Adomas Mickevičius · 1798–1855
Antroji knyga. Pilis
51-93 psl. iš 502·apie 140 min.·9 paaiškinimai·1 klausimas
51 psl.
Iš anksčiau numatyta medžioklė su kurtais. – Svečias pilyje. – Paskutinis dvariškis nupasakoja paskutinio Horeškos istoriją. – Pažvelgus į sodą. – Mergina agurkuose. – Pusryčiai. – Panos Telimenos Peterburgo anekdotas. – Atnaujintas ginčas del Striukio ir Sakalo. – Kirmino intervencija. – Voiskio kalba. – Įkaitai. – Einam grybauti!
- Kas gal laikus užmiršt, kai buvom mes jaunuoliai,
- Kai šautuvas mums lengvas buvo, lakūs šuoliai,
- Kai griovių ir tvorų nebodami skrajojom,
- Kai peržengt svetimos ežios dar nebijojom!
- Nes Lietuvoj medžiotojas, kaip laivas jūrių,
- Kur nori joja, dar jokių ežių nežiūri.
- Tai pranašo akim aukštoj padangėj dairos
- Jisai, o ten ženklai jam žinomi įvairūs;
- Tai kaip žynys jis žemei kalba, nors miestiečiui
- Kurčia ji, bet garsai jos ausį jo paliečia.
- Griežlė štai grikši pievoj, skelbia savo vardą,
- Lyg lydeka po Nemuną žolėj ji nardo;
- Tenai aukštai pavasario skardus varpelis,
- Mažutis vyturys linksmai į aukštį kelias;
- Aukštai ereliai plačiasparniai ratą daro
- Ir baido žvirblius, kaip sparnai kometos carą;
- O vanagas, kaip prismeigtas drugys, plasnoja
- Virš žemės, oro mėlynoje aukštumoje,
- Tačiau, pamatęs pievoj paukštį ar zuikelį,
- Susyk nupuola, kaip klajojanti žvaigždelė.
52 psl.
- Tad kai tik leis mums Dievas iš svetur parvykti
- Ir ant tėvų senų arimų pasilikti,
- Kai vėl galėsim sau ramiai namie zuikiauti,
- Kai šautuvas ne priešui bus, bet paukščiui šauti,
- Tada vėl dalgį, piautuvą mes pamylėsim,
- Ir vietoj laikraščių namų tvarkos žiūrėsim!
- Ties Saplicovu saulė kyla pro pašiūrę,
- Rausvieji spinduliai pro kurtinį pažiūri
- Ir žalsvą, kvápų šieną meiliai pabučiuoja,
- Kuriam svečiai jaunieji dar giliai sapnuoja;
- Ir pro plyšius vis smelkias spinduliai auksuoti,
- Kaip ant jaunos galvutės kaspinai spalvuoti;
- Saulutė jaunus veidus spinduliais dabina,
- Ir glosto, kaip mergytė, mylimą vaikiną.
- Jau žvirbliai ima šokinėt, čirškėt pakraikėj,
- Jau žąsinas gaguoja, jau, balsus pritaikę,
- Nustato savo gaidą antys, kalakutai
- Ir girdis jaučių balsas atidarant kūtę.
- Jaunieji jau sukilo ir tik Tadą vieną
- Paliko, nes nuo įspūdžių jis vakar dieną
53 psl.
- Ir vakare atėjęs gult ilgai svajojo.
- Dar nemiegojo, kai antri gaidžiai giedojo,
- Vis vartės, kol giliai į šieną pasinėręs
- Įmigo. Ryto metą daržinę pravėręs
- Vienuolis Bernardinas, juosta sumazgyta
- Grasindams, tarė: »Surge, puer – vaike, rytas!«
- Bet girgždančias duris tik atlapai paleidus,
- Pradėjo rodyti gyvybę Tado veidas.
- O jau kieme medžiotojai eiles rikiuoja,
- Jau arklius veda, jau vežimai atvažiuoja.
- Vos kiemas sutalpina visą tą draugiją.
- Jau triūboms groja, jau paleidžia ir šuniją.
- Gauja šunų paleista amsėdama žiūri,
- Nes mato žirgus, siundytojų visą būrį;
- Ir šunes jau kieme tik zuja, kaip pasiutę,
- Paskui subėgę stojasi būriu pas kūtę;
- Medžiojimui tai geras ženklas, žmonės sako;
- Ir Podkomožis tuoj medžioti jot įsako.
- Iš lengvo joja siundytojai viens po kito,
- Bet tuoj už vartų jie plačiai laukuos paplito.
54 psl.
- Asesorius su Rejentu kartu sau jojo.
- Nors savo seną ginčą ir gerai žinojo,
- Tačiau, kaip svieto matę, sau ramiai kalbėjo,
- Žinodami, kad šiandien ginčą spręsti ėjo;
- Sunku iš žodžių buvo jų būdus pažinti;
- Viens vedės Sakalą, kits Striukį išmėginti.
- Paskiau puikiuos vežimuose važiavo ponios,
- Jas kalbindami vyrai jojo kelio šonais.
- Vienuolis Kirminas kieme dar vaikštinėjo
- Ir ryto poterius pusiau balsu kalbėjo;
- Į poną Tadą žvalgės, raukės ir šypsojos,
- Galop, pažvelgęs stačiai, jam pirštu pamojo.
- Prijojo Tadas. Jam vienuolis pagrasino
- Pirštu, bet nors pons Tadas ir visaip mėgino
- Prašyt vienuolio, kad aiškiau jam pasakytų,
- Kaip tur apie grasinimą tą jis manyti, –
- Vienuolis poteriaudams tik pečiais patraukė;
- Tad Tadas sau nujojo pas svečius į lauką.
- Medžiotojai tuo tarpu gan toli nujojo
- Ir nejudėdami jau vietose sustojo;
55 psl.
- Tik rankom skatino vieni kitus tylėti.
- Čia ėmė tuoj visi į akmenį žiūrėti,
- Kur buvo viens Teisėjas. Jis pamatė zuikį,
- Ranka jį rodė, bet visi suprato puikiai,
- Ką reikia jiems daryti, vietose tad laukė.
- Asesorius su Rejentu per lauką traukė
- Lėtai, tad aplenkė abudu juodu Tadas
- Ir greit prieš akmenį šalia Teisėjo rados.
- Senai laukuose buvo, tad pilkajam plote
- Nematė zuikio, nors ir rengėsi medžioti.
- Teisėjas jam parodė. O zuikys pilkasis
- Prie akmenio tupėjo ir giliau vis kasės
- Prie žemės. Jis ausis, rausvas akis pastato,
- Bet jau medžiotojus aplinkui stovint mato
- Ir jausdams savo dalį, lyg suakmenėja,
- Lyg žino, kad mirties jam valanda atėjo.
- Tuo tarpu per dirvas jau sukasi tik dulkės –
- Tai Sakalas ir Striukis bėga ten kaip kulkos.
- Asesorius ir Rejentas jau šuoliais dumia,
- Tik »uzia! uzia!« – supa juos jau dulkių dūmai.
56 psl.
- Kaip taip pagaut visi zuikelį vargšą trokšta,
- Ir Grafas pro pilies kampinį joja bokštą.
- Iš tolo net tą poną jau pažint galėjai,
- Nes žinoma, kad jis laiku niekur nespėja,
- Ir šiandien jis pamigo; nėr tad kas daryti,
- Mėgina zovadą medžiotojus pavyti.
- Jo balto anglų surdoto skvernai pavėjui
- Švytravo, ir tarnų būrys drauge skubėjo –
- Su skrybėlėms, kaip grybai, batais suringuotais,
- Baltomis kelnėmis, trumpais švarkais spalvuotais.
- Tuos tarnus Grafas vis naujoviškai dabino
- Ir anglų papročiu džokejais pavadino.
- Šaulių minia skaitlinga jau medžiot pradėjo,
- Kai jodams Grafas seną pilį pastebėjo.
- Senuosius mūrus mato pirmą kartą rytą,
- O jie taip gražūs buvo neišpasakytai
- Nuo ryto saulės; Grafas tad susidomėjo
- Ir ilgai perspektyvoj juos apžiūrinėjo.
- Ūkuose bokštas rodės dvigubai aukštesnis,
- Skardinis stogas saulės spinduliuos ryškesnis,
57 psl.
- Ir net langų stiklai, suaižėję, sutrūkę,
- Vaivorykšte žibėjo pro kiekvieną šukę;
- O dalys žemosios pilies dar sūkuriavo
- Ūkuos ir vaizdingumo dar daugiau įgavo,
- Kai vis medžiotojų balsus nešiojo vėjas,
- Kurie kartodamiesi pilyje skambėjo.
- Ir rodės, kad pilis po priedanga ūkuota
- Jau apgyvendinta ir jau atremontuota.
- Vaizdus gi Grafas mėgo kuonoįdomiausius,
- Vadino juos romantiniais, nes jis pirmiausia
- Esąs romantikas; tas keistas individas,
- Dažnai medžiodams, zuikį, lapę net išvydęs,
- Staiga sustodavo dairydamos po dangų,
- Kaip katins, kai į žvirblius žvalgosi pro langą;
- Dažnai be šuns, be šautuvo sau viens miškely
- Klajoja, būdavo; ar sėdęs pas upelį
- Jis, būdavo, palenkęs galvą šmori,
- Lyg ta žuvėdra, kai pagauti žuvį nori.
- Tai Grafui tokių papročių keistų nestigo,
- Kalbėdavo, kad jis turįs net proto ligą.
58 psl.
- Bet gerbta jį, nes bočiai net grafais vadinos,
- Turtingas buvo, gerbė valstiečius, kaimynus,
- Žydus net...
- Grafas žirgą link pilies patraukė,
- Ir žirgas bėgo ristute tiesiog per lauką.
- Prijojęs Grafas ėmė popierį, pieštuką
- Ir, piešt pradėdamas, akis pilin atsuko.
- Tačiau per žingsnių dvidešimt šalia stovėjo
- Senukas, kurs taip pat į pilį tą žiūrėjo;
- Parėmęs šonus, galvą išdidžiai užvertęs,
- Žiūrėjo jis, kaip griūva seno bokšto kertės
- Ir kažką mąstė. Grafas greitai jį pažino
- Ir šaukdamas: »Gervazai«, pas save vadino.
- Negreit išgirdo jį bajoras nusiminęs,
- O buvo tai Horeškų tarnas paskutinis
- Gyvųjų tarpe; jau pražilęs, suliesėjęs,
- Bet pro raukšles jo veido dar jėga spindėjo;
- Seniau visuomet tarp bajorų linksmas buvo;
- Bet, kai mūšy jo ponas pilį gindams žuvo,
- Gervazas atsimainė, visa jam pabodo,
59 psl.
- Vestuvėse, prekymečiuos jau nesirodo;
- Nuo tol linksmų juokų jo niekas jau nebgirdi,
- Jau šypsenai uždarė veidą, net ir širdį.
- Dėvėjo dar senai Horeškų dovanotą
- Jis švarką, dar trasais geltonais apvadžiotą,
- Pageltusiais, – kadais auksuotais, ir išsiųtą,
- Taip pat turėjo herbą Pusožį, kaip liūtą.
- Todel vadinamas jis Pusožiu paliko,
- Nes vardas toks senam bajorui kartais tiko.
- Taip pat jo priežodžiu »Ponuti« jį vadino,
- Nes mėgstant žodį tą žinojo jo kaimynai;
- Dar kartais Randžium, nes jo plikė – vienas randas,
- Tikra jo pavardė Rembaila, bet kur randas
- Jo herbas, nežinia. Save jis titulavo
- Tik raktininku, nes jisai dvare tarnavo
- Kaip raktininkas. Net dabar prisikabinęs
- Raktus jis buvo ant virvutės sidabrinės.
- Nors, rodos, ten nebuvo ką užrakinėti,
- Nes užraktai pilyj senai išlupinėti,
- Tačiau savoms lėšoms dvejas duris įdėjo
60 psl.
- Ir jas užrakinėdams darbo sau turėjo.
- Aptvarkęs vieną menę pats apsigyveno,
- Nors Grafas kalbino pas jį gyvent kaip seną
- Dvariškį, jis tačiau gyvent ten nesutiko,
- Nes neva jam labiau pilyje oras tiko.
- Pamatęs Grafą, jis kepurę greit pakėlė
- Prieš ponų gentį lenkdamos ir valandėlę
- Stovėjo, rodydamas savo galvą pliką,
- Kur kalavijų smūgiai daug randų paliko.
- Paskui priėjęs, linktelėjo dar truputį
- Randuotą galvą, tardamas į jį: »Ponuti,
- Atleisk, Aukštasis Grafe Pone, žodį šitą,
- Nes taip sakau visuomet, kai kalbu į kitą:
- »Ponuti«, tardavo Horeškų pranokėjai,
- Net Stalininkas šitą priežodį turėjo.
- Ar tai tiesa, Ponuti, kad gailies skatiko
- Tai bylai, ir pilis Soplicoms gal jau liko?...
- Visi taip kalba, aš tačiau dar netikėjau«.
- Ir taręs tai į pilį liūdnas pažiūrėjo.
- »Ką veiksi?«, tarė Grafas, »aš jau nuobodauju,
61 psl.
- Dar išlaidos, o tas bajoras vis neliauja
- Tęst bylą; jaučia gal, kad aš neištūrėsiu
- Nuobodulio: taip, šiandien aš ginklus padėsiu,
- Klausysiu Teismo, nes kantrybės man pritrūko.«
- »Kaip? Su Soplicoms susitaikinti?« sušuko
- Gervazas: »Ir, Ponuti, su Soplicoms?« – Baisiai
- Užpykęs veidą kraipė, Grafo net nepaisė –
- »Soplicoms santaika! Ponuti, prakeikimas!
- Juokauji Tamsta? Kad Horeškų palikimas
- Soplicoms tektų? Teikis Tamsta paklausyti,
- Nusėsk nuo žirgo. Einam. Reikia apsvarstyti.
- Ponuti, klysti. Na, tik Tamsta nepuikuoki,
- Nusėsk – ir kilpsaitį man prilaikyti duoki«.
- Pilin įėjo; ir Gervazas tuoj sustojo
- Pirmojoj menėj: »Čia, draugijoje aukštojoj,
- Senieji ponai papročių senų dar laikės.
- Po pietų pons čionai ginčus kaimiečių taikė,
- Ar nusiteikęs, vėl svečiams kuo įvairiausių
- Istorijų pripasakodavo, ar klausė
- Svečių juokų; kieme gi ginklai tik žvangėjo,
62 psl.
- Kur jaunuomenė žaidė, žirgus jodinėjo«.
- Tolyn nuėjo. – Čia Gervazas sako: »Šitoj
- Grįstojoj aslos akmenų nesuskaitysi,
- O vyno bertainių čionai daugiau sutrūko
- Nei akmenų; bajorai su taurėms čia dūko,
- Kai suvažiuodavo į apskrities seimelį,
- Į varduves, ar net medžiotojų būrely.
- Čia vaišinantis choruose orkestras grojo,
- Garsai vargonų dūdų menėj toj skrajojo,
- Kaip Teismo dieną; o kai, būdavo, pradėta
- Sveikatai gert, net vivatams tvarkos žiūrėta:
- Pirmasis vivatas karaliui, Jo Malonei,
- Primasui antras, trečias karalienei Poniai,
- Paskui bajorams, ir Respublikai Globėjai,
- Ir tik, kai penktas stiklas, būdavo, tuštėja,
- »Mylėkimės!« visi sušunka iškilmingai,
- Ir girdis taip ik ryto žodžiai tie galingi;
- O rytą, būdavo, arkliai jau pakinkyti
- Linksmiems svečiams namo parvežti, prablaivyti«.
- Daug menių jau praėjo, bet abudu tyli,
63 psl.
- Gervazas tik žvilgsnius aukštyn, žemyn pakyli:
- Čia laimė, mąsto, čia nelaimė atsitiko,
- Lyg tart norėdams kartais: »visa jau pranyko«.
- Bet tik palinksi galva, ar ranka pamoja,
- Matyt, kad atminimai jam skausmus kartoja,
- Tad geistų juos užmiršti; pagaliau nušvinta
- Ir salė, kur kadais veidrodine vadinta.
- Tačiau šviesa tik pro šukėtus langus ėjo,
- O veidrodžius senai kažkas išlupinėjo.
- Įėjęs čia senukas galvą tuoj nuleido,
- Ūždengęs rankoms savo baisiai liūdną veidą,
- Rankas nukėlęs, rodė tiek susikrimtimo,
- Kad Grafas tuoj pajuto sieloj sujudimą
- Del senio skausmo; tad veidan jam pažiūrėjęs
- Paspaudė ranką; valandėlę patylėjus,
- Senukui atsiranda tonas tvirtas, naujas:
- »Ponuti, su Soplicomis Horeškų kraujas
- Nesusitaikins; Tamsta iš Horeškų vienas
- Likai, gimei iš kraujo motinos Šaulienės –
- Jos motina duktė antroji Kašteliono,
64 psl.
- Kurs buvo dėdė Stalininko, mano pono.
- Klausyki Tamsta tad savųjų pranokėjų
- Istorijos, kuri šioj menėj susidėjo.
- »Velionis Stalininkas, mano pons galingas,
- Vienturtę dukterį turėjo ir laimingas
- Jis jautės, nes kaip angels buvo ta mergaitė,
- Ir daugel ponų piršosi Stalininkaitei.
- Bajorų tarpe buvo neramus kaimynas,
- Soplica Jackus; jį tai Vaivada vadino
- Juokams kiti. Jis vaivadijoje įgavo
- Reikšmės, nes giminei Soplicų vadovavo,
- Ir seimuose balsais jų ką norėjo darė,
- Nors pats be jokių laipsnių ir tik žemę arė;
- Tiesa, drąsuolis buvo tvirtas, ilgaūsis.
- Ir vaišino dažnai jį Stalininkas mūsų
- Pilyj, net menėj šioj, labiausiai, kai rinkimai
- Ateidavo, del giminių jo pritraukimo.
- Ūsoriui taip pradėjo vaišės tos patikti,
- Jog net sumanė pono žentu pasilikti.
- Dažniau lankytis ėmė net ir neprašytas,
65 psl.
- Lyg manė, kad namų nariu bus paskaitytas.
- Jau manė apsireikšti, bet apsižiūrėta,
- Ir buvo jam juodos sriubos lėkštė padėta.
- Tur būt, Stalininkaitė Jackų pamylėjo,
- Tačiau ta meilė prieš tėvus jai slėpt reikėjo.
- »Laikai Kosciuškos buvo; ponas Stalininkas
- Gegužės teisę rėmė, bajorus tad rinko
- Konfederatams gelbėti, Maskoliams kulti,
- Bet naktį patys rusai ėmė pilį pulti.
- Vos spėjom tik pavojaus padaryt signalą,
- Užverst duris, o jau iš kito kiemo galo
- Maskoliai grūdosi; o pilyje turėjom
- Visai nedaug žmonių: pons, aš, ponia, virėjai,
- Apygirčiai trise, lekajus, dar klebonas
- Aidukai keturi, tačiau vis drąsūs žmonės.
- Mes gintis, pilį šturmu puola jau Maskoliai,
- Bet dešimt šautuvų juos sveikina iš tolo;
- Tarnai juos šaudė jau iš aukšto apatinio,
- O aš ir ponas, tai nuo gonkų viršutinių.
- O, darbo buvo! Bet mums visa puikiai ėjo:
66 psl.
- Čia asloj šautuvų virš dvidešimt gulėjo,
- Iššovę vieną šautuvą, tuoj imam naują,
- Klebonas juos užtaiso, jam gi patarnauja
- Ponia, panelė, dvaro panos, taip kaip moka;
- Taip maža mūs, o šūvių mums tačiau nestoka.
- Maskoliai kulkų mums taip pat nepavydėjo –
- O mes lėčiau, tačiau pataikyt sugebėjom.
- Net trissyk ta minia prie durų atskubėjo,
- Tačiau kas kartą po tris žmones palydėjo;
- Tad traukiasi už kelnorės; o jau ir švinta.
- Pons Stalininkas savo žvilgsnį išmėgintą
- Ten kreipia, o kai priešo galvą tik sutinka,
- Tuoj šauja, ir tikrai tuomet neapsirinka:
- Tuoj ritasi į žolę geležies kepurė,
- Ir jau retai Maskolius koks į mus pažiūri.
- Pamatęs Stalininkas priešo neramumą,
- Pamanė, kad jau reik daryt puolimą ūmą;
- Tarnams vietas nurodęs, man tvirtai pasakė:
- »Gervazai, páskui!« – ir jau mes kieme ant tako.
- Bet šūvis iš už vartų – Stalininkas šlyja,
67 psl.
- Pabąla, rausta, nes krūtinės viduryje
- Kulka jau; nutirpau aš ir susisielojau,
- O pons akim į vartų pusę dar vadžiojo.
- Soplicą, niekšą ten aš pažinau! iš ūsų,
- Iš ūgio! Jo tai šūvis Stalininką mūsų
- Nudėjo! Niekšas tas dar laikė vamzdžio galą
- Pakėlęs, dar prie jo nuo dūmų oras balo!
- Nutaikau, šauju – rodos, jis suakmenėja!
- Nors dukart šoviau, bet nudėt nesugebėjau;
- Gal akys, gal jau protas buvo man suiręs...
- Tik išgirdau, kai moters verkia: »Ponas miręs«.
- Gervazas čia nutyla, skausmas, mat, jį graužia;
- Bet baigdams taria: »Čia Maskoliai įsilaužia
- Pilin ir puola mus, nes, Stalininkui mirus,
- Nebuvo vado, aš jaučiaus visai suiręs.
- Tik laimei mūs Parafinavičius atvyko
- Dviem šimtais vedinas Mickevičių, ir likom
- Išgelbėti mes Horbatavičių bajorų,
- Kurie Soplicų vardo net girdėt nenori«.
- »Taip žuvo ponas išdidus, narsus, dievotas,
68 psl.
- Kurs buvo turtais, laipsniais taip apdovanotas,
- Bajorams brolis, liaudies tėvas; tik jam trūko
- Sūnaus, kuris atkeršytų, arba anūko!
- Bet jis tarnų turėjo. Aš pasižadėjau
- Atkeršyt! Savo peiliuku tad palytėjau
- Jo žaizdą (gal apie peiliuką – kalaviją
- Girdėjai Tamsta, kurs garbės gan daug įgijo
- Bajorų tarpe), ir peiliuks Soplicų sprandus
- Vis lyti suvažiavimuos, seimuos, kur randa
- Soplicą; du peštynėse, du dvikovoje
- Nudėjau; viens savuos namuose suliepsnojo,
- Kai aš su Rimša jo Koreličus naikinom;
- O tų, kurie šiek tiek peiliuko pamėgino,
- Nesuskaitysi. Vienas jų dabar beliko,
- Kurio ik šiol peiliukas mano nesutiko,
- Tai tikras brolis to ūsoriaus, niekadėjo,
- Gyvena turtuos, turi laipsnį net Teisėjo,
- Horeškų pilį jau užgrobti jis mėgina,
- O gerbia apskrityje jį visi kaimynai!
- Ir Tamsta jam pilis? kad koja jo šią vietą
69 psl.
- Paliestų – mano pono kraują čia pralietą?
- Oi, ne! kol dar Gervazas kūne sielos turi,
- Kol senos jėgos dar atsigema, kai žiūri
- Į tą peiliuką, kurs vis kabo čia prie sienos,
- Tol negyvens pilyj šioj Soplica nė vienas!«
- »Oi! – Grafas ištarė, – turėjau nujautimą!
- Nes vis jaučiau prie mūrų šitų patraukimą,
- Nors nežinojau, kad čia glūdi toki turtai,
- Čia taip draminga, kaip pily užkeiktoj burtai!
- Atimt Soplicoms pilį kelią atitiksiu,
- Tave gi tos pilies Valdytoju paliksiu!
- Gervazai, žinios tos mane jau sužavėjo,
- Tik gaila, kad ne naktį mudu čia atėjom;
- Tuomet dekoratingai aš apsitaisyčiau
- Ir tavo pasakojimų baisių klausyčiau.
- Ir, gaila, ne perdaug esi tu iškalbingas.
- O aš girdėjau ir skaičiau tokias tragingas
- Istorijas; tai Anglų, Škotų lordų rūmai
- Ir Vokiečių grafų taip pat tur daug baisumų.
- Ir kiekviena garsi bajoriška šeimyna
70 psl.
- Apie kerštingą praeitį ir kraują žino,
- Ir keršto palikimas ainių ainiams lieka.
- Tėvynėj panašaus dar negirdėjęs nieko,
- Jaučiu savyje plakantį Horeškų kraują,
- Žinau, kad garbei savo giminės tarnauju.
- Taigi! Man su Soplica reik paliauti tartis,
- Nors reiktų dviese kautis, o ne vien tik bartis!
- Garbė įsako!« Taręs tai staiga pakilo.
- Gervazas paskui eina, ir abu nutilę.
- Pas pilį Grafas stabtelia viens pats kalbėdams,
- Aplinkui žvalgos, o ant žirgo jau sėdėdams
- Pabaigia kalbą, lyg baladą prisiminęs:
- »Niekai, juk Soplica tasai netur šeimynos;
- O kad turėtų jauną pačią ar dukrelę,
- Ir aš norėčiau gaut jos ranką ar širdelę,
- Turėčiau fabuloj susidūrimų eilę:
- Jausmus ir pareigas! čia kerštą, o čia meilę!«
- Pasakęs tai, į dvarą jojo jis per lauką,
- Šauliai tuo tarpu jau pro šilo kraštą traukė.
- Medžioklę Grafas mėgo, tad, šaulius pažinęs,
71 psl.
- Ten jojo ir jau jautėsi nusiraminęs;
- Nepaisydams nei lysvių, nei arimų jojo,
- Bet štai staiga sulaikė žirgą ir sustojo
- Pas sodą. –
- Vaisių medžių eilės gerą plotą
- Ten puošė; tarpais žemė lysvėms išvagota.
- Čionai plikes kopūstų plačios galvos kiša
- Ir, rodosi, likimą jos daržovių riša;
- Tenai pro morkų plaukus styri ankštys ilgos
- Didžiųjų pupų, jos lyg liūdi, lyg ko ilgis;
- Ten uodegoms auksuotoms linksi kukurūzai;
- Ten saulės atkaitoje šildosi arbūzai,
- Kurie nuo savo diego rodos lyg atšokę,
- O aplink juos skaitlingi runkeliai, burokai.
- Tarp lysvių ežios, kuriose eilėms suaugę
- Kanapės, tarsi jos visas daržoves saugo,
- Tai daržo kiparisai; paprasti jų lapai
- Žaliuoja ir po visą daržą skleidžia kvapą,
- Kuris nuvaiko žalčius, nes to kvapo bijo
- Net amaras, tad ir daržovės nekirmija.
72 psl.
- Toliau purioms galvutėms stovi aguonojai;
- Ir rodos, kad ant jų linksmi drugiai plasnoja
- Sparneliais; tiek spalvų lapeliuos tuos įpinta,
- Kad kartais deimantai ten, rodosi, nušvinta:
- Tiek daug spalvų aguonose akis įgyja.
- O tarp gėlių, kaip pilnas mėnuo viduryje
- Žvaigždžių, saulogrįžis geltoną galvą rodo,
- Nes jam žiūrėt į saulę dar nenusibodo.
- Pas tvorą siauros lysvės saulės atkaitoje,
- Be medžių, krūmų – tai agurkai ten bujoja.
- Jie auga puikiai, lapais dideliais, karbuotais
- Ir lyg ant lysvių guli kilimas rintuotas.
- Ten vaikščiojo mergytė baltoje suknelėj
- Žalumo bangose nunėrus iki kelių;
- Tai lysvėms eina, tai į tarplysvius įstoja,
- Ir, rodos, supas lapų žalioje bangoje.
- Ties veidu du raudoni kaspinai mirgėjo,
- O ant galvos šiaudinę skrybėlę turėjo,
- Iš po kurios plaukų pluoštukai matės šviesūs;
- Žemyn žiūrėjo, ranką dešinę ištiesus,
73 psl.
- Lyg kažką gaudė, dar turėjo pintinukę;
- Kaip ta undinė, kai pagauti nor žuvukę,
- Kai maudos žaisdama, taip ji kas valandėlę
- Agurką radus, meta tuoj į pintinėlę,
- Kai tik palypsti koja ar akim aptinka.
- Tai mato Grafas, o tas vaizdas jam patinka,
- Tad gėris juo. Tarnams, kurie artyn prijoja,
- Ranka įsako, kad sustotų; tie sustoja.
- Ištiesęs kaklą žiūri jis, lyg ilgakojis
- Poros ieškodams gervinas, kurs atsistojęs
- Tik viena koja, akmenį kitoje turi,
- Kad neužmigtų, ir į tolį nuolat žiūri.
- Pabudino tik Grafą svečias netikėtas,
- Vienuolis Kirminas, kurs rankoj pakylėtus
- Galus juostelės savo rodė ir grasino:
- »Ar tai agurkai Tamstai taip akis masina?
- Ne, Ponas; Tamsta tam darže neagurkausi;
- Ne Tamstai čia daržovės, nieko čia negausi«.
- Pirštu pagrasęs dar koptūrą užsitraukė,
- Ir atsitolino. O Grafas vis dar laukė
74 psl.
- Kažko, ir del sukliudymo to netikėto
- Nusišypsojo. Bet norėdams pažiūrėti
- Mergytėn; tik pamatė švystelint langely
- Rausvus jos kaspinus ir baltąją suknelę.
- Vien pastebėt galėjo tik vietas jos kojų,
- Nes kai ji bėgo, tai virkščias kai kur užstojo,
- Kurios dabar lapus kiek paliestus jau kėlė,
- Kaip vandenio viršus, kai jį greitasparnėlė
- Kregždė prarėžia, o tenai, kur agurkavo
- Mergytė, tai ant virkščių tik dugnu siūbavo
- Jos pintinėlė, nes kai scena ši įvyko,
- Tai daržininkė ją paskubomis paliko.
- Po valandėlės buvo jau tyla giliausia.
- Akis pastatė Grafas ir domingai klausė;
- Vis mąstė, o tarnai jo jau artyn prijoję
- Stovėjo. – Bet dvare namų ramioj tyloje
- Garsai jau kyla; šnabžda, rėkauja, juokauja,
- Kaip avily tuščiam, kai bitės parkeliauja.
- Tai buvo ženklas, kad medžiotojai parvyksta,
- Tarnai tad pusryčius gamint stropiau įnyksta.
75 psl.
- Ir matosi, kaip švaistos tik tarnai paeiliui:
- Tas vyną neša, tas lėkštes, tas pundą peilių.
- Sugrįžę iš medžioklės vyrai vaikštinėjo
- Po kambarius, o valgyt jau labai norėjo,
- Tad vaikščiodami kramtė net, ne tik pas stalą,
- O jų medžioklinėms kalboms nebuvo galo.
- Teisėjas, Podkomožis užstalėj, kerčioje
- Susėdo, ir panelės menkesnėj tvarkoje
- Kalbėjos; visa nesilaikė, kaip prie pietų,
- Ar baliuj – naujos mados užima jau vietą
- Senųjų papročių; net leido jas Teisėjas
- Savuos namuos, nors ir nebuvo jų mėgėjas.
- O valgių buvo duodama kuo įvairiausių:
- Čia tacos su kava nešiojama ilgiausios,
- Tos tacos gėlėmis visokioms išrašytos,
- Ant jų garuojanti kaviniai sustatyta;
- Puodukai Sasų molio vis graižais auksiniais,
- Dar ąsočiukai ik graižų pilni grietinės.
- Tokios kavos, kaip Lenkuos, niekur nesimato,
- Nes Lenkuos kavą daro taip, kaip dar pripratę
76 psl.
- Senais laikais. Tą darbą dirba kavininkė,
- Tai moteris, kuri nuvykusi į rinką,
- Ar į laivus, išsirenka pati, nes žino,
- Kuri kava gera, tad ir gerai gamina:
- Kaip gintaras ji giedruoja, ir kvapingumą
- Tur mokos, ir, be to, ji midaus tur tirštumą.
- Grietinė gi pataiso skonį ir nublanko
- Kavos spalvas, nes pieninę kas rytas lanko
- Darbščioji kavininkė; grietinėlę riebią
- Ji nuo kiekvieno puodo tik paviršium griebia,
- Paskui jau jos pripilsto eilę ąsočiukų,
- Užrišdama dar ant kiekvieno kaspiniuką.
- Senesnės ponios kiek anksčiau išgėrė kavą,
- Todel dabar jau naujo gėrimo ragavo:
- Jos gėrė grietinę atskiestą, karštą alų,
- Kuris nuo plaukančios varškės visai pabalo.
- O vyrams tai mėsos pilni stalai apkrauti:
- Rūkytos žąsys, kumpiai ir sparnai atpiauti,
- Rūkyti taip, kaip moko kaimiškas kruopštumas,
- Rūkykloj ruimingoje, kaduginiais dūmais;
77 psl.
- Paskiausia mėsą padavė garu slogytą:
- Taip pas Teisėją pusryčiai tuomet laikyta.
- Dviejose salėse svečiai susigrupavo:
- Prie vieno stalo jau senieji šnekučiavo
- Apie ūkininkavimo būdus naujuosius
- Ir Caro Vyriausybės sprendimus žiauriuosius;
- O Podkomožis svarsto žinią apie karą,
- Įvertina savaip ir išvadas padaro.
- Pro akinius melsvus Pana Voiskaitė žiūri
- Ir kortomis Podkomožienei laimę buria.
- Antrojoj salėj buvo draugija jaunesnė,
- Bet jų kalba medžioklinė gal kiek ramesnė,
- Nes ten Asesorius ir Rejentas ramiausiai
- Sėdėjo, nors ir buvo jie šauliai geriausi,
- Susėdę prieš viens kitą, jie lyg ko gedėjo.
- Abu gerai juk siundė ir abu tikėjo,
- Kad pergalės kiekvienas šuo jų greitakojis,
- O čia kaip tik skersai kaimiečio vasarojus.
- Jau Sakalas ir Striukis zuikį griebti taikos,
- Teisėjas gi medžiotojus staiga sulaiko.
78 psl.
- Turėjo tad klausyti, nors ir nepatiko;
- Parbėgo šunes, bet su zuikiu kas įvyko
- Nežino – gal suėdė šunes, gal ištrūko,
- Gal Sakalas, gal Striukis pagriebė zuikiuką,
- O gal kartu abudu; įvairiai galvojo,
- Tad ginčas nebaigtas vėl vietoje sustojo.
- O senis Voiskis sau iš salės salėn ėjo,
- Lyg ko ieškodamas, tai čia, tai ten žiūrėjo.
- Nei senių jis nekliudė kalbai, nei jaunųjų,
- Matyt, gana turėjo reikalų savųjų;
- Odinė plokštė rankoj: turi, mat, jis vieną
- Mintelę: mato sienoj musę – telkšt per sieną.
- O tarpduryj stovėjo Telimena, Tadas.
- Jie kalbai temų ir čionai gan daug surado.
- Tačiau juos mažas tarpas nuo svečių teskyrė,
- Tad tik šnabždėjo. Tadas jau dabar patyrė
- Tą »tetą« Telimeną esant gan turtingą,
- Ir kad kanoniniai nesą jie giminingi;
- Esą net galima rimtai paabejoti,
- Ar metrikuose galima tai suieškoti.
79 psl.
- Tiesa, Teisėjas ją vis seseria vadina,
- Bet tai tvarkoj, nes juodu broliai suvestiniai;
- Be to, ji sostinėj gyvendama turėjus
- Gan daug atlikti reikalų svarbių Teisėjo;
- Todel Teisėjas nuolat savo broliškumą
- Rodąs gal ir iš meilės, gal del naudingumo,
- Ir ji taip leidžianti vadint del atminimų...
- O Tadui lengva nuo tokių išpažinimų.
- Dar prisipasakojo daug kitų dalykų;
- O visa tai gana trumpu laiku įvyko.
- O Rejentas tuo tarpu salėj dešiniojoj
- Asesorių patraukęs tarė: »Aš kartojau
- Dažnai, kad dar ne laikas jot dabar zuikiauti,
- Dar peranksti, dar vasarojai nenupiauti,
- Ir daug rėžių kaimiečių dar medžioklei kliudo,
- Todel ir Grafas net atvykti nepanūdo.
- O Grafas juk medžioklę gan gerai pažįsta,
- Nes užsieniuos praleido savąją jaunystę,
- Tad žino, kaip medžioklę sudaryt tvarkingą;
- Ir sako, kad pas mus perdaug jau barbaringa,
80 psl.
- Kad mes medžiojame, kada tik noro turim,
- Kad net įsakymų, instrukcijų nežiūrim,
- Kad nei ežių nežiūrime, nei užbridimų,
- Ir net nelaukiam savininko sutikimo;
- Laiku medžioti net mes nesiįdomaujam,
- Ir šeriančiąsi lapę juk dažnai nušaujam,
- Arba vėl gàilaut kiek mes turime pažinę,
- Kad šunes zuikienę vaikingą užkankino.
- Tad Grafas mūsų netvarką apgailestauja,
- Kad mums civilizacija mažai tarnauja –
- Maskolių Caras net įsakymais apdraudžia
- Medžioklę, ir policija kaltuosius baudžia«.
- Tai Telimena girdi ties sale kairiąja,
- Vėsindama pečius sau skarele lengvąja:
- »Kaip mamą myliu, tarė, Grafas čia neklysta,
- Nes aš, tenai gyvenus, Rusiją pažįstu.
- Gal netikit? Bet Rusijos valdžios stropumą
- Pagirti aš drįstu, nes daug ten tvarkingumo.
- Aš Peterburke gyvenau! O Atminimų
- Kiek daug! Kiek su aukštais žmonėms susitikimų!
81 psl.
- O miestas! Buvot Tamstos Peterburke? – klausiu.
- Gal planą jo parodyt? Jį stale laikausi.
- Peterburkiečiai dačoj vasaroms gyvena,
- (Taip vasarnamius ten vadina jau iš seno).
- Turėjau aš pas Nevos upę dačą tokią,
- Nuo miesto netoli, bet vis delto atokiai,
- Ji buvo ant mažiuko sukasto kalnelio;
- Puikus namuks! Net planą jo turiu stalely.
- Ir štai, kaip ant patyčių, mano kaimynystėj
- Kažkoks valdininkėlis, nežymi žmogystė,
- Apsigyveno; dar šunų kelis jis laikė;
- O juk suprantama, kaip sugadina laiką
- Valdininkėlis, šunes! Norint pasėdėti
- Sode ir oru, mėnuliu pasigėrėti, –
- Čia pat ir šuo akis ir uodegą papūtęs,
- Net baimė ima kartais, kad nebūt pasiutęs.
- Ir baimės man ik šiol tie šunes daug paliko.
- Maniau, ištiks nelaimė: taip ir atsitiko,
- Nes vieną rytą, kai ėjau aš į darželį,
- Staiga nusmaugė šuo man mylimą šunelį.
82 psl.
- Bononą! Oi, kaip daug aš tuo metu nustojau!
- Jį kunigaikštis Sukinas man dovanojo;
- Gražus šuniuks, vikrus dar toks, kaip voveriukė,
- Laikau aš jo vaizdelį net ik šiol staliuky.
- Pamačius jį negyvą, aš neištūrėjau,
- Širdis tik plaka, spazmos, alpti tuoj pradėjau.
- Gal dar blogiau būt buvę del tokios nelaimės,
- Bet štai aš vizitą sulaukiu savo laimei:
- Gavriličius Kirila Kozodūšis, caro
- Šaulys, įeina, klausia, kas čia pasidarė.
- Atvest įsakė valdininką. Tas žinojo,
- Kad bus blogai, tad tuoj nuolankiai atsistojo.
- Kirila riktelėjo: – Kaip drįsai, niekingas,
- Pas carą veik ir stirną siundyti vaikingą? –
- Veltui pabūgęs valdininkas jam kalbėjo,
- Kad dar medžioklės iki šiol jis nepradėjo,
- Ir kad, didžiajam Šauliui leidžiant, jis sakytų,
- Kad čia ne stirna buvo, o tik šuo mažytis.
- – Kaip tai? Kirila šaukia, dar tu, šiaudadūši,
- Drįsti sakyti, kad žvėrių pažįsti rūšį
83 psl.
- Geriau nei Kozodūšis, caro Jegermeistras?
- Te mus tuojau ištardo ponas policmeistras! –
- Pašaukus policmeistrą imama tardyti:
- – Man, sako Kozodūžis, tenka pasakyti:
- Čia stirna, o jis sako, kad tai šuo naminis;
- Sakyk, kuris mūs bus geriau apsipažinęs
- Medžioklėj! – Policmeistras gi tarnybą žino,
- Tuoj valdininką tą į šalį pavadino
- Sakydams, kad stačiokišku netinka būti,
- Ir kad del to dabar jis tur nukęst truputį.
- Šaulys tada pasakė visa padarysiąs
- Ir jam sumažint bausmę caro paprašysiąs.
- Byla tokia: tas valdininks šunų neteko,
- Ir trims savaitėms į vienlangę dar pateko.
- Tą naktį buvo ilgai juoktas, nemiegota;
- Ir tuoj mieste iš to padarė anekdotą,
- Kad šuns byloj patsai Šaulys mane užstojo;
- Ir net pats caras, aš esu tikra, šypsojos«.
- Visi čia juokias. O Teisėjas, Bernardinas
- Sau marijošių lošė, ir švietimo vynais
84 psl.
- Teisėjas rengės kirsti; kunigas turėjo
- Kirtimui kortą, bet čionai Teisėją
- Tas pasakojimas sutrukdė; tad sustojo
- Pakėlęs galvą, kortą kirsti užsimojo,
- Tačiau nekirto, nors vienuoliui galvą suko...
- Tik kalbai pasibaigus numetė aukštuką
- Ir tarė: »Jei kas nor, tekalba, kad ik šiolei
- Lojalūs Vokiečiai, gera tvarka Maskolių,
- Tegu ten Lenkuose sau kas ką nori daro,
- Te lapės bylai spręsti kviečiasi žandarą,
- Tesuima šunis išbraidžiojusius lanką;
- Dar Lietuvos mūs, ačiū Dievui, neaplankė
- Tos mados: įvalias žvėrių miškuos dar turim,
- Ir į bylas tokias su pajuoka dar žiūrim;
- Javų pakaks, nors šunes kartais pabėgioja
- Po juos, bet nieks del to dar turtų nenustojo;
- Rėžius kaimiečių – taip, reik saugoti truputį«.
- Tai užveizda išgirdęs sako: »Et, Ponuti,
- Del to kaimiečiai net visai nesisieloja,
- Nes Tamsta juos už tai gerai apdovanoji.
85 psl.
- Tegu tik dešimt varpų bėgdams šuo nubraukia,
- Tai Tamsta duodi kapą, o kai jis dar laukia,
- Tai Tamsta dolerį dar pridedi kaimiečiui.
- Išpaikinai juos Tamsta, nosį jie jau riečia,
- Reikėtų...« Užveizda tačiau čionai turėjo
- Nutilti, nes jau jo Teisėjas negirdėjo:
- Mat, temoms įvairiausioms jau svečiai prabilo,
- Įvairūs anekdotai, ginčai net pakilo.
- O Telimena su Tadu vieni du likę
- Save tiktai žinojo. – Jai labai patiko,
- Kad josios anekdotas juokino net Tadą,
- O jis jai visą eilę komplimentų rado.
- Čia Telimena ėmė pašnabždom kalbėti,
- O Tadas nudavė, kad jos negal girdėti,
- Nes kalbos kliudo, tad arčiau ji jį prileido,
- O jis pajuto čia karštumą josios veido;
- Alsavo jos kvapu, jos karštą ranką spaudė
- Ir įvairiausius spindulius akių jos gaudė;
- Bet čia musė pro juodu lekia netikėtai,
- Kuri senai jau Voiskio buvo pastebėta.
86 psl.
- Musių Lietuvoje gana. Jų tarpe žino
- Visi dar rūšį, kur bajoriškoms vadina.
- Panašios į kitas jos, daug tačiau smarkesnės,
- Krūtinę turi plačią, pilvą daug didesnį,
- Jos zvimbdamos garsiau daug skelbia savo vardą
- Ir stiprios taip, kad vortinklį staiga suardo,
- Patekus gi kelias dienas ten gal burzdėti,
- Nes voras vienas jos nestengia apgalėti.
- Sens Voiskis sakė, kad jų prigimimą žino,
- Ir kad šios musės mažesnes muses augina;
- Jas karalienėmis musių vadinti tiktų,
- Ir išnaikinus jas tuojau musių neliktų.
- Tiesa, kad kunigas, o net ir šeimininkė
- Toms Voiskio pasakoms tikėt nebuvo linkę,
- Bet Voiskis pagal savo seną papratimą,
- Kai tik pamato musę, daro tuoj puolimą.
- Tad ir dabar musės zvimbimo neišlaikė,
- Net dukart kirto, bet užmušti nepataikė,
- Trečiukart užsimojus, langas vos netrūko,
- Musė gi išsigandus durų linkui sprūko.
87 psl.
- Bet, tarpdury matydama du žmones žiūrint
- Ir laisvo kelio pro duris išlėkt neturint,
- Pro veidus jų išlėkt musė susigalvojo;
- Bet čia tuoj sumirgėjo Voiskio dešinioji,
- Ir galvos sukištos staiga tuoj išsiskyrė,
- Lyg, rodėsi, perkūno smūgį jos patyrė;
- Ir taip edverijas tos galvos palytėjo,
- Kad mėlynas dėmes abidvi jau turėjo.
- Bet niekas nepatėmijo, kaip atsitiko
- Ši scena, nes kai kas svečių jau susipyko,
- Ir smarkiai jau pradėjo rėkaut, skeryčioti,
- Kaip tie šauliai, kai pradeda lapes medžioti.
- Girdėt traškėjimas, aidai, šunų lojimas,
- Paskui jau siundytojų šerno užklupimas.
- Tuojau šaulių šauksmai, šunų lojimas kyla,
- Ir, rodos, visos girių gilumos prabyla;
- Taip ir kalba: prasideda jinai iš lėto,
- Bet skamba greit garsiau, lyg šernas pastebėta;
- O ginčo šernas, kurs sukėlė neramumą,
- Tai Rejento, Asesoriaus šunų greitumo
88 psl.
- Istorija. Trumpai jis tęsės – valandėlę,
- Bet užgavimo žodžių baisiai daug sukėlė;
- Negalint tad abiedviem žodžiais apsiginti,
- Tuoj kumščias, ne liežuvį, imtasi mėginti.
- Svečiai, išgirdę barnį salėje antrojoj,
- Pradėjo bėgt per slenkstį, kur pora svajojo,
- Ir porą, kaip dviveidį Januso dievuką,
- Išskyrę nunešė, kelis kartus apsuko.
- Kai Telimena su Tadu tik vos suspėjo
- Sau plaukus pataisyt, jau ginčo negirdėjo.
- Jau salę tik juokai, snabždėjimai pripildė,
- Barnis jau pabaigta, – vienuolis ją nutildė,
- Tai senas, tvirtas žmogus. Kai tik jis išvysta,
- Kad jau Asesorius pribėga prie Juristo,
- Ir kad abudu jau į krūtines kabinas,
- Tuoj stveria už apikaklių juos Bernardinas
- Ir kaip Velykų margučius suduoda galvas
- Į viena kitą – mainos tuoj jų veido spalvos;
- Paskui pečius jų, kaip trirankio iškėtoja,
- Ir į pasienius juos abu iš karto svoja.
89 psl.
- Paskui, rankas išskėtęs, rodo jau galybę
- Ir taria: »Pax vobiscum! tegu bus ramybė!«
- Nusijuokė net priešai, nors ir nugalėti.
- Prieš dvasininką gi nedrįso pakylėti
- Net rankos, nes tai buvo gerbiamas vienuolis,
- Ir kaži, jį ar apgalėtų koks drąsuolis.
- Bet Kirminas tiktai du priešu nuramino,
- O triumfuoti, tai visai nė neketino,
- Nei barėsi, nei susipešusiems grasino,
- Koptūrą tik pataisė ir rankas sudėjęs
- Už juostos, sau ramiai iš salės tos išėjo.
- Teisėjas, Podkomožis, sėdas jau už stalo;
- Pons Voiskis eina jau iš kito salės galo,
- Lyg atsibudęs salės vidury sustoja,
- Pataiso drabužius, ūsus, akim vadžioja,
- Ir kol svečiai kalbingi nors šiek tiek nutyla,
- Vis laiko plokštę, taip, kaip kunigas krapylą:
- Tai nusileidžia ji, tai vėl aukštyn pakyla;
- Galop, ją kilstelėjęs, tvarkadario tonu,
- Nutilt įsako, nors kai kam ir nemalonu:
90 psl.
- »Nurimkit! taria, reik gerai jums pagalvoti,
- Jums, tie, kur galite visų geriau medžioti,
- Kas bus iš šitų ginčų – tarkite, jei žinot?
- Juk jūs tik jaunuomenę, viltį mūs, gadinat,
- Kurios medžioklė jau dažnai net nemasina,
- O juk Tėvynės girios jai tur prigulėti!
- Juk gali ji dabar giliai įsidėmėti,
- Kad vietoj pavyzdingojo šaulių rimtumo,
- Jūs iš medžioklės parnešat ginčus, piktumą!
- Pagerbkit tad, nors šiuos žiluosius mano plaukus;
- Man tiek medžiojusiam ir šių dienų sulaukus,
- Juk teko teist garsius šaulius teismu taikingu:
- Na, kas iš jūs prilygs prie Reitano galingo,
- Medžiojant, ar kai tenka žvėrį susitikti?
- Kas lygus gal Bialopiotrovičiui palikti?
- O kas užimti gal Žegotos šaulio vietą,
- Kurs katę bėgant šaudavo iš pištalieto?
- Ir Terajevičių, kurs šernus viens medžiojo
- Tik durtuvu, taip pat gerai juk pažinojau!
- Budrevičių, kurs dvikovų tiek daug patyrė
91 psl.
- Su meškinais. Tokių kadaisia buvo vyrų!
- Pradėję ginčą, ar pabaigti jį mokėjo?
- Ogi tuoj įkaitas, ir renkama teisėjas.
- Del vilko pralošė Oginskis miško plotą,
- O del barsuko Nesiolovskio paaukota
- Trys sodžiai! Jūs tad taipgi ginčytis paliaukit,
- Padėkit įkaitus ir Teismo žodžio laukit.
- Nes žodžių ginčai – vėjas, sukas tik aplinkui,
- O burną aušinti del zuikio juk netinka.
- Tad kvieskite tuojau teisėjus iškilmingai,
- Ir vykdykit įsakymus jų sąžiningai.
- O siundytojo reikalu aš paprašysiu
- Teisėją ir, manau, nebars jis, nors braidysit
- Javus. O man gal Ponas leisi būt Vedėju
- Medžioklei?« Ir kelius Teisėjui palytėjo.
- Čia Rejentas sušuko: »Žirgą aš statysiu,
- Be to, dar aktą del šio žiedo parašysiu,
- Kad bus saliarijumi jis Teisėjui duotas«.
- Asesorius pasakė: »Kamanas rintuotas
- Statau tas kamanas, kurių žiedai auksiniai;
92 psl.
- Ir dar šunims juostelę pintąją, šilkinę,
- Kuri net žmogui gali tikt susijuosimui,
- Kurią vaikams palikt norėjau atminimui,
- Jei vesčiau; Domas Radvila man dovanojo
- Tą juostą, kai tuomet su Sanguška medžiojo
- Ir Mejenu generolu, ir kai magnatai
- Šunų nepaprastąsias lenktynes pamatė.
- O tos lenktynės buvo ypatingai puikios:
- Viena kalė šešis pagavo tuomet zuikius.
- Mes Kupiškio miškuose tuo metu medžiojom;
- Žiūriu tik, kunigaikštis Radvila sustoja,
- Nuo žirgo sėda, mano kalę Kanę griebia
- Ir triskart pabučiuoja josios nosį riebią,
- Paskui dar tris kartus suduoda jai per snukį
- Ir sako – Būki Kupiškio kunigaikščiukė. –
- Vadams Napoleonas titulus dalina
- Taip pat, kai pergalės vietas tiktai sužino!«
- Nubodo Telimenai kalbos, nors įvairios,
- Tad nori eit kieman, bet tik poros dar dairos;
- Rėkštutę ėmus taria: »Imsiuos vadovauti
93 psl.
- Jau aš, kas nor – telieka, aš einu grybauti;
- Kas teiksis, tą kviečiu«. Dar žvalgos trupučiuką,
- Tik šaliką raudoną aplink galvą suka;
- Ir, ėmus Podkomožio jaunąją dukrelę,
- Išeina, keldama suknelę ik kaulelių.
- Pons Tadas irgi páskui ją tylom nuėjo.
- Šis projektas labai nudžiugino Teisėją.
- Matydams viso ginčo puikų užbaigimą,
- Pasakė: »Ponai, te visi po rėkštę ima!
- Grybaut! Kas rudmėsę parneš geriausią,
- Galės sau pasirinkt panelę mylimiausią;
- O jei ponių kuri suras, tegu tai žino –
- Galės sau išsirinkt gražiausiąjį vaikiną«.
Klausimai: Antroji knyga. Pilis
1. Kas yra Gervazas ir kodėl jis neapkenčia Soplicų?
Rodyti atsakymą
Gervazas yra senas Horeškų tarnas, pilies raktininkas. Jis pasakoja Grafui, kaip Jackus Soplica norėjo tapti Stalininko žentu ir gavo juodos sriubos lėkštę („Ir buvo jam juodos sriubos lėkštė padėta“), tai yra atsisakymą. Kai rusai puolė pilį, Stalininką nušovė šūvis iš už vartų, o Gervazas ten pamatė Soplicą su šautuvu. Jis prisiekė atkeršyti savo peiliuku ir sako, kad pilyje negyvens nė vienas Soplica. Kaip vėliau paaiškės, jis matė ne visą tiesą.
Rašiniui: KaltėIstorija
Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.
Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.