Adomas Mickevičius · 1798–1855
Septintoji knyga. Tarybos
263-290 psl. iš 502·apie 90 min.·4 paaiškinimai·2 klausimai
263 psl.
Išganingi patarimai Bartkaus, praminto Prūsoku. – Kariškas Mackaus Krikštytojo balsas. – Pono Buchmano politinis žodis. – Jankelis nori sutaikyti, bet santaiką nutraukia Peiliukas. – Gervazo kalba, kuri parodo seimininko iškalbos vaisingumą. – Senio Mackaus protestas. – Netikėtas karo pasiuntinių atvykimas nutraukia tarybas.– Pult Soplicas!
- Atstovas Bartkus žodį tart eilės sulaukė;
- Jisai dažnai į Karaliaučių sieliais plaukė,
- Vadino jį kaimynai Prūsu, kai juokavo,
- Nes prūsų baisiai nekentė, nors įdomavos
- Jis jų gyvenimu. Tai žmogus pagyvenęs
- Ir net tolimose kelionėse pasenęs,
- Daug skaitęs jis, politikoje nusimanė,
- Galėjo tarti tad ir pastabą sumanią.
- Jis baigė taip:
- »Ne, pons Motiejau, man mielasis
- Brolau, kitiems bajorams Tėve Garbingasis,
- Tai ne menka pagalba. Aš tikiuos Prancūzais,
- Kaip keturiais kortuojant rankon gautais tūzais;
- Karingi žmonės, o nuo mūs Kosciuškos Tado
- Laikų dar genijaus tokio neatsirado
- Kare, kaip ciesorius garsusis Bonapartas.
- Pažįstu Prancūzus. Kai peržengė jie Vartą,
- Tai dėjos metais aštuoni šimtai šeštaisiais,
- Aš pirkliavau su pakraščiais mūs tolimaisiais,
- Tada su Dansko, Poznanės pirkliais didžiaisiais,
264 psl.
- Turiu ten giminių; mane pons Juozas kvietė,
- Grabauskis, kurs dabar regimente tur vietą,
- Tuomet gi paliai Obeziežą buvo kaime,
- Mane jis kvietė pamėgint medžiojant laimę.
- Didžiojoj Lenkijoj tada taika dar buvo,
- Kaip Lietuvoj dabar, bet girdim – Prūsams kliuvo!
- Pas mus pasiuntinys atbėgo nuo Todveno,
- Grabauskis laišką perskaitęs suriko: »Jena!
- Jau Prūsai sumušti, pasisekė laimėti!«
- Nuo žirgo šokęs aš ėmiau maldas kalbėti,
- Dėkodams Dievui. – Tuoj į miestą mes išjojom,
- Lyg tai su reikalais, lyg nieko nežinojom;
- Tik apsidairėm, sujudimą baisų matom:
- Landratai, žiūrim, komisarai, net hofratai
- Mums lenkias, bąla, daros tuoj veidai kitoki,
- Kaip nuplikinti landūs vabalai prūsokai.
- Mes mandagiai su jaisiais imame kalbėti
- Ir tuoj paklausiame, kas Jenoje girdėti?
- Mintis ta, kad jau žinom, pervėrė jiems širdį,
- Visi nustebo, tik »O weh! Herr Gott!« mes girdim,
265 psl.
- Nuleidę nosis laksto, iš namų jau kelias –
- Tai buvo rvetes! Tuoj pilni keliai – keleliai
- Bėglių. Sujudo vokiečiai, kaip skruzdėlynas
- Į vakarus čionai, į rytus ten danginas,
- Fornaliuos, dviračiuose; vyrai pypkius rūko,
- O moters indų, didelių, mažų pundukų
- Tur kaupus, skuba; čia mes išeitį suradom,
- Į žirgus, Vokiečiams nutraukti reiteradą!
- Ir va landratus ir hofratus mes vaikyti,
- O ponams karininkams jų kasas karpyti.
- Dambrauskas generolas Poznanę jau ima,
- Ir ciesoriaus įsakymas: Prie sukilimo!
- Ir tokia Prūsams nuo žmonių pirtis įvyko,
- Kad per savaitę Vokiečio vaistams neliko!
- O kad ir Lietuvoj taip sektųs apsidirbti,
- Ir kad Maskoliai taip staiga pradėtų tirpti?
- O ką manai, Motejau? Jei su Bonapartu
- Maskva po tų derybų imtų susibartų:
- Tai milžinas, o ir karių dar jam netrūko!
- Na, ką manai, Motiejau, mūsų Karaliukai?«
266 psl.
- Visi sujudo. Nor išgirst Motiejaus žodį.
- Motiejus galvą tik pakratė ir nerodė
- Kalbėti noro, vien tik jo ranka kairioji
- Ieškojo kalavijo. (Laisvės kai nustojo
- Tėvynė, kalavijo jis jau nenešiojo,
- Tačiau ieškodavo tik Maskolius atminęs,
- Ar tur prie šono dar rykštutę prikabinęs;
- Todel ir buvo jis vadinamas Pašoniu.)
- Pakėlė galvą ir visi bajorai ponai
- Sužiuro. Bet Motiejus juos ir čia apvylė,
- Patraukė antakius, bet neprabyla, tyli.
- Tik pagaliau, pabrėždamas kiekvieną žodį,
- Prabilo ir kartu rimtumą veidu rodė:
- »Ramiai! Kas pranešė jums šitą žinią naują?
- Kur tie Prancūzai? ir kas jiesiems vadovauja?
- Ar su Maskva jau karas? na ir kas pradėjo?
- Kur turi eiti? ir ar daug tur padėjėjų?
- Kiek pėkščių, kiek raitų? Kas žino, turi tarti!«
- Visi tik dairėsi tylėdami iš karto.
- Prūsokas tarė: »Reiktų laukti Bernardino,
267 psl.
- Nes jis tą žinią pranešė ir viską žino;
- Žvalgai pirmiausia tur pasienį aplakstyti,
- Ir paslaptom ginkluoti reikia visą sritį,
- Tuo tarpu dar atsargiai reik daryt dalyką,
- Maskolių saugotis, kurie susekt mus tyko«.
- »E! laukti? traukti? – Mackus antras skeryčiojo,
- Kurį vadinta Krapintoju, nes nešiojos
- Mačūgą didelę, vadindams krapylėle,
- Kurią dabar sujudęs nuo grindų pakėlė,
- Paskui ant jos padėjęs smakrą ėmė šaukti:
- »Trem, brem, seimuoti! traukti, laukti! pasitraukti!
- Aš Prūsuos nebuvau; temąsto ten kaip nori,
- Gal ten taip tinka, mes gi mąstom kaip bajorai.
- Žinau, kad muštis reikiant, krapyla gers daiktas!
- Prieš mirtį – kunigas, tai ir dalykas baigtas!
- Aš noriu mušt, gyvent! O kam čia Bernardinas?
- Kam Kirminas? Mes kirminai, Maskva težino,
- Kad imsim Maskvą graužt! Trem, brem, žvalgus išviję
- Jūs lauksit! kas tai? – O tai jūs jau iškoriję,
- Pasenę! Broliai, ne! Tai šun tik sekti lapę,
268 psl.
- Dvasiškiui kalėdot, o man tik tinka krapyt,
- Tik krapyt, krapyt!« – Kelia čia mačūgą storą,
- Tuo tarpu: »Krapyt, krapyt!« šaukia tik bajorai.
- Palaikė Krikštytoją Bartkus Skustuvėlis,
- Taip pat palaikė jį Motiejus Ąsotėlis.
- Vardų tų pagrindas: aštrusis kalavijas
- Ir šautuvas, kurs kaip ąsotis kulkoms lijo.
- »Valio ta Krikštytojo krapylėlė!« šaukė.
- Prūsokas dar kalbėt mėgino, bet nutraukė
- Šauksmai žodžius: »Bailys Prūsokas, tai mes žinom;
- Kas bijosi, tesislepia už Bernardino!«
- Galva Motiejaus senio vėliai čia pakilo,
- Ir visos smarkios kalbos iš palengvo tilo:
- »Nelieskit Kirmino, tas kunigas nešliaužia,
- Jisai didesnį riešutą už jus sugraužė.
- Mačiau tik kartą jį; bet vos tik pastebėjo,
- Kad aš į jį žiūriu, tuojau šalin nuėjo,
- Bijodams gal, kad jo neimčiau klausinėti;
- Bet tai ne mano reikalas, kam čia kalbėti!
- Čia neis jisai, ir Bernardino nėr ko laukti.
269 psl.
- Tad jei iš jo tik teko žinią tą ištraukti,
- Kas žino, kam tai? galima paabejoti!
- Jei jums ko nors daugiau neteko sužinoti,
- Tai kam atėjote? ir ko čia skeryčioti?«
- »Kariauti!« šaukia. – »Kaip?« paklausė. – Vėl suriko:
- »Išmušti Maskolius, nes mus perdaug apniko!«
- Prūsokas rėkė vis be paliovos garsiausiai,
- Bet po ilgam tik laikui jo visi vėl klausė,
- Daugiausia del jo riksmo gal nusiramino.
- »Aš muštis irgi noriu, mušdamas krūtinę
- Ranka, kartojo: nors krapylos nenešioju,
- Bet keturiems Prūsokams nugaras vanojau,
- Kai jie mane į Pregelį prigirdyt traukė«.
- »Taip, Bartkau, krapyt, krapyt!« – Krikštytojas šaukė.
- »Bet, brangus Jėzau! reikia juk ir sužinoti,
- Koks karas? kur? ir kam pasiaukoti? –
- Prūsokas šaukė, – žmonės neis, mūs nesupratę,
- Juk ką sakysim jiems, jei mes nežinom patys?
- Bajorai broliai! Ponai! turim pagalvoti!
- Pàts, Geradėjai, turime tvarkos daboti!
270 psl.
- Kariauti: tai konfederaciją darykim,
- Kas vadas bus ir kaip pradėti apsvarstykim!
- Didžiojoj Lenkijoj mes, Vokiečių galybę
- Pamatę yrant, tuoj sudarėme tarybą.
- Ginkluojam bajorus ir darome žvalgybą;
- Pasiruošėm, Dambrauskio laukiame ir tylim,
- Paskui į žirgus ir visi kartu sukylam!«
- »Prašau duot balsą!« šaukia Klecko komisaras,
- Dar jaunas žmogus, vokiškai tik apsidaręs,
- Pons Buchmanas, bet Lenkas, Lenkijoje gimęs;
- Nėra žinių, ar jis bajorams kiek artimas,
- Bet to neklausta, vardas buvo jo garbingas,
- Nes juk tarnavo jis pas poną taip turtingą,
- Tai geras patriotas, knygų daug turėjo,
- Iš knygų tų patsai net ūkio mokslus ėjo,
- Ir pono dvarą tinkamai administravo;
- Politikoj taip pat protingai diskutavo,
- Dar puikiai rašė, sklandžiai išsireikšt mokėjo.
- Visi nutilo tad, kalbėti jam pradėjus:
- »Prašau duot balsą!« pakartojo ir, pakilęs
271 psl.
- Iš vietos, atsikosėjo ir taip prabilo:
- »Preopinantai mano iškalbingai lietė
- Visus jau punktus, ir nustatė jiesiems vietą,
- Diskusija pasiekė vietą jau aukščiausią;
- Tad man tetenka išvadas daryt paskiausias,
- Iš tų minčių, dabinusių iškalbingumą,
- Viliuos, man pasiseks sutaikint priešingumai,
- Diskusija čia ėjo del dviejų dalykų,
- Tad mano kalbai ta pati kryptis teliko.
- Pirmojoj vietoj, kam reik imtis sukilimo?
- Ir kokioj dvasioj? tai gyviausias paklausimas;
- Antrojoj: kokia bus valdžia revoliucinė.
- Tik vietoje antrojoj tur būt pirmutinėj.
- Pradėti nuo valdžios, o kai jau ją turėsim,
- Tai esmę, dvasią, tikslą rasti sugebėsim.
- Kai del valdžios – tai aš ik šiol seku domingai
- Žmonijos darbus – na, ir kas ten ypatinga?
- O tai laukiniai žmonės giriose klajoja,
- Bet telkiasi apsigynimui nuo pavojų
- Pirmąsias del pavojų ir tarybas veda.
272 psl.
- Paskui kiekvienas savo laisvės dalį deda
- Žmonių bendrajam labui: pagrindą taip taiso
- Įstatymams, kurie to pagrindo tik vaisiai.
- Ir matome, kad valdžią gimdo nutarimas,
- Ne Dievas, kaip kas sako per nesupratimą.
- Tad valdžią mes kontraktu visuomenės remsim,
- O kaip ją padalint, tai jau vėliau nulemsim.«
- »Štai ir kontraktai! Kijevo ar Minsko būtų? –
- Sens Mackus tarė – te valdžia ir bobiams kliūtų!
- Pons Buchmane, ar Dievas carą mums paskyrė,
- Ar velnias, mudu juk su Tamsta neištyrėm:
- Bet, ponas Buchmane, valdžia dar jo neyra!«
- »E, riktelėjo Krikštytojas, kad galėčiau,
- Krapylą tuoj virš caro sosto pakylėčiau,
- Ir jis tikrai negrįžtų nei iš Minsko trakto,
- Nei Kijevo, nei dėliai Buchmano kontrakto.
- Nei Dievas su jų popais jo neatgaivintų,
- Nei Belzebubas, – Krapyla tik gal apginti.
- Pons Buchmane, kalbėjai Tamsta iškalbingai,
- Bet kalbos – niekis: krapyla labiau galinga!«
273 psl.
- »Taip, taip!« iš lėto tęsė Bartkus Skustuvėlis,
- Nuo Krikštytojo bėgt prie Mackaus pasikėlęs,
- Ir, kaip šaudyklė staklėse, bėgiojo greitai:
- »Tam Mackui su Mačūga, tam su Rykšte eiti,
- Sutartinai tik eiti prieš Maskolių gaują,
- O man, Skustuvui, tegu Rykštė vadovauja«.
- »Vadovų, Krikštytojas šaukia, dar neradot!
- Gera komanda buvo tik Kauno brigadoj,
- Trumpa, mazguota: gąsdink kitą – nebijoki,
- Mušk – nesiduok, ženk greitai – smarkiai užsimoki:
- »Trach, tach!« – »Puiku, Skustuvas tarė, tai bent taktas!
- Kam rašalą gadinti, kam rašyti aktas?
- Konfederacijos, ar dar čia ko reikėtų?
- Juk Mackus savo rykštute valdyt galėtų«.
- Čia Krikštytojas šaukia: »Varpinės Gaidukas,
- Gyvuok!« Bajorai šaukia: »Vivat, Krapyluke!«
- Bet kampuose pradėjo neramumas kilti:
- Matyt, tarybos ėmė jau per pusę skilti.
- Suriko Buchmanas: »Te nieks nenusileidžia,
- Netinka taikintis!« Kits rėkia dar: »Neleidžiu!«
274 psl.
- Kampuos jiems pritaria. Staiga čia balsas storas
- Prabilo – pasirodė Skoluba bajoras.
- »Na, ką gi, ponai Dobžinskiai! Ar šventę švęsti?
- O mums gal norite savas teises primesti?
- Mums pakvietimą čia ne vėjas juk atpūtęs,
- O pakvietė mus Raktininkas, tas Ponutis,
- Rembaila; mums sakyta, kad čionai įvyko
- Ne Dobžinskiams tik, bet visiems didi dalykai,
- Visiems bajorams; net ir Kirminas kalbėjo,
- Tik niekada užbaigti aiškiai nenorėjo,
- Miglotai aiškino. Na, mes ir susirinkom,
- Net daug kaimynų sukvietėme iš aplinkui.
- Tad, Dobžinskiai, negalit sau tik balsą imti,
- Nes mūs kitų yra čionai apie du šimtai;
- Visi balsuokim. Jei maršalką rinkti reikia,
- Kiekvienas lygų balsą duoti tesiteikia.
- Te lygybė gyvuoja!«
- Čia kartu sušuko.
- Stypulkovskiai, Mickevičiai ir net netrūko
- Teravičių abiejų. »Už Skolubą laikom!«
275 psl.
- O Buchmanas tuoj šaukia: »Nieks tenesitaiko!«
- O Krapytojas šaukia: »Mums nereikia jūsų,
- Te vien tik Mackų Mackus bus maršalkas mūsų!
- Te lazdą ima!« Dobžinskiai jau šaukia: »Kviečiam!«
- Kiti gi rėkia: »Mes neleidžiam! Teneliečia!«
- Minia bajorų dviem dalim pasidalino
- Ir ryškiai jau dvi priešingas puses vaidino:
- Tie šaukia: »Mes neleidžiam!« – tie gi rėkia: »Kviečiam!«
- Tik Mackus tyliai sėdi, lyg tai jo neliečia,
- Tik viens ramiai jis galvą laikė, nejudėjo.
- Ir Krikštytojas priešais jį tylus stovėjo,
- Mačūga galvą remdamas aplinkui dairės,
- Stypsodamas sau vienas lyg laukuose gairė,
- Į šonus galvą – dyną nuolatos kraipydams
- Be paliovos vis »krapyt, krapyti!« sakydams.
- Išilgai gi per pirkią lakstė, kaip pašėlęs,
- Nuo Krapytojo vėl prie Mackaus Skustuvėlis.
- Skersai per pirkią Ąsotėlis vaikštinėjo,
- Lyg taikint bajorus su Dobžinskiais norėjo.
- Viens šaukia: »Skusti!«, kitas garsiai rėkia: »Pilti!«
276 psl.
- O Mackus, rodos, rengiasi piktai prabilti.
- Ketvirtį valandos pirkioj ūžimas ėjo,
- Bet virš galvų plieninis stulpas sublizgėjo.
- Tai buvo kalavijas sieksninio ilgumo,
- Aštrus abiedviem šonais ir pėdos platumo.
- Tur būt, teutoninis, Niurnberge padarytas;
- Visi tyliai tad žvalgėsi į vienas kitą.
- Nemato, kas pakėlė jį, bet tuoj suprato:
- »Peiliukas, taip! Peiliukas! rėkt visi suskato,
- Valio Rembailų deimante, Peiliuk mažuti!
- Valio Rembaila, Randžiau, Pusoži, Ponuti!«
- Gervazas (jis tai buvo) drąsiai atsistojo
- Pirkios viduj ir ore peiliuku sumojo,
- Paskui į Mackų lenkdamasis atsisuko,
- Sakydamas: »Rykštutei lenkiasi Peiliukas!
- Bajorai, broliai Dobžinskiai, aš pasakysiu,
- Kam sukviečiau, o elgsitės, kaip pàts matysit.
- Juk žinot – tarp bajorų ūpas susidarė,
- Kad reikia Lietuvoj visiems greit jot į karą,
- Kad svarbūs tur pasaulyje įvykt dalykai;
277 psl.
- Juk ne be reikalo ir Kirminas atvyko
- Ir ragino?« – »Tai žinome!« visi sušuko.
- »Gerai, kalbėtojas pasakė, juk netrūko
- Mums sugebėjimo suprast!« – »Tiesa!« – suriko.
- Tad Raktininkas tęsė: »Karas veik įvyko,
- Jei ciesorius prancūzų jau užpult kėsinas
- Net rusų carą, tikras karas tad vaidinas;
- O mums tad ar sėdėti? jei galings galingą
- Ims pulti, tad ir mums reiks mušti jau tvarkingai.
- Didi didžius, maži mažuosius imsim pulti
- Ir mūs skriaudėjų teks galybei susikulti.
- Ir taip Respublika vėl atsigims po karo.
- Ar netiesa?« – »Tiesa, tiesa!« visi čia tarė.
- Čia Krikštytojas rėkia: »Krapyla duos garo!«
- »O aš tai bent paskusiu!« šaukia Skustuvėlis.
- »Bet susitaikint turim, sako Ąsotėlis,
- Motiejau, Krikštytojau, skirti vadą laikas!«
- Bet Buchmanas čia tarė: »Te kvailiai sau taikos,
- Diskusija vieša dalyką tik palaiko,
- Prašau nutilt! Gėrės dalykas net opusis,
278 psl.
- Nes atskleidė pons Raktininkas naują pusę«.
- Čia Raktininkas sako: »Aš savaip galvoju.
- Didieji tegu didelių dalykų boja;
- Yra juk ciesorius, karalius bus, senatas,
- Ponuti, dalykus svarbius jie spręst papratę,
- Gal Krokuvoj, gal Varšuvoj, bet ne Dobžinėj;
- Aktus valstybinius nerašo pas kaminą
- Kreida ant sienos, bet tiktai ant pergamino.
- Ne mums aktus rašyti, raštininkų rasis
- Ir lenkų ir lietuvių, laikas grįš senasis.
- O man peiliuku rėžti« – »Aš turiu krapylą
- Mosuot«, pasakė Krapintojas. – »Aš gi ylą
- Badyt!« suriko Bartkus, žinomas Ylutė.
- »Visi, pasakė Raktininkas, galit būti
- Man liudininkais. Kirminą tik prisiminkit.
- Jis sakė, prieš Napoleoną padabinkit
- Namus, iššluokit; ar suprantat, kas netinka
- Palikt? Kas sąšlavos? Kas užmušė taip baisiai
- Geriausią Lenką? Kas išplėšė jam kadaisia
- Turtus? Kas nor pagrobt paskiausią palikimą?
279 psl.
- Ar reikia aiškint?« – »Juk Soplica pilį ima!«
- Čia Ąsotėlis sako; Skustuvėlis – »daro
- Jis daug žalos!« – »Tad krapyt!« Krikštytojas tarė.
- »Jei piktadėjas, tarė Buchmanas, pakarti!«
- »Užpult Soplicą!« rėkia tuoj visi iš karto.
- Tačiau Prūsokas ryžosi apgint Teisėją,
- Ir taip bajorams, keldamas rankas, kalbėjo:
- »Bajorai broliai! ar nė Dievo jau nereikia?
- Na, ponai Raktininke, ar jau kas užkeikė?
- Lyg apie tai kalba? Na, drįsiu aš paklausti,
- Kad jei banitas brolis, tai ar brolį bausti?
- Tai man krikščioniškai! Kas nors jau čia nedora,
- Kad būt Teisėjas ką nuskriaudęs iš bajorų.
- Tai melas, dievaži! Jį priešu jūs tik laikot,
- O jis savęs nebodams nori susitaikint,
- Net pats ir teismo pabaudas jisai užmoka.
- Jo procesas ir Grafo. Jie abu vienoki,
- Tepešas! mūs gi reikalai visai kitoki.
- Teisėjas blogas! Ogi jis patsai pirmasis.
- Kaimiečiui, klaupiančiam prieš poną, juk prigrasė,
280 psl.
- Esą tai nuodėminga. Net patsai regėjau,
- Kai jis kaimiečių tarpe užstalėj sėdėjo;
- Vargų kaimiečių jis labiau nei Kleckas paiso,
- Nors ten, pons Buchmane, ir vokiškai tvarkaisi.
- Teisėjas piktadėjas! Nuo mažens patiko
- Visiems ir toks net iki šiandien pasiliko;
- Tėvynę myli, papročius senus globoja,
- Maskvos mada pas jį dar neįkėlė koją.
- Iš Prūsų grįžęs, nusiplaut nuo vokiškumo,
- Skubu į Soplicovą, centrą tautiškumo:
- Pažįsti žmogus ten Tėvynės malonumą!
- Man, broliai Dobžinskiai! bet, dievaži, Teisėjo
- Neleisiu skausti, net kalbėt taip nereikėjo.
- Ne! Lenkijoj Didžiojoj buvo, Broliai Ponai,
- Kitaip! koks ūpas, santaika! primint malonu!
- Ten būtų nieks nedrįsęs tokių niekų tarti!«
- »Ne! tarė Raktininkas, nevidonus karti!«
- Ūžimas kilo. Jankelis tad sugalvojo
- Sutaikint priešus, tuoj ant suolo atsistojo:
- Barzda, kaip šluota, siekė juostą jo šilkinę;
281 psl.
- Ranka lėtai nuėmęs nuo galvos lapinę,
- Paskui jermulką ant galvos paglostinėjo,
- Kairiąja prilaikydams juostą taip pradėjo
- Kalbėt, ir sveikindams visus lapinę kelia:
- »Na, Ponai Dobžinskiai, aš sau esu žydelis;
- Teisėjas man ne brolis, na, bet man malonu
- Jį paminėt, nes geras, o ir mano ponas,
- Geri ir Dobžinskiai man Bartkai ir Motiejai,
- Kaipo geri kaimynai, ponai garbingieji;
- Ir taip sakau: jei Ponai norite užpulti
- Teisėją, tai negera; galit net papulti –
- O spravnikas? asesorius? gal tekt kalėti,
- Dar Soplicove ir karių yra, girdėti,
- Vis jegrai! ir asesorius ten; jei tik šauktų
- Pagalbos, jegrai tuoj būriu ten atitrauktų.
- O kas dar bus? Prancūzų norite sulaukti,
- Bet tie Prancūzai dar toli, dar neprišaukti.
- Aš žydas, nekariauju, bet žinau naujienų,
- Bielicoje mačiau žydelių iš pasienio;
- Girdėt, Prancūzai pas Lososną pasiliksią
282 psl.
- Per žiemą, o kariaut pavasarį tik vyksią.
- O Soplicovo dvarą, aš drįstu sakyti,
- Nevyks taip, kaip kromelį žydui, išardyti;
- Tas dvaras gal stovėti, oi, dar daug metelių;
- Teisėjas, tai ne nuomininkas koks žydelis,
- Kurs gal pabėgt, galėsit kitąmet užpulti.
- Dabar nutilt, nes galit perpigiai prapulti.
- Ir kalbos visos tos dabar bereikalingos!
- Kas teikias, pas mane prašau Ponus Garbingus.
- Manoji Sorė man pagimdė Jankeliuką,
- Tad vaišinu ir išsigersim trupučiuką!
- Kozicai bus, basetliai, bus dar pora smuikų,
- Motiejų Geradėją noriu midum puikiai
- Pavaišint, bus mozūras, moku juk visokių,
- O mano bachurukai fein dainuoti moka«.
- Tas mylimojo Jankelio iškalbingumas
- Visiems patiko. Apėmė visus linksmumas,
- Jau didžiumai bajorų galvas jis apsuko;
- Tačiau Gervazas taikė jau į jį peiliuką.
- Minion tad žydas spruko; Raktininkas šaukė:
283 psl.
- »Nekišk tarp durų pirštų, žyde, kas ten traukia!
- Prūsoke Pone! su Teisėju tu pirkliauji
- Miškeliais, tai už jį dabar žiovanasriauji?
- O užmiršai, Ponuti, tėvą, kurs pirkliavo
- Geriau, bet jis Horeškų tik miškais sieliavo.
- Patsai jis praturtėjo ir visa šeimyna,
- Daugiau net, ir visi bajorai iš Dobžinės.
- Senieji pamenat, jaunieji gi girdėjot,
- Kad Stalininkas buvo tėvas, geradėjas.
- Na kas gi valdė jo didžius dvarus pas Pinską?
- Dobžinskis! Kas urėdas kur? Taip pat Dobžinskis!
- Maršalkai kas, kas kredenso jo šeimininkai?
- Vis Dobžinskiai! nuo jų net dvaro grindys linko!
- Jis tribunoluos reikalus jūs foritavo,
- Kiek pensijų jums iš karaliaus jis išgavo;
- Vaikus jūs kapomis talpino jis konvikte
- Pijorų, duodams pinigų, drabužių, viktą;
- Jus nuolat promonavo, tai visi juk žino,
- O dėliai ko? – tiktai kad buvo jūs kaimynas!
- Dabar Soplicos kaupai jūs ežias jau siekia,
284 psl.
- O ką jums gera daro?« –
- »Niekada ir nieko! –
- Pasakė Ąsotėlis, – nes tik bajorėlis
- Juk buvo! nosį tad dabar labai iškėlęs!
- Per vestuves dukters prašau, juk, rodos, žinot,
- Sakau, išgersim! kur tau – jis nė nemėgina,
- Esą tik jūs, bajorai, mėgstat apsipilti!
- Magnatas! dabita iš marimonto miltų!
- Negėrė, tad pripylėm, net visi priilsom.
- Palauk, dabar iš Ąsotėlio tau pripilsiu!«
- »Oi, Krikštytojas tarė, krapysiu Teisėją,
- Dėliai sūnaus, kurs į niekus visai išėjo.
- Gan gudras buvo, bet dabar Grebliu vadina,
- O dėliai ko, patsai Teisėjas puikiai žino.
- Sakiau: Na kam į Soplicovą tau landyti?
- Pagausiu, gausi diržo smūgių paskaityti!
- Bet vėl pas Zosę tą jis lenda iš kanapių;
- Pasisekė pagaut, na ir ėmiau jį krapyt;
- O jis tik žliumbia, žliumbia, kaip mažiuks vaikutis:
- Tėtukai, nors užmušk, bet aš turiu ten būti.
285 psl.
- Na kas tau? klausiu. Sako: – Zosę pamylėjau!
- Man pikta, na, bet savo vaiko pagailėjau,
- Sakau: na, leiski Zosę už sūnaus, Teisėjau;
- Jis sako: dar maža, te dar pilnai išplaukia,
- Tai panorės pati, o pats piršlių jau laukia.
- Per vestuves tad aplankysiu Soplicovą,
- Na ir pakrapysiu jaunavedžiams ten lovą«.
- »Ir niekšas, tarė Raktininkas, tur ponauti?
- Ir turtą geresniųjų ponų turi gauti?
- Horeškų atminimas, vardas tur išnykti?
- Kur dėkingumas? Dobžiniečiams taip netiktų!
- Na, Broliai! norite sumušti Rusų carą,
- O bijotės užpulti Soplicovo dvarą?
- Kalėti bijot! Lyg šaukiu jus prie plėšimo?
- Gink Dieve! Broliai! čia juk teisė viršų ima.
- Juk Grafas išlošė, o dekretai nežūva;
- Tik egzekuoti reikia! kitąsyk taip buvo:
- Iš tribunolo dekretas, o jį reikėjo
- Bajorams vykdyt; Dobžinskiai ir pagarsėjo
- Del to Lietuvoje! Juk Dobžinskių puolimas
286 psl.
- Garbe apvainikavo Mysko užpuolimą,
- Kai Voinilavičius net su Maskoliais ėjo,
- O Logamavičiuos, kai Vilkas niekadėjas
- Jį rėmė. Atmenat, kai Vilką surakinot
- Ir kai pakart po balkiu tvarte jau ketinot,
- Nes engė kaimiečius Maskolių tas rėmėjas.
- Bet tik kvaili kaimiečiai jo pasigailėjo.
- (Dar teks peiliuko šito Vilkui pamėginti.)
- O kiek dar užpuolimų galima priminti!
- Juos baigėm, kaip bajorai, nuolatos sėkmingai,
- Su nauda ir aplauzu, visados garbingai!
- Bet kam minėti? Ponas Grafas, jūs kaimynas,
- Išlošia dekretus, bet kam nauda – nežino,
- Nes niekas nebenori jau našlaičio remti!
- Ir Stalininko ainio vardas ima temti,
- Nes nėr draugų, be Raktininko, to senuko,
- Ir tojo išmėginto kovose peiliuko!«
- »Dar Krapyla yra, mielasis Gervazėli,
- Pasakė Krikštytojas ir aukštyn pakėlė,
- Kur du, tai du! Gervazai, dievaži, ko reikia?
287 psl.
- Aš krapysiu tiktai, o tu tik smeiki, smeiki,
- Šach, mach, trach tach, o jie testovi, kaip ik šiolei!«
- »Ir Bartkų, tarė čia Skustuvas, mieli Broliai,
- Priimsite; aš skusiu, kur tik jūs muiluosit«.
- »Prie jūsų, tarė Ąsotėlis, aš deduosi,
- Nes rinkt maršalką negaliu suagituoti.
- Tai kas man jų balsai! Galiu kitaip balsuoti!
- (Čia ėmė iš kišeniaus kulkų visą saują.)
- »Štai bus balsai! Teisėjas gaus tuoj laipsnį naują!«
- – »Prie jus, Skoluba šaukia, jungiamės prie jūsų!«
- – »Kur jūs, bajorai šaukia, reikia ten ir mūsų!
- Valio žymė Horeškų Pusožio senoji!
- Valio Rembaila, seni! Pas Soplicą jojam!«
- Gervazas iškalbingas greitai įkalbėjo
- Visus, nes daugeliui Teisėjas nusidėjo,
- Kaip tenka kaimynystėj; buvo daug piktumų
- Del iškirtimų, del laukų ežių tiesumo.
- Vieni pikti tikrai, kiti tik pavydėjo
- Teisėjui turtų – bet visi nerimt pradėjo.
- Prie Raktininko telkiasi, aukštyn tik kelia
288 psl.
- Kalavijus, lazdas. –
- Čia Mackus, tas senelis,
- Paniuręs, nenustigo, treptelėjo koja
- Ir įsirėmęs aslos viduje sustojo;
- Aplink pažvelgęs pyktį, išdidumą rodė
- Ir ėmęs balsą sakė jis, kiekvieną žodį
- Pabrėždams, pakartodamas: »Oi kvaila, kvaila!
- Kvailiai jūs! Kam skaudėjo, o jums niežti kailį!
- Iš karto buvo kalbos, kaip prikelt Tėvynę,
- Dabar, kvailiai, jau rengiatės pradėt peštynę!
- Nebuvo galima, kvailiai, susikalbėti,
- Net vadą rinkt, kvailiai, nestengėte pradėti.
- Sakykit, kur tos kaltės, kur gi jūs rimtumas?!
- Šalin! Nes, kaip aš Mackus, taip, po milionų,
- Ir šimto pypkių, tūkstančių bačkų, furgonų,
- Velnių!!!...«
- Visi nurimę susivokt nestengė,
- Lyg nuo griaustinio, bet kieme ausis jau spengė:
- »Valio, Pons Grafas!« Jau kieman jisai įjojo
- Ginkluotas, jį džokejų dešimtis apstoję.
289 psl.
- Ant risto žirgo buvo jis pasidabinęs
- Juodai, be to, platus apsiaustas riešutinis,
- Pas kaklą susegtas saga, labai jam tiko,
- Ir rodės, lyg jis iš Italų čia atvyko;
- O skrybėlė su plunksna, rankoj kalavijas,
- Kuriuo jis sveikino bajorišką draugiją.
- »Valio, Pons Grafai! šaukė, galim eit net mirti!«
- Bajorai pirkioje pro langus ėmė svirti,
- Žiūrėt, kas dedas! – ir prie durų ėmė smelktis,
- Paskui kieme prie Raktininko ėmė telktis.
- O Mackus net išstūmė tuos, kur buvo bailūs,
- Duris uždarė ir pasakė: »Kaip tai kvaila!«
- Bajorai apie Grafą stovi lyg grandinė.
- Į smuklę eina. Čia senus laikus atminęs,
- Gervazas tris diržus kontušų sukabino
- Ir iš rūsies ant jų tris bertainius išrito,
- Tris: vieną su alum geltonu, vyno kitą
- Ir trečią midaus. Tuoj atkišo, ir į šoną
- Trys srovės trykšta: ta balta, antra raudona,
- Trečia geltona, daros ore vaivorykštė.
290 psl.
- Tuoj į šimtus stiklinių, taurių ėmė trykšti.
- Bajorai verda. Godžiai alų, midų traukia,
- Vis Grafui linki ir »Soplicą pulsim!« šaukia.
- Nutilęs Jankelis išsprūdo; ir Prūsokas,
- Pamatęs, kad Teisėjo dienos bus nekokios,
- Pabėgt norėjo, bet bajorai ėmė vytis.
- Mickevičius šaly pradėjo sau mąstyti,
- Ką veikt, tačiau bajorai, mano, negeruoju
- Jis susimąstęs, tad jį pult! Jis reiteruojas,
- Jau sužeistas pas statinius sau vienas ginas,
- Bet gelbsti Zanas jį ir Čečotai kaimynai.
- Paskui sutaikyta bajorai neramiausi,
- Bet du susižeidė, kas gavo ir į ausį.
- Kiti užsėdo žirgus. –
- Grafas pavadinęs
- Gervazą, tvarką daro ir ginklus dalina.
- Pilna tuoj tapo raitelių gatvė ilgoji,
- Ir rėkdami: »Soplicą pulsime!« nujojo.
Klausimai: Septintoji knyga. Tarybos
1. Kaip Gervazas įkalba Dobžinės bajorus pulti Soplicas ir kas jiems prieštarauja?
Rodyti atsakymą
Gervazas pasiremia Kirmino žodžiais, kad prieš ateinant Napoleonui reikia iššluoti namus, ir klausia, kas užmušė „Geriausią Lenką“. Minia šaukia „Užpult Soplicą!“. Pasakotojas paaiškina, kad daugelis tiesiog pyko ant Teisėjo dėl kaimyniškų ginčų arba pavydėjo jam turtų. Prieštarauja Prūsokas, kuris gina Teisėją, ir senasis Mackus: „Iš karto buvo kalbos, kaip prikelt Tėvynę, / Dabar, kvailiai, jau rengiatės pradėt peštynę!“ Jo niekas nepaklauso.
Rašiniui: ValdžiaIstorija
2. Kaip vadinamas senojo Mackaus kalavijas?
Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.
Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.