jono,
  9. Ten vėliava net atvaizduota Mahometo
  10. Ir tokią pačią matome tenai kometą«.
  11. Teisėjas tarė: »Amen! Jūsų nulėmimas
  12. Tebūna Jono Trečiojo mums atgimimas!
  13. Yra vakaruose didvyris toks galingas,
  14. Te ši kometa atveda jį mums laimingai!«
  15. Į tai lėtai atsakė Voiskis nusiminęs:
  16. »Kometos lemia karą ir vaidus kaimynams!
  17. Tai bloga, kad ties Soplicovu ji iškilo
  18. Ir gal nelaimę lemia arba painią bylą.
  19. Juk vakar mes turėjom tiek susibarimų
  20. Medžiojimo metu ir prie atsiskyrimo.

301 psl.

  1. Asesoriaus su Rejentu barnis nuo ryto,
  2. O Tado su Grafu teks dvikovą matyti;
  3. Kadangi ginčas kilo dėliai lokio kailio,
  4. Tai būčiau priešininkus gal sutaikęs dailiai,
  5. Jei būtum nesukliudęs, Gerbiamas Teisėjau.
  6. Aš įvykį įdomų apsakyt norėjau,
  7. Kurį savom akim anuo metu regėjau,
  8. Kuris įvyko tarp medžiojimo žinovų,
  9. Denasų kunigaikščio, Reitano atstovo.
  10. O buvo taip tenai:
  11. Pons Generols miestinis
  12. Atvyko iš Podolės, aplankyt Volinės
  13. Dvarus ir, rodos, Varšuvon seimuoti vyko.
  14. Keliu dar lankė bajorus, kurie jam tiko,
  15. Populiarumui gal. Taigi ilgam sustojo
  16. Pas poną Reitaną, svečiavosi, medžiojo,
  17. O Reitanas, kaip žinot, mūsų Naugarduko
  18. Atstovas, kur tarnavo mano sens tėtukas.
  19. Tai Reitanas tą kunigaikštį generolą
  20. Sutikt suprašė daugelį bajorų brolių,

302 psl.

  1. Teatras buvo (kunigaikštis mėgsta baisiai);
  2. Dar fejerverką Jatšų Kašicas įtaisė,
  3. Pons Tyzenhauzas davė muziką, šokėjų,
  4. Iš Zytelos Oginskis, Soltans atskubėjo.
  5. Žodžiu, labai triukšmingai tie svečiai uliojo,
  6. Namuose linksminosi, o miškuos medžiojo.
  7. Manau, Aukštieji Ponai pamena ar žino,
  8. Kaip laikosi visa Čartoriskių šeimyna,
  9. Kurie, nors Jogailaičių kraujo, bet vikrumo
  10. Medžiot neturi, nors ir ne iš tinginumo,
  11. Bet del madų ir pripratimų užsieninių;
  12. Ir generolas mėgo daug labiau knygyną,
  13. Ponių alkovas, nei medžioklę ar šunyną.
  14. »Denasų kunigaikštis vokietys lydėjo
  15. Tą generolą; laikraščiai tada minėjo,
  16. Kad jis medžiodams Libijoje vienas ėjo
  17. Prieš tigrą, teturėdams mažą šautuvėlį,
  18. Del ko tas vokietys puikybėn baisiai kėlės.
  19. Pas mus tada smarki šernų medžioklė ėjo,
  20. Ir Reitanas šernienę didelę nudėjo,

303 psl.

  1. O buvo pavojinga, nes per žingsnį šovė.
  2. Tad pagyrimai šūviui ilgai nesiliovė.
  3. Tik vokietys Denasų veik nesidomėjo
  4. Tais pagyrimais ir po nosia sau murmėjo:
  5. Kad šūvis vykęs rodo vien tik gerą akį,
  6. Šiaip ginklas – tvirtą ranką, na, ir to pakako,
  7. Kad apie savo tigrą, Libiją pradėtų,
  8. Ir, matės, nori, kad visi tik juo domėtųs.
  9. Tai ponas Reitanas įgavo blogą ūpą,
  10. O buvo žmogus greitas, tad garbė parūpo:
  11. Pons kunigaikšti! kas drąsus, tas ir kovoja,
  12. Ir šerno tigrui lygūs gali būt pavojai. –
  13. Ir tuoj su Vokiečiu ko tik nesusipyko,
  14. Tik, laimei, Generolui nuramint pavyko
  15. Jų barnį, nors prancūziškai. Ką jie kalbėjo,
  16. Nesupratau, bet Reitanas – tai įsidėjo
  17. Giliai į širdį pyktį, kalbą greit nutraukė
  18. Ir tik okazijos atkeršijimui laukė;
  19. Paskui to keršto dėliai vos patsai nežuvo,
  20. Greit jums papasakosiu, kaip tai visa buvo«.

304 psl.

  1. Čia Voiskis ranką dešiniąją pakylėjo,
  2. Matyt, tabokos Podkomožio panorėjo.
  3. Jis ilgai uosto, rodos, lyg nenor kalbėti,
  4. Gal nor, kad jo kalba labiau susidomėtų;
  5. Pradėjo. Bet tą kalbą įvykis nutraukė,
  6. Nors ir visi svečiai kalbos finalo laukė!
  7. Nes pranešta Teisėjui, kad skubiai atvyko
  8. Koks žmogus, kurs pranešti tur svarbių dalykų.
  9. Svečiams pasakęs tad labąnaktis, Teisėjas
  10. Išėjo, o svečiai taip pat jau gult skubėjo.
  11. Vieni namuose, o kiti į šieną rausės,
  12. Teisėjas gi to pasiuntinio žodžių klausės.
  13. Visi miegojo, vien tik Tadas vaikštinėja
  14. Po priemenę, nes reikalų svarbių turėjo
  15. Prie dėdės; tur jam pasakyt, ko tas nežino,
  16. Prieš gulsiant. Bet duris Teisėjas užrakino
  17. Ir kalbasi su kuo ten, kažką paslaptinga;
  18. Tad Tadas, laukdams galo, klausosi domingai,
  19. Ten girdi – verkia. Kas gi ten iš tikro būtų?
  20. Tad žiūri jis pro rakto mažąją skylutę;

305 psl.

  1. Jis mato: Kirminas, Teisėjas ten sielojas
  2. Suklaupę ir abudu apsiašaroję,
  3. Teisėjui Kirminas rankas bučiuoti taikos,
  4. Teisėjas Kirminą už kaklo verkdams laiko,
  5. Abudu verkia ir abudu ilgai tyli,
  6. Tik Kirminas negarsiai pagaliau prabyla:
  7. »Brolau! Kaip Dievas mato, paslaptį dabojau,
  8. Kurią ik šiolei niekas dar nesužinojo;
  1. Prisiekiau Dievui ir Tėvynei pasišvęsti,
  2. Garbės del nuodėmių senųjų neapkęsti,
  3. Norėjau ir numirt tiktai kaip Bernardinas,
  4. Ir pavardę slėpiau ne vien tik prieš kaimynus,
  5. Ir prieš tave ir net, kas aš, sūnus nežino!
  6. Bet man provinciolas davė sutikimą
  7. In articulo mortis, prisipažinimui.
  8. Kas žino, ar sugrįšiu! Kiek gyvent dar liko;
  9. Dobžinėj gi, Brolau, jau kažkas atsitiko!
  10. Prancūzas dar toli, dar žiemą reik pralaukti,
  11. Bajorai gi pergreitai taiką gal nutraukti.
  12. Perdaug aš gal kalbėjau apie sukilimą!

306 psl.

  1. Gal nesuprato! Raktininkas gi jau imas
  2. Uždegti gaisrą! Grafas šiandien jau Dobžinėj!
  3. Nestengiau perspėt, o ką veikia ten, kas žino:
  4. Mane atspėjo senis Mackus, tad turėjau
  5. Ten neit, nes Raktininkui jei prasikalbėjo,
  6. Tai man peiliukas! Del manęs tai būtų niekis,
  7. Bet tuomet sukilimas eitų jau ant niekų.
  8. Tačiau dabar ryžaus vis tiek tenai nuvykti,
  9. Nors žūčiau; nes tenai gal bloga atsitikti!
  10. Lik sveikas, mielas Broli, man jau reik skubėti.
  11. Jei žūsiu, tai už vėlę jau atsidūsėti
  12. Galėsi, nes žinai; o jeigu karas būtų,
  13. Kovoki, kad Soplicų vardas nepražūtų!«
  14. Akis nušluostęs, apsitvarkęs, atkabino
  15. Čia Kunigas iš lengvo šoninę langinę,
  16. Matyti buvo, kai į daržą jis iššoko.
  17. Teisėjas ilgai krėsle verkdams neatoko.
  18. Palaukęs valandėlę Tadas baladoja;
  19. Jam atidaroma, prieš dėdę tad sustoja:
  20. »Dėdukai, tarė, mano brangus Geradėjau,

307 psl.

  1. Tik kelios dienos čia esu, jos greit praėjo;
  2. Nespėjau net namais, tavim atsigėrėti,
  3. O jau turiu išvykt, nes reikia man skubėti,
  4. Tuojau, Dėdukai, ir vėliau, rytoj iš ryto.
  5. Juk žinot, kautis su Grafu jau nustatyta.
  6. Dalykas mano kautis, jis tad pavadinta.
  7. Bet dvikova Lietuvoje juk dar užginta,
  8. Tad reikia jot į Varšuvos kunigaikštiją.
  9. Taip, Grafas fanfaronas, bet kovos nebijo:
  10. Atvyks į skirtą vietą, nors ir tektų mirti,
  11. Tai atsilyginsim; o jei bus Dievo skirta, –
  12. Ten pas krantus Lososnos bus jam atsaikuota,
  13. Paskui gi vyksiu aš į brolišką rikiuotę.
  14. Girdėjau, tėvas taip testamente man skyrė,
  15. Tik kas jį pakeitė, ik šiol dar nepatyriau«.
  16. »Tadukai, tarė dėdė, gal karštai tik maudė
  17. Mažam tau esant, kad kraipais, kaip lapė, gaudant,
  18. Kai pėdas mėto, imdamos šunis prigauti?
  19. Na, iššaukėm, tai, žinoma, reikės ir kautis.
  20. Bet kam gi joti nepamąsčius taip iš karto?

308 psl.

  1. Juk paprotys – prieš dvikovą reik priešams tartis.
  2. Gal Grafas deprekuot atvyks, atsiprašyti,
  3. Dar gal su dvikova visaip pasidaryti.
  4. Gal koks gylys piktesnis Tamstą čia įgylė,
  5. Tai atvirai nupasakok man visą bylą.
  6. Aš senas, bet juk širdį jauną aš turėjau,
  7. Esu juk dėdė (čia brolėną glostinėjo).
  8. O man pasakė jau mažasis šis pirštelis,
  9. Kad su ponioms eini jau į kabalų kelią.
  10. Dabar ponioms jaunieji greitai galvas suka!
  11. Tad visa atvirai man pasakyk, Tadukai«.
  12. »Tiesa, pasakė Tadas, imdams rausti, balti,
  13. Yr priežasčių, Dėduk, ir gal iš mano kaltės!
  14. Klaida! nelaimė! bet sunku jau pataisyti!
  15. Ne, Brangus Dėde, negaliu jau čion laikytis!
  16. Klaida jaunystės, ir Dėduk neklausinėki,
  17. Greičiau palikt tik Soplicovą palinkėki«.
  18. »E! tarė dėdė, meilės matosi čia ūpas!
  19. Tiesa, mačiau, Tamstelė vakar kramtė lūpas,
  20. Iš paniūrų žiūrėdams į akis merginai,

309 psl.

  1. Jinai taip pat, mačiau, turėjo rūgščią miną.
  2. Žinau tuos kvailumus, kai ten vaikų porelė
  3. Pamilsta, tai nelaimių tiek ten širdį gelia!
  4. Čia džiaugias, kaip tik moka, čia staiga nuliūsta,
  5. Čia, Dievas žino kam, tuoj susipykt panūsta,
  6. Čia stovi kampuose, žodžiu net neprabyla,
  7. O kartais net ir bėgti į laukus pakyla.
  8. Ir jei toks raptus judviem jau dabar užėjo,
  9. Tai būkit kantrūs, o sutaikys jus Teisėjas;
  10. Tad aš dabar imuosi judviejų dalyko.
  11. Žinau tuos kvailumus, ir man taip atsitiko,
  12. Buvau juk jaunas. Tark tad visa; pažiūrėsim
  13. Ir atvirai abudu gal susikalbėsim«.
  1. »Dėduk, pasakė Tadas (ranką jam bučiuodams
  2. Ir rausdams), pasakysiu tiesą nenuduodams.
  3. Panelę Zosę, Mielas Dėde, pamylėjau,
  4. Nors vos tik porą kartų ją ik šiol regėjau;
  5. O, kalba, Dėdė perša man Podkomožaitę,
  6. Turtingą gražią ir išauklėtą panaitę.
  7. Tad vietoj Zosės Oną negalėčiau vesti,

310 psl.

  1. Nes prievartos širdis negali juk pakęsti!
  2. Be meilės vedus reiktų antrąją mylėti.
  3. Tai reikia išvažiuot, gal laikas stengs padėti!«
  4. »Tadukai, dėdė tarė, keistas juk dalykas,
  5. Mylėti ir pamest, jei kas ten nepavyko!
  6. Gerai, teisybė; būtum gi kvailai padaręs
  7. Važiuodams. O Tamstelė ką į šitai taria,
  8. Jei Zosę aš peršu? Na, šoki iš linksmumo!«
  9. Čia Tadas tarė: »Geradėjo toks gerumas
  10. Nustebina. Bet ką? Malonė Geradėjo
  11. Be pasekmių, nes gal jau pervėlai atėjo!
  12. Nes pana Telimena nebeduos man Zosės!«
  13. »Prašysim«, tarė dėdė.
  14. »Niekas jau iš josios
  15. Neišprašys, pasakė Tadas, aš važiuoju
  16. Tuojau, rytoj, Dėdukai Miels, ir negaišuoju.
  17. Kai tik palaiminimą iš Dėduko gausiu,
  18. Kunigaikštijon tuoj ryt rytą iškeliausiu«.
  19. Teisėjas pyksta, žodžių Tado lyg negirdi:
  20. »Tai taip man atviras? parodei taip man širdį?

311 psl.

  1. Iš karto dvikova, paskui jau meilė randas
  2. Ir išvažiavimas, – ne! velnias čia dar lando.
  3. Jau man kalbėta, Tamstos aš žingsnius sekiojau!
  4. Melagis Tamsta, tik už nosies dar vadžioji!
  5. O kam gi vakarais anąsyk vaikštinėjai?
  6. Kam, kaip seklys, prie dvaro sienų slankinėjai?
  7. Tadukai! Jeigu Zosę Tamsta suviliojai
  8. Ir, pienburni, pabėgti nori ik rytojui,
  9. Tai Tamstai nepavyks! mylėsi – nemylėsi,
  10. Aš Tamstai pasakau, kad Zosę vest turėsi,
  11. O ne tai pančių – stosi tuoj man pas altorių!
  12. Ir mini dar jausmus! ir ko širdis ten nori!
  13. Melagis Tamsta! pfe! Aš Tamstai, pons Tadukai,
  14. Ausinių duosiu, ištardysiu, teks, ko trūko!
  15. Nusikamavus šiandien, ėmė net sopėti
  16. Man galvą; jis dar čia neduos man pasilsėti!
  17. Eik Tamsta gult!« Čionai pasišaukė tuoj Šauklį,
  18. Kuris kas vakaras nutaiso jį kaip auklė.
  19. Tylus išėjo Tadas, primindamas tą kalbą
  20. Dėduko ir galvojo, kur čia rast pagalbą;

312 psl.

  1. Išbartas pirmą kartą! – Puikiai jis suprato,
  2. Ką sakė Dėdė, ir jo pusėj tiesą matė.
  3. Ką veikt? Jei Dėdė Zosei visa pasakytų?
  4. Prašyti rankos? Telimena, kaip manytų?
  5. Ne, – jautė, – Soplicove jo nesulaikytų.
  6. Taip susimąstęs vos tik porą žingsnių žengė,
  7. Užstojo kažkas kelią; net pažint nestengė:
  8. Visa balta, aukšta, išdrikusi, laibutė,
  9. Prie jojo ėjo, mažą tiesdama rankutę,
  10. Kurią šviesa mėnulio darė ypatinga,
  11. Ir prisiartinus pasakė: »Nedėkingas!
  12. Ieškojai mano žvilgsnio, o dabar jo vengi,
  13. Ieškojai žodžių mano, o dabar tau spengia
  14. Ausis jie, lyg nuodais tau mano žodžiai byra!
  15. Gerai man, juk žinojau, kad esi tu vyras!
  16. Be koketerijos tave apdovanojau,
  17. Laimingu padariau, ir taip atsidėkoji!
  18. Įgijęs širdį moteries tuoj užkietėjai;
  19. Pergreit ją pavergei, tad niekint jau pradėjai!
  20. Gerai man taip! Po šito smūgio nelaimingo,

313 psl.

  1. Žinok, labiau nei tu, laikau save niekinga!«
  2. »Na, Telimena, tarė Tadas, nepertvirtą
  3. Turiu aš širdį, bet aš ir nenoriu skirtis,
  4. Tačiau žinai, žingsnius mūs ima jau skaityti,
  5. Tad kaipgi atvirai? juk žmonės ką sakytų?
  6. Tai, dievaži, juk nedailu ir nuodėminga«.
  7. »Oi, nuodėmė – nusijuokė ji satyringai –
  8. Nekaltas! Avinėlis! Moteries net vietoj
  9. Iš meilės nežiūriu kalbų kokių nors svieto,
  10. Nors ir pasmerktų, – tu gi vyras! reik atminti,
  11. O kas gi jums, jei tektų ir prisipažinti,
  12. Kad turima kartu net dešimtį romanų,
  13. Sakyki, ar meti jau?« – Aiksi jau, verkšlena.
  14. »Na, Telimena, tarė Tadas, argi tiktų,
  15. Kad vyras mano metų Lietuvoje liktų,
  16. Mylėtųs, sveikas būdamas gyventų kaime,
  17. Kai daugelis aukoja net šeimynos laimę
  18. Ir bėga užsienin į tautinę rikiuotę?
  19. Jei ir norėčiau, negaliu pats deciduoti:
  20. Testamente įsakė tėvas, kad tarnaučiau

314 psl.

  1. Lenkų pulkuos, tik Dėdės sutikimą gaučiau,
  2. O Dėdė leidžia, tad rytoj turiu išvykti,
  3. Kitaip negali, Telimena, jau įvykti«.
  4. »Aš, tarė Telimena, negaliu garbingo
  5. Užkirst tau kelio, tapti tau pilnai laimingu!
  6. Esi juk vyras, rasi kitą ten meilesnę
  7. Sau širdžiai, rasi ten gražesnę, turtingesnę!
  8. Tiktai turiu žinoti prieš atsiskyrimą,
  9. Kad meilė buvo tavo prie manęs šlijimas,
  10. Kad tavyje tikrosios meilės jausmas kilo;
  11. Žinosiu, kad mane manasis Tadas myli!
  12. Te dar tą kartą tavo »myliu« išklausysiu,
  13. Širdy paliksiu jį, mintyse įrašysiu,
  14. Lengviau atleisiu, jei ir teks tave pasmerkti,
  15. Atminus, kad mylėjai!« Ir pradėjo verkti.
  16. Čia Tadui matant, kad taip verkia nabagėlė
  17. Ir prašo vien tik tokio menko dalykėlio,
  18. Jį susijaudinimas, gailestis apniko,
  19. Ir jei širdies paklausęs būtų, kas įvyko,
  20. Tai kaži, ar galėjęs būtų net atspėti,

315 psl.

  1. Ar myli ją, ar ne. – Tad ėmė taip kalbėti:
  2. »Te, Telimena, užmuša mane griaustinis,
  3. Jei netiesa, kad pamilau tave pažinęs,
  4. Ar pamylėjau. Trumpos buvo valandėlės,
  5. Bet tiek saldžių jos malonumų man sukėlė,
  6. Kad tapo pavergtos joms mintys mano visos,
  7. Ir, dievaži, per visą amžių ten laikysis«.
  8. Čia kaklą Telimena Tadui apkabino:
  9. »Tik to telaukiau! myli mylimas vaikinas!
  10. O jau rengiaus kitan pasaulin šiandien vykti;
  11. Bet jeigu myli, ar gali mane palikti?
  12. Atidaviau tau širdį ir turtus dar gausi,
  13. Visur su tavim eisiu; bus net ir toliausiai
  14. Su tavim miela! nes net tyrlaukius baisiuosius,
  15. Žinok, paverčia meilė į sodus gražiuosius«.
  16. Jėga čia Tadas jau iš jos pasiliuosavo:
  17. »Kaip, tarė, kur gi eisi? kur gi protas tavo?
  18. Drauge? kareivis prastas būsiu, argi dora
  1. Su marketanka vilktis!« »Eisim pas altorių«,
  2. Pasakė Telimena. »Niekados! sušuko

316 psl.

  1. Čia Tadas. Meilės man, pačios tenai dar trūko;
  2. Nevesiu. Niekis! Kaip gi vesti man, atminki!
  3. Ne, mano miela, pamąstyk! nusiraminki!
  4. Aš tau dėkingas, bet juk vesti dar ik šiolei
  5. Nesižadėjau. Taip mylėkimės – iš tolo.
  6. Keliauju tuoj iš čia, ilgiau nepasiliksiu,
  7. Sudie, manoji Telimena, ryt išvyksiu«.
  8. Pasakė, apsisuko, skrybėlę jau dėjos,
  9. Bet Telimena baisiai jau į jį žiūrėjo
  10. Akim ir veidu it Medūzos galva. Tadas
  11. Sustojo, nes jos vaizdas lyg akis jam badė:
  12. Nubalus, nejuda, lyg būt suakmenėjus,
  13. Kaip kardą, ranką tiesdama prie jo priėjo,
  14. Nutaikius į akis, pirštu: »Tegu taip būna!
  15. Suriko, to norėjau! tu, gyly siaubūno!
  16. Širdie tu driežo! Nors aš tavo paviliota,
  17. Asesorių ir Grafą, Rejentą be proto
  18. Paniekinau. Dabar meti mane našlaitę!
  19. Tai niekis! vyras tu, o jūs tai ir neskaitot
  20. Net nuodėme, jūs galit laužyt net tikybą

317 psl.

  1. Ir biauriai taip meluoti! Padariau žvalgybą
  2. Prie dėdės durų! Mat, tau Zosė, tas vaikutis
  3. Į akį puolė! Tad niekingas, pasipūtęs
  4. Jos sieki? Vos tik vieną vargšę suviliojai,
  5. O tuoj jau naują auką sau susiieškojai!
  6. Na, bėk, bet su tavim eis mano prakeikimas,
  7. Ar lik, paskelbsiu tavo aš prasižengimą.
  8. Kitur nevyks taip, kaip su manim nelaiminga!
  9. Šalin! smerkiu! melagi, žmogau tu niekingas!«
  10. Bajoras, dar Soplica, tokį užgavimą
  11. Išgirdęs, sudrebėjo iš susikrimtimo,
  12. Pabalo visas, kūnu šiurpuliai nuėjo,
  13. Ir, taręs: »Kvaila!«, kojom smarkiai sutrepsėjo.
  14. Nuėjo, bet tie baisūs žodžiai jį kankino,
  15. Juos užtarnavęs jautė širdyje vaikinas;
  16. Prieš Telimeną savo didžią kaltę jautė
  17. Ir sąžinė už tai jį vertė atgailauti;
  18. Tačiau dabar jis ja visai pasibiaurėjo.
  19. O Zosė! juk prieš ją jis gėdytis turėjo.
  20. Ta Zosė taip graži, maloni ir jaunutė!

318 psl.

  1. Jei tik ne velnias, tai pati galėjo būti,
  2. Juk dėdė piršo. Bet, nelaimė, jis paslydo,
  3. Meluoti ėmė ir sukėlė tiek pavydo!
  4. Taip, išbarimą, pasmerkimą jis pajuto,
  5. Suardė ateitį! Argi taip lemta būtų?
  6. Atėjo tik pagalbon toj minčių audroje
  7. Mintis nusiramint paskelbtoj dvikovoje:
  8. »Užmušti Grafą! nevidoną! jis sušuko,
  9. Ar žūt pačiam!« Bet kam? atsakymo jam trūko.
  10. Ir tas piktumas, kaip akimirkoj atėjo,
  11. Taip išsisklaidė. Atgailaut jis vėl pradėjo.
  12. Jis manė: »Jei iš tikro būtų tai teisinga,
  13. Kad Grafas Zosę myli, tai ar išmintinga
  14. Kliudyt? Tikrai, gal Grafas jaučia meilę tyrą
  15. Prie Zosės? Gal jinai jį skyrė sau jau vyru?
  16. Kokia teise galiu ardyt susituokimą
  17. Ir pats bedalis ruošt jų laimės suirimą?«
  18. Jau desperuoja, kur jam dingti, pats nežino.
  19. Pabėgti greit – bet kur? Tik gal į kapinyną!
  20. Sugniaužęs kumščią tad prie kaktos drūčiai laikė

319 psl.

  1. Ir bėgdams į laukus tiesiog į kūdras taikė,
  2. Kurios plačiai telkšojo. Jų žalsvoj mėlynėj
  3. Akis įsmeigęs, godžiai traukė į krūtinę
  4. Jų drėgną kvapą net į burną išsižiojęs;
  5. Nusižudyti norą čia susigalvojo,
  6. Nes širdyje, galvoj skausmai taip susipynė,
  7. Jog net panūdo prisigirdyti dumblyne.
  8. Bet Telimena, išvaizdą jo pastebėjus,
  9. Pamanė, kad visaip čia pasibaigt galėjo,
  10. Tad bėgo paskui, nors pikta, bet prisigirdyt
  11. Neleisti ryžos, nes ji buvo geraširdė.
  12. Jai gaila, kad jau Tadas kitą pamylėjo,
  13. Nubausti geidė, bet žudyt jo nenorėjo.
  14. Iškeltoms rankomis iš karto bėgo tyliai,
  15. Paskui suriko: »Stok! na, myli, ar nemyli!
  16. Važiuok sau, vesk! bet stok!« Bet jis į tai nebojo
  17. Ir tik pasiekęs kūdrų krantą apsistojo!
  18. Gal buvo lemta taip, bet iš to pačio šono
  19. Atjojo Grafas, o džokejai sekė poną;
  20. Bet apgaubtas nakties šviesumo ypatingo

320 psl.

  1. Ir tos harmonijos orkestrų stebuklingos,
  2. Tų chorų, kur kaip arfos skelbėsi Eolo
  3. (Tik lenkų varlės groja taip gražiai ik šiolei),
  4. Užmiršęs apie žygį, žirgą tuoj sulaikė
  5. Ir tik pagauti kūdrų tonus ausį taikė.
  6. Akis vadžiojo po laukus, dangaus skliautuose,
  7. Gal rengės atvaizduot tai visa piešiniuose.
  8. Tikrai, apylinkė visa labai vaizdinga!
  9. Dvi kūdros, rodės, meilės sapnuose sustingo
  10. Kaip du meilužiai: jų vienos viršuj matyti
  11. Šviesa mėnulio, ji kaip žydinti mergytė;
  12. Kita gi kiek tamsesnė, panaši vaikinui,
  13. Kuriam plaukų pūkai jau veidą padabino.
  14. Pirmajai aukso smiltys plakasi krantuose,
  15. Lyg būt plaukai auksiniai, antrąją gi juosia
  16. Supurę gluosniai, tankūs ir leini karklynai,
  17. Abi gi kūdras supa pievų žaliumynai.
  18. Iš jų dvi srovės bėga, ieško bendro kelio,
  19. Į griovį puola ir sudaro ten upelį;
  20. Nupuola, bet nenyksta, nes griovy tamsumą

321 psl.

  1. Bangų dabina mėnesėlio auksuotumas;
  2. Vanduo srovelėmis ramiai tolyn keliauja,
  3. Į sroveles gi mėnuo svaido pilna sauja
  4. Vis spindulius, kurie žemai dar mirksi, rusi.
  5. Pagriebęs neša juos tolyn vanduo skubusis,
  6. Tai svaido vėl jų saujas mėnuo nuostabusis.
  7. Manytum, kad pas kūdrą sėdi Svitezytė,
  8. Ir į indelį kiaurą jos viena rankytė
  9. Vis pilsto burtus, o kita iš prikyščiukės
  10. Dabinti ima srovę aukso trupiniukais.
  11. Toliau iš griovio jau ištrūkęs upeliukas
  12. Visai nurimsta, bet tuojau į šoną sukas,
  13. O viršumi ramių jo, mirgančių srovelių
  14. Vis tiesias ta mėnulio mirganti švieselė.
  15. Kaip tas žaltys, žemaičiams žinoma gyvatė,
  16. Lyg rodos miega, lyg kas dedasi, nemato,
  17. O šliaužia, nes čia auksu, sidabru čia žiba,
  18. Ir štai pranyksta lapų, samanų gilybėj;
  19. Taip tas upelis slėpėsi toliau alksnyne,
  20. Kuris padangėj rodė juodąją tankynę,

322 psl.

  1. Kurioj atskirti medį akys neįstengia
  2. Ir, rodos, lyg ten vėlės į padangę žengia.
  3. Tarp kūdrų dviejų slepiasi malūnas senas,
  4. Kurs, kaip globėjas, pažiūrėt tvarkos kretena
  5. Į sodą; rūpi, ar globojamas vaikinas
  6. Neglebėkščiuojas ten, tad eidams net grasina;
  7. Taip tas malūnas savo samanotą veidą
  8. Sujudino ir kumščias – girnas jau paleido,
  9. Vos ratai jo dantuoti tik judėt pradėjo,
  10. Tuoj kūdrų meilios kalbos jau nebeskambėjo,
  11. Pažadino ir Grafą.
  12. Grafas tuoj pažino
  13. Pas kūdrą stovint Tadą, greit tad pavadino
  14. Džokejus, šaukdamas: »Už ginklų! griebkit jįjį!«
  15. Tuoj Tadas pasijuto jųjų viduryje,
  16. Visi tuojau į dvarą zovada įjojo.
  17. Sargai jau rėkia, žmonės kyla, šunes loja.
  18. Pašoka greit Teisėjas ir kieme išvysta
  19. Ginkluotą būrį, gal plėšikai? bet pažįsta
  20. Tuoj Grafą. »Kas čia?« klausia. Grafas užsimoja

323 psl.

  1. Kalaviju, bet prieš beginklį tuoj sustoja.
  2. »Soplica! tarė, prieše giminės manosios,
  3. Atsiskaitysi iš senosios ir naujosios
  4. Man praeities už turtų mano pagrobimą,
  5. Pirmiausia gi už vardo mano įžeidimą!«
  6. Bet čia stebėdamos žegnojasi Teisėjas:
  7. »Na, Vardan Tėvo! tpfu! Pons Grafe Geradėjau!
  8. Na, dievaži, ar tinka Tamstos prigimimui,
  9. Išauklėjimui ir pasaulyje reiškimui
  10. Užpult? Užgauti nesiduosiu!« Bet džiokejai
  11. Gerai ginkluoti supo iš šalių Teisėją;
  12. Iš tolo būdams Voiskis rankoj peilį laikė
  13. Ir Grafui į akis žiūrėdamas jau taikė.
  14. Jau rengtasi kovot, bet nedavė Teisėjas,
  15. Nes pervėlu jau buvo, naujas priešas ėjo:
  16. Jau šūvis pasigirdo artimam alksnyne!
  17. Žirgų jau kojos tiltu darė sutartinę
  18. Ir tūkstančiai balsų: »Soplicą pulti!« šaukė.
  19. Atsiminė Teisėjas, kaip Gervazas laukė
  20. To balso. Grafas tarė: »Pasiduok, Teisėjau,

324 psl.

  1. Nes mūs čia daug, tuoj bus ir mano padėjėjai«.
  2. Asesorius pribėgęs šaukė: »Areštuoju
  3. Jo Imperatoriaus Galios vardu aukštuoju.
  4. Nurimk, pons Grafe, nes kariai tuoj gal atkakti!
  5. Žinai Pons, kad tasai, kurs drįsta pulti naktį,
  6. Įstatymas juk tūkstantis du šimtai mini,
  7. Kad...« Grafo smūgis čia ant žemęs jį parskynė.
  8. Asesorius į dilgėles staiga pargriuvo,
  9. Visi pamanė, kad jis sužeistas, ar žuvo.
  10. »Matau, Teisėjas tarė, užpuolimą lemia«.
  11. Visi pabūgo, – o parpuolusi ant žemės
  12. Labiausiai verkė Zosė pas Teisėjo kojas,
  13. Kaip vaiks spilkutėms žydų badomas vaitoja.
  14. Tuo tarpu Telimena tarp žirgų įsmuko
  15. Ir lauždama rankas į Grafą atsisuko:
  16. »Del savo vardo! – leido balsą išgąstingą,
  17. Paleidus plaukus, akys, rodės, lyg sustingo. –
  18. »Del visa šventa prašom puolusios ant kelių!
  19. Ar drįsi atsakyt šauksmams ponių, panelių?
  20. Beširdi, mus pirmiau turi tad nužudyti!«

325 psl.

  1. Apalpus griuvo. – Grafas griebės ją laikyti,
  2. Sumišęs ir nusistebėjęs šita scena:
  3. »Ne, pana Zofija ir pana Telimena,
  4. Pasakė, kardas šis beginklių nekankina,
  5. Tik bus belaisviais mano Soplicų šeimyna.
  6. Italuos taip dariau, turėdams žygį tokį,
  7. Kai ėmėme Sicilijoj Birbante-rokką,
  8. Kai paėmiau stovyklą nuožmiąją plėšikų,
  9. Ginkluotus išmušiau, kiti gyvi paliko,
  10. Jie ėjo paskui ir triumfą man dabino,
  11. Paskui pas Etną tik pakorėm juos kalnyne«.
  12. Tame Soplicų laimė buvo kuo didžiausia,
  13. Kad Grafas su džokejais buvo ant geriausių
  14. Žirgų ir kad bajorai buvo kiek pairę,
  15. Ir juos paliko Grafas gan toli ten girioj,
  16. Džiokejų gi būrys klusnus gan susidarė,
  17. Tai buvo lyg kariuomenė jau reguliarė,
  18. Bajorai gi dar laikės papročių senųjų,
  19. Tad priešus kardavo karingai ant greitųjų.
  20. Atvėsti Grafas spėjo po visų piktumų

326 psl.

  1. Ir ryžos baigti kovą be didžių žiaurumų.
  2. Tad giminę Soplicų liepė uždaryti
  3. Dvare ir dar sargybą, saugot, pristatyti.
  4. Jau »Pult Soplicą!« girdisi. Bajorai urmu
  5. Apsupę dvarą, paima jį greitai šturmu,
  6. Nes vadas suimtas ir įgula iškrikus;
  7. Bet pergalėtojai juk kautis čia atvyko.
  8. Tad ieško priešo; rūmuos jau sargyba buvo,
  9. Tai bastos po palivarkus ir po virtuvę. –
  10. Ten puodai, valgių kvapas ir ugnis prigesus,
  11. Ir šunes kaulus jau tarpu savęs tik tąsos.
  12. Kariams tuoj mintys keičias, daros kitas ūpas,
  13. Piktumas tyla, valgis daugeliui jau rūpi.
  14. Juk šiandien maršas ir seimelis net įvyko,
  15. Tad »Valgyt! valgyti!« visi kartu suriko;
  16. Kiti dar šaukė: »Gerti! gerti!« Taip bajorai
  17. Kartojo: gerti, valgyt, lyg tau būtų choras.
  18. Ir atsirado, kaip sutartinuos aiduose,
  19. Ir noras gert, ir noras valgyti pilvuose.
  20. Vos spėta tik šį balsą armijai paduoti,

327 psl.

  1. Visi tuoj pasiryžo apsifuražuoti.
  2. Gervazas kambarius Teisėjo jau pasiekė,
  3. Bet teko trauktis, nes tenai neleido nieko
  4. Sargyba; tad nestengdams priešo tuoj nukauti,
  5. Sumanė Grafui nors kitaip pasitarnauti.
  6. Pažino teisę jis ir papročius senuosius,
  7. Tad nor užtikrint Grafui tuos turtus naujuosius
  8. Legaliai ir formaliai; Šauklio ieško, šaukia,
  9. O radęs jį tuoj iš užukrosnio ištraukia,
  10. Tvirtai nutvėręs jį į kiemą taračkina
  11. Ir pirm pradėdams kalbą peiliuku grasina:
  12. Šaukly, pons Grafas drįsta pono paprašyti,
  13. Kad Tamsta teiktumeis bajorams paskaityti
  14. Tuoj Grafo intromisiją į šitą pilį,
  15. Soplicų dvarą ir paskelbtum visą bylą
  1. Kaip reik: cum laucis, giris et cum ribiebus,
  2. Kaimietibus, vaitietis et omnibus rebus,
  3. Et quibusdam aliis. Kaip žinai, taip loki! –
  4. Tik neapleisk!« »Pons Raktininke, dar sustoki! –
  5. Protazas drąsiai tarė, – visa padarysiu,

328 psl.

  1. Įsakymą man duotą noriai paskaitysiu,
  2. Bet perspėju: įstatymas neturi galios,
  3. Jei prievarta paskelbtas naktį, ne iš valios«.
  4. »Kur, tarė Raktininkas, prievarta, Tamstele?
  5. Prašau gražiai, o jei tamsu, tai tuoj, įskėlęs
  6. Ugnies aš peiliuku, pašviesiu ant patyčių,
  7. Ir Tamstai bus šviesu, kaip dešimty bažnyčių«.
  8. Šauklys čia tarė: »Gervazėli, kam burnoti?
  9. Esu Šauklys, ne mano reikalas galvoti?
  10. Juk žinoma, kad Šauklį pusės tik paprašo,
  11. Diktuoja jam ką nor, jis skelbia ir užrašo.
  12. Šauklys atstovas teisės, o tokių nebaudžia;
  13. Tad nežinau, kodel tik man laisvam būt draudžiat.
  14. Rašyčiau aktą, tik žibinto nėr lig šiolei,
  15. Dabar turiu visiems paskelbt: Nurimkit, Broliai!«
  16. O kad garsiau būt, nužiūrėjęs rąstų krūvą
  17. (Pas sodą, paliai statinius tie rąstai džiūvo),
  18. Ant jų užšoko, ir lyg vėjas būt nupūtęs,
  19. Pranyko. Girdi, kad kopūstuose jo būta,
  20. Jau mato tarp tamsių kanapių galvą jojo,

329 psl.

  1. Tik mirga ten konfederatka jo baltoji.
  2. Iššovė Ąsotėlis, bet jam nepavyko
  3. Tamsoj; Šauklys tuo tarpu apyniuos pranyko.
  4. Visi išgirdo: »Protestuoju!« Jis gi žino,
  5. Pabėgsiąs, nes šalia karklynai ir klampynė.
  1. Ta protestacija – tai šūvis paskutinis,
  2. Kurs nuskamba aidu, nes niekas jau negynė,
  3. Užvaldė priešai visą jau Soplicų dvarą.
  4. Bajorai ima grobti, pokylį jau daro.
  5. Pirmiausia Krapintojas tvartą atsidaro
  6. Ir tuoj užkrapina dvi telyčias ir jautį,
  7. Ylutė ėmė kiaulininke jau kariauti,
  8. Du meitėliu ir paršų keletą padūrė,
  9. O Skustuvėlis savo skustuvėlio žiūri,
  10. Ar dar aštrus. Jau ir paukščius naikint pradėjo:
  11. Žąsis, kur Romai Gallus pergalėt padėjo,
  12. Negerbia; vietoj Manlijaus jau Ąsotėlis
  13. Paukštyne baisų riksmą išgąsčio sukėlė,
  14. Taip smarkiai dirbo, kad pūkais net apsivėlė.
  15. Jam veltui žąsys šnypščia, galvas priekin kiša,

330 psl.

  1. Jis gyvas ir negyvas sau prie juostos riša.
  2. Apsikabinęs paukščiais bėga toks pūkuotas,
  3. Lyg vežime be ratų, lyg sparnais važiuotų,
  4. Tai vėl atrodo lyg pikta dvasia sparnuota.
  5. Tačiau didžiausią piūtį vištininke daro
  6. Sau viens Greblys, net aklinai duris uždaręs:
  7. Nuo laktų griebęs paukštį, galvą jam tuoj suka,
  8. Nežiūri jis nei kuodžių, nei linksmų gaidukų;
  9. Visas paeiliui smaugia ir į krūvą krauja,
  10. Nors Zosė lesino jas kruopų pilna sauja.
  11. Grebly nelemtas, ką gi veikt paskui pradėsi!
  12. Juk Zosės perprašyt tikrai jau negalėsi.
  13. Gervazas atsiminęs senąją gadynę,
  14. Draugėn tris juostas nuo kontušų sukabino
  15. Ir iš rūsių Soplicos vieną paskui kitą
  16. Tuojau bačkas alaus, degtinės, vyno rito.
  17. Atkimšo vienas tuoj, kitas pilin dangino
  18. Bajorai-skruzdės, Grafui pilį sugrąžinę.
  19. Tenai visi bajorai šiąnakt jau nakvoja,
  20. Ten įtaisyta Grafo stovykla svarbioji.

331 psl.

  1. Jau verda, kepa, malkos tik liepsnoja, pleška,
  2. Stalai nuo valgio linksta, vynas liejas, teška;
  3. Bajorai nor tą naktį valgyt, gert, dainuoti...
  4. Bet iš palengvo ima žiovaut, snauduliuoti;
  5. Paeiliui merkias akys, ir būrys ik vieno
  6. Giliai suminga: tas pas tvorą, tas pas sieną,
  7. Tasai pas puodą guli, tas pas jaučio pusę.
  8. Visus užvaldė miegas, karžygys ramusis.

Klausimai: Aštuntoji knyga. Užpuolimas

1. Ką perspėja Protazas, kai Gervazas verčia jį naktį skelbti Grafo teises?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Valdžia

2. Kodėl rusų kareiviai be kovos suima užpuolimo dalyvius?

Pasirink atsakymą

Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.

Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.