Adomas Mickevičius · 1798–1855

Pirmoji knyga. Ūkis

1-50 psl. iš 502·apie 165 min.·15 paaiškinimų·2 klausimai

1 psl.

Ponaičio pagrįžimas. – Pirmas susitikimas kambarėlyje, antras prie stalo. – Rimtas Teisėjo pamokymas apie mandagumą. – Politiniai Podkomožio pastebėjimai apie madas. – Ginčo pradžia del Striukio ir Sakalo. – Voiskio nusiskundimai. – Paskutinis Tribunolo šauklys. – Žvilgsnys į tų laikų politinę Lietuvos ir Europos padėtį.

  1. Tėvyne Lietuva! kaip sveikata tu brangi!
  2. Įvertina tave tik svetimoj padangėj
  3. Tavęs netekę. Aš svetur tavim gėriuosi,
  4. Matau, aprašinėju, nes tavęs ilgiuosi.
  1. Šventoji Motina, švieti tu Čenstakavoj
  2. Ir Vilniaus Aušros Vartuos! Tu ir pilį savo
  3. Globoji Naugarduky ir maldingus žmones!
  4. Kuri man stebuklingą suteikei malonę,
  5. Išgydžius, kai sveikatos man mama maldavo,
  6. O mano silpnas kūnas tuoj jėgų įgavo,
  7. Ir aš silpnom kojytėm stojęs už gyvybę
  8. Galėjau pats eit garbint dievišką galybę –
  9. Tu taip vėl sugrąžinsi mums tėvynę mielą!..
  10. Tuo tarpu siųsk tenai nors mano liūdną sielą
  11. Į tas kalvas miškuotas ir lankas lygiąsias,
  12. Plačiai ten žydinčias, kur Nemunas žydrasis,
  13. Į tuos laukus banguojančius javais spalvuotais,
  14. Rugiais spalvos sidabro ir kviečiais auksuotais;
  15. Kur grikiai – baltas sniegas, svėrės gintarinės,
  16. Kur dobilai raudoni, kaip veidai merginos,

2 psl.

  1. O visa tai apjuosia ežios pakraštinės,
  2. Kur vietoms auga kriaušės, obelys laukinės...
  3. Tuose laukuos anuomet prie sraunaus upelio,
  4. Viršuj kalvutės, mažame beržų miškely,
  5. Bajoro namas buvo pamatais mūriniais
  6. Ir baltavo iš tolo sienos jo medinės;
  7. O tuopų eilės paliai sienas tas žaliavo
  8. Ir jos baltumo, rodės, dar daugiau įgavo;
  9. Tas namas neperdidelis, bet jis ne vienas –
  10. Dar kūtės plačios buvo, dar trys kūgiai šieno,
  11. Ir kito pašaro netilpusio pašiūrėj.
  12. Matyt, kad žemės turtų ten gana daug turi.
  13. Matyti tai iš tankiai rikių sustatytų,
  14. Kurios kaip žvaigždės tankios, o tas pat matyti
  15. Ir iš keliolikos tvirtų darbščių artojų,
  16. Kurie vagas ilgąsias dailiai, lygiai kloja
  17. Ir aria tąsias lysves, lyg tai būtų daržui:
  18. Matyt, su išteklium namuos tuos nesivaržo.
  19. Nuolat atkelti vartai čia praeivį kviečia,
  20. Nors būtų jis iš kokio tolimo pasviečio.

3 psl.

  1. Važiuoja dviem arkliais štai kažkoks jaunas ponas,
  2. Štai suka jis į kiemą pro pat gonkų šoną,
  3. Sustoja. Pons iššoka, o arkliai, matyti,
  4. Praalkę, kiemo žolę pradeda skabyti.
  5. Kieme tyla, net gonkų durys uždarytos
  6. Sklende senoviška iš medžio ištašyta.
  7. Sugrįžusis nemanė eit tarnų ieškoti,
  8. Greit sklendę atsikišo, trokšdams sužinoti,
  9. Kaip tie namai atrodo, jųjų neregėjus
  10. Tiek metų, kol mokytis jam mieste reikėjo.
  11. Įbėgo ir sujudęs dairos po svetainę
  12. Ir mato, kad joje veik nieks neatsimainė.
  13. Tie pat ten buvo baldai ir tos pačios sienos,
  14. Kurias nuo pat mažens matydavo kasdieną;
  15. Tuos daiktus dar visus gerai jis pažinojo,
  16. Ir portretai prie sienų dar tie pat kabojo.
  1. Štai Krokuvos čemarkoje Kosčiuška žiūri
  2. Aukštyn, ir rankose jis plieno kardą turi;
  3. Jis taip atrodė, kai prisiekdamas žadėjo
  4. Tuo pat kardu išginti tris Lenkų skriaudėjus,

4 psl.

  1. Ar pats nuo jojo žūti. Čia aukštyn žiūrėdams
  2. Sielojas Reitanas, jau laisvę apgailėdams;
  3. Jis laiko peilį atlenktą į savo šoną,
  4. Šalia knygas dar turi Fedono, Katono.
  5. Toliau gabus Jasinskis, toks gražus ir jaunas
  6. Drauge su Korsaku su priešais drąsiai kaunas:
  7. Ant Pragos šancų stovi, Maskolius kapoja,
  8. O Praga jau visa aplinkui tik liepsnoja.
  9. Net seną laikrodį kurantinį pažino
  10. Prie sienos pastatytą šėpoje medinėj.
  11. Tuoj vaikišku džiaugsmu jo siūlą greit patraukė
  12. Ir senojo mozūro nekantraudams laukė.
  13. Po visą namą laksto, ieško kambarėlio,
  14. Kuriam jisai gyveno, būdams mažutėlis;
  15. Įėjęs apsidairo: argi tam mažuty –
  16. Jo kambarėly moteris galėjo būti?
  17. Ir kas tai būtų? Dėdė jo viengungis buvo,
  18. Teta Petrapily senai jau apsibuvo. –
  19. Ir šeimininkė čia gyventi negalėjo,
  20. Nes čia pianinas buvo ir gaidų gulėjo

5 psl.

  1. Išmėtytų, keli romanai išsklaidyti –
  2. Matyti, kad gyveno čia jauna mergytė,
  3. Matyt, kad jaunos rankos visa tai kilnojo,
  4. Paliko be tvarkos, – matyt, užsisvajojus!
  5. Balta suknelė štai nuo vagio nukabinta,
  6. Padėta ant kėdės, šėpa neužrakinta,
  7. O languose tik kvepia įvairiausios gėlės:
  8. Geranijos, žibuoklės, net ir remunėlės.
  9. Keleivis štai prie lango vieno atsistojo
  10. Ir mato, kad sode, kur dilgėlės kerojo,
  11. Dabar darželis mažas, puikiai įtaisytas,
  12. Gražiai gėlių, dryželių, mėtų prisodytas.
  13. Tvora lenktų karklelių apsupa žolynus,
  14. Ir jau ant tos tvoros naktibaldos kabinas.
  15. Matyti, kad gėles tas laistoma kas rytas,
  16. Nes ir vandens didžiulis indas pastatytas.
  17. Bet niekur nematyt valdovės to darželio,
  18. Tur būt, išėjo – matos juda dar durelės,
  19. Skubiai gan paliestos, net ir pėda matyti
  20. Smiltyse – bus stovėjus ten basa kojytė.

6 psl.

  1. Tam kilime minkštam, kaip sniegas, pasiliko
  2. Pėdos žymė lengvutė; matosi, kad tik ką
  3. Jas lietė sutvėrimas, kuris vargų nematęs,
  4. Kuris lakioti kojom ir mintims papratęs.
  5. Keleivis ilgai dar pas langą tą stovėjo,
  6. O nuo gėlių jam kvapas malonusis ėjo.
  7. Jis veidą prie žibuoklių prilietė krūmelio
  8. Ir vis žiūrėjo ten į gražųjį darželį,
  9. Ir vėl žvilgsniu prie tos pėdos žymės sustojo,
  10. Kieno pėda ta būtų – spėjo ir galvojo.
  1. Akis pakėlęs į parkaną pažiūrėjo –
  2. Tenai mergelė buvo. Ji baltai dėvėjo.
  3. Bet apdaras lengvutis vos krūtis tejuosė,
  4. Palikęs nuogą kaklą ir pečius baltuosius.
  5. Taip mėgsta Lietuvaitės vaikščiot tik iš ryto,
  6. Nes vyrai tuo metu negali jų matyti;
  7. Ir nors ji manė, kad čia niekas nežiūrėjo,
  8. Tačiau ranka pridengusi krūtis stovėjo.
  9. Plaukai neišpūsti, tik dailiai sušukuoti,
  10. Aplinkui visą galvą dar sugarbiniuoti,

7 psl.

  1. Dabinami saulutės spindulių gelsvųjų,
  2. Žibėjo kaip paveiksluos karūna šventųjų.
  3. Jos veido nesimatė. Jos žvilgsnys sustojo,
  4. Lyg ko ieškodamas tenai toli dauboje;
  5. Susijuokė staiga ir, plodama rankytėms,
  6. Ji nuo parkano greit nuskrido kaip paukštytė,
  7. Ir perbėgus skubiai tą gražųjį daržiuką,
  8. Įskrido į tą savo ramų kambariuką,
  9. Ne pro duris – lenta prie lango pristatyta,
  10. Staigi, lengva, rami, kaip prošvaista iš ryto.
  11. Prie veidrodžio, suknelę stvėrusi, priėjo,
  12. Bet ta išpuolė, nes jaunuolį pastebėjo.
  13. Pabalo nusigandus, kas jis, nežinojo.
  14. Keleivio veidas gi raudonai suliepsnojo
  15. Kaip debesėlis, kurs aušros šviesoj lakioja.
  16. Kuklus jaunuolis tart žodelį jai norėjo,
  17. Atsiprašyt, bet vien tik linktelti suspėjo,
  18. Tylėdams. O mergytė tik suriko baugiai,
  19. Kaip kūdikis sapne, kai jį slogutis smaugia.
  20. Keleivis nusigando, bet jau jos negirdi,

8 psl.

  1. Nemato, vien tik jaučia smarkiai plakant širdį:
  2. Del tojo įvykio nestengė net suvokti,
  3. Ar čia sielotis jam, ar gal iš džiaugsmo šokti.
  4. Kieme tarnai tuo tarpu greitai sužinojo,
  5. Kad kažkoki svečiai jau prieš gonkas sustojo.
  6. Iškinkė arklius tad ir kūtėje pastatė,
  7. Tuoj davė glėbį šieno, kaip senai papratę,
  8. Nes dar naujų madų Teisėjas nežiūrėjo,
  9. Dar jo svečių arkliai pas žydą nestovėjo.
  10. Tarnai svečių pasveikint nėjo, bet prie savo
  11. Darbų pripratę ponui dar gerai tarnavo.
  12. Tarnai dabar tik pono Voiskio grįžtant laukė,
  13. Kuris lėtai iš lauko jau į dvarą traukė.
  14. Kai pono nėr namie, jisai jį pavaduoja
  15. Ir vaišindams svečius įdomiai šnekučiuoja;
  16. (Tai pono tolimas gentis ir geras draugas,
  17. Pamatęs svečią, grįžta, bet sutikt jį saugos –
  18. Nes kaip gi eis prie svečio rūbais kasdieniniais).
  19. Todel tuoj apsitaisė rūbais išeiginiais,
  20. Iš ryto paruoštais, nes, mat, gerai jau žino,

9 psl.

  1. Kad vakarais dažnai atlanko jį kaimynai.
  2. Rankas pons Voiskis jau iš tolo sukryžiavo,
  3. Sušuko ir keleivį džiaugdamos bučiavo.
  4. Ir greitai prasidėjo jų kalba supinta,
  5. Lyg stengtas jon džiaugsmus ir vargą sutalpinti,
  6. Kuriuos ir viens ir kitas apsakyt norėjo,
  7. Todel nerimo, džiaugės, į akis žiūrėjo.
  8. Ir tik ik sočiai Voiskiui atsiklausinėjus,
  9. Jis ėmė pasakoti, kas šiandieną dėjos.
  10. »Gerai, brangusis Tadai«, (Vardas toks vaikino,
  11. Mat, buvo. Atminčiai Kosčiuškos taip vadinos,
  12. Nes gimė tais laikais, kai dar karai vis ėjo).
  13. »Gerai, Tadukai mano, – čia tavęs reikėjo,
  14. Nes daug merginų čia galėsi pamatyti.
  15. O dėdė rengias tau net vestuves daryti;
  16. Galėsi pasirinkti; teks tau greit išvysti
  17. Kaimynų, tavo genčių, didelę draugystę,
  18. Mat, spręsti Grafo ginčią renkasi kaimynai,
  19. Ir Grafas pats rytoj atvykt pas mus ketina;
  20. Jau Podkomožis čia su žmona ir dukrelėms,

10 psl.

  1. Jaunieji žaidžia šautuvais tenai aikštelėj,
  2. O seniai, moters tai javus apžiūrinėja
  3. Ir laukia jau visi jaunųjų pamiškėje.
  4. Tad einame sutikt, jei nelabai sutingęs,
  5. Dėduką, Podkomožius ir ponias garbingas«.
  6. Su Voiskiu Tadas eina lauko pažiūrėti
  7. Ir vis negali dar gerai atsikalbėti.
  8. Saulutė jau dangaus žemiausius šonus lietė,
  9. Silpniau nei dieną, bet plačiau nei dieną švietė,
  10. Raudona, kaip po darbo darbininko veidas,
  11. Taip pat, kaip jis pavargusi, saulutė leidos;
  12. Platusis skritulys vaizdingai spinduliuojas,
  13. Pro tarpus šilo mirga; jau ūkai būriuojas:
  14. Tai neriasi šakose, tai paviršium skrieja,
  15. Tai visą mišką riša ir draugėn sulieja;
  16. Ir šilas juodavo, lyg būt didžiuliai rūmai,
  17. O saulė jau gaisrinį skleidė raudonumą,
  18. Paskui nugrimzdo; spinduliai jos paskutiniai
  19. Sublyksėję, kaip žvakė blyksi pro langinę,
  20. Užgeso. Ir tuojau iš lauko darbininkai

11 psl.

  1. Su piautuvais, grėbliais į krūvą susirinko
  2. Keliaut namo, nes dirbt Teisėjas nebeleidžia
  3. Ilgiau, kaip ik to laiko, kai saulutė leidžias.
  4. »Pasaulio Viešpats žmogui dirbt perdaug neleidžia:
  5. Kai jojo darbininkas, saulė, nusileidžia,
  6. Ir žemdirbiui ateina laikas eit ilsėtis«.
  7. Dažnai Teisėjas mėgo tuos žodžius kalbėti.
  8. Ir ekonomas pildė valią šią Teisėjo:
  9. Dar būdavo vežimo kraut neįpusėjo,
  10. Bet saulė leidžias, ir vežimas jau važiuoja,
  11. Tik jaučiai džiaugiasi tuo vežimu lengvuoju.
  12. Tuo tarpu jau nuo miško eina į takelį
  13. Sens prievaizda, išsivesdams vaikų būrelį,
  14. Paskui Podkomožienė ėjo su Teisėju,
  15. Šalia gi su dukrelėms Podkomožis ėjo;
  16. Toliau merginos sekė ir čia pat vaikinai,
  17. Tačiau per kokį žingsnį šone nuo merginų
  18. (Toksai, mat, mandagumas). Nieks tvarkos nedarė,
  19. Ponių nuo vyrų niekas ten šalin nevarė,
  20. Tačiau kiekviens tvarkos senoviškos dabojo,

12 psl.

  1. Ir, kad Teisėjas gerbia ją, visi žinojo.
  1. Jis niekada neleido užsimiršt jaunimui
  2. Pagerbti protą, valdžią, amžių, prigimimą,
  3. Jis sakė: »Ta tvarka namai ir tautos kyla,
  4. O ją praradus tautos ir namai išdyla«.
  5. Tad prie tvarkos namiškiai ir tarnai priprato
  6. Ir, būdavo, gentis ar svečias, tuoj pamato
  7. Tą tvarką, jei tiktai į tuos namus pakliūva,
  8. Nes papročiai senoviški ik šiol ten buvo.
  9. Neilgai sveikinos su broliavaikiu savo
  10. Teisėjas – davė ranką – Tadas pabučiavo –
  11. Veidan dar pabučiavo ženklan giminystės...
  12. Ir nors ne daug kalbėjo del svečių draugystės,
  13. Tačiau iš ašarų, kurios skubiai riedėjo,
  14. Matyti, Poną Tadą jis labai mylėjo.
  15. Tuoj páskui šeimininką iš namų ir šilo,
  16. Iš pievų ir ganyklų visa eit pakilo.
  17. Čionai parbėga pulkas bliaunančių avelių,
  18. Didžiulį dulkių stulpą keldamas nuo kelio;
  19. Tenai Tiroliaus karvės su tarškučiais žengia,

13 psl.

  1. O dar toliau arkliai parbėga, garsiai žvengia;
  2. Prie šulinio tai visa bėga, gerti laukia,
  3. O svirtis girgžda tik ir vandenį jiems traukia.
  4. Teisėjas, nors nuvargęs su svečiais per dieną,
  5. Bet šeimininko darbą dirba jis vis viena:
  6. Nueina gyvulių į tvartus pažiūrėti,
  7. Nes vien tarnais negalima juk patikėti;
  8. Teisėjas žino, kad kai ponas apsižiūri,
  9. Tai ir tarnai geriau jam gyvulius prižiūri.
  1. Šauklys Protazas, Voiskis dar drauge stovėjo
  2. Su žvakėms priemenioj ir kažką ten šnekėjo;
  3. Lyg rodos barėsi, nes, mat, to šauklio būta
  4. Sau žmogaus, – jis savaip sutvarkė butą,
  5. Kur vaišinti svečius pons Voiskis paketino;
  6. Protazas net baldus į pilį nudangino,
  7. Kuri iš tolo matės. Voiskis tad turėjo
  8. Atsiprašyt Teisėjo; tas nusistebėjo,
  9. Paklausė, kam tos permainos, bet ką daryti,
  10. Reikėjo jam taip pat svečių atsiprašyti,
  11. Ir vest svečius į pilį; o keliu mėgino

14 psl.

  1. Teisėjui Voiskis aiškinti, kodel jie nudangino
  2. Baldus ten: juk dvare nerast taip didžią salę,
  3. Dvare esą svečių tiek sutalpint negali,
  4. Pily gi didžios menės, puikiai užsilaikę
  5. Visi skliautai, – tiesa, pilis sena, palaikė,
  6. Langai jau be rėmų ir siena jau įlinkus,
  7. Tačiau ten vyno rūsys, vaišint tad pritinka...
  8. Kalbėdamas žiūrėjo į akis Teisėjui,
  9. Matyt, kitokių priežasčių jis dar turėjo.
  10. Už poros varsnų matos, ten už dvaro sodo,
  11. Pilis apleista, bet dar savo bokštus rodo –
  12. Tai giminės Horeškų senas palikimas,
  13. Kurios valdovas žuvo krašto sumišimuos;
  14. Tie turtai sunaikinta tai valdžios žiaurumo,
  15. Tai teismo nusprendimų, genčių nerangumo;
  16. Jų dalį tolimieji gentys pasirinko,
  17. O kiek dar turtų liko, valdė skolininkai.
  18. Tiktai pilies paimti niekas nenorėjo,
  19. Nes joks bajoras jos valdyti netesėjo;
  20. Bet jos panūdo Grafas, artimas kaimynas,

15 psl.

  1. Kuris Horeškų gentim tolimu vadinos;
  2. Sugrįžęs iš vojažo mėgo tuosius mūrus,
  3. Sakydams, kad jie gotiškos architektūros,
  4. Tačiau Teisėjas sakė, tekę sužinoti,
  5. Kad pilį statę Vilniaus meistrai, o ne Gotai.
  6. Gana, kad pilį mėgo Grafas ir Teisėjas,
  7. Nors nežinia, kodel jų norai susiėjo.
  8. Tad žemietijoje pradėjo bylinėtis,
  9. Pasiekė net senatą, ėmė vėl derėtis;
  10. Kol po visų bylų, sprendimų begalinių
  11. Byla vėl grįžo prie senų teismų pradinių.
  12. Gerai kalbėjo Voiskis: pilyje, matyti,
  13. Galėjo tilpt laisvai visi svečiai prašyti.
  14. Skliautus tos menės remia vaizdžiai sukabinus
  15. Eilė stulpų, o grindys tvirtos akmeninės.
  16. Be braižinių tos sienos, bet akis viliojo,
  17. Nes vaizdžiai stirnų, briedžių ten ragai kabojo
  18. Ir surašyta ten, kada ir kas pagavo
  19. Tuos žvėris; ten taip pat ir herbai spinduliavo
  20. Medžiotojų – kiekvieno vardas ten stovėjo;

16 psl.

  1. Horeškų herbas Pusožis skliautuos spindėjo.
  1. Svečiai tvarkoj suėjo ir ratu sustojo,
  2. Nes vien tik Podkomožis vietą sau žinojo;
  3. Mat, jo del amžiaus, vardo niekas neaplenkia,
  4. Tad jis ponioms ir ponams vieton eidams lenkias.
  5. Toliau Teisėjas ir vienuolis Berardinas,
  6. Kuris maldelę sukalba kalba lotynų;
  7. Degtinės vyrai gavę, tuoj daugiau įgavo
  8. Drąsos, paskui valgius lietuviškus ragavo.
  9. Pons Tadas, lauktas svečias, nors ir jaunas ponas,
  10. Šalia ponių sėdėjo veik prie Jo Malonės;
  11. Vieta neužimta tarp jojo ir dėduko
  12. Dar laukė kažko, dar ten aukšto svečio trūko.
  13. O dėdė vis dažnai į vietą tą žiūrėjo,
  14. Lyg svečią laukiamą greičiau išvyst norėjo.
  15. Ir Tadas dėdės žvilgsnį akimis sekiojo,
  16. Nes jį taip pat toji tuščia vieta viliojo.
  17. Keisti dalykai! sėdi aplink jį panaitės,
  18. Kurioms galėtų džiaugtis net ir karalaitis,
  19. Aukštų jos giminių ir gražios kaip lėliukės,

17 psl.

  1. O Tado tik į tuščią vietą akys sukas.
  2. Rimtai jis mąsto vis, kaip mįslę tą atminus,
  3. Net nežiūri beveik nė į gražias kaimynes;
  4. Gražios Podkomožaitės, rodos, jis nemato,
  5. Jai lėkščių nepamaino, taurės nepastato.
  6. Nestengia net linksmai kalbėti su merginoms,
  7. Negal parodyt tuo, kad sostinėj mokinos.
  8. Tik ta tuščia vieta kankina jį, vilioja...
  9. Dabar jau netuščia, nes ten jau mintys jojo.
  10. Jau tūkstančiai minčių mirgėjo toje vietoj,
  11. Lyg šokinėdamos varliukės tuoj po lietui.
  12. Bet tarp minčių tų skiriasi viena labiausiai,
  13. Kaip pelkių lelija vandenyje aiškiausia.
  14. Paduota trečias valgis. Podkomožis kelias
  15. Pripildams vyno taurę vyresnės dukrelės,
  16. O jaunesnei pastūmęs lėkštę su žirneliais,
  17. Pasako: »Aš turiu tarnauti jums, panelės,
  18. Nors senas nerangus!« Jaunieji tad užgauti
  19. Pakilo ir pradėjo tuoj panoms tarnauti.
  20. Teisėjas metęs Tadui žvilgsnį susiraukęs,

18 psl.

  1. Kontušo atvartus lyg nejučiom patraukęs,
  2. Įpylęs vyno, tarė: »Mes madoms pavyti,
  3. Pradėjome vaikus tik sostinėj mokyti,
  4. Ir nesiginčysiu – dabar jau mūs jaunieji
  5. Daugiau iš knygų moka, nei pirmiau senieji.
  6. Tačiau vis pastebiu, kad reikia jiems gvildenti
  7. Ne knygų mokslą, bet kaip su žmonėms gyventi.
  8. Kadais gyvenimo dvaruos bajorai mokės;
  9. Ir aš esu išėjęs iš mokyklos tokios,
  10. Vaivados, Podkomožio Tėvo, Geradėjo
  11. (Ir Podkomožiui čia kelius jis palytėjo);
  12. Elgimosi jis mokė ir dažnai net barė,
  13. Bet neišleido tol, kol žmogumi padarė;
  14. Tad atmintį jo branginu savuos namuose
  15. Ir už jo vėlę Dievui kasdieną meldžiuosi.
  16. Nors už kitus pas jį mažiau pasinaudojau
  17. Ir grįžęs į namus pasilikau artojum,
  18. Kada kiti labiau Vaivados pamatyti,
  19. Suspėjo net aukštųjų laipsnių įsigyti,
  20. Bet aš taip pat nuo jo, ko reikia man, pramokau

19 psl.

  1. Ir savo namuose ik šiol neišsišokau
  2. Prieš mandagumą, pagarbą. Tad aš neklysiu,
  3. Jei mandagumą aukštu mokslu paskaitysiu.
  4. Nelengvas mokslas tas, ne jis nesimatuoja
  5. Tik šypsena ir linktelėjimu vikriuoju.
  6. Toksai madinis mandangumas iš už jūrių
  7. Ir jis senų bajoriškų žymių neturi;
  8. Tą mandagumą tik kiekviens savaip pritaiko:
  9. Tur mandagumo net ir tėvo meilė vaikui,
  10. Ir vyro prie svečių žvilgsnys į savo žmoną,
  11. Ir pono su tarnais – bet vis savitam skonyj;
  12. Ilgai mokytis reikia, norint nepaklysti,
  13. Išreikšti savo vietoj norint prietelystę.
  14. Ir seniai ponai mokės; jie gerai žinojo,
  15. Ko moko juos istorija šalies gyvoji,
  16. O smulkiai bajorijai pareigos rūpėjo.
  17. Todel bajoras mandagus būt sugebėjo,
  18. Žinodamas, kad mulkiu nieks jo nevadina
  19. Ir papročius pakeist todel jis nemėgino.
  20. Dabar neklauski žmogaus, kokio jis gimimo,

20 psl.

  1. Ką veikė, kaip gyveno? Laisvą įėjimą
  2. Visur kiekvienas turi, jei tik nekenksmingas
  3. Valstybei, jei tik būtų neperdaug vargingas.
  4. Kaip pinigų kilmės nenorima ieškoti,
  5. Taip ir žmonių kilmės nenorima žinoti!
  6. Gana, kad turi laipsnį, nors ir mandagumo
  7. Netur, bet gerbia juos, kaip žydai turtingumą«.
  8. Teisėjas čia pažvelgė į svečius domingai;
  9. Nes, nors kalbėjo jis labai rimtai, tvarkingai,
  10. Žinojo, kad neramūs šių laikų jaunieji,
  11. Kad vargina juos pasakojimai ilgieji;
  12. Tačiau visi jo klausės ir rimtai tylėjo.
  13. Teisėjas čia į Podkomožį pažiūrėjo,
  14. Kuris jam pritarė, tačiau netrukdė kalbai,
  15. Tik pritardamas jam dažnai lingavo galva.
  16. Teisėjas, gerbdamas čia savąjį kaimyną,
  17. Į savo ir į jo taures pripylė vyno,
  18. Sakydams: »Mandagumą tenka pavadinti
  19. Svarbiu, jei žmogus mokosi atminti
  20. Kitų metus, jų nuopelnus ir prigimimą,

21 psl.

  1. Nes tik tada save pats brangint ima;
  2. Kaip ant svarstyklių, jei svarstyti ką pradėti,
  3. Į kitą lėkštę reik ką nors sunkaus įdėti.
  4. Tad jums, Aukštoji jaunuomene, aš sakyčiau,
  5. Kad dėmesio daugiau reik kreipt gražiajai lyčiai;
  6. O ypač, kai namų kilnumą, turtingumą
  7. Dabina dar mergaičių įgimti gražumai.
  8. Iš čia efektai gema, čia gali tik rasti
  9. Šeimyninę ramybę – taip senieji mąstė.
  10. Paskui gi...« Čia Teisėjas žvilgsnį išsklaidytą,
  11. Rūsčiai ant Tado sutelkė ir jau matyti,
  12. Kad rengės išvadas iš tos kalbos daryti.
  13. Čia ėmęs Podkomožis aukso tabakinę,
  14. Pasakė: »Aš taip negiriu aną gadynę!
  15. Aš nežinau – dabar gal seniai pakitėjo,
  16. Gal geresni jaunieji, bet mažiau blogėja
  17. Kaip kitados; tada mūs brangiąją Tėvynę
  18. Prancūziška mada aplankė pirmutinė!
  19. Ir pusberniai ponaičiai ir jų mados naujos
  20. Užplūdo mūsų šalį kaip Nogajų gaujos;

22 psl.

  1. Tikybą niekino ir Dievą išsijuosę,
  2. Mūs papročius, teises ir net švarkus senuosius;
  3. Skaudu mums buvo tokius pienburnius matyti,
  4. Kurie kitaip nestengė žodžio pasakyti,
  5. Kaip tik per nosį, o kai kam ir nosų trūko,
  6. Tačiau brošiūroms, rūbais jie mums galvas suko.
  7. Minia toji į žmones įtakos turėjo,
  8. Nes jei nubausti tautą Dievas panorėjo,
  9. Tai jau anksčiau turėjo protą sumaišyti.
  10. Ir rimtesni nestengė net atsilaikyti
  11. Nuo tų mokytojų – bijojo jų kaip maro,
  12. Bet kai liga įsimeta, tai savo daro.
  13. Nors keikta tas madas, bet daugelis jas rėmė;
  14. Tikybą, net ir kalbą, greit mainyti ėmė...
  15. Tai buvo maskaradas, užgavėnių laisvė,
  16. Kurią pabaigus, laukė – pasninkas, nelaisvė!
  17. »O, pamenu; kai aš buvau dar mažas vaikas,
  18. Tai bus jau iš tikrųjų gana senas laikas,
  19. Kai gyvenau aš pas Ašmeną, ten pas tėvą savo,
  20. Pirmasis Taurininkas Lietuvoj važiavo

23 psl.

  1. Prancūzų vežimu, prancūziškai nešiojo,
  2. O paskui jį vaikai stebėdamies bėgiojo.
  3. Ir pavydėta tiems, kur Taurininkas lankės,
  4. Nors jo prancūzų dviratis keistai taip trankės.
  5. Ant antramo, lekajaus vietoje, šuniukas
  6. Tupėjo, arklius valdė liesas vokietukas;
  7. Jo kojos ilgos kaip prie apynių smaigeliai,
  8. Dar ilgos kojenos, sunarstyti bateliai,
  9. O ant galvos perukas nuo odos atšokęs.
  10. Todel seniems juokingos buvo mados tokios.
  11. O kai kaimiečiai matė tas madas ne vietoj,
  12. Tai sakė – velnias bastos vokiškoj karietoj.
  13. Aprašinėti Taurininką čia netenka,
  14. Nes panašus jis buvo į papūgą menką;
  15. Peruką savo jis vadino aukso vilna,
  16. Bet mums atrodė, kad ten dulkių pilna.
  17. Tačiau, kas manė, kad senoviškai nešioti
  18. Gražiau, nei tas naujoviškas madas sekioti,
  19. Tylėt turėjo, nes jaunieji būtų šaukę,
  20. Kad tai kultūrą trukdo, pažangą nutraukia!

24 psl.

  1. Tai, mat, ta kultūra, kurios visi taip laukė!
  2. »Mums Taurininkas sakė, kad jau reformuotis
  3. Reikią, civilizuotis ir konstituotis,
  4. Paskelbė iš kažkokios ten prancūzų knygos,
  5. Lyg išradimą, kad visi, mat, žmonės lygūs...
  6. Nors apie tai senai jau Šventrašty rašyta,
  7. Ir kunigų kasdien sakyklose mokyta.
  8. Tai senas mokslas buvo, trūko jo gerbimo!
  9. O negerbta jo vien del seno apjakimo.
  10. Nes net tiesoms seniausioms tuomet netikėta,
  11. Jei tai prancūzų laikrašty nepaminėta.
  12. Tas Taurininkas, lygybės nebodams, ėmė
  13. Vadintis markyzu, nes tai Paryžius rėmė;
  14. Pas mus juk visa tos Paryžiaus mados lėmė!
  15. Bet kai kitėjant laikui mados atsimaino,
  16. Tas pats markyzas traukia demokrato dainą;
  17. O pagaliau, kai mados keičias prie Napoleono,
  18. Tai demokratas ima titulą barono;
  19. Jei būtų gi atėję naujos alternatos,
  20. Tai vėl baronas būtų tapęs demokratas.

25 psl.

  1. Nes juk Paryžiaus mados sekamos net menkos,
  2. O ką prancūzas skelbia, tai pamyli lenkas.
  3. »Tad Dievui dėkui, kad dabar jauni nustojo
  4. Keliaut svetur tik tam, kad ten kitaip nešioja,
  5. Neieško teisių mokslo paprastuos knygynuos
  6. Ir ne kavinėse jau iškalbos mokinas.
  1. Madas Napoleonas spėjo nugalėti:
  2. Jau laiko nėr tiktai naujų madų žiūrėti,
  3. Jau ginklai žvanga, mums seniems gi plaka širdys,
  4. Kad vėl pasaulyje ir apie Lenkus girdis;
  5. Garbė yra, tad vėl atgimti tur Tėvynė,
  6. Nes su garbe atsigema nauja gadynė!
  7. Tik liūdna, kad tie metai taip ilgai vilioja,
  8. Čia laukiant, kad negalim numatyt rytojų!
  9. Ilgu taip laukti, net naujienos negaivina!...
  10. Tėveli Kirmine (čia tarė Bernardinui),
  11. Girdėjau iš už Nemuno esi parėjęs,
  12. Apie kariuomenę gal būsi ką girdėjęs?«
  13. »Jokių žinių«, atsakė jis trumpai murmėdams,
  14. (Matyti buvo, kad kalbėjo nenorėdams.)

26 psl.

  1. »Politikos nemėgstu, o jei gaunu žinią
  2. Iš Varšuvos – tai mūsų žinią, vienuolinę,
  3. Mūs Bernardinų; apie ką čionai kalbėti,
  4. Kai tenka su pasauliniais žmonėms sėdėti«.
  5. Tai taręs, jis visus svečius akim matavo
  6. Ir pusėn kapitono Rykovo skersavo;
  7. Tai sens karys, Maskolius, kurs dvare stovėjo,
  8. Ir buvo užprašytas mandagaus Teisėjo.
  9. Jis gardžiai valgė, pastabų kalboj nedarė,
  10. Bet Varšuvą išgirdęs iškilmingai tarė:
  11. »Pons Podkomoži! Oi kaip Ponas įdomaujas
  12. Tuo Bonapartu, Varšuva jums vis dar kliaujas!
  13. Aš ne seklys, bet lenkiškai kalbėt pramokau;
  14. Tėvynė! Suprantu ir branginti tai moku!
  15. Jūs Lenkai, o aš Rusas, bet dar turim taiką,
  16. Nes paliaubos, tai ginčams rasim kitą laiką.
  17. Sargybų mūsų ir Prancūzų ramios širdys,
  18. Tik išsigėrus kartais kanonada girdis,
  19. Kur mylis, sako priežodis, ten muštis bando,
  20. Tik ten draugingai glostant mušama per skrandą.

27 psl.

  1. O karas bus. Jau pas majorą mūsų Plutą
  2. Atvyko adjutantas. Sakoma, kad būta
  3. Įsakymo visiems į žygį eit iš karto
  4. Prieš Turką, ar Prancūzą; oi tas Bonapartas!
  5. Kai be Suvorovo, tai gal jis mus apkulti,
  6. O sako, kad kai teko į akis papulti
  7. Suvorovui, tai manė juodu nesiduosią
  8. Apgaut, tad ir apgaudinėjo išsijuosę:
  9. Prapuolė kartą jis – na kas čia būt per burtai?
  10. Kai jis vaidina lapę, tai Suvorov‘s kurtą;
  11. Štai Bonapartas katinu draskà patampa,
  12. Suvorovas tuojau įvaro jį į kampą.
  13. Ir žinot, kas dar Bonapartui atsitiko?«...
  14. Paliovė čia kalbėt, nes permaina įvyko,
  15. Kai tarnui einant durys atviros paliko...
  16. Jauna, graži viešnia įėjo netikėtai,
  17. Todel visų iš karto tapo pastebėta.
  18. Ją sveikino, daug žodžių jai meilių kartojo,
  19. Matyt, visi, be Tado, ją gerai žinojo.
  20. Krūtis gražias ir gražią lytį ji turėjo,

28 psl.

  1. Be to, rausva, šilkinė jos suknia šnabždėjo.
  2. Suvaržius liemenį, apikakle karbuota,
  3. Trumpoms rankovėmis ir vėduokliu ginkluota,
  4. (Nors buvo ten ne šilta) vėduokliu mosavo,
  5. Kuris visokiais kvepalais aplink kvėpavo.
  6. Plaukai jos susukti galvos abiedviem šonais,
  7. Supurę, perrišti dar kaspinais raudonais;
  8. Taip pat briliantas plaukuose akis viliojo,
  9. Žibėjo lyg kometa spindulių šviesoje,
  10. Žodžiu, tai baliaus rūbai; net kai kas kalbėjo,
  11. Kad taip dabintis kaimo vaišėms nereikėję.
  12. Nebuvo galima net pastebėt kojyčių,
  13. Nes tik mirgėjo žingsniais tankiais ir mažyčiais,
  14. Kaip tos Kalėdų žaislo vikrios stovyliukės
  15. Tai slepias, tai išeina iš žaislų dėžiukės.
  16. Ji sveikinos, bet ėjo kilniai, kaip nulieta,
  17. Norėdama pasiekt sau paliktąją vietą.
  18. Tačiau sunku; nes kai svečiams kėdžių pritrūko,
  19. Tai daugelis susėdo ant prastų suoliukų,
  20. Tad, rodės, eilę suardyti ji turėjo.

29 psl.

  1. Bet taip ji įsiterpti dailiai sugebėjo
  2. Į vidų, kad paskui tik pro svečius mirgėjo,
  3. Kol ji į vietą sau paskirtąją atėjo.
  4. Tik, bėgdama pro mūsų jaunąjį vaikiną,
  5. Kelius drabužiais jam netyčia užkabino,
  6. Paslydo, bet ūmai sau atrama surado,
  7. Nes ant peties pasirėmė čia ponui Tadui.
  8. Nuolankiai atsiprašius, greitai atsisėdo
  9. Į savo vietą paliai Tadą ir jo dėdę,
  10. Tačiau nevalgė, vien tik vėduokliu vėsinos,
  11. Apikaklę taisydama dar lyg dabinos,
  12. Tai vėl ranka lengvai gražius palietus plaukus,
  13. Nuleido juos kiek rausvą kaspiną patraukus.
  14. Minučių keletą svečiai tyloj sėdėjo.
  15. Tačiau tuojau galuose stalo jau šnabždėjo,
  16. Nuolat garsyn, kalbas senąsias atsiminę;
  17. Jau vyrai svarstė vėl medžioklę šiandieninę.
  1. Asesorius ir Rejentas vėl ginčą seną
  2. Pradėjo – Striukio šuns vėl gabumus gvildeno.
  3. Ir Rejentas didžiavos prieš svečių draugiją,

30 psl.

  1. Vis tvirtindams, kad Striukis zuikį viens pavijo;
  2. Asesorius kalbėjo Rejento piktumui,
  3. Kad Striukiui neprilygti Sakalo greitumui.
  4. Ir laukta pritarimo; bet jei girti ėmė
  5. Kas Striukį, tai kiti jau Sakalą tuoj rėmė.
  6. Tie kaip žinovai, tie kaip rungtynes regėję.
  7. Tuomet į naują viešnią kreipėsi Teisėjas
  8. Lėtai: »Atsiprašau, turėjome pradėti,
  9. Ilgiau netiko vaišių pradžią atidėti:
  10. Svečiai išalkę, vaikščiojo toli po lauką;
  11. Maniau nebūsi gal, tad veik jau ir nelaukiau«.
  12. Tai taręs Podkomožiui taurę pakylėjo
  13. Ir apie reikalus abu užsikalbėjo.
  14. Kai taip svečiai tik savo reikalus kartoja,
  15. Tai Tadas žiūri, kokia ta viešnia naujoji.
  16. Atsiminė – į tuščią vietą pažiūrėjęs,
  17. Kad lyg žinojęs jau, kas čion sėdėt turėjęs.
  18. Jo veidas kaito, o širdis tai lyg skrajojo,
  19. Nes manė, kad jau paslaptį jis sužinojo!
  20. Turėję būti skirta, kad šalia sėdėtų

31 psl.

  1. Gražumas iki šiol dar jo nepastebėtas!
  2. Tiesa, dabar atrodė daug jau suaugesnė,
  3. O juk parėdai maino jauną ir senesnį.
  4. Anos plaukai gelsvi, nepinti ir trumpučiai,
  5. O šitos tamsesni, ir dar supinti drūčiai.
  6. Bet gal tik spalvą keitė saulė vakarinė,
  7. Nes leisdamos ji spindulius visur įpynė.
  8. Tuomet jis veido pastebėti nesuspėjo,
  9. Tačiau vaizdavos taip, kokią matyt norėjo:
  10. Jis manė, kad tikrai tur juodos būt akutės,
  11. Kaip dvi greta prisirpusios juodai uogutės;
  12. Pas šitą tokia pat kakta, lūputės, akys,
  13. Ir, jei jau skirtumas, – tai metuos, – būtų sakęs:
  14. Darželio savininkė, rodės, dar mergaitė,
  15. O šita buvo jau suaugusi panaitė;
  16. Tačiau jauni gimimo metrikų neklausia,
  17. Nes juos dabintas grožis sužavi pirmiausia,
  18. Ir mokančios patikt taip sužavi vaikiną,
  19. Kad vaikiškai tokias nekaltomis vadina.
  20. Nors Tadas skaitė apie dvidešimtį metų,

32 psl.

  1. Nors nuo mažens jis Vilniuje gyvent priprato –
  2. Bet augo jis ten seno kunigo globoje,
  3. Kuris jį nuo pagundų gan stropiai dabojo.
  4. Tad jis parsivežė į savo gimtą vietą
  5. Mintis ir širdį dar nesugadintas svieto,
  6. Tačiau ir norą didelį pasmaguriauti.
  7. Iš anksto darė projektus džiaugsmų ragauti
  8. Ir kaimo laisvėmis visoms pasinaudoti;
  9. Žinojo, kad jėgų jis gali paaikvoti,
  10. Nes jautės tvirtas, jį, be to, gražiu vadino,
  11. Vadinosi Soplica; o visi juk žino,
  12. Kad tie Soplicos augaloti, nepaliegę,
  13. Kariauti moka, tik mokytis neįjėgia.
  14. Nuo savo bočių Tadas tad mažai kuo skyrės:
  15. Ant žirgo jodinėjo, irklais puikiai yrės,
  16. Avigalvis nebuvo, bet menkai mokinos,
  17. Nors dėdės turtų mokslui daug jau sunaikino.
  18. Jis mėgo šaudyt, puikiai valdė kalaviją,
  19. Ir manė, kad patekt reiks į karių draugiją,
  20. Nes tėvas jam parašė kario testamentą;

33 psl.

  1. Todel jis būgną mėgo, ne knygas studento.
  2. Bet dėdė tuos visus planus jo sunaikino,
  3. Įsakė grįžti ir apvesdinti ketino:
  4. Žadėjo pradžiai ūkio kaimą paaukoti,
  5. O kiek vėliau ir visą dvarą dovanoti.
  6. Visi tie Tado nuopelnai ir privalumai
  7. Tuoj atkreipė naujos kaimynės domingumą.
  8. Pirmoj akimirkoj jos akys išmėgino
  9. Pečius jo, kaip stipruolio, plačią jo krūtinę,
  10. O jo veide kaskart žymė raudona liko,
  11. Kai tik tiesiog abiejų akys susitiko:
  12. Ir tuoj drąsos jaunuolis daug daugiau įgavo,
  13. Jau akys tvirtumu ir ugnimi žėravo.
  14. Žiūrėjo ji taip pat, ir keturios lėlutės
  15. Blizgėjo, kaip rarotų pamaldų žvakutės.
  16. Jinai pirma prancūziškai kalbėt pradėjo.
  17. Moksleivis, mat, todel knygas tuoj paminėjo,
  18. Ir autorius, ir nuomonės paklausė Tado,
  19. O iš atsakymų vėl kalbai temų rado.
  20. Paskui pradėjo klausinėt apie tapybą,

34 psl.

  1. Šokius ir muziką ir net apie braižybą!
  2. Ir tiek vardų visokių mokslų privadino,
  3. Kad Tadas net nustebo, kad tiek daug ji žino.
  4. Ir geisdams, kad trūkumų jo nepastebėtų,
  5. Jis jai atsakinėjo retkarčiais iš lėto.
  6. Tik laimei mokytoja ta gera jam buvo:
  7. Pamačius, kad atsakant jis kai kur užkliūva,
  8. Tuoj lengvesnių dalykų ėmė klausinėti,
  9. Tuojau pradėjo kaimo rūpesčius minėti,
  10. Nurodė, kaip sukurt gyvenimą gražesnį,
  11. Ir kaip linksmumų rasti eilę įvairesnę.
  12. Ir Tadas mokytojos būdą greit pažino,
  13. Dar pusė valandos – jau juodu pasižino,
  14. Pradėjo net juokauti ir linksmai šnekėjo.
  15. Tada ji duonos tris grumuliukus padėjo
  16. Ir liepė rinktis: o jisai vien to telaukė,
  17. Arčiausią paėmė; į tai kaktoms patraukė
  18. Podkomožaitės; ji tuomet nusišypsojo,
  19. Nes, ką tas grumuliukas reiškė, jau žinojo.
  20. Tačiau kiti svečiai visai kitaip kalbėjo,

35 psl.

  1. Nes Sakalo draugai, staiga įsigalėję,
  2. Be gailesčio pradėjo striukininkus pulti,
  3. Ir, rodėsi, galėjo greitai apsikulti;
  4. Taip barėsi svečiai užustalėj sustoję,
  5. O Rejentas užvis labiausiai skeryčiojo,
  6. Jis savo pažiūras be pertrūkio tik gynė,
  7. Ir, remdams savo mintį, gestais ją dar pynė.
  8. (Kadais advokatavo Rejentas Bolesta,
  9. Oratorium vadino jį, nes mėgo gestą.)
  10. Dabar pašonėj priglaustos alkūnės matos,
  11. Tuoj tiesia štai pirštus, nagus pirmyn atstatęs,
  12. Vaizduodams tuo būdu šunų lenkčiui bėgimą
  13. Ir sako: »Uzia, mūsų šuolių suskubimą,
  14. Asesoriaus ir mano, gali atvaizduoti
  15. Sekundomis kartiniai šūviai atsaikuoti;
  16. Tik uzia! einam, o zuikys jau gerą galą
  17. Laukais nubėgo, šunes paskui (čia per stalą
  18. Rankas jis tiesia, pirštais šuns parodo šuolį).
  19. O šunes strikt, ir iš akių beveik prapuolė!
  20. Čia Sakalas pirmyn, puikus šuo, bet karštuolis

36 psl.

  1. Ir jo per pirštą darėsi greitesnis šuolis.
  2. Jis Striukį aplenkė, bet zuikio nepagavo,
  3. Nes tas į lauką bėgdams tik šunis prigavo;
  4. Gudrus zuikys! pamatęs tik, kad šunes telkias,
  5. Tuoj švyst kairėn! ir jau į mišką smelkias;
  6. O šunes pàskui jį, tai jis atgal patraukė,
  7. Bet čia kaip syk jau mano Striukis zuikio laukė,
  8. Ir »capt!« čia Rejentas taip ties Tadu suriko,
  9. Kad jo kaimynei rodės šūvis čia ištiko.
  10. Tas riksmas kalbą meilią jų staiga nutraukė
  11. Ir galvos sukištos į šonus pasitraukė,
  12. Kaip dvi viršūnės medžių audros palytėtos
  13. Staiga išsiskiria; net po stalu sudėtos
  14. Jų rankos meiliai sukabintos pasileido
  15. Ir raudonumas apdengė jų jaunus veidus.
  16. Čia Tadas greit atsakymą jau sugalvojo:
  17. »Tiesa, Pons Rejente, sakau, tiesa tikroji,
  18. Kad Striukis šuo puikus, jei dar, be to, jis greitas«...
  19. »Kaip, greitas? sako Rejentas, kad jau prieitų,
  20. Jog mano šuo nebūtų greitas?« Tadas ima

37 psl.

  1. Tad girti Striukio šuns medžioklėj įgudimą
  2. Ir sako, kad jį matęs eidamas iš girios,
  3. Bet, gaila, gabumų visų jo neištyręs.
  4. Asesorius, išgirdęs, metė greit stikliuką
  5. Ir tuoj į Tadą jau piktas akis atsuko.
  6. Asesorius už Rejentą lėčiau kalbėjo,
  7. Silpnesnio rodės kūno ir lėčiau judėjo,
  8. Tačiau baisus jis buvęs ir seime ir baliuj,
  9. Ir buvo kalbama, kad žodžiais gilti gali.
  10. Jis taip mokėdavęs piktai juokus sudėti,
  11. Kad net kalendoriuj galėtum juos įdėti;
  12. Kadais turtingas buvo, tik, kaip žmonės šneka,
  13. Jis tėvo palikimo jau senai neteko:
  14. Praleido jį plačiajam figuruodams sviete;
  15. Dabar tarnaut pradėjo del reikšmės paviete.
  16. Labai medžioklę mėgo: tai del malonumo,
  17. Tai jau del to, kad jam miškuos ragų skambumai
  18. Primindavo anuos laikus garsius triukšmingus,
  19. Kai jis turėjo dar šaulius, šunis skaitlingus;
  20. Dabar iš viso jau tik du šunis turėjo,

38 psl.

  1. Ir dar del vieno jų greitumo ginčas ėjo!
  2. Tad eidamas iš lėto tik ūsus sau taisė
  3. Ir, juokdamos nuodingai, nieko jau nepaisė:
  1. »Bajors be laipsnio ir šunelis beuodegis
  2. Vienoki – uodega šun reikalinga, regis?
  3. O Tamsta striukume greitumą nori girti?
  4. Bet Tamstos čia teta, galėsim tad patirti
  5. Iš jos. Nors pana Telimena ir tarp rusų
  6. Gyveno, nors nematė ji medžioklių mūsų,
  7. Bet jas pažįsta ji geriau už mūs jaunimą,
  8. Nes metai jau savaime duoda prityrimą«.
  9. Ir Tadas, užkluptas barnies tos netikėtai,
  10. Sumišęs mąstė, ką čia reiktų jam pradėti,
  11. Bet žvelgdams į rivalį neparodė baimės...
  12. Tik Podkomožio čiaudėjims, bendrajai laimei,
  13. Sulaikė pykčio audrą. »Vivat« jam kartojo,
  14. O jis tik tabakinę pirštuose kilnojo.
  15. Auksinė tabakinė, deimantais sagstyta,
  16. Su portretu karaliaus Stasio įstatytu.
  17. Karalius Podkomožio tėvui ją aukojo,

39 psl.

  1. Ir Podkomožis ją ik šiol labai guodojo;
  2. Kai ją lytėjo, reiškė, kad kalbėti rengias,
  3. Todel visi tik tylą palaikyti stengės.
  4. »Aukšti bajorai, tarė, Broliai Geradėjai!
  5. Bus forumas, kai būsim į girias išėję
  6. Medžiot, o namieje ginčus nedeciduoju,
  7. Tai mūsų posėdį rytdienai tik solvuoju,
  8. Ir replikas visas šiai dienai jau nutraukiu;
  9. Šaukly! nukelk rytdienai bylą šią į lauką.
  10. Rytoj ir Grafas čia medžiot atvyks, girdėjau,
  11. Ir Pats drauge ten būsi, gerbiamas Teisėjau.
  12. Ir panai Telimenai ir ponioms, panelėms
  13. Parodysim senų medžioklių puikų kelią;
  14. Ir Voiskis dalyvaudams mums primins gadynes
  15. Senąsias«, tarė, duodams seniui tabakinę.
  16. O Voiskis gale stalo, tarp svečių sėdėdams,
  17. Žiūrėjo visą laiką nesmagus tylėdams,
  18. Nors senio nuomonę norėjo sužinoti
  19. Jaunieji, nes daugiausia teko jam medžioti.
  20. Jisai tylėjo, ilgai pirštuos žiupsnį laikė,

40 psl.

  1. Kol pagaliau taboką uostyt prisitaikė;
  2. Sučiaudėjo, kad aidas orą net kilnojo,
  3. O galvą palenkdams karčiai nusišypsojo:
  4. »O man senam tai girdint liūdna, net ir pikta!
  5. Seniems medžiotojams iš tikro nepatiktų,
  6. Jei jie girdėtų, kad aukštam būry bajorų
  7. Šuns uodegą nor spręsti, argi tai padoru!?.
  8. Ir ką sens Reitanas sakytų, jei àtgytų?
  9. Atgal į grabą grįžtų ir užsidarytų.
  10. Ir Niesiolovskis vaivada ar patikėtų,
  11. Kuris net kaiminę šunų paleist galėtų,
  12. Kurs laiko vis šaulius dar papročių senųjų
  13. Ir šimtą net vežimų tinklų tur ilgųjų?
  14. O jo medžiojant ir žuvaujant nematyti
  15. Ir niekas jo negal medžioti išprašyti,
  16. Kuris Bialopiotrovičiaus net nepaklausė!
  17. Na, ką gi jis dabar galėtų šaudyt, klausiu?
  18. Puiki garbė tai būtų, jei toks pons garbingas
  19. Jau imtų sekt medžioklėj jūs madas juokingas!
  20. Laikais senaisiais, kol garsai medžioklės gaudė,

41 psl.

  1. Lokius, vilkus ir šernus tik bajorai šaudė,
  2. O jei ragų kas, ilčių ir nagų neturi,
  3. Tokių žvėrių tegu tarnai, kaimiečiai žiūri;
  4. Joks ponas tokio šautuvo nebūtų ėmęs,
  5. Jei jis smulkių šruotų turėjęs būtų dėmę!
  6. Laikydavo ir kurtus, nes žinojo puikiai,
  7. Kad kartais grįžtant tenka pabaidyti zuikį;
  8. Bet ponai zuikio likimu galvos nesuko;
  9. Jį vydavos su kurtais ant mažų arkliukų
  10. Ponaičiai; ponams tuomet dar garbė rūpėjo,
  11. Ir tokia medžiokle jie veik nesidomėjo!
  1. Tad teikis, Aukštas Podkomoži, nusileisti
  2. Ir nuo tų pareigų rytoj mane atleisti.
  3. Aš senas, negaliu rytoj drauge išjoti,
  4. Nes tai ne man tokioj medžioklėje medžioti!
  5. Esu Hrečecha, o jau nuo karaliaus Lecho
  6. Dar nesiryžo jot zukiauti joks Hrečecha«.
  7. Čia Voiskio kalbą juokas linksmas palydėjo,
  8. Visi pakilo. Podkomožis pirmas ėjo,
  9. Jam metai, laipsnis duoda vietą pirmutinę,

42 psl.

  1. Tik eidams sveikino ponių ir vyrų minią;
  2. Tuoj kvestorius vienuolis kyla, ir Teisėjas,
  3. Podkomožienės ranką imdamas, išėjo,
  4. Tuoj Tadas Telimeną ima, o Kraičiūtę
  5. Asesorius, pons Rejentas gi Hrečechiūtę.
  6. Keli svečiai ir Tadas ėjo pro arklides
  7. Į daržinę, bet jis nelinksmas, lyg paklydęs.
  8. Dienos šios nuotykius vis svarstė prisiminęs
  9. Susitikimą, vakarienę prie kaimynės,
  10. Ir ypač žodis tas – »teta« – labai rūpėjo,
  11. Lyg įkyri musė vis prie ausies zirzėjo.
  12. Norėtų apie Telimeną sužinoti
  13. Pas šauklį, bet negal jo niekur suieškoti;
  14. Ir Voiskio net dabar jis niekur nesutinka:
  15. Drauge, mat, su svečiais, taip kaip tarnams pritinka,
  16. Išėjo ruošt nakvynę del ponių ir ponų,
  17. Nes reikia jiems juk priegalvių minkštų po šonu.
  18. O Tadui buvo įsakyta net jau dieną
  19. Svečius jaunosius vest apnakvinti ant šieno.
  20. O kai svečiai visi nuėjo į nakvynę,

43 psl.

  1. Ramu taip buvo, kaip po maldai vienuolyne;
  2. Visi jau miega. Sargo balsą tegirdėjai
  3. Jam einant pareigas; nemiega tik Teisėjas;
  4. Kaip ūkio šeimininkas, mąsto, ką daryti,
  5. Kad būt pavaišint kuo visi svečiai prašyti,
  6. Ir kad medžioklė sektųs; šaukias vyresniuosius
  7. Jis dvaro tarnus ir įsakymus griežtuosius
  8. Jiems duoda, sąskaitas dar peržiūrėti reikia,
  9. Ir tik paskui rėdytis gulti nusiteikia.
  10. Tiktai tada šauklys jo diržą Slucko lietą
  11. Jam atsega ir deda į paskirtą vietą;
  12. O diržo vieną pusę auksagalvis gelsvas
  13. Dabina, kitą gi sidabro gėlės balsvos;
  14. Teisėjas diržą tą abipusiai nešioja –
  15. Auksuotą – baliuj, juodą – gedulos dienoje.
  16. Tą diržą tik šauklys sudėstinėt mokėjo,
  17. Todel dabar jį dėstė ir drauge šnekėjo:
  18. »Kas bloga, kad stalai pilyje atsirado?
  19. Pons gal pasinaudosi, nieks gi neprarado
  20. Ten nieko, o pilies byla teisme juk guli,

44 psl.

  1. Ir aš dabar sakyčiau – mums pilis priguli.
  2. Ir nors dar priešininkai ginčijas, netyli,
  3. Aš jiems įrodysiu, kad mes jau valdom pilį,
  4. Nes, kas svečius į pilį užprašyti gali,
  5. Parodo, kad ji jo, ar pats išspręs jos dalį;
  6. Paliudyt tai visi juk gal, kas bylą žino,
  7. O pavyzdžių juk turim apie tiek kaimynų«.
  8. Teisėjas jau miegojo. Tad šauklys išėjo
  9. Į prieangį ir ten kišenių čiupinėjo,
  10. Žiūrėdamas, ar turi ten vokandos knygą –
  11. Maldaknygės, ar ši bylų knyga, jam lygu,
  12. Su ja jis nesiskyrė; ten gi surašyta
  13. Įvairūs ponai pavardėmis viens po kito,
  14. Kuriuos patsai šauklys į Teismą šaukė stoti,
  15. Ar tie, apie kuriuos jam teko sužinoti.
  16. Prastiems žmonėms knyga ta rodės alfabetas,
  17. Bet šaukliui rodė ji vaizdus senai regėtus.
  18. Tad skaitė ir galvojo: Vizgirda – Oginskis,
  19. Domininkonai – Rimša, Rimša vėl Oginskis,
  20. Rodultas – Vereščaka, Radvila – Giedraitis,

45 psl.

  1. Kahalas – Obuchovičius ir Juraha – Petraitis,
  2. Mickevičius – Maleskis, na, ir paskutinė
  3. Byla Soplicos – Grafo knygon įsipynė;
  1. Atmintyje bylų vaizdus tik maino, pina:
  2. Štai priešus, liudininkus Teismas pavadina;
  3. Ir mato jis save, kaip eidams dar iš tolo
  4. Puikiam kontuše taisos stot prieš Tribunolą,
  5. Ranka laikydams kardą žiūri tvarkingumo,
  6. Pašaukęs priešus taria dar visiems: »Ramumo!«
  7. Tačiau svajodams meldžias pagal savo būdą –
  8. Taip pastarasis Lietuvoj Šauklys užsnūdo.
  1. Tai tokiais reikalais anuo metu domėjos
  2. Ramiojoj Lietuvoj, kada svetur tekėjo
  3. Tik kraujas, ašaros, kada kovų garsiųjų
  4. Pulkų narsių karių, patrankų baisingųjų
  5. Viduryje stovėjo tas dievaitis karo,
  6. Kurs erelius sidabro, aukso drąsiai varė
  7. Į savo pulką ir plačiai su jais skrajojo
  8. Po Libiją, po Alpius, Piramidas, Troją,
  9. Marengo, Austerlicą. Pergalę Vergiją

46 psl.

  1. Jis vedės. Bet garbė tų karžygių pašlijo
  2. Vėliau pas Nemuną, kai jie į Maskvą ėjo,
  3. Nes rusai Lietuvoj prieš prancūzus budėjo:
  4. Net Lietuvoj kalbėt užgynė apie karą,
  5. Nes neramumų baidės rusai taip kaip maro.
  6. Tačiau žinia kaip meteoras iš padangių
  7. Atskrisdavo į Lietuvą. Dažnai po langu
  8. Berankis elgeta, jei šeimininks patinka,
  9. Greit išmaldą paėmęs, dairosi aplinkui
  10. Kaip sens karys, dar akylai apžvelgia dvarą.
  11. Ir, jei nemato rusų, žydų ir žandarų,
  12. Tuoj, būdavo, pasako: jis legionistas,
  13. Pasako, kad šį kraštą jis gerai pažįsta,
  14. Ir kaulus bent parnešęs į tėvučių šalį...
  15. Tuoj ponai, būdavo, apstoja ir kaip gali,
  16. Jį meiliai vaišina už stalo pasodinę,
  17. Sueina, būdavo, samdyta net šeimyna.
  18. Jis pasakoja: kaip Dambrauskis generolas
  19. Sugrįžt į Lenkus iš Italų rengias tolio,
  20. Kaip jis tenai tėvynės sūnus jau rikiuoja,

47 psl.

  1. Kaip Kapitolyje Kniazevičius gyvuoja
  2. Ir sėdi ten, kur Cezariai kadais sėdėjo,
  3. Kaip šimtą Vėliavų Prancūzams duot galėjo;
  4. Kad, kur pipirai auga, Jablonovskis randas
  5. Ir legijos naujos surinkti jau nebando;
  6. Kaip priešus muša vadas legijos Dunojaus
  7. Ir savo krašto vis ilgėtis nenustoja.
  8. Kalbas senuko kaimuos patylom kartojo,
  9. Bet vaikis, jas nugirdęs, naktį nemiegojo –
  10. Jau rytą slėpėsi kur pelkėse, miškuose,
  11. Ir bėgo ten, kur Nemunas mūs šalį juosia.
  12. Įšokęs Nemunan Maskolių jau nebijo –
  13. Pasiekdavo taip Varšuvos Kunigaikštiją.
  14. Ten girdi: »Sveikas drauge!« Jis gi pasiteisin
  15. Per upę rusams šaukdamas: »Dar mes sueisim!«
  16. Taip perėjo Goreckis, Pacas ir Petrauskas,
  17. Kupstys su Obuchovičiumi ir Brochauckas,
  18. Miežejevskiai, Janavičius ir Gediminas,
  19. Rožickis, Bernatavičiai – dar daug jų mini...
  20. Tėvus, namus palikę eidavo į tolį,

48 psl.

  1. O jų turtus tuoj užvaldydavo Maskoliai.
  2. Dar būdavo vienuolis Lietuvon patenka,
  3. Kai jis aukas bažnyčioms, vienuolynams renka;
  4. Jei ponai, būdavo, jo širdį tik pritraukia –
  5. Iš škaplierių jiems laikraštį tuojau ištraukia,
  6. Kuriam legionistų pavardės įdėtos,
  7. Kur žuvęs, ką nuveikęs – visa paminėta.
  8. Po daugel metų tekdavo tėvams patirti
  9. Apie sūnaus gyvenimą, garbingą mirtį;
  10. Tuoj gedula namuos, bet dėliai ko gedėta –
  11. Galėjo būt tiktai patylomis minėta.
  12. Bajorų liūdesį, džiaugsmus kurioj šeimynoj
  13. Suprasdavo, kaip laikraštį, visi kaimynai.
  14. Toks kvestorius ir Kirminas iš tikro buvo,
  15. Nes, kai tik pas Teisėją būdavo užkliūva,
  16. Jie kalbas ilgai, būdavo, tiktai du vienu,
  17. Ir kaime, tik klausyk, pasklydo jau naujiena.
  1. To Bernardino išvaizda įrodinėjo,
  2. Kad jis ne iš vienuolių tarpo čia atėjo.
  3. Pas ausį jis turėjo randą gilų, platų,

49 psl.

  1. Per plaštaką, barzdoj gera akis pamato
  2. Didžiulį ženklą šautuvo ar kalavijo,
  3. O tų žaizdų juk vienuolyne neįgyja.
  4. Bet net ir be žaizdų, jo gestai ypatingi
  5. Tuoj rodė, kad jo papročiai tikrai karingi.
  6. Kai prie altoriaus, būdavo, mišias laikydams
  7. Į žmones sukas, »Viešpats su jumis« sakydams,
  8. Taip, būdavo, karingai kartais atsistoja,
  9. Lyg taikytų prie karo maršo koją;
  10. Liturgiką skaitydavo gi tokiu tonu,
  11. Lyg būtų tarp karių, prieš savo eskadroną:
  12. Vaikai stebėdavos net, kur mišioms tarnavo.
  13. Politika taip pat labiau jis įdomavos,
  14. Nei Šventraščiu, o kai jis kalėdot važiuoja,
  15. Tai, būdavo, mieste perdaug užsigaišuoja.
  16. O reikalų! – tai laiškus nešt paštan, rašyti,
  17. Skaityti gavus, bet, kad niekas nematytų,
  18. Tai pasiuntinius siunčia, bet į kur, težino
  19. Vien jis; tai pats staiga kažkur išsidangina,
  20. Nakčia aplanko, būdavo, kurį bajorą,

50 psl.

  1. Nežvelgdams nei į gerą nei į blogą orą.
  2. Dažnai ir smuklėse lankydavosi kaime,
  3. Kaimiečiams pasakodamas šalies nelaimę.
  4. Dabar Teisėją jis norėjo rast tik vieną,
  5. Tur būt, jau kokią svarbią atnešė naujieną.

Klausimai: Pirmoji knyga. Ūkis

1. Kur gyvena ir iš kur į Lietuvą žvelgia poetas invokacijoje?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: TėvynėEmigracija

2. Kieno portretus Tadas atpažįsta ant dvaro svetainės sienų?

Pasirink atsakymą

Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.

Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.