Adomas Mickevičius · 1798–1855

Trečioji knyga. Meilinimasis

94-133 psl. iš 502·apie 130 min.·9 paaiškinimai·2 klausimai

94 psl.

Grafo žygis į sodą. – Slaptinga nimfa gano žąsis. – Grybavimo panašumas į Eliziejaus šešėlių slankiojimą. – Grybų rūšys. – Telimena svajonių šventykloje. – Pasitarimai, liečią Tado užmanymus. – Grafas peizažistas. – Tado teplioriški pastebėjimai apie medžius ir debesis. – Grafo mintys apie meną. – Varpas. – Laiškelis. – Ponas Meškinas.

  1. Namo jau Grafas grįžo, žirgą pritūrėdams,
  2. Aukštai pakėlęs galvą ir daržan žiūrėdams,
  3. Ir štai jam pasirodė, kad tenai langely
  4. Vėl mirga paslaptingoji, balta suknelė,
  5. Lyg kažkas balta ten žemyn iš aukšto puola,
  6. Per daržą skrenda ir agurkuose prapuola,
  7. Paskui vėl pasirodo, kaip pro debesėlį,
  8. Saulutė, rodydama aukso spindulėlį,
  9. Kai jis atsispindi arimuos, akmenyje,
  10. Arba, kaip lankoje, klanelio veidrodyje.
  11. Nusėdęs žirgą, eit namo tarnams paliepęs,
  12. Pats Grafas žvalgėsi į sodą pasistiepęs.
  13. Tvoroj pamačius skylę, nereikėjo vartų,
  14. Daržan tad lindo taip, kaip lenda vilks į tvartą.
  15. Tiktai, nelaimei, palietė šakas agrastų;
  16. Tuoj daržininkė apsidairo, susimąsto,
  17. Ir, norint įtartina pastebėt negali,
  18. Nubėga tuoj skubiai į kitą daržo galą.
  19. O Grafas keturpėkščias tarp rūškynių lapų,
  20. Tarp varnarėžų šliaužia vos atgaudams kvapą,

95 psl.

  1. Slapstydamasis, kaip varlė jis repetoja,
  2. Kol netoliese daržininkės apsistoja.
  3. Ten vyšnios augo, lyg eilėmis sustatytos,
  4. O tarpe jų bujojo augalai maišyti:
  5. Kviečiai, ūsuoti miežiai, kukurūzai, sorai,
  6. Žirnučiai, pupos, aguonėlės, gėlės, porai.
  7. Naujai ten tokį paukščiams javą apsirinko
  8. Gudrioji dvaro rūpintoja, šeimininkė:
  9. Tai buvus Jendikovičaitė-Kokoškienė.
  10. Jos išradimas atmintinas ik šiai dienai
  11. Plačiai dvaruose; bet tada mažai kam žinoms,
  12. Ir sekreto būdu tesakomas kaimynams,
  13. Kol tapo pagaliau kalendoriuj paduotas
  14. Ir tokiu pavadinimu užtituluotas:
  15. »Prieš šarkas, vanagus atsigynimo kelias,
  16. Bei paukščių priežiūra« – toks buvo tas darželis.
  17. Kai, būdavo, tenai gaidys, vištas daboja
  18. Ir riestą snapą keldamas aukštyn sustoja,
  19. Į dangų žiūri lenkdams skiauturę karbuotą,
  20. Kad būtų jam lengviau pavojų atsaikuoti,

96 psl.

  1. O vanagą pamatęs, kai tiktai surinka,
  2. Tuoj vištos, būdavo, subėga iš aplinkui
  3. Darželin, žąsys, net karveliai nusigandę,
  4. Jei priebėgos pastogėj greitai nesuranda.
  5. Dabar nėra ten priešo aukštumoj nė vieno,
  6. Tik saulė kaitina be gailesčio per dieną,
  7. Ir paukščiai slepiasi: vieni javų miškely,
  8. Kiti smiltyse kuičiasi ir dulkes kelia.
  1. Pro paukščių galvas matės vienplaukiai vaĩkučiai;
  2. Visų plaukai jų nukirpti, balti, trumpučiai;
  3. Kaklai nuogi; o tarpe jų liekna mergytė,
  4. Plaukai jos ilgesni, bet irgi apkarpyti.
  5. Dar povas užpakalyje vaikų stovėjo,
  6. Išskėtęs uodegą, kuri spalvoms mirgėjo;
  7. Vaikų gi galvos, kaip paveikslo fone supos,
  8. Lyg nardė bangose vaivorykštinės upės;
  9. Margųjų povo plunksnų tarpuose spindėjo
  10. Kaip žvaigždės tos galvutės, o aplink judėjo
  11. Dar augalai: čia kukurūzai paauksuoti,
  12. Tenai margų dryželių lapai sidabruoti

97 psl.

  1. Ir dar raudonos šluotos tarp žaliųjų lapų...
  2. O tie spalvų margumai taip gražiai sutapę,
  3. Dar karštu saulės auksu, sidabru spindėjo,
  4. Iš lengvo supdamiesi, pūstelėjus vėjui.
  5. Ties tirštumu spalvuotų varpų ir galvučių
  6. Kabojo kaip baldakimas migla mažučių
  7. Drugių, keturlinkais, margais, plonais sparneliais,
  8. Kaip vortinklis, ir giedruojančiais kaip stikleliai;
  9. Juos ore kabančius vos vos gali matyti,
  10. Ir nors jie purpsi, rodosi, lyg prismaigyti.
  11. Mergytė kažką rankoj, rodėsi, lyg laikė,
  12. Lyg strusio plunksnų pluoštą, lyg vėsintis taikės,
  13. Tai vėl, lyg vaikė nuo baltų galvų vaikelių
  14. Spalvuotą lietų mirgančių drugių sparnelių.
  15. Kitoj gi rankoje turėjo lyg auksinį
  16. Dar indą, ir atrodė, lyg vaikus maitino,
  17. Nes kiekvienam vaikučiui jį prie lūpų dėjo,
  18. Lyg Amaltejos ragą rankoje turėjo.
  19. Taip nenutraukdama ji savąjį darbštumą,
  20. Vis žvalgės į šlamėjusį agrastų krūmą,

98 psl.

  1. Ir net nemanė, kad tas menams užpuolikas
  2. Jau kitą slaptą vietą būtų atitikęs;
  3. Atšliaužęs žalčiu stojas ir akim ją tiria,
  4. Jai lenkias ir vos keturios jį lysvės skiria.
  5. Ji krūptelėjus dairos jau į šoną kitą,
  6. Ir taikstos skristi, lyg kieliukė pabaidyta,
  7. Ir jau tarp lapų jos kojytė sumirgėjo...
  8. Bet štai vaikai atėjusįjį pastebėję
  9. Ir bėgančią merginą, ėmė baisiai klykti.
  10. Išgirdus, jaučia, kad negal vaikų palikti,
  11. Kad verkiančius apleisti būtų netaktinga;
  12. Todel atgal jau grįžta, nors ir rūpestinga,
  13. Kaip vėlė sugrąžinta žemėn užbūrimo.
  14. Ji stveria patį rėksnį ir maldyti ima,
  15. Ant žemės sėdasi, sodinas jį ant kelių,
  16. Kitam gi glosto mažą, baimingą galvelę;
  17. Ir pagaliau nurimsta tie visi mažiukai,
  18. Prie kelių glaudžias, malonėjas kaip viščiukai
  19. Po motinos sparnais. Ji tarė: »Kur gi rasti
  20. Tokių rėksnių? žiūrėkit – pons gal išsigąsti.

99 psl.

  1. Tas ponas tai ne baužius, velyk sveikint bėkit,
  2. Tai svečias, geras ponas, koks gražus, žiūrėkit«.
  3. Pati pažvelgė; Grafas jai nusišypsojo
  4. Ir, rodės, už tiek daug pagyrimų dėkojo;
  5. Pamačius tai nutilo ir akis nuleido,
  6. O rožės raudonumas apdengė jos veidą.
  7. Gražus iš tikro ponas: turi gražų gymį,
  8. Pailgą, baltą veidą raudonums kiek žymi.
  9. Ilgi plaukai jo šviesūs, akys spinduliuoja,
  10. O plaukus daržo žolės dailiai vainikuoja,
  11. Kurias bešliauždams Grafas smarkiai užkabino,
  12. Ir jos vaizdingai galvą jo dabar dabino.
  13. »Oi tu! pasakė, nežinau, kaip vadiniesi,
  14. Gal deivė tu, gal nimfa, gal tik vaidiniesi!
  15. Sakyk! ar žemėn šion sava valia atskridai,
  16. Ar prievarta pakalnėn ašarų užklydai?
  17. Oi! suprantu – greičiausia užmirštas meilužis,
  18. Koks pons turtingas, ar globėjas koks įtužęs
  19. Tave sode daboja, kaip užburtą, vieną!
  20. O tu verta, kad karžygiai kovotų dieną

100 psl.

  1. Ir naktį, kad romansų taptum herojinė!
  2. Tad atidenk man savo paslapčių grandinę,
  3. Atrasi išvaduotoją. Tik įsakyki,
  4. Nes širdį ir pečius tau pavedu, valdyki!«
  5. Atkišo ranką. –
  6. O jinai paraudonavus
  7. Jo klausė, baimė dingo, net jau palinksmėjo.
  8. Kaip vaikas džiaugias iš paveikslo spalvuotumo,
  9. Taip ji aukštuos jo žodžiuos rado malonumo:
  10. Tie skambūs žodžiai tik kuteno josios ausį
  11. Ir net ir prasmės nepažindama jų klausė.
  12. Paklausė pagaliau: »Iš kur atvyko Ponas?
  13. Ir ko čionai po lysves ieško Jo Malonė?«
  14. Nustebęs Grafas mąsto, kas čia pasidarė,
  15. Kiek tyli, o paskui nuleistu tonu tarė:
  16. »Panele, dovanok! aš sukliudžiau žaidimą,
  17. Bet tai įvyko tik per mano suskubimą:
  18. Aš pusryčių ėjau, maniau, kad pavėluosiu,
  19. O čia tas kelias visą platų daržą juosia,
  20. Tad aš tiesiog ryžausi eiti, brangi Ponia«.

101 psl.

  1. Mergytė tarė: »Štai gi kelias Jūs Malonei;
  2. Tik ne per lysves. Ten taku, tai bus lygiausia«.
  3. »Į kairę, ar į dešinę?« ją Grafas klausia.
  4. Čia daržininkė, kreipdama galvutę savo,
  5. Į Grafą žiūri, rodos, susiįdomavo,
  6. Nes tik per žingsnių tūkstantį namai stovėjo,
  7. O Grafas kelio klausia. Bet, matyt, norėjo
  8. Ką nors jai pasakyti, griebėsi tad šaržo. –
  9. »Panelė gal gyvena čia arti, prie daržo?
  10. Gal kaime? Kad dvare aš Tamstos neregėjau?
  11. Gal pirmą kartą, kad pažinti nesuspėjau?«
  12. Jinai papurtė galvą. »Dovanok, Panele,
  13. O gal matau ten Tamstos baltąjį langelį?«
  14. Pats mąsto gi: jei ir netektų ją skaityti
  15. Jau nimfa, visgi ji graži jauna mergytė.
  16. Nes juk dažnai didi siela, mintis gražioji,
  17. Kaip rožė žydi kur tankynės gilumoje;
  18. Gana ją leist tik saulės spinduliams globoti,
  19. O ji žiūrėtojų akis spalvoms viliotų!
  20. Čia daržininkė, patylėjus valandėlę,

102 psl.

  1. Nuo žemės vieną vaiką ėmusi pakėlė,
  2. Ant rankos ėmus antrą veik jau nesivaržo
  3. Ir varosi kitus kaip žąsiukus per daržą.
  4. Tik atsigręžus tarė: »Pons gal pabandytų
  5. Paukščius iškrikusius vėl į javus suvyti«.
  6. »Paukščius suvyti?« Grafas tarė ir stebėjos.
  7. Bet ji už medžių jau šešėliu tik mirgėjo.
  8. Tik kartą kitą švystelėjo jos suknelė,
  9. Ir bėgančių vaikų girdėjos dar žingsneliai.
  10. Ir Grafas tuoj darže pats vienas pasijuto.
  11. Jo siela taip, kaip žemė, leidžiantis saulutei,
  12. Iš lengvo vėso, spalvos visos tuoj nublanko,
  13. Mąstyt norėjo, bet svajonės jau nelanko.
  14. Atokęs, pats nežino net, ant ko jam pykti;
  15. Tikėjos daug, o maža teko jam sutikti!
  16. Nes kai jis lysvėmis prie piemenaitės šliaužė,
  17. Galva jam degė, o širdis krūtinę daužė;
  18. Juk tiek meilumų manė nimfoje slaptingoj
  19. Jis rasiąs, ją vaizdavos stebuklinga!
  20. Kitaip atrado visa. Taip, gražus jos veidas,

103 psl.

  1. Liemuo jos lieknas, bet labai jau apsileidus!
  2. O tas pilnumas formų, veido raudonumas,
  3. Juk piešia vien jos laimės kaimišką siaurumą!
  4. Mintis dar miega, dar širdis sukalta drūčiai.
  5. O tie atsakymai taip kaimiški, prastučiai!
  1. »Ką, tarė, abejot? matau dabar po laikui,
  2. Kad mano nimfa tik žąsis ganyt pataiko!«
  3. Pranykus nimfai, ir vaizdai tie stebuklingi
  4. Pakilo. Kaspinai, trasai tie ypatingi
  5. Sidabro, aukso – gaila! buvo tik šiaudeliai?!
  6. Rankas sukeitęs Grafas žvalgės į pėdelį,
  7. Kur manė strusio plunksnos, o tai buvo smilgos,
  8. Kurias mergytė lasė. O tas ragas ilgas,
  9. Manytas Amaltejos, su auksuotais šonais,
  10. Tai buvo ne kas kita, kaip morka raudona,
  11. Kurią į burną dėdams vaikas godžiai krimto:
  12. Tad, kur gi čia vaizduotei tų stebuklų imti!?
  13. Taip vaiks pamatęs ant laibučio pienės koto
  14. Jos antrą baltą žiedą, jaučias suviliotas,
  15. Paliest jį nori, prisiartinęs sustoja –

104 psl.

  1. Bet tuoj pūkai gražieji ore išlakioja,
  2. O rankoj tik nuoga galvutė pasilieka
  3. Ir įdomaus joje negal surast jau nieko.
  4. Užsmaukęs skrybėlę, atgal tad Grafas grįžo;
  5. Bet kelią po tiesumui trumpint pasiryžo,
  6. Tiesiog tad lysvėmis, gėlėms, agrastais ėjo,
  7. Ir tik per spragą peržengęs atsikvėpėjo!
  8. Atsiminė minėjęs pusryčius merginai,
  9. Gal jau visi svečiai šią keistą sceną žino,
  10. Darže prie pat namų? gal eina jau ieškoti?
  11. Gal pastebėjo bėgant? kas čia gal žinoti?
  12. Tad teko grįžti. Paliai tvorą susilenkęs
  13. Jis ėjo, daugel kartų lysvių, krūmų lenkės,
  14. Nudžiugo tik, kai vieškelį pasiekė platų,
  15. Nuo kur jau, kaip ant delno, dvaro kiemas matės.
  16. Jis ėjo patvoriu, bet kreipėsi nuo sodo,
  17. Lyg tas vagis, kurs nekaltumą savo rodo
  18. Ir sukasi nuo klėties, kur dar buvo tik ką.
  19. Taip slėpės Grafas, bet jo niekas neaptiko;
  20. Kiton žiūrėjo pusėn ir ranka švytravo.

105 psl.

  1. O ten miškely pakelmiais žolė žaliavo,
  2. Ir virš to kilimo, virš tų kelmų beržinių
  3. Sūpavosi beržų kasočių palapinė.
  4. Po ta palapine tai lankstėsi, tai kėlės
  5. Keistų esybių daug – atrodė tikros vėlės,
  6. Kaip mėnesieną. Čia vieni dėvėjo
  7. Apsiaustus juodus ir siaurus, kitų lytėjo
  8. Balti apsiaustai žemę net; tie skrybėliuoti,
  9. Anie nuogoms galvoms, kiti, lyg debesiuoti,
  10. Pavėjui aplink galvą kažkas jiems švytravo
  11. Ir tarsi uodega kometos spinduliavo.
  12. Visi savaip atrodo – tas iš žemės stypso,
  13. Akim tik dairos, visas, rodos, lyg iš gipso,
  14. Ans žiūri tik į priekį, lyg miegodams eina,
  15. Kaip klounas, kai tur po kojų virvę leiną;
  16. Visi tik lankstosi po visą miško plotą,
  17. Lyg atgailaudami už nuodėmes dievotai.
  18. O jei viens kitą susitinka, ar aplenkia,
  19. Tai nesisveĩkina ir net nė nesilenkia,
  20. Lyg būtų susimąstę jie kas valandėlę.

106 psl.

  1. Ir Grafui rodės Eliziejaus ten šešėliai,
  2. Kurie skausmais ir liūdesiais nesisieloja,
  3. O tik paniurę, tyloje ramiai klajoja.
  4. Ir kas gi pamanytų, kad tai tos esybės,
  5. Kurių tokios slaptingos, keistos ypatybės,
  6. Tai mums gerai pažįstami svečiai Teisėjo?
  7. Miškelin jie po pusryčių grybaut išėjo.
  8. Kaip žmonės svieto matę, jie gerai pataiko
  9. Pritaikint savo judesius, žodžius prie laiko,
  10. Net ir drabužiai jų apystovoms pritinka.
  11. Todel, kai jie miške grybauti susirinko,
  12. Kitokią išvaizdą visi tuojau įgavo,
  13. Vien jų balti apsiaustai tik miške švytravo,
  14. Ir kontušus jiems dengė rūbas šis lininis,
  15. O ant galvų dar buvo skrybėlės šiaudinės,
  16. Tad ir atrodė jie, kaip vėlės pomirtinės.
  17. Savaip tik apsitaisius buvo Telimena
  18. Ir keletas prancūzmadžių.
  19. Bet šita scena
  20. Dar Grafui nepažįstama, – nei tieji rūbai,

107 psl.

  1. Nei kaimas, – tad pažinti juos į mišką skuba.
  2. O grybų buvo į valias. Visi vaikinai
  3. Raudonviršius, voveruškas geltonas skina,
  4. Jos nekaltybės ženklu skelbiamos dainoje,
  5. Jos nekirmija, vabalai pro jas bėgioja.
  6. Merginos, tai labai prie baravyko linko,
  7. Kurį vadina dainos grybų pulkininku.
  8. Visi gi ieško rūdmėsės; nors ji mažesnė
  9. Ir dainose neminima, tačiau skanesnė,
  10. Ir sūdyta, ir virta, žiemai net atėjus.
  11. Viens Voiskis musmirius tik rauja, pastebėjęs.
  12. Kitiems šeimynoj grybų nėr tiek domingumo,
  13. Ar tai del blogo skonio, ar del nuodingumo;
  14. Bet jie taip pat kai kam naudingi, nes maitina
  15. Ir žvėris, ir uodų pulkus savin masina.
  16. Ir kilime vejos, tame retam miškely,
  17. Taip, kaip ant stalo indai, galvutes tik kelia:
  18. Čia ūmėdės visokių formų, rausvos, baltos,
  19. Kaip vyno taurės tik prie stalo lyg prikaltos;
  20. Slidukai, kaip apvožti dubeniai mažučiai,

108 psl.

  1. Pieniukės, kaip šampano kupini, laibučiai
  2. Stikleliai, lepšės minkštos, storos, apvalainos,
  3. Kurių taip pat vardus kartoja linksmos dainos,
  4. Paskui baltų sūdikių nugrįsti tilteliai,
  5. Kurių graižais minkštučiai pinasi pūkeliai;
  6. Kitų vardus tai tik zuikiai, vilkai gal žino,
  7. Jų daug, tad žmonės juos tik šungrybiais vadina.
  8. Prie jųjų pasilenkt net niekas nesiteĩkia,
  9. O jeigu apsirikęs lenkias, tad užkeikia
  10. Supykęs ir dažniausiai paspiria tik koja,
  11. Užsimiršdams, kad gražią veją suterlioja.
  12. Tik Telimena jokių grybų neieškojo.
  13. Nuvargus, nuobodaudama akims vadžiojo,
  14. Aukštyn pakėlus galvą. Rejentas kalbėjo,
  15. Kad ji greičiausiai medžiuos grybų ieškinėjo;
  16. Asesorius, pikčiau, ją pataite vadino
  17. Ir sakė, kad jau lizdą susirast mėgina.
  18. Norėjo, rodės, ramią susirast vietelę,
  19. Todel ir šalinosi nuo draugų būrelio;
  20. Kalnely artimam vietelės tos ieškojo,

109 psl.

  1. Nes ten medeliai, krūmai daug tankiau kerojo.
  2. Viršuj kalnelio didelis akmuo gulėjo,
  3. O iš po jo šaltinis srovele tekėjo,
  4. Ir, rodos, slapstėsi tarp miško žalumynų,
  5. Kurių šaknis, lapus srovelė ta gaivino;
  6. Toji išdykėlė po lapais dugną rausė,
  7. Nematoma, vos girdima lapus tik prausė, –
  8. Taip kūdikis rėksnys, į lopšį paguldytas,
  9. Užmiega, šydais, kaip ji lapais, apsklaidytas,
  10. Nes motina nuo miego vaistą sužinojus,
  11. Po priegalve šviežių prikloja aguonojų.
  12. Tą ramią, tylią vietą Telimena žino,
  13. Čia lankos ir »Svajonių šventykla« vadina.
  14. Priėjus prie šaltinio, svirdama į šoną,
  15. Nuėmusi nuo kaklo šaliką raudoną,
  16. Žemyn lengvai nuleido; kaip liekna undinė,
  17. Į bangą nerdamasi, šaltą, rudeninę,
  18. Lyg nertis bijosi, iš karto atsiklaupia,
  19. Paskui staiga pašlyja, nes srovė jau traukia;
  20. Taip išsitiesia ji į žolę nusileidus,

110 psl.

  1. Alkūnės vejoje, delnais parėmus veidus,
  2. Pakreipus galvą mažumą, žemyn žiūrėjo,
  3. Nes ant vejos prancūziška knyga gulėjo;
  4. O virš tos knygos puslapių aliabastrinių
  5. Mirgėjo jos plaukai ir kaspinai šilkiniai.
  6. Ant šaliko raudono, vejoje žaliojoj,
  7. Lyg apvalkuos koralų, suknioje lengvoje,
  8. Kurios vienam gale plaukai ilgi matyti,
  9. Kitam juodi batukai, ir graži kojytė
  10. Baltoje kojinėj, dar rankoj skepetaitė, –
  11. Ją darė panašia į margą kirmėlaitę,
  12. Ant klevo lapo kabant.
  13. Bet tai visa veltui!
  14. Nebuvo čia žinovo, kurs akis pakeltų,
  15. Kurs šiuo vaizdu puikiu kiek susiįdomautų,
  16. Visi norėjo tik daugiau prisigrybautų.
  17. Tik vienas Tadas tą gražumą pastebėjo
  18. Ir, eit tiesiog nedrįsdamas, aplinkui ėjo,
  19. Kaip tas šaulys, kai margu dviračiu važiuoja,
  20. Kai eina slampų šaudyt, arba kai žingsniuoja,

111 psl.

  1. Prie žirgo šono eidams, šautuvą laikydams
  2. Ant balno, tuo būdu sėjikų nebaidydams,
  3. Ir dairosi ramus, lyg jam kas kita rūpi,
  4. Tačiau tuo tarpu eina ten, kur paukščiai tupi;
  5. Taip Tadas eidams slapstės.
  6. Bet Teisėjas kelią
  7. Jam perkirto, nes irgi ėjo į upelį.
  8. Skvernai apsiausto balto suposi pavėjui,
  9. Už juostos gi dar baltą nosinę turėjo;
  10. Ant jo galvos šiaudinė skrybėlė plačioji, –
  11. Kaip varnarėžos lapą vėjas ją kilnojo,
  12. Ir bryliai tai pakaušį, tai akis jam dengė;
  13. Dar rankoje lazda – tai taip Teisėjas žengė.
  14. Rankas pirmiau šaltinyje nusimazgojęs
  15. Pas akmenį prieš Telimeną atsistojo,
  16. Paskui gi atsisėdęs, nendre pasirėmęs,
  17. Laikydams kaulo rankeną kalbėt taip ėmė:
  18. »Matai, sesute, kai sugrįžo mūs Tadukas,
  19. Nuo tol galvoj man vis neramios mintys sukas.
  20. Esu bevaikis, senas; ir tasai vaikinas

112 psl.

  1. Gabus, tik vienas mano širdį suramina,
  2. Ir paveldės jis mano lauką, klėtis, kluonus,
  3. Gaus gerą kąsnį tad bajoriškosios duonos;
  4. Jau laikas pagalvoti apie jo likimą,
  1. Bet, sesuo, daug turiu del jo susikrimtimų!
  2. Žinai, kad brolis Jackus, tėvas pono Tado,
  3. Kurs dar ik šiol ramios sau vietos nesurado,
  4. Dievs žino, kur gyvena, gal neteks matyti,
  5. Ir net nenor, kad gyvas, sūnui pasakyti,
  6. Tačiau jį valdo. Legionuosna ji lėmė
  7. Iš karto; o mane del to tik baimė ėmė.
  8. Tik pagaliau sutiko, kad namie paliktų
  9. Ir vestų žmoną. Rodos man, viena jam tiktų.
  10. Juk garbingiausioji apylinkėj panaitė
  11. Kilme, vardu ir turtais – bus Podkomožaitė
  12. Onutė; ji jau metuos, laikas jau tekėti,
  13. Tad ir rengiaus su Podkomožiu pašnekėti«...
  14. Čia Telimena bąla ir staiga pakyla,
  15. Vėl sėdas, deda knygą ir rūsčiai prabyla:
  16. »Kaip mamą myliu, tarė, kur gi broli, Ponai,

113 psl.

  1. Čia prasmė? ar iš tikro taip, ar gal tik monai?
  2. Gal ir manai, kad ponui Tadui tai patiktų,
  3. Jei jauns vaikinas grikių sėjiku paliktų!
  4. Tikėk man, jam pasaulį platų užrakinsi!
  5. Keiks Tamstą, jei jo talentą čia numarinsi!
  6. Tikėk man, jis gabus, jį reikia dar mokinti,
  7. Jis tur dar tarp aukštųjų sferų apsitrinti.
  8. Geriausia bus, brolau, jei sostinėn išsiųsi,
  9. Sakysim, Varšuvon. Bet aš manau, brangusis,
  10. Geriau būt Peterburkan. Žiemą aš greičiausiai
  11. Tenai važiuosiu, tad tuomet tavęs paklausiu,
  12. Kas su Tadu daryti. Ten aukštąsias sferas
  13. Pažįstu, o tai pakilimui būdas geras.
  14. Man padedant, galės pirmuos namuos buvoti,
  15. O jau tada nereiks jo likimu sielotis,
  16. Gaus ordeną, tarnybą; jei gi panorėtų,
  17. Tuomet tarnybą metęs grįžt namo galėtų
  18. Turėdams reikšmę, ir jau žmones būt pažinęs...
  19. Kaip broliui tai atrodo?« – »Taip, tikrai vaikinas,
  20. Teisėjas tarė, – sesuo, duodi gerą mintį, –

114 psl.

  1. Turėtų svieto pamatyti, apsitrinti;
  2. Ir aš iš jauno apvažiavęs gerą tolį:
  3. Buvau Piotrkove, Dubne, tai prie tribunolo,
  4. Kaip palestrantas, kartais reikalus tvarkyti
  5. Savuosius, teko net ir Varšuva matyti.
  6. Ir aš pasinaudojau! Brolvaikis turėtų
  7. Taip pat išvyst pasaulį ir pavažinėti
  8. Kaipo keliautojas, kurs laiko tur ik valiai,
  9. Ir taip suprastų žmones ir pažintų šalį.
  10. Ne rangoms, ordenams! Prašau man dovanoti,
  11. Maskolių ordenus netinka mums nešioti.
  12. Argi senieji ponai, net ir dabartiniai,
  13. Kurie apskrityje nėra dar paskutiniai
  14. Tokių žibučių laukia? Bet estimę turi
  15. Žmonėse, nes pas mus į kilmę, vardą žiūri,
  16. O jei į pareigas, tai tik rinkikų noru
  17. Uždėtas, bet ne dėliai kokio ten favoro«.
  18. Čia Telimena sako: »Brolis taip protauji,
  19. Puiku, tad jis kaip vojažeras tekeliauja«.
  20. »Sesut, Teisėjas tarė pilnas neramumo,

115 psl.

  1. Labai norėčiau, bet čia vėl nauji sunkumai!
  2. Pons Jackus liaut globojęs Tadą neketina,
  3. Vėl atsiuntė štai Kirminą, tą Bernardiną,
  4. Kurs iš anapus Vislos šičion atkeliavo,
  1. O jis instrukcijų nuo brolio Jackaus gavo;
  2. Ir Tado jau išsprendė juodu ten likimą,
  3. Te, sako, Tadas sau už žmoną Zosę ima,
  4. Išauklėtąją Tamstos. Juodu ten apskaitė,
  5. Aš Tadui duosiąs dvarą, Zosei duosiąs kraitį
  6. Pons Jackus; turtų jo, žinai pati, sesute,
  7. Ir man daug teko, gal tad reikalaut truputį,
  8. Kad jo klausyčiau. Reik tad, sesuo, apsvarstyti,
  9. Kaip visa be didžių sunkumų padaryti.
  10. Reik juodu supažinti. Dar, tiesa, jaunučiai,
  11. O ypač Zosė, bet tai nepakenks vaikučiams.
  12. Trumpus rūbus Zoselei reik tik pamainyti,
  13. Nes jau iš tikro, paaugėjus, reik sakyti«.
  14. Staiga nustebus Telimena pasikėlė,
  15. Ant šaliko atsiklaupė ir valandėlę
  16. Aplinkui žvalgėsi; rimtai iš karto klausė,

116 psl.

  1. Paskui gi ranką judindama paliai ausį
  2. Lyg stengės suvaryt atgal žodžius su sauja
  3. Kalbėtojui.
  4. »E! e! girdžiu dalyką naują!
  5. Gal Tadui tai pakenktų, gal jį išganytų,
  6. Kaip nori, Jūs Malone, tarė, gal manyti!
  7. Man Tadas ne galvoj, visai man tai nerūpi,
  8. Tebūna ekonomas, arba smuklėj tupi,
  9. Te sau jis vaiko zuikius miškuose, lankose,
  10. Aprūpinkit, kaip norit, jį; bet kam čia Zosė?
  11. Kam Jūs Malonei Zosė? Aš valdau jos ranką,
  12. Viena aš! O kad Jackui pinigų pakanka
  13. Jos auklėjimui ir ik šiol dar jis tesėjo
  14. Mokėt tą pensijukę ir pridėt žadėjo,
  15. Tai jos dar nenupirko. Taipgi Ponai žinot,
  16. O žino tai taip pat plačiai visi kaimynai,
  17. Kuo remiat Tamstos tą duosnumą Zosei uolų,
  1. Nes dar Horeškoms iš Soplicų kiek išpuola«.
  2. (Teisėjas klausė šitų žodžių kiek sujudęs,
  3. Sumišęs, lyg supykęs ir drauge nuliūdęs;

117 psl.

  1. Lyg, rodės, pabaigą kalbos išgirst bijojo,
  2. Tad galvą nulenkė, nes jam veidai liepsnojo.)
  3. O Telimena baigė: »Jos buvau globėja,
  4. Gentis, vienintelė tik Zosės apgynėja.
  5. Tad niekam be manęs tenerūpi jos laimė«.
  6. – »O jeigu savo laimę rastų Zosė kaime?
  7. Teisėjas keldams žvilgsnį tarė; jei Taduką
  8. Pamils?« – »Pamiltų? dar palaukit trupučiuką!
  9. Pamilsta, nepamilsta? Dar tik to čia reiktų!
  10. Tiesa, kad Zosė vyrui turtų neįteiktų;
  11. Bet taipgi ne bet kokia kaimo bajoraitė,
  12. Ji kyla iš aukštųjų ponų, vaivadaitė,
  13. Iš Horeškaitės gimus – vyrą gaus laimingai!
  14. Juk rūpinomės ją išauklėti domingai!
  15. Gal čia tik sukaimėjo?« – Klausė jos Teisėjas,
  16. Žiūrėdams į akis ir, rodės, palinksmėjo,
  17. Nes tarė gan linksmai: »Na, kas gi atsitiko!
  18. Norėjau, Dievas mato, padaryt dalyką;
  19. Tiktai nepykti. Jei sesutė nesutinka,
  20. Tur teisę; gaila, – bet ir pykti nepritinka.

118 psl.

  1. Man brolis liepė, o klausau aš jo, kaip vado;
  2. Bet jei sesutė rekuzuoja poną Tadą, –
  3. Ne mano kaltė, broliui Jackui reiks rašyti,
  4. Kad Tadą Zosę sužieduoti nemanytų.
  5. Reiks rūpintis pačiam. Reikės tuojau pradėti
  6. Apie piršlybas Podkomožiui pašnekėti«.
  7. Jau Telimena kiek atvėso po piktumui:
  8. »Broliuk, nerekuzuoju, tik daugiau ramumo!
  9. Juk pats kalbėjai, dar anksti, dar jaunos dienos –
  10. Dar apsvarstysime likimą jų kiekvienas.
  11. Jaunuosius supažinsim, reiks prisižiūrėti;
  12. Jų laimė brangi mums, tad reikia palūkėti.
  13. Tik brolį perspėju, kad Tadui apie meilę
  14. Prie Zosės nekalbėtum, pats ras savo eilę,
  15. Nes, mat, širdis laisva, ji ponų nepažįsta
  16. Ir net per prievartą supančiuota išskrista«.
  17. Po to Teisėjas susimąstęs atsitraukė,
  18. O Tadas kiek atokiai buvęs to telaukė;
  19. Jau artinas, tiktai nuduoda, kad grybauja.
  20. Bet ta pačia kryptim ir Grafas atkeliauja.

119 psl.

  1. Kai Telimenos su Teisėju ginčas ėjo,
  2. Tai Grafas į tą sceną pro medžius žiūrėjo.
  3. Išėmęs iš kišeniaus popierį, pieštuką,
  4. Prie kelmo pasilenkęs ten akis pasuko
  5. Ir popieryj tą sceną ėmė tuoj vaizduoti,
  6. Sakydams sau: »Lyg, rodos, tyčia sugrupuota:
  7. Tas ant akmens, ta žolėje, labai vaizdinga!
  8. Veidų kontrastai! scena čia charakteringa«.
  9. Lėtai tenai jis ėjo, šluostydams lornetę,
  10. Akis vėsindams nosine, žvilgsnius ten mėtė:
  11. »Argi šisai gražusis vaizdas tur išnykti,
  12. Ir man artyn priėjus vėl reiks apsirikti!
  13. Gal tas gražusis kilimas tiktai burokai,
  14. O nimfos vietoj gal tik ekonomė kokia?«
  15. Nors Grafas pas Teisėją Telimeną tankiai
  16. Matydavo, nes gan dažnai jis dvarą lankė,
  17. Bet ja mažai domėjos; dairės lyg paklydęs,
  18. Paveikslo netikėtą modelį išvydęs.
  19. Vieta ir sugebėjimas pasidabinti
  20. Ją pakeitė, vos buvo galima pažinti.

120 psl.

  1. Akyse buvo dar piktumas prigesintas;
  2. Sujudęs veidas, lengvo vėjo atgaivintas,
  3. Ir dar del čia staiga atvykusių vaikinų,
  4. Ryškioms, gyvoms spalvoms patsai pasidabino.
  5. »Ponia teteikias, tarė Grafas, dovanoti
  6. Drąsumą mano, atėjau čia padėkoti.
  7. Atsiprašau, nes aš ponios žingsnius sekiojau,
  8. Dėkoju, kad išvydau, kaip Ponia svajoji.
  9. Prieš Tamstą didį padariau nusižengimą!
  10. Nutraukiau valandas svajonių, įkvėpimo!
  11. Už tai gali man rūstų žodį pasakyti,
  12. Bet dailininkas juk negal susivaldyti!
  13. Aš daug išdrįsęs leidau ir daugiau dar leisiu:
  14. Peizažus rodo tardams: te ponia ir teisia!«
  15. Čia Telimena tarė apie meną žodį,
  16. Kaip dailėj nusimananti, rimtumą rodė,
  17. Nedaug tegyrė, bet paskatinti mokėjo:
  18. »Valio, pasakė, sveikinu, matau kūrėją,
  19. Tik saugok, Tamsta talentą; ir reikalinga
  20. Ieškot gražios gamtos! O! tu šalie laiminga

121 psl.

  1. Italų! sodai puikūs Cezarų platieji!
  2. Jūs sraunūs vandens seno Tiberio tyrieji
  3. Ir baisūs Pauzilipo uolų įdubimai!
  4. Ten, Grafe, dailininkas randa įkvėpimo!
  5. O čia, oi Dieve, mūzų vaikas veikiai
  6. Gal žūti. Mano Grafe, šį paveikslą teikis
  7. Palikt man, į paveikslų eilę jį įdėsiu,
  8. Kuriuos renku: jų Tamsta pažiūrėt galėsi«.
  9. Pradėjo tad kalbėt apie dangaus mėlynę,
  10. Garsus bangų ir vėjų, uolų kalnus mini,
  11. Ir pina panieką į kalbą, kur tik gali,
  12. Kaip svetimi, nors apie savo gimtą šalį.
  1. O čia aplinkui ošė girios paslaptingos.
  2. Lietuvių girios, tokios puikios, taip galingos! –
  3. Laukinių apynių čia apipintos ievos,
  4. Šermukšniai rodo ten rausvas kekes papieviais
  5. Ir, kaip menadų eilės, stovi ten lazdynai,
  6. Viršūnes riešutų kekėmis padabinę;
  7. Žemiau ten matosi miškų vaikų daugybė,
  8. Ožekšniai, skirpstai, putinai draugėn sukibę.

122 psl.

  1. Ir taip sukibę lapais medžiai, krūmai tankūs,
  2. Lyg rengias šokti ratą, lyg sunertos rankos
  3. Aplink jaunųjų porą. Tarpe jų sustoję:
  4. Jaunasis – skroblas, baltas beržas – jo jaunoji:
  5. Viens rodo vyrišką liemens, šakų tvirtumą,
  6. O kitas baltą liemenį, šakų leinumą.
  7. Toliau, medelių smulkių, lyg vaikų būriuose,
  8. Rimtai, lyg tie senuoliai, stovi ramūs, uosiai,
  9. Matronos tuopos ten, ir samonoms barzdotas
  10. Sens ąžuols neša ant pečių tvirtų, kuprotų
  11. Penkšimtę metų, ir vis tvirtas, nesilpnėja,
  12. Šaknims tik remia kūnus savo pranokėjų.
  1. Pons Tadas vaikščiojo aplink ir nuobodavo
  2. Del tos ilgos kalbos, kurioj nedalyvavo;
  3. Tiktai kai imta garbint svetimi miškeliai,
  4. Minėti iš eilės mažiausi net medeliai:
  5. Alyvos, apelsinai, ciprisai, migdolai,
  6. Aloės, kaktusai, mahonijos, sandolai,
  7. Citrinos, bliuščiai, fygos, riešutai italų,
  8. Kai imta garbinti jų sėklos net į galą, –

123 psl.

  1. Tai Tadas, pykdams, vaikščioti smarkiau pradėjo,
  2. Kol pagaliau ilgiau tylėti negalėjo.
  3. Jis girių grožį jautė tik iš prigimimo,
  4. Bet niekinant jas, tarė pilnas įkvėpimo:
  5. »Mačiau tuos garbinamuosius medžius mūs Vilniuj,
  6. Botanikos sode, ten įvairiausių pilna,
  7. Kuriuos pietuos, Italijoj, gali sutikti;
  8. Bet argi gali mūsų medžiams jie prilygti?
  9. Argi alòes su ilgoms šakoms – lazdutėms?
  10. Ar citrina gausinga vaisiais, bet mažutė
  11. Su lapais blizgančiais, kresna, tokia šakota,
  12. Kaip moteris, nors ir turtinga, bet kuprota?
  13. Ar ciprise liesam surasti vaizdingumo,
  14. Kurs vieton liūdesio teteikia nuobodumą?
  15. Net kalbama, kad menką vaizdą jis sudaro,
  16. Kai gedula užvaldo visą ponų dvarą;
  17. Kapuos net, – kaip lekajus, galvą pakylėtą
  18. Jis laiko nenusižengdamas etiketui.
  19. »Argi negražesni tie mūs beržai kasoti,
  20. Lyg kaimo moters, imančios sūnų raudoti,

124 psl.

  1. Ar našlės vyrų, imdamos rankas graižyti,
  2. O jų pečiai plaukais išpintais apsklaidyti?!
  3. Taip garsiai rauda išvaizda, nors lūpos tyli!
  4. Kodel gi, Ponas Grafe, jei paišybą myli,
  5. Mūs medžių nepaišai, kur gamtą taip dabina?
  6. Tikrai, iš Tamstos juoktis ims visi kaimynai,
  7. Kad čia gyvendamas, lietuvių lygumose,
  8. Paišai tik uolas, lyg gyventum dykumose«.
  9. »Mielasis, tarė Grafas, visas prigimimas
  10. Tai formos, fonas, o siela tai įkvėpimas,
  11. Kuris sparnais vaizduotės kildamas skrajoja,
  12. Jis dailinas skoniu, taisyklės jį riboja.
  13. Pati gamta ir noras – kurti dar negali,
  14. Kūrėjas tur skraidyt srityse idealų!
  15. Ne visa gražų galima gražiai paišyti!
  16. Teks Tamstai apie tai gal knygose skaityti.
  17. Kai del paišybos: reik darbe turėti stažą,
  18. Grupes, ansamblį, perspektyvą, dangų gražų.
  19. Italų dangų! Ten peizažų tik gimtinė,
  20. Italai buvo, bus paišytojų tėvynė!

125 psl.

  1. Todel be Breigelio, tik reikia nesuklysti,
  2. Ne Van der Helle, Breigelio tik peizažisto,
  3. Ir dar be Ruisdalo visuose žiemiuose,
  4. Kur rasti peizažistą varduose pirmuose.
  5. Dangaus mums reikia!« – »Tik Orlovskiui dailininkui –
  6. Pridūrė Telimena, – Soplicovas tinka.
  7. (Reik pastebėt – Soplicų tik vienai šeimynai
  8. Taip niekas nepatinka, kaip tik jų tėvynė.)
  9. Tas dailininkas buvo amžių prasėdėjęs
  10. Tik Peterburke (škicų jo kelis sudėjus
  11. Turiu stalely), bet prie ciesoriaus kaip rojuj
  12. Gyvendamas apie tėvynę tesvajojo!
  13. Atmindavo dažnai jaunystę jam taip brangią
  14. Ir tik Tėvynės girdavo girias ir dangų«...
  15. »Protingai darė! Tadas čia karštai pridūrė:
  16. Na, ką dangus Italų ypatinga turi?
  17. Toks melsvas, tyras, lygus, lyg jį ledas traukia?
  18. Ar negražiau, kai vėjas ūžia, apsiniaukia?
  19. Pakelk tik galvą, o koksai vaizdų kitimas!
  20. Kiek scenų mums parodo debesų žaidimas!

126 psl.

  1. Kitoks kiekvienas debesys; štai rudeninis,
  2. Vos šliaužia, rodos, sunkumais apsikabinęs,
  3. Iš pat padangių leidžias šmorai, rengias lyti,
  4. Kaip moterų plaukai išpinti, išsklaidyti;
  5. Kai debesys ledų į aukštį ima keltis,
  6. Kraštais melsvai tamsus, viduryje pageltęs,
  7. Koks girdisi ūžimas; net ir kasdieniniai,
  8. Žiūrėkit, kaip įvairūs, kaip pasidabinę!
  9. Lyg gulbės – žąsys štai tie dèbesys mažučiai,
  10. Juos vejas – sakals vejasi, į krūvą pučia,
  11. Tuoj grūdžiasi, tvirtėja, renkasi į būrį,
  12. Stebuklai! lenkiasi sprandai, karčius jau turi,
  13. Plačioj padangėj kojų eilės pasidaro,
  14. Lyg kaiminę žirgų per stepą audra varo;
  15. Balti, lengvi iš karto, bet smarkiau štai burias
  16. Ir daros stiebai iš kaklų, iš karčių burės,
  17. Pavirsta kaiminė laivu, ir štai kilnoja
  18. Lengvai jį vėjas lygumoj daugaus melsvoje!«
  19. Į aukštį Telimena su Grafu žiūrėjo;
  20. Aukštyn čia Tadas vieną ranką pakylėjo,

127 psl.

  1. Kita lengvai paspaudė ranką Telimenai,
  2. Ir keletą minučių tęsės šita scena;
  3. Tad Grafas popierį ant skrybėlės išpliekęs,
  4. Išsiėmė pieštuką. Laiko tik nelieka
  5. Paišyti, nes pietų jau dvaro varpas šaukia
  6. Ir ramią tylą ūžesys miške nutraukia.
  1. Rimtai čia Grafas tarė, žvelgdamas į žemę:
  2. »Visam skambėjims žemėj užbaigimą lemia!
  3. Didžios minties planams, vaizduotės sukūrimams,
  4. Širdingam draugiškumui, nekaltiems žaidimams,
  5. Jausmų žiedams, – vos špižo tik garsai prabyla,
  6. Tuoj visa sujuda, susipina, išdyla!«
  7. Čia Telimenon žvelgia pilnas sujudimo:
  8. »Ir kas gi lieka?«... Ji pasakė: »Atminimai!«
  9. O pastebėjusi, kad Grafas nusiminęs,
  10. Neužmiršuolių žiedą padavė nuskynus.
  11. Jį segdams prie krūtinės Grafas pabučiavo;
  12. O Tadas vienu krūmu susiįdomavo,
  13. Nes kažkas balta matės krūmo viduryje.
  14. O rado ten skarelę baltą, kaip leliją;

128 psl.

  1. Pagriebęs pabučiavo, vos prilietęs lūpas,
  2. Lengvai taip, kaip bitutė, kai ant žiedo supas,
  3. Pajuto kažką šalta; rado ten raktelį
  4. Ir susuktą mažutį popierio lapelį.
  5. Kišeniun tuoj įdėjo; kam to rakto reikia,
  6. Nežino, bet žinių tikrai laiškelis teikia.
  7. Aidais po tylią girią varpo garsas ėjo
  8. Ir tūkstančiai garsų be pertrūkio skambėjo.
  9. Tai buvo garsas paieškojimo, šaukimo,
  10. Dabar grybavimo jis reiškė užbaigimą;
  11. Ne laidotuvėms jis, nors Grafas nusiminęs
  12. Taip manė, tai pietų tik garsas kasdieninis.
  13. Kasdien tas varpas, kai tik virvę jo paliečia,
  14. Svečius, darbininkus pietaut į dvarą kviečia;
  15. Toks buvo paprotys senoviškuos dvaruose,
  16. Teisėjas irgi laikės jo savuos namuose.
  17. Iš miško ėjo tad grybautojų būrelis,
  18. Tie su rėkštutėmis, tų surištos skarelės
  19. Su grybais; panos rankoje vienoj tūrėjo
  20. Po baravyką, mat, surast jį sugebėjo,

129 psl.

  1. Kitoj kelmučių, kaip gėlių, diktoką skaičių
  2. Ir įvairių spalvų jaunučių ūmėdaičių.
  3. Su musmiriu tik Voiskis. Tuščiomis gadina
  4. Kiek vaizdą Telimena ir tie du vaikinai.
  5. Svečiai tvarkoj suėjo ir ratu sustojo,
  6. Nes vien tik Podkomožis vietą sau žinojo;
  7. Mat, jo del amžiaus, vardo niekas neaplenkia,
  8. Tad jis ponioms ir ponams vieton eidams lenkias;
  9. Toliau Teisėjas ir vienuolis Bernardinas,
  10. Kurs po trumpos maldelės valgyt pavadina;
  11. Visi tuoj ėmė gerti iš eilės degtinę,
  12. Paskui gi jau valgius lietuviškus mėgino.
  13. Pietauta tyliai, kaip retai kad atsitinka
  14. Nieks nekalbėjo, išskiriant tik šeimininką.
  15. Net priešų pusės tylios toj šunų byloje,
  16. Nes, mat, apie medžioklę, įkaitus galvojo;
  17. Kai galvoje mintis svarbi, tai reik nutilti.
  18. O Telimenai teko kartkartėms prabilti
  19. Ne tik į Tadą, bet ir Grafui žodį tarti,
  20. Net ir Asesoriui pasukt žvilgsnius ne kartą;

130 psl.

  1. Taip paukštininkas, kai sugaut dagilio laukia,
  2. Įstrigus žvirbliui, kilpą taipgi tuoj užtraukia,
  3. Ir Tadas, Grafas džiaugiasi, abu laimingi,
  4. Abudu turi viltį, tylūs, nekalbingi.
  5. Pons Grafas išdidžiai vis žvalgos į žiedelį,
  6. O Tadas žvalgos į kišenių, kur raktelį
  7. Įdėjo, ir slaptai laiškelį čiupinėja,
  8. Kurio ik šiol dar perskaityti nesuspėjo.
  9. Teisėjas Podkomožį vyno gert vis kvietė,
  10. Nuolat kitokio pylė ir kelius jam lietė,
  11. Tačiau kalbėti daug, kaip matės, nenorėjo,
  12. Lyg kažkoki slapti sumanymai rūpėjo.
  13. Tyloj lėkštes tarnai tai atima, tai stato,
  14. Bet čia svečiai pietaudami staiga pamato
  15. Eigulį salėj pasirodžius netikėtai.
  16. Nežvelgdams jis, kad pietūs vos tik įpusėta,
  17. Prie pono bėgo; tuoj suprato ten kiekvienas,
  18. Kad atnešė jisai nepaprastas naujienas.
  19. Visi akis pasukę į eigulį klausė,
  20. Jis garsiai tarė: »Poną Meškiną sugausim!«

131 psl.

  1. Visi suprato, kad žvėris iš Avilyno
  2. Į šias panemunių girias atsidangino,
  3. Kad reikia tuoj jį vytis, jau visi žinojo,
  4. Nors nei nesitarė, nei ilgai negalvojo.
  5. Trumpuos pasakymuos bendra mintis tuoj imas,
  6. Iš gestų ir iš įvairiausių paliepimų,
  7. Kurių medžioklę mėgstantiems svečiams netrūko,
  8. O jie visi tik apie vieną tikslą sukos.
  9. Teisėjas tarė: »Ei, į kaimą, šimtininke!
  10. Te ryt dvare bus savanoriai susirinkę;
  11. Kas eis ne vienas, tam iš baudžiavos išbraukti
  12. Penkias dienas ir dvi dienas talkon nešaukti«.
  13. »Greičiau, suriko Podkomožis, mano šyviu
  14. Į mano dvarą joki šuoliais, kaip tik gyvas;
  15. Paimt šunis – dieles, kur net kaimynai žino,
  16. Kuriuos mes Spravniku, Strapčiene pavadinom;
  17. Užrišti jiems snukius, į maišą įlandyti
  18. Ir tuoj skubiai, raitam juos šičia pristatyti«.
  19. Asesorius pasakė gudiškai: »Suraski
  20. Man, Vanka, durklą ir gerai jį išgaląski,

132 psl.

  1. Tą durklą, iš Sanguškos kunigaikščio gautą,
  2. Žiūrėk dar, kad į diržą kulkų būt prikrauta«.
  3. Visi suriko: »Šautuvus tik apžiūrėti!«
  4. O Rejentas: »Šruotų tiktai nepagailėti!
  5. O kita jau krepšy«. – »O kunigui klebonui
  6. Pranešt, Teisėjas tarė, kad iš ryto ponai
  7. Sueis miške koplyčioj, kad mišias laikytų
  8. Ir šventojo Huberto laimės mums prašytų«.
  9. Po tų įsakymų rami tyla aplinkui.
  10. Kiekviens tik žvalgėsi, mintis į krūvą rinko,
  11. Lyg ko ieškojo; bet visi dar kažko laukė,
  12. Nes senis Voiskis į save akis jų traukė:
  13. Tai buvo ženklas, kad medžioklei ieško vado
  14. Ir kad pavesti vadovybę Voiskiui žada.
  15. Suprato Voiskis, kad draugai vadovo galią
  16. Jam teikia, kumščia tad suduodamas į stalą,
  17. Ranka patraukęs savo aukso grandinėlį
  18. Ir, imdams iš kišeniaus seną laikrodėlį,
  19. Pasako: »Susirinksit lygiai penktą ryto
  20. Koplyčioje, šauliai ir tie, kam įsakyta«.

133 psl.

  1. Pasakė ir drauge su eiguliu išėjo, –
  2. Medžioklės tvarką juodu apgalvot turėjo.
  3. Taip, kaip vadai, kai kovą rengiasi pradėti,
  4. Kareiviai tur ginklus domingai apžiūrėti,
  5. Paskui tik eiti gult linksmi ar nusiminę,
  6. Vadai gi tur galvot ramioje palapinėj.
  7. Nutrūko pietūs, pasagas arkliams ten keitė,
  8. Ten lakino šunis, ginklus ten rinko, šveitė;
  9. Tik vakarienei vos į kambarius suėjo.
  10. Net Sakalo ir Striukio partijos tylėjo,
  11. Asesorius ir Rejentas, kaip du kaimynai,
  12. Iš lėto žengia rankomis susikabinę,
  13. Šruotų vis ieško. O kiti tai nukamuoti
  14. Nuėjo gult, kad rytą kelt nepavėluoti.

Klausimai: Trečioji knyga. Meilinimasis

1. Ką Jackus per Kirminą nurodė dėl Tado vedybų?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Meilė

2. Kuo pasirodo esanti nimfa, kurią Grafas pamatė sode?

Pasirink atsakymą

Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.

Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.