Adomas Mickevičius · 1798–1855
Pirmoji knyga. Ūkis
1-50 psl. iš 502·apie 165 min.·15 paaiškinimų·2 klausimai
1 psl.
Ponaičio pagrįžimas. – Pirmas susitikimas kambarėlyje, antras prie stalo. – Rimtas Teisėjo pamokymas apie mandagumą. – Politiniai Podkomožio pastebėjimai apie madas. – Ginčo pradžia del Striukio ir Sakalo. – Voiskio nusiskundimai. – Paskutinis Tribunolo šauklys. – Žvilgsnys į tų laikų politinę Lietuvos ir Europos padėtį.
- Tėvyne Lietuva! kaip sveikata tu brangi!
- Įvertina tave tik svetimoj padangėj
- Tavęs netekę. Aš svetur tavim gėriuosi,
- Matau, aprašinėju, nes tavęs ilgiuosi.
- Šventoji Motina, švieti tu Čenstakavoj
- Ir Vilniaus Aušros Vartuos! Tu ir pilį savo
- Globoji Naugarduky ir maldingus žmones!
- Kuri man stebuklingą suteikei malonę,
- Išgydžius, kai sveikatos man mama maldavo,
- O mano silpnas kūnas tuoj jėgų įgavo,
- Ir aš silpnom kojytėm stojęs už gyvybę
- Galėjau pats eit garbint dievišką galybę –
- Tu taip vėl sugrąžinsi mums tėvynę mielą!..
- Tuo tarpu siųsk tenai nors mano liūdną sielą
- Į tas kalvas miškuotas ir lankas lygiąsias,
- Plačiai ten žydinčias, kur Nemunas žydrasis,
- Į tuos laukus banguojančius javais spalvuotais,
- Rugiais spalvos sidabro ir kviečiais auksuotais;
- Kur grikiai – baltas sniegas, svėrės gintarinės,
- Kur dobilai raudoni, kaip veidai merginos,
2 psl.
- O visa tai apjuosia ežios pakraštinės,
- Kur vietoms auga kriaušės, obelys laukinės...
- Tuose laukuos anuomet prie sraunaus upelio,
- Viršuj kalvutės, mažame beržų miškely,
- Bajoro namas buvo pamatais mūriniais
- Ir baltavo iš tolo sienos jo medinės;
- O tuopų eilės paliai sienas tas žaliavo
- Ir jos baltumo, rodės, dar daugiau įgavo;
- Tas namas neperdidelis, bet jis ne vienas –
- Dar kūtės plačios buvo, dar trys kūgiai šieno,
- Ir kito pašaro netilpusio pašiūrėj.
- Matyt, kad žemės turtų ten gana daug turi.
- Matyti tai iš tankiai rikių sustatytų,
- Kurios kaip žvaigždės tankios, o tas pat matyti
- Ir iš keliolikos tvirtų darbščių artojų,
- Kurie vagas ilgąsias dailiai, lygiai kloja
- Ir aria tąsias lysves, lyg tai būtų daržui:
- Matyt, su išteklium namuos tuos nesivaržo.
- Nuolat atkelti vartai čia praeivį kviečia,
- Nors būtų jis iš kokio tolimo pasviečio.
3 psl.
- Važiuoja dviem arkliais štai kažkoks jaunas ponas,
- Štai suka jis į kiemą pro pat gonkų šoną,
- Sustoja. Pons iššoka, o arkliai, matyti,
- Praalkę, kiemo žolę pradeda skabyti.
- Kieme tyla, net gonkų durys uždarytos
- Sklende senoviška iš medžio ištašyta.
- Sugrįžusis nemanė eit tarnų ieškoti,
- Greit sklendę atsikišo, trokšdams sužinoti,
- Kaip tie namai atrodo, jųjų neregėjus
- Tiek metų, kol mokytis jam mieste reikėjo.
- Įbėgo ir sujudęs dairos po svetainę
- Ir mato, kad joje veik nieks neatsimainė.
- Tie pat ten buvo baldai ir tos pačios sienos,
- Kurias nuo pat mažens matydavo kasdieną;
- Tuos daiktus dar visus gerai jis pažinojo,
- Ir portretai prie sienų dar tie pat kabojo.
- Štai Krokuvos čemarkoje Kosčiuška žiūri
- Aukštyn, ir rankose jis plieno kardą turi;
- Jis taip atrodė, kai prisiekdamas žadėjo
- Tuo pat kardu išginti tris Lenkų skriaudėjus,
4 psl.
- Ar pats nuo jojo žūti. Čia aukštyn žiūrėdams
- Sielojas Reitanas, jau laisvę apgailėdams;
- Jis laiko peilį atlenktą į savo šoną,
- Šalia knygas dar turi Fedono, Katono.
- Toliau gabus Jasinskis, toks gražus ir jaunas
- Drauge su Korsaku su priešais drąsiai kaunas:
- Ant Pragos šancų stovi, Maskolius kapoja,
- O Praga jau visa aplinkui tik liepsnoja.
- Net seną laikrodį kurantinį pažino
- Prie sienos pastatytą šėpoje medinėj.
- Tuoj vaikišku džiaugsmu jo siūlą greit patraukė
- Ir senojo mozūro nekantraudams laukė.
- Po visą namą laksto, ieško kambarėlio,
- Kuriam jisai gyveno, būdams mažutėlis;
- Įėjęs apsidairo: argi tam mažuty –
- Jo kambarėly moteris galėjo būti?
- Ir kas tai būtų? Dėdė jo viengungis buvo,
- Teta Petrapily senai jau apsibuvo. –
- Ir šeimininkė čia gyventi negalėjo,
- Nes čia pianinas buvo ir gaidų gulėjo
5 psl.
- Išmėtytų, keli romanai išsklaidyti –
- Matyti, kad gyveno čia jauna mergytė,
- Matyt, kad jaunos rankos visa tai kilnojo,
- Paliko be tvarkos, – matyt, užsisvajojus!
- Balta suknelė štai nuo vagio nukabinta,
- Padėta ant kėdės, šėpa neužrakinta,
- O languose tik kvepia įvairiausios gėlės:
- Geranijos, žibuoklės, net ir remunėlės.
- Keleivis štai prie lango vieno atsistojo
- Ir mato, kad sode, kur dilgėlės kerojo,
- Dabar darželis mažas, puikiai įtaisytas,
- Gražiai gėlių, dryželių, mėtų prisodytas.
- Tvora lenktų karklelių apsupa žolynus,
- Ir jau ant tos tvoros naktibaldos kabinas.
- Matyti, kad gėles tas laistoma kas rytas,
- Nes ir vandens didžiulis indas pastatytas.
- Bet niekur nematyt valdovės to darželio,
- Tur būt, išėjo – matos juda dar durelės,
- Skubiai gan paliestos, net ir pėda matyti
- Smiltyse – bus stovėjus ten basa kojytė.
6 psl.
- Tam kilime minkštam, kaip sniegas, pasiliko
- Pėdos žymė lengvutė; matosi, kad tik ką
- Jas lietė sutvėrimas, kuris vargų nematęs,
- Kuris lakioti kojom ir mintims papratęs.
- Keleivis ilgai dar pas langą tą stovėjo,
- O nuo gėlių jam kvapas malonusis ėjo.
- Jis veidą prie žibuoklių prilietė krūmelio
- Ir vis žiūrėjo ten į gražųjį darželį,
- Ir vėl žvilgsniu prie tos pėdos žymės sustojo,
- Kieno pėda ta būtų – spėjo ir galvojo.
- Akis pakėlęs į parkaną pažiūrėjo –
- Tenai mergelė buvo. Ji baltai dėvėjo.
- Bet apdaras lengvutis vos krūtis tejuosė,
- Palikęs nuogą kaklą ir pečius baltuosius.
- Taip mėgsta Lietuvaitės vaikščiot tik iš ryto,
- Nes vyrai tuo metu negali jų matyti;
- Ir nors ji manė, kad čia niekas nežiūrėjo,
- Tačiau ranka pridengusi krūtis stovėjo.
- Plaukai neišpūsti, tik dailiai sušukuoti,
- Aplinkui visą galvą dar sugarbiniuoti,
7 psl.
- Dabinami saulutės spindulių gelsvųjų,
- Žibėjo kaip paveiksluos karūna šventųjų.
- Jos veido nesimatė. Jos žvilgsnys sustojo,
- Lyg ko ieškodamas tenai toli dauboje;
- Susijuokė staiga ir, plodama rankytėms,
- Ji nuo parkano greit nuskrido kaip paukštytė,
- Ir perbėgus skubiai tą gražųjį daržiuką,
- Įskrido į tą savo ramų kambariuką,
- Ne pro duris – lenta prie lango pristatyta,
- Staigi, lengva, rami, kaip prošvaista iš ryto.
- Prie veidrodžio, suknelę stvėrusi, priėjo,
- Bet ta išpuolė, nes jaunuolį pastebėjo.
- Pabalo nusigandus, kas jis, nežinojo.
- Keleivio veidas gi raudonai suliepsnojo
- Kaip debesėlis, kurs aušros šviesoj lakioja.
- Kuklus jaunuolis tart žodelį jai norėjo,
- Atsiprašyt, bet vien tik linktelti suspėjo,
- Tylėdams. O mergytė tik suriko baugiai,
- Kaip kūdikis sapne, kai jį slogutis smaugia.
- Keleivis nusigando, bet jau jos negirdi,
8 psl.
- Nemato, vien tik jaučia smarkiai plakant širdį:
- Del tojo įvykio nestengė net suvokti,
- Ar čia sielotis jam, ar gal iš džiaugsmo šokti.
- Kieme tarnai tuo tarpu greitai sužinojo,
- Kad kažkoki svečiai jau prieš gonkas sustojo.
- Iškinkė arklius tad ir kūtėje pastatė,
- Tuoj davė glėbį šieno, kaip senai papratę,
- Nes dar naujų madų Teisėjas nežiūrėjo,
- Dar jo svečių arkliai pas žydą nestovėjo.
- Tarnai svečių pasveikint nėjo, bet prie savo
- Darbų pripratę ponui dar gerai tarnavo.
- Tarnai dabar tik pono Voiskio grįžtant laukė,
- Kuris lėtai iš lauko jau į dvarą traukė.
- Kai pono nėr namie, jisai jį pavaduoja
- Ir vaišindams svečius įdomiai šnekučiuoja;
- (Tai pono tolimas gentis ir geras draugas,
- Pamatęs svečią, grįžta, bet sutikt jį saugos –
- Nes kaip gi eis prie svečio rūbais kasdieniniais).
- Todel tuoj apsitaisė rūbais išeiginiais,
- Iš ryto paruoštais, nes, mat, gerai jau žino,
9 psl.
- Kad vakarais dažnai atlanko jį kaimynai.
- Rankas pons Voiskis jau iš tolo sukryžiavo,
- Sušuko ir keleivį džiaugdamos bučiavo.
- Ir greitai prasidėjo jų kalba supinta,
- Lyg stengtas jon džiaugsmus ir vargą sutalpinti,
- Kuriuos ir viens ir kitas apsakyt norėjo,
- Todel nerimo, džiaugės, į akis žiūrėjo.
- Ir tik ik sočiai Voiskiui atsiklausinėjus,
- Jis ėmė pasakoti, kas šiandieną dėjos.
- »Gerai, brangusis Tadai«, (Vardas toks vaikino,
- Mat, buvo. Atminčiai Kosčiuškos taip vadinos,
- Nes gimė tais laikais, kai dar karai vis ėjo).
- »Gerai, Tadukai mano, – čia tavęs reikėjo,
- Nes daug merginų čia galėsi pamatyti.
- O dėdė rengias tau net vestuves daryti;
- Galėsi pasirinkti; teks tau greit išvysti
- Kaimynų, tavo genčių, didelę draugystę,
- Mat, spręsti Grafo ginčią renkasi kaimynai,
- Ir Grafas pats rytoj atvykt pas mus ketina;
- Jau Podkomožis čia su žmona ir dukrelėms,
10 psl.
- Jaunieji žaidžia šautuvais tenai aikštelėj,
- O seniai, moters tai javus apžiūrinėja
- Ir laukia jau visi jaunųjų pamiškėje.
- Tad einame sutikt, jei nelabai sutingęs,
- Dėduką, Podkomožius ir ponias garbingas«.
- Su Voiskiu Tadas eina lauko pažiūrėti
- Ir vis negali dar gerai atsikalbėti.
- Saulutė jau dangaus žemiausius šonus lietė,
- Silpniau nei dieną, bet plačiau nei dieną švietė,
- Raudona, kaip po darbo darbininko veidas,
- Taip pat, kaip jis pavargusi, saulutė leidos;
- Platusis skritulys vaizdingai spinduliuojas,
- Pro tarpus šilo mirga; jau ūkai būriuojas:
- Tai neriasi šakose, tai paviršium skrieja,
- Tai visą mišką riša ir draugėn sulieja;
- Ir šilas juodavo, lyg būt didžiuliai rūmai,
- O saulė jau gaisrinį skleidė raudonumą,
- Paskui nugrimzdo; spinduliai jos paskutiniai
- Sublyksėję, kaip žvakė blyksi pro langinę,
- Užgeso. Ir tuojau iš lauko darbininkai
11 psl.
- Su piautuvais, grėbliais į krūvą susirinko
- Keliaut namo, nes dirbt Teisėjas nebeleidžia
- Ilgiau, kaip ik to laiko, kai saulutė leidžias.
- »Pasaulio Viešpats žmogui dirbt perdaug neleidžia:
- Kai jojo darbininkas, saulė, nusileidžia,
- Ir žemdirbiui ateina laikas eit ilsėtis«.
- Dažnai Teisėjas mėgo tuos žodžius kalbėti.
- Ir ekonomas pildė valią šią Teisėjo:
- Dar būdavo vežimo kraut neįpusėjo,
- Bet saulė leidžias, ir vežimas jau važiuoja,
- Tik jaučiai džiaugiasi tuo vežimu lengvuoju.
- Tuo tarpu jau nuo miško eina į takelį
- Sens prievaizda, išsivesdams vaikų būrelį,
- Paskui Podkomožienė ėjo su Teisėju,
- Šalia gi su dukrelėms Podkomožis ėjo;
- Toliau merginos sekė ir čia pat vaikinai,
- Tačiau per kokį žingsnį šone nuo merginų
- (Toksai, mat, mandagumas). Nieks tvarkos nedarė,
- Ponių nuo vyrų niekas ten šalin nevarė,
- Tačiau kiekviens tvarkos senoviškos dabojo,
12 psl.
- Ir, kad Teisėjas gerbia ją, visi žinojo.
- Jis niekada neleido užsimiršt jaunimui
- Pagerbti protą, valdžią, amžių, prigimimą,
- Jis sakė: »Ta tvarka namai ir tautos kyla,
- O ją praradus tautos ir namai išdyla«.
- Tad prie tvarkos namiškiai ir tarnai priprato
- Ir, būdavo, gentis ar svečias, tuoj pamato
- Tą tvarką, jei tiktai į tuos namus pakliūva,
- Nes papročiai senoviški ik šiol ten buvo.
- Neilgai sveikinos su broliavaikiu savo
- Teisėjas – davė ranką – Tadas pabučiavo –
- Veidan dar pabučiavo ženklan giminystės...
- Ir nors ne daug kalbėjo del svečių draugystės,
- Tačiau iš ašarų, kurios skubiai riedėjo,
- Matyti, Poną Tadą jis labai mylėjo.
- Tuoj páskui šeimininką iš namų ir šilo,
- Iš pievų ir ganyklų visa eit pakilo.
- Čionai parbėga pulkas bliaunančių avelių,
- Didžiulį dulkių stulpą keldamas nuo kelio;
- Tenai Tiroliaus karvės su tarškučiais žengia,
13 psl.
- O dar toliau arkliai parbėga, garsiai žvengia;
- Prie šulinio tai visa bėga, gerti laukia,
- O svirtis girgžda tik ir vandenį jiems traukia.
- Teisėjas, nors nuvargęs su svečiais per dieną,
- Bet šeimininko darbą dirba jis vis viena:
- Nueina gyvulių į tvartus pažiūrėti,
- Nes vien tarnais negalima juk patikėti;
- Teisėjas žino, kad kai ponas apsižiūri,
- Tai ir tarnai geriau jam gyvulius prižiūri.
- Šauklys Protazas, Voiskis dar drauge stovėjo
- Su žvakėms priemenioj ir kažką ten šnekėjo;
- Lyg rodos barėsi, nes, mat, to šauklio būta
- Sau žmogaus, – jis savaip sutvarkė butą,
- Kur vaišinti svečius pons Voiskis paketino;
- Protazas net baldus į pilį nudangino,
- Kuri iš tolo matės. Voiskis tad turėjo
- Atsiprašyt Teisėjo; tas nusistebėjo,
- Paklausė, kam tos permainos, bet ką daryti,
- Reikėjo jam taip pat svečių atsiprašyti,
- Ir vest svečius į pilį; o keliu mėgino
14 psl.
- Teisėjui Voiskis aiškinti, kodel jie nudangino
- Baldus ten: juk dvare nerast taip didžią salę,
- Dvare esą svečių tiek sutalpint negali,
- Pily gi didžios menės, puikiai užsilaikę
- Visi skliautai, – tiesa, pilis sena, palaikė,
- Langai jau be rėmų ir siena jau įlinkus,
- Tačiau ten vyno rūsys, vaišint tad pritinka...
- Kalbėdamas žiūrėjo į akis Teisėjui,
- Matyt, kitokių priežasčių jis dar turėjo.
- Už poros varsnų matos, ten už dvaro sodo,
- Pilis apleista, bet dar savo bokštus rodo –
- Tai giminės Horeškų senas palikimas,
- Kurios valdovas žuvo krašto sumišimuos;
- Tie turtai sunaikinta tai valdžios žiaurumo,
- Tai teismo nusprendimų, genčių nerangumo;
- Jų dalį tolimieji gentys pasirinko,
- O kiek dar turtų liko, valdė skolininkai.
- Tiktai pilies paimti niekas nenorėjo,
- Nes joks bajoras jos valdyti netesėjo;
- Bet jos panūdo Grafas, artimas kaimynas,
15 psl.
- Kuris Horeškų gentim tolimu vadinos;
- Sugrįžęs iš vojažo mėgo tuosius mūrus,
- Sakydams, kad jie gotiškos architektūros,
- Tačiau Teisėjas sakė, tekę sužinoti,
- Kad pilį statę Vilniaus meistrai, o ne Gotai.
- Gana, kad pilį mėgo Grafas ir Teisėjas,
- Nors nežinia, kodel jų norai susiėjo.
- Tad žemietijoje pradėjo bylinėtis,
- Pasiekė net senatą, ėmė vėl derėtis;
- Kol po visų bylų, sprendimų begalinių
- Byla vėl grįžo prie senų teismų pradinių.
- Gerai kalbėjo Voiskis: pilyje, matyti,
- Galėjo tilpt laisvai visi svečiai prašyti.
- Skliautus tos menės remia vaizdžiai sukabinus
- Eilė stulpų, o grindys tvirtos akmeninės.
- Be braižinių tos sienos, bet akis viliojo,
- Nes vaizdžiai stirnų, briedžių ten ragai kabojo
- Ir surašyta ten, kada ir kas pagavo
- Tuos žvėris; ten taip pat ir herbai spinduliavo
- Medžiotojų – kiekvieno vardas ten stovėjo;
16 psl.
- Horeškų herbas Pusožis skliautuos spindėjo.
- Svečiai tvarkoj suėjo ir ratu sustojo,
- Nes vien tik Podkomožis vietą sau žinojo;
- Mat, jo del amžiaus, vardo niekas neaplenkia,
- Tad jis ponioms ir ponams vieton eidams lenkias.
- Toliau Teisėjas ir vienuolis Berardinas,
- Kuris maldelę sukalba kalba lotynų;
- Degtinės vyrai gavę, tuoj daugiau įgavo
- Drąsos, paskui valgius lietuviškus ragavo.
- Pons Tadas, lauktas svečias, nors ir jaunas ponas,
- Šalia ponių sėdėjo veik prie Jo Malonės;
- Vieta neužimta tarp jojo ir dėduko
- Dar laukė kažko, dar ten aukšto svečio trūko.
- O dėdė vis dažnai į vietą tą žiūrėjo,
- Lyg svečią laukiamą greičiau išvyst norėjo.
- Ir Tadas dėdės žvilgsnį akimis sekiojo,
- Nes jį taip pat toji tuščia vieta viliojo.
- Keisti dalykai! sėdi aplink jį panaitės,
- Kurioms galėtų džiaugtis net ir karalaitis,
- Aukštų jos giminių ir gražios kaip lėliukės,
17 psl.
- O Tado tik į tuščią vietą akys sukas.
- Rimtai jis mąsto vis, kaip mįslę tą atminus,
- Net nežiūri beveik nė į gražias kaimynes;
- Gražios Podkomožaitės, rodos, jis nemato,
- Jai lėkščių nepamaino, taurės nepastato.
- Nestengia net linksmai kalbėti su merginoms,
- Negal parodyt tuo, kad sostinėj mokinos.
- Tik ta tuščia vieta kankina jį, vilioja...
- Dabar jau netuščia, nes ten jau mintys jojo.
- Jau tūkstančiai minčių mirgėjo toje vietoj,
- Lyg šokinėdamos varliukės tuoj po lietui.
- Bet tarp minčių tų skiriasi viena labiausiai,
- Kaip pelkių lelija vandenyje aiškiausia.
- Paduota trečias valgis. Podkomožis kelias
- Pripildams vyno taurę vyresnės dukrelės,
- O jaunesnei pastūmęs lėkštę su žirneliais,
- Pasako: »Aš turiu tarnauti jums, panelės,
- Nors senas nerangus!« Jaunieji tad užgauti
- Pakilo ir pradėjo tuoj panoms tarnauti.
- Teisėjas metęs Tadui žvilgsnį susiraukęs,
18 psl.
- Kontušo atvartus lyg nejučiom patraukęs,
- Įpylęs vyno, tarė: »Mes madoms pavyti,
- Pradėjome vaikus tik sostinėj mokyti,
- Ir nesiginčysiu – dabar jau mūs jaunieji
- Daugiau iš knygų moka, nei pirmiau senieji.
- Tačiau vis pastebiu, kad reikia jiems gvildenti
- Ne knygų mokslą, bet kaip su žmonėms gyventi.
- Kadais gyvenimo dvaruos bajorai mokės;
- Ir aš esu išėjęs iš mokyklos tokios,
- Vaivados, Podkomožio Tėvo, Geradėjo
- (Ir Podkomožiui čia kelius jis palytėjo);
- Elgimosi jis mokė ir dažnai net barė,
- Bet neišleido tol, kol žmogumi padarė;
- Tad atmintį jo branginu savuos namuose
- Ir už jo vėlę Dievui kasdieną meldžiuosi.
- Nors už kitus pas jį mažiau pasinaudojau
- Ir grįžęs į namus pasilikau artojum,
- Kada kiti labiau Vaivados pamatyti,
- Suspėjo net aukštųjų laipsnių įsigyti,
- Bet aš taip pat nuo jo, ko reikia man, pramokau
19 psl.
- Ir savo namuose ik šiol neišsišokau
- Prieš mandagumą, pagarbą. Tad aš neklysiu,
- Jei mandagumą aukštu mokslu paskaitysiu.
- Nelengvas mokslas tas, ne jis nesimatuoja
- Tik šypsena ir linktelėjimu vikriuoju.
- Toksai madinis mandangumas iš už jūrių
- Ir jis senų bajoriškų žymių neturi;
- Tą mandagumą tik kiekviens savaip pritaiko:
- Tur mandagumo net ir tėvo meilė vaikui,
- Ir vyro prie svečių žvilgsnys į savo žmoną,
- Ir pono su tarnais – bet vis savitam skonyj;
- Ilgai mokytis reikia, norint nepaklysti,
- Išreikšti savo vietoj norint prietelystę.
- Ir seniai ponai mokės; jie gerai žinojo,
- Ko moko juos istorija šalies gyvoji,
- O smulkiai bajorijai pareigos rūpėjo.
- Todel bajoras mandagus būt sugebėjo,
- Žinodamas, kad mulkiu nieks jo nevadina
- Ir papročius pakeist todel jis nemėgino.
- Dabar neklauski žmogaus, kokio jis gimimo,
20 psl.
- Ką veikė, kaip gyveno? Laisvą įėjimą
- Visur kiekvienas turi, jei tik nekenksmingas
- Valstybei, jei tik būtų neperdaug vargingas.
- Kaip pinigų kilmės nenorima ieškoti,
- Taip ir žmonių kilmės nenorima žinoti!
- Gana, kad turi laipsnį, nors ir mandagumo
- Netur, bet gerbia juos, kaip žydai turtingumą«.
- Teisėjas čia pažvelgė į svečius domingai;
- Nes, nors kalbėjo jis labai rimtai, tvarkingai,
- Žinojo, kad neramūs šių laikų jaunieji,
- Kad vargina juos pasakojimai ilgieji;
- Tačiau visi jo klausės ir rimtai tylėjo.
- Teisėjas čia į Podkomožį pažiūrėjo,
- Kuris jam pritarė, tačiau netrukdė kalbai,
- Tik pritardamas jam dažnai lingavo galva.
- Teisėjas, gerbdamas čia savąjį kaimyną,
- Į savo ir į jo taures pripylė vyno,
- Sakydams: »Mandagumą tenka pavadinti
- Svarbiu, jei žmogus mokosi atminti
- Kitų metus, jų nuopelnus ir prigimimą,
21 psl.
- Nes tik tada save pats brangint ima;
- Kaip ant svarstyklių, jei svarstyti ką pradėti,
- Į kitą lėkštę reik ką nors sunkaus įdėti.
- Tad jums, Aukštoji jaunuomene, aš sakyčiau,
- Kad dėmesio daugiau reik kreipt gražiajai lyčiai;
- O ypač, kai namų kilnumą, turtingumą
- Dabina dar mergaičių įgimti gražumai.
- Iš čia efektai gema, čia gali tik rasti
- Šeimyninę ramybę – taip senieji mąstė.
- Paskui gi...« Čia Teisėjas žvilgsnį išsklaidytą,
- Rūsčiai ant Tado sutelkė ir jau matyti,
- Kad rengės išvadas iš tos kalbos daryti.
- Čia ėmęs Podkomožis aukso tabakinę,
- Pasakė: »Aš taip negiriu aną gadynę!
- Aš nežinau – dabar gal seniai pakitėjo,
- Gal geresni jaunieji, bet mažiau blogėja
- Kaip kitados; tada mūs brangiąją Tėvynę
- Prancūziška mada aplankė pirmutinė!
- Ir pusberniai ponaičiai ir jų mados naujos
- Užplūdo mūsų šalį kaip Nogajų gaujos;
22 psl.
- Tikybą niekino ir Dievą išsijuosę,
- Mūs papročius, teises ir net švarkus senuosius;
- Skaudu mums buvo tokius pienburnius matyti,
- Kurie kitaip nestengė žodžio pasakyti,
- Kaip tik per nosį, o kai kam ir nosų trūko,
- Tačiau brošiūroms, rūbais jie mums galvas suko.
- Minia toji į žmones įtakos turėjo,
- Nes jei nubausti tautą Dievas panorėjo,
- Tai jau anksčiau turėjo protą sumaišyti.
- Ir rimtesni nestengė net atsilaikyti
- Nuo tų mokytojų – bijojo jų kaip maro,
- Bet kai liga įsimeta, tai savo daro.
- Nors keikta tas madas, bet daugelis jas rėmė;
- Tikybą, net ir kalbą, greit mainyti ėmė...
- Tai buvo maskaradas, užgavėnių laisvė,
- Kurią pabaigus, laukė – pasninkas, nelaisvė!
- »O, pamenu; kai aš buvau dar mažas vaikas,
- Tai bus jau iš tikrųjų gana senas laikas,
- Kai gyvenau aš pas Ašmeną, ten pas tėvą savo,
- Pirmasis Taurininkas Lietuvoj važiavo
23 psl.
- Prancūzų vežimu, prancūziškai nešiojo,
- O paskui jį vaikai stebėdamies bėgiojo.
- Ir pavydėta tiems, kur Taurininkas lankės,
- Nors jo prancūzų dviratis keistai taip trankės.
- Ant antramo, lekajaus vietoje, šuniukas
- Tupėjo, arklius valdė liesas vokietukas;
- Jo kojos ilgos kaip prie apynių smaigeliai,
- Dar ilgos kojenos, sunarstyti bateliai,
- O ant galvos perukas nuo odos atšokęs.
- Todel seniems juokingos buvo mados tokios.
- O kai kaimiečiai matė tas madas ne vietoj,
- Tai sakė – velnias bastos vokiškoj karietoj.
- Aprašinėti Taurininką čia netenka,
- Nes panašus jis buvo į papūgą menką;
- Peruką savo jis vadino aukso vilna,
- Bet mums atrodė, kad ten dulkių pilna.
- Tačiau, kas manė, kad senoviškai nešioti
- Gražiau, nei tas naujoviškas madas sekioti,
- Tylėt turėjo, nes jaunieji būtų šaukę,
- Kad tai kultūrą trukdo, pažangą nutraukia!
24 psl.
- Tai, mat, ta kultūra, kurios visi taip laukė!
- »Mums Taurininkas sakė, kad jau reformuotis
- Reikią, civilizuotis ir konstituotis,
- Paskelbė iš kažkokios ten prancūzų knygos,
- Lyg išradimą, kad visi, mat, žmonės lygūs...
- Nors apie tai senai jau Šventrašty rašyta,
- Ir kunigų kasdien sakyklose mokyta.
- Tai senas mokslas buvo, trūko jo gerbimo!
- O negerbta jo vien del seno apjakimo.
- Nes net tiesoms seniausioms tuomet netikėta,
- Jei tai prancūzų laikrašty nepaminėta.
- Tas Taurininkas, lygybės nebodams, ėmė
- Vadintis markyzu, nes tai Paryžius rėmė;
- Pas mus juk visa tos Paryžiaus mados lėmė!
- Bet kai kitėjant laikui mados atsimaino,
- Tas pats markyzas traukia demokrato dainą;
- O pagaliau, kai mados keičias prie Napoleono,
- Tai demokratas ima titulą barono;
- Jei būtų gi atėję naujos alternatos,
- Tai vėl baronas būtų tapęs demokratas.
25 psl.
- Nes juk Paryžiaus mados sekamos net menkos,
- O ką prancūzas skelbia, tai pamyli lenkas.
- »Tad Dievui dėkui, kad dabar jauni nustojo
- Keliaut svetur tik tam, kad ten kitaip nešioja,
- Neieško teisių mokslo paprastuos knygynuos
- Ir ne kavinėse jau iškalbos mokinas.
- Madas Napoleonas spėjo nugalėti:
- Jau laiko nėr tiktai naujų madų žiūrėti,
- Jau ginklai žvanga, mums seniems gi plaka širdys,
- Kad vėl pasaulyje ir apie Lenkus girdis;
- Garbė yra, tad vėl atgimti tur Tėvynė,
- Nes su garbe atsigema nauja gadynė!
- Tik liūdna, kad tie metai taip ilgai vilioja,
- Čia laukiant, kad negalim numatyt rytojų!
- Ilgu taip laukti, net naujienos negaivina!...
- Tėveli Kirmine (čia tarė Bernardinui),
- Girdėjau iš už Nemuno esi parėjęs,
- Apie kariuomenę gal būsi ką girdėjęs?«
- »Jokių žinių«, atsakė jis trumpai murmėdams,
- (Matyti buvo, kad kalbėjo nenorėdams.)
26 psl.
- »Politikos nemėgstu, o jei gaunu žinią
- Iš Varšuvos – tai mūsų žinią, vienuolinę,
- Mūs Bernardinų; apie ką čionai kalbėti,
- Kai tenka su pasauliniais žmonėms sėdėti«.
- Tai taręs, jis visus svečius akim matavo
- Ir pusėn kapitono Rykovo skersavo;
- Tai sens karys, Maskolius, kurs dvare stovėjo,
- Ir buvo užprašytas mandagaus Teisėjo.
- Jis gardžiai valgė, pastabų kalboj nedarė,
- Bet Varšuvą išgirdęs iškilmingai tarė:
- »Pons Podkomoži! Oi kaip Ponas įdomaujas
- Tuo Bonapartu, Varšuva jums vis dar kliaujas!
- Aš ne seklys, bet lenkiškai kalbėt pramokau;
- Tėvynė! Suprantu ir branginti tai moku!
- Jūs Lenkai, o aš Rusas, bet dar turim taiką,
- Nes paliaubos, tai ginčams rasim kitą laiką.
- Sargybų mūsų ir Prancūzų ramios širdys,
- Tik išsigėrus kartais kanonada girdis,
- Kur mylis, sako priežodis, ten muštis bando,
- Tik ten draugingai glostant mušama per skrandą.
27 psl.
- O karas bus. Jau pas majorą mūsų Plutą
- Atvyko adjutantas. Sakoma, kad būta
- Įsakymo visiems į žygį eit iš karto
- Prieš Turką, ar Prancūzą; oi tas Bonapartas!
- Kai be Suvorovo, tai gal jis mus apkulti,
- O sako, kad kai teko į akis papulti
- Suvorovui, tai manė juodu nesiduosią
- Apgaut, tad ir apgaudinėjo išsijuosę:
- Prapuolė kartą jis – na kas čia būt per burtai?
- Kai jis vaidina lapę, tai Suvorov‘s kurtą;
- Štai Bonapartas katinu draskà patampa,
- Suvorovas tuojau įvaro jį į kampą.
- Ir žinot, kas dar Bonapartui atsitiko?«...
- Paliovė čia kalbėt, nes permaina įvyko,
- Kai tarnui einant durys atviros paliko...
- Jauna, graži viešnia įėjo netikėtai,
- Todel visų iš karto tapo pastebėta.
- Ją sveikino, daug žodžių jai meilių kartojo,
- Matyt, visi, be Tado, ją gerai žinojo.
- Krūtis gražias ir gražią lytį ji turėjo,
28 psl.
- Be to, rausva, šilkinė jos suknia šnabždėjo.
- Suvaržius liemenį, apikakle karbuota,
- Trumpoms rankovėmis ir vėduokliu ginkluota,
- (Nors buvo ten ne šilta) vėduokliu mosavo,
- Kuris visokiais kvepalais aplink kvėpavo.
- Plaukai jos susukti galvos abiedviem šonais,
- Supurę, perrišti dar kaspinais raudonais;
- Taip pat briliantas plaukuose akis viliojo,
- Žibėjo lyg kometa spindulių šviesoje,
- Žodžiu, tai baliaus rūbai; net kai kas kalbėjo,
- Kad taip dabintis kaimo vaišėms nereikėję.
- Nebuvo galima net pastebėt kojyčių,
- Nes tik mirgėjo žingsniais tankiais ir mažyčiais,
- Kaip tos Kalėdų žaislo vikrios stovyliukės
- Tai slepias, tai išeina iš žaislų dėžiukės.
- Ji sveikinos, bet ėjo kilniai, kaip nulieta,
- Norėdama pasiekt sau paliktąją vietą.
- Tačiau sunku; nes kai svečiams kėdžių pritrūko,
- Tai daugelis susėdo ant prastų suoliukų,
- Tad, rodės, eilę suardyti ji turėjo.
29 psl.
- Bet taip ji įsiterpti dailiai sugebėjo
- Į vidų, kad paskui tik pro svečius mirgėjo,
- Kol ji į vietą sau paskirtąją atėjo.
- Tik, bėgdama pro mūsų jaunąjį vaikiną,
- Kelius drabužiais jam netyčia užkabino,
- Paslydo, bet ūmai sau atrama surado,
- Nes ant peties pasirėmė čia ponui Tadui.
- Nuolankiai atsiprašius, greitai atsisėdo
- Į savo vietą paliai Tadą ir jo dėdę,
- Tačiau nevalgė, vien tik vėduokliu vėsinos,
- Apikaklę taisydama dar lyg dabinos,
- Tai vėl ranka lengvai gražius palietus plaukus,
- Nuleido juos kiek rausvą kaspiną patraukus.
- Minučių keletą svečiai tyloj sėdėjo.
- Tačiau tuojau galuose stalo jau šnabždėjo,
- Nuolat garsyn, kalbas senąsias atsiminę;
- Jau vyrai svarstė vėl medžioklę šiandieninę.
- Asesorius ir Rejentas vėl ginčą seną
- Pradėjo – Striukio šuns vėl gabumus gvildeno.
- Ir Rejentas didžiavos prieš svečių draugiją,
30 psl.
- Vis tvirtindams, kad Striukis zuikį viens pavijo;
- Asesorius kalbėjo Rejento piktumui,
- Kad Striukiui neprilygti Sakalo greitumui.
- Ir laukta pritarimo; bet jei girti ėmė
- Kas Striukį, tai kiti jau Sakalą tuoj rėmė.
- Tie kaip žinovai, tie kaip rungtynes regėję.
- Tuomet į naują viešnią kreipėsi Teisėjas
- Lėtai: »Atsiprašau, turėjome pradėti,
- Ilgiau netiko vaišių pradžią atidėti:
- Svečiai išalkę, vaikščiojo toli po lauką;
- Maniau nebūsi gal, tad veik jau ir nelaukiau«.
- Tai taręs Podkomožiui taurę pakylėjo
- Ir apie reikalus abu užsikalbėjo.
- Kai taip svečiai tik savo reikalus kartoja,
- Tai Tadas žiūri, kokia ta viešnia naujoji.
- Atsiminė – į tuščią vietą pažiūrėjęs,
- Kad lyg žinojęs jau, kas čion sėdėt turėjęs.
- Jo veidas kaito, o širdis tai lyg skrajojo,
- Nes manė, kad jau paslaptį jis sužinojo!
- Turėję būti skirta, kad šalia sėdėtų
31 psl.
- Gražumas iki šiol dar jo nepastebėtas!
- Tiesa, dabar atrodė daug jau suaugesnė,
- O juk parėdai maino jauną ir senesnį.
- Anos plaukai gelsvi, nepinti ir trumpučiai,
- O šitos tamsesni, ir dar supinti drūčiai.
- Bet gal tik spalvą keitė saulė vakarinė,
- Nes leisdamos ji spindulius visur įpynė.
- Tuomet jis veido pastebėti nesuspėjo,
- Tačiau vaizdavos taip, kokią matyt norėjo:
- Jis manė, kad tikrai tur juodos būt akutės,
- Kaip dvi greta prisirpusios juodai uogutės;
- Pas šitą tokia pat kakta, lūputės, akys,
- Ir, jei jau skirtumas, – tai metuos, – būtų sakęs:
- Darželio savininkė, rodės, dar mergaitė,
- O šita buvo jau suaugusi panaitė;
- Tačiau jauni gimimo metrikų neklausia,
- Nes juos dabintas grožis sužavi pirmiausia,
- Ir mokančios patikt taip sužavi vaikiną,
- Kad vaikiškai tokias nekaltomis vadina.
- Nors Tadas skaitė apie dvidešimtį metų,
32 psl.
- Nors nuo mažens jis Vilniuje gyvent priprato –
- Bet augo jis ten seno kunigo globoje,
- Kuris jį nuo pagundų gan stropiai dabojo.
- Tad jis parsivežė į savo gimtą vietą
- Mintis ir širdį dar nesugadintas svieto,
- Tačiau ir norą didelį pasmaguriauti.
- Iš anksto darė projektus džiaugsmų ragauti
- Ir kaimo laisvėmis visoms pasinaudoti;
- Žinojo, kad jėgų jis gali paaikvoti,
- Nes jautės tvirtas, jį, be to, gražiu vadino,
- Vadinosi Soplica; o visi juk žino,
- Kad tie Soplicos augaloti, nepaliegę,
- Kariauti moka, tik mokytis neįjėgia.
- Nuo savo bočių Tadas tad mažai kuo skyrės:
- Ant žirgo jodinėjo, irklais puikiai yrės,
- Avigalvis nebuvo, bet menkai mokinos,
- Nors dėdės turtų mokslui daug jau sunaikino.
- Jis mėgo šaudyt, puikiai valdė kalaviją,
- Ir manė, kad patekt reiks į karių draugiją,
- Nes tėvas jam parašė kario testamentą;
33 psl.
- Todel jis būgną mėgo, ne knygas studento.
- Bet dėdė tuos visus planus jo sunaikino,
- Įsakė grįžti ir apvesdinti ketino:
- Žadėjo pradžiai ūkio kaimą paaukoti,
- O kiek vėliau ir visą dvarą dovanoti.
- Visi tie Tado nuopelnai ir privalumai
- Tuoj atkreipė naujos kaimynės domingumą.
- Pirmoj akimirkoj jos akys išmėgino
- Pečius jo, kaip stipruolio, plačią jo krūtinę,
- O jo veide kaskart žymė raudona liko,
- Kai tik tiesiog abiejų akys susitiko:
- Ir tuoj drąsos jaunuolis daug daugiau įgavo,
- Jau akys tvirtumu ir ugnimi žėravo.
- Žiūrėjo ji taip pat, ir keturios lėlutės
- Blizgėjo, kaip rarotų pamaldų žvakutės.
- Jinai pirma prancūziškai kalbėt pradėjo.
- Moksleivis, mat, todel knygas tuoj paminėjo,
- Ir autorius, ir nuomonės paklausė Tado,
- O iš atsakymų vėl kalbai temų rado.
- Paskui pradėjo klausinėt apie tapybą,
34 psl.
- Šokius ir muziką ir net apie braižybą!
- Ir tiek vardų visokių mokslų privadino,
- Kad Tadas net nustebo, kad tiek daug ji žino.
- Ir geisdams, kad trūkumų jo nepastebėtų,
- Jis jai atsakinėjo retkarčiais iš lėto.
- Tik laimei mokytoja ta gera jam buvo:
- Pamačius, kad atsakant jis kai kur užkliūva,
- Tuoj lengvesnių dalykų ėmė klausinėti,
- Tuojau pradėjo kaimo rūpesčius minėti,
- Nurodė, kaip sukurt gyvenimą gražesnį,
- Ir kaip linksmumų rasti eilę įvairesnę.
- Ir Tadas mokytojos būdą greit pažino,
- Dar pusė valandos – jau juodu pasižino,
- Pradėjo net juokauti ir linksmai šnekėjo.
- Tada ji duonos tris grumuliukus padėjo
- Ir liepė rinktis: o jisai vien to telaukė,
- Arčiausią paėmė; į tai kaktoms patraukė
- Podkomožaitės; ji tuomet nusišypsojo,
- Nes, ką tas grumuliukas reiškė, jau žinojo.
- Tačiau kiti svečiai visai kitaip kalbėjo,
35 psl.
- Nes Sakalo draugai, staiga įsigalėję,
- Be gailesčio pradėjo striukininkus pulti,
- Ir, rodėsi, galėjo greitai apsikulti;
- Taip barėsi svečiai užustalėj sustoję,
- O Rejentas užvis labiausiai skeryčiojo,
- Jis savo pažiūras be pertrūkio tik gynė,
- Ir, remdams savo mintį, gestais ją dar pynė.
- (Kadais advokatavo Rejentas Bolesta,
- Oratorium vadino jį, nes mėgo gestą.)
- Dabar pašonėj priglaustos alkūnės matos,
- Tuoj tiesia štai pirštus, nagus pirmyn atstatęs,
- Vaizduodams tuo būdu šunų lenkčiui bėgimą
- Ir sako: »Uzia, mūsų šuolių suskubimą,
- Asesoriaus ir mano, gali atvaizduoti
- Sekundomis kartiniai šūviai atsaikuoti;
- Tik uzia! einam, o zuikys jau gerą galą
- Laukais nubėgo, šunes paskui (čia per stalą
- Rankas jis tiesia, pirštais šuns parodo šuolį).
- O šunes strikt, ir iš akių beveik prapuolė!
- Čia Sakalas pirmyn, puikus šuo, bet karštuolis
36 psl.
- Ir jo per pirštą darėsi greitesnis šuolis.
- Jis Striukį aplenkė, bet zuikio nepagavo,
- Nes tas į lauką bėgdams tik šunis prigavo;
- Gudrus zuikys! pamatęs tik, kad šunes telkias,
- Tuoj švyst kairėn! ir jau į mišką smelkias;
- O šunes pàskui jį, tai jis atgal patraukė,
- Bet čia kaip syk jau mano Striukis zuikio laukė,
- Ir »capt!« čia Rejentas taip ties Tadu suriko,
- Kad jo kaimynei rodės šūvis čia ištiko.
- Tas riksmas kalbą meilią jų staiga nutraukė
- Ir galvos sukištos į šonus pasitraukė,
- Kaip dvi viršūnės medžių audros palytėtos
- Staiga išsiskiria; net po stalu sudėtos
- Jų rankos meiliai sukabintos pasileido
- Ir raudonumas apdengė jų jaunus veidus.
- Čia Tadas greit atsakymą jau sugalvojo:
- »Tiesa, Pons Rejente, sakau, tiesa tikroji,
- Kad Striukis šuo puikus, jei dar, be to, jis greitas«...
- »Kaip, greitas? sako Rejentas, kad jau prieitų,
- Jog mano šuo nebūtų greitas?« Tadas ima
37 psl.
- Tad girti Striukio šuns medžioklėj įgudimą
- Ir sako, kad jį matęs eidamas iš girios,
- Bet, gaila, gabumų visų jo neištyręs.
- Asesorius, išgirdęs, metė greit stikliuką
- Ir tuoj į Tadą jau piktas akis atsuko.
- Asesorius už Rejentą lėčiau kalbėjo,
- Silpnesnio rodės kūno ir lėčiau judėjo,
- Tačiau baisus jis buvęs ir seime ir baliuj,
- Ir buvo kalbama, kad žodžiais gilti gali.
- Jis taip mokėdavęs piktai juokus sudėti,
- Kad net kalendoriuj galėtum juos įdėti;
- Kadais turtingas buvo, tik, kaip žmonės šneka,
- Jis tėvo palikimo jau senai neteko:
- Praleido jį plačiajam figuruodams sviete;
- Dabar tarnaut pradėjo del reikšmės paviete.
- Labai medžioklę mėgo: tai del malonumo,
- Tai jau del to, kad jam miškuos ragų skambumai
- Primindavo anuos laikus garsius triukšmingus,
- Kai jis turėjo dar šaulius, šunis skaitlingus;
- Dabar iš viso jau tik du šunis turėjo,
38 psl.
- Ir dar del vieno jų greitumo ginčas ėjo!
- Tad eidamas iš lėto tik ūsus sau taisė
- Ir, juokdamos nuodingai, nieko jau nepaisė:
- »Bajors be laipsnio ir šunelis beuodegis
- Vienoki – uodega šun reikalinga, regis?
- O Tamsta striukume greitumą nori girti?
- Bet Tamstos čia teta, galėsim tad patirti
- Iš jos. Nors pana Telimena ir tarp rusų
- Gyveno, nors nematė ji medžioklių mūsų,
- Bet jas pažįsta ji geriau už mūs jaunimą,
- Nes metai jau savaime duoda prityrimą«.
- Ir Tadas, užkluptas barnies tos netikėtai,
- Sumišęs mąstė, ką čia reiktų jam pradėti,
- Bet žvelgdams į rivalį neparodė baimės...
- Tik Podkomožio čiaudėjims, bendrajai laimei,
- Sulaikė pykčio audrą. »Vivat« jam kartojo,
- O jis tik tabakinę pirštuose kilnojo.
- Auksinė tabakinė, deimantais sagstyta,
- Su portretu karaliaus Stasio įstatytu.
- Karalius Podkomožio tėvui ją aukojo,
39 psl.
- Ir Podkomožis ją ik šiol labai guodojo;
- Kai ją lytėjo, reiškė, kad kalbėti rengias,
- Todel visi tik tylą palaikyti stengės.
- »Aukšti bajorai, tarė, Broliai Geradėjai!
- Bus forumas, kai būsim į girias išėję
- Medžiot, o namieje ginčus nedeciduoju,
- Tai mūsų posėdį rytdienai tik solvuoju,
- Ir replikas visas šiai dienai jau nutraukiu;
- Šaukly! nukelk rytdienai bylą šią į lauką.
- Rytoj ir Grafas čia medžiot atvyks, girdėjau,
- Ir Pats drauge ten būsi, gerbiamas Teisėjau.
- Ir panai Telimenai ir ponioms, panelėms
- Parodysim senų medžioklių puikų kelią;
- Ir Voiskis dalyvaudams mums primins gadynes
- Senąsias«, tarė, duodams seniui tabakinę.
- O Voiskis gale stalo, tarp svečių sėdėdams,
- Žiūrėjo visą laiką nesmagus tylėdams,
- Nors senio nuomonę norėjo sužinoti
- Jaunieji, nes daugiausia teko jam medžioti.
- Jisai tylėjo, ilgai pirštuos žiupsnį laikė,
40 psl.
- Kol pagaliau taboką uostyt prisitaikė;
- Sučiaudėjo, kad aidas orą net kilnojo,
- O galvą palenkdams karčiai nusišypsojo:
- »O man senam tai girdint liūdna, net ir pikta!
- Seniems medžiotojams iš tikro nepatiktų,
- Jei jie girdėtų, kad aukštam būry bajorų
- Šuns uodegą nor spręsti, argi tai padoru!?.
- Ir ką sens Reitanas sakytų, jei àtgytų?
- Atgal į grabą grįžtų ir užsidarytų.
- Ir Niesiolovskis vaivada ar patikėtų,
- Kuris net kaiminę šunų paleist galėtų,
- Kurs laiko vis šaulius dar papročių senųjų
- Ir šimtą net vežimų tinklų tur ilgųjų?
- O jo medžiojant ir žuvaujant nematyti
- Ir niekas jo negal medžioti išprašyti,
- Kuris Bialopiotrovičiaus net nepaklausė!
- Na, ką gi jis dabar galėtų šaudyt, klausiu?
- Puiki garbė tai būtų, jei toks pons garbingas
- Jau imtų sekt medžioklėj jūs madas juokingas!
- Laikais senaisiais, kol garsai medžioklės gaudė,
41 psl.
- Lokius, vilkus ir šernus tik bajorai šaudė,
- O jei ragų kas, ilčių ir nagų neturi,
- Tokių žvėrių tegu tarnai, kaimiečiai žiūri;
- Joks ponas tokio šautuvo nebūtų ėmęs,
- Jei jis smulkių šruotų turėjęs būtų dėmę!
- Laikydavo ir kurtus, nes žinojo puikiai,
- Kad kartais grįžtant tenka pabaidyti zuikį;
- Bet ponai zuikio likimu galvos nesuko;
- Jį vydavos su kurtais ant mažų arkliukų
- Ponaičiai; ponams tuomet dar garbė rūpėjo,
- Ir tokia medžiokle jie veik nesidomėjo!
- Tad teikis, Aukštas Podkomoži, nusileisti
- Ir nuo tų pareigų rytoj mane atleisti.
- Aš senas, negaliu rytoj drauge išjoti,
- Nes tai ne man tokioj medžioklėje medžioti!
- Esu Hrečecha, o jau nuo karaliaus Lecho
- Dar nesiryžo jot zukiauti joks Hrečecha«.
- Čia Voiskio kalbą juokas linksmas palydėjo,
- Visi pakilo. Podkomožis pirmas ėjo,
- Jam metai, laipsnis duoda vietą pirmutinę,
42 psl.
- Tik eidams sveikino ponių ir vyrų minią;
- Tuoj kvestorius vienuolis kyla, ir Teisėjas,
- Podkomožienės ranką imdamas, išėjo,
- Tuoj Tadas Telimeną ima, o Kraičiūtę
- Asesorius, pons Rejentas gi Hrečechiūtę.
- Keli svečiai ir Tadas ėjo pro arklides
- Į daržinę, bet jis nelinksmas, lyg paklydęs.
- Dienos šios nuotykius vis svarstė prisiminęs
- Susitikimą, vakarienę prie kaimynės,
- Ir ypač žodis tas – »teta« – labai rūpėjo,
- Lyg įkyri musė vis prie ausies zirzėjo.
- Norėtų apie Telimeną sužinoti
- Pas šauklį, bet negal jo niekur suieškoti;
- Ir Voiskio net dabar jis niekur nesutinka:
- Drauge, mat, su svečiais, taip kaip tarnams pritinka,
- Išėjo ruošt nakvynę del ponių ir ponų,
- Nes reikia jiems juk priegalvių minkštų po šonu.
- O Tadui buvo įsakyta net jau dieną
- Svečius jaunosius vest apnakvinti ant šieno.
- O kai svečiai visi nuėjo į nakvynę,
43 psl.
- Ramu taip buvo, kaip po maldai vienuolyne;
- Visi jau miega. Sargo balsą tegirdėjai
- Jam einant pareigas; nemiega tik Teisėjas;
- Kaip ūkio šeimininkas, mąsto, ką daryti,
- Kad būt pavaišint kuo visi svečiai prašyti,
- Ir kad medžioklė sektųs; šaukias vyresniuosius
- Jis dvaro tarnus ir įsakymus griežtuosius
- Jiems duoda, sąskaitas dar peržiūrėti reikia,
- Ir tik paskui rėdytis gulti nusiteikia.
- Tiktai tada šauklys jo diržą Slucko lietą
- Jam atsega ir deda į paskirtą vietą;
- O diržo vieną pusę auksagalvis gelsvas
- Dabina, kitą gi sidabro gėlės balsvos;
- Teisėjas diržą tą abipusiai nešioja –
- Auksuotą – baliuj, juodą – gedulos dienoje.
- Tą diržą tik šauklys sudėstinėt mokėjo,
- Todel dabar jį dėstė ir drauge šnekėjo:
- »Kas bloga, kad stalai pilyje atsirado?
- Pons gal pasinaudosi, nieks gi neprarado
- Ten nieko, o pilies byla teisme juk guli,
44 psl.
- Ir aš dabar sakyčiau – mums pilis priguli.
- Ir nors dar priešininkai ginčijas, netyli,
- Aš jiems įrodysiu, kad mes jau valdom pilį,
- Nes, kas svečius į pilį užprašyti gali,
- Parodo, kad ji jo, ar pats išspręs jos dalį;
- Paliudyt tai visi juk gal, kas bylą žino,
- O pavyzdžių juk turim apie tiek kaimynų«.
- Teisėjas jau miegojo. Tad šauklys išėjo
- Į prieangį ir ten kišenių čiupinėjo,
- Žiūrėdamas, ar turi ten vokandos knygą –
- Maldaknygės, ar ši bylų knyga, jam lygu,
- Su ja jis nesiskyrė; ten gi surašyta
- Įvairūs ponai pavardėmis viens po kito,
- Kuriuos patsai šauklys į Teismą šaukė stoti,
- Ar tie, apie kuriuos jam teko sužinoti.
- Prastiems žmonėms knyga ta rodės alfabetas,
- Bet šaukliui rodė ji vaizdus senai regėtus.
- Tad skaitė ir galvojo: Vizgirda – Oginskis,
- Domininkonai – Rimša, Rimša vėl Oginskis,
- Rodultas – Vereščaka, Radvila – Giedraitis,
45 psl.
- Kahalas – Obuchovičius ir Juraha – Petraitis,
- Mickevičius – Maleskis, na, ir paskutinė
- Byla Soplicos – Grafo knygon įsipynė;
- Atmintyje bylų vaizdus tik maino, pina:
- Štai priešus, liudininkus Teismas pavadina;
- Ir mato jis save, kaip eidams dar iš tolo
- Puikiam kontuše taisos stot prieš Tribunolą,
- Ranka laikydams kardą žiūri tvarkingumo,
- Pašaukęs priešus taria dar visiems: »Ramumo!«
- Tačiau svajodams meldžias pagal savo būdą –
- Taip pastarasis Lietuvoj Šauklys užsnūdo.
- Tai tokiais reikalais anuo metu domėjos
- Ramiojoj Lietuvoj, kada svetur tekėjo
- Tik kraujas, ašaros, kada kovų garsiųjų
- Pulkų narsių karių, patrankų baisingųjų
- Viduryje stovėjo tas dievaitis karo,
- Kurs erelius sidabro, aukso drąsiai varė
- Į savo pulką ir plačiai su jais skrajojo
- Po Libiją, po Alpius, Piramidas, Troją,
- Marengo, Austerlicą. Pergalę Vergiją
46 psl.
- Jis vedės. Bet garbė tų karžygių pašlijo
- Vėliau pas Nemuną, kai jie į Maskvą ėjo,
- Nes rusai Lietuvoj prieš prancūzus budėjo:
- Net Lietuvoj kalbėt užgynė apie karą,
- Nes neramumų baidės rusai taip kaip maro.
- Tačiau žinia kaip meteoras iš padangių
- Atskrisdavo į Lietuvą. Dažnai po langu
- Berankis elgeta, jei šeimininks patinka,
- Greit išmaldą paėmęs, dairosi aplinkui
- Kaip sens karys, dar akylai apžvelgia dvarą.
- Ir, jei nemato rusų, žydų ir žandarų,
- Tuoj, būdavo, pasako: jis legionistas,
- Pasako, kad šį kraštą jis gerai pažįsta,
- Ir kaulus bent parnešęs į tėvučių šalį...
- Tuoj ponai, būdavo, apstoja ir kaip gali,
- Jį meiliai vaišina už stalo pasodinę,
- Sueina, būdavo, samdyta net šeimyna.
- Jis pasakoja: kaip Dambrauskis generolas
- Sugrįžt į Lenkus iš Italų rengias tolio,
- Kaip jis tenai tėvynės sūnus jau rikiuoja,
47 psl.
- Kaip Kapitolyje Kniazevičius gyvuoja
- Ir sėdi ten, kur Cezariai kadais sėdėjo,
- Kaip šimtą Vėliavų Prancūzams duot galėjo;
- Kad, kur pipirai auga, Jablonovskis randas
- Ir legijos naujos surinkti jau nebando;
- Kaip priešus muša vadas legijos Dunojaus
- Ir savo krašto vis ilgėtis nenustoja.
- Kalbas senuko kaimuos patylom kartojo,
- Bet vaikis, jas nugirdęs, naktį nemiegojo –
- Jau rytą slėpėsi kur pelkėse, miškuose,
- Ir bėgo ten, kur Nemunas mūs šalį juosia.
- Įšokęs Nemunan Maskolių jau nebijo –
- Pasiekdavo taip Varšuvos Kunigaikštiją.
- Ten girdi: »Sveikas drauge!« Jis gi pasiteisin
- Per upę rusams šaukdamas: »Dar mes sueisim!«
- Taip perėjo Goreckis, Pacas ir Petrauskas,
- Kupstys su Obuchovičiumi ir Brochauckas,
- Miežejevskiai, Janavičius ir Gediminas,
- Rožickis, Bernatavičiai – dar daug jų mini...
- Tėvus, namus palikę eidavo į tolį,
48 psl.
- O jų turtus tuoj užvaldydavo Maskoliai.
- Dar būdavo vienuolis Lietuvon patenka,
- Kai jis aukas bažnyčioms, vienuolynams renka;
- Jei ponai, būdavo, jo širdį tik pritraukia –
- Iš škaplierių jiems laikraštį tuojau ištraukia,
- Kuriam legionistų pavardės įdėtos,
- Kur žuvęs, ką nuveikęs – visa paminėta.
- Po daugel metų tekdavo tėvams patirti
- Apie sūnaus gyvenimą, garbingą mirtį;
- Tuoj gedula namuos, bet dėliai ko gedėta –
- Galėjo būt tiktai patylomis minėta.
- Bajorų liūdesį, džiaugsmus kurioj šeimynoj
- Suprasdavo, kaip laikraštį, visi kaimynai.
- Toks kvestorius ir Kirminas iš tikro buvo,
- Nes, kai tik pas Teisėją būdavo užkliūva,
- Jie kalbas ilgai, būdavo, tiktai du vienu,
- Ir kaime, tik klausyk, pasklydo jau naujiena.
- To Bernardino išvaizda įrodinėjo,
- Kad jis ne iš vienuolių tarpo čia atėjo.
- Pas ausį jis turėjo randą gilų, platų,
49 psl.
- Per plaštaką, barzdoj gera akis pamato
- Didžiulį ženklą šautuvo ar kalavijo,
- O tų žaizdų juk vienuolyne neįgyja.
- Bet net ir be žaizdų, jo gestai ypatingi
- Tuoj rodė, kad jo papročiai tikrai karingi.
- Kai prie altoriaus, būdavo, mišias laikydams
- Į žmones sukas, »Viešpats su jumis« sakydams,
- Taip, būdavo, karingai kartais atsistoja,
- Lyg taikytų prie karo maršo koją;
- Liturgiką skaitydavo gi tokiu tonu,
- Lyg būtų tarp karių, prieš savo eskadroną:
- Vaikai stebėdavos net, kur mišioms tarnavo.
- Politika taip pat labiau jis įdomavos,
- Nei Šventraščiu, o kai jis kalėdot važiuoja,
- Tai, būdavo, mieste perdaug užsigaišuoja.
- O reikalų! – tai laiškus nešt paštan, rašyti,
- Skaityti gavus, bet, kad niekas nematytų,
- Tai pasiuntinius siunčia, bet į kur, težino
- Vien jis; tai pats staiga kažkur išsidangina,
- Nakčia aplanko, būdavo, kurį bajorą,
50 psl.
- Nežvelgdams nei į gerą nei į blogą orą.
- Dažnai ir smuklėse lankydavosi kaime,
- Kaimiečiams pasakodamas šalies nelaimę.
- Dabar Teisėją jis norėjo rast tik vieną,
- Tur būt, jau kokią svarbią atnešė naujieną.
Klausimai: Pirmoji knyga. Ūkis
1. Kur gyvena ir iš kur į Lietuvą žvelgia poetas invokacijoje?
Rašiniui: TėvynėEmigracija
2. Kieno portretus Tadas atpažįsta ant dvaro svetainės sienų?
Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.
Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.