Adomas Mickevičius · 1798–1855
Trečioji knyga. Meilinimasis
94-133 psl. iš 502·apie 130 min.·9 paaiškinimai·2 klausimai
94 psl.
Grafo žygis į sodą. – Slaptinga nimfa gano žąsis. – Grybavimo panašumas į Eliziejaus šešėlių slankiojimą. – Grybų rūšys. – Telimena svajonių šventykloje. – Pasitarimai, liečią Tado užmanymus. – Grafas peizažistas. – Tado teplioriški pastebėjimai apie medžius ir debesis. – Grafo mintys apie meną. – Varpas. – Laiškelis. – Ponas Meškinas.
- Namo jau Grafas grįžo, žirgą pritūrėdams,
- Aukštai pakėlęs galvą ir daržan žiūrėdams,
- Ir štai jam pasirodė, kad tenai langely
- Vėl mirga paslaptingoji, balta suknelė,
- Lyg kažkas balta ten žemyn iš aukšto puola,
- Per daržą skrenda ir agurkuose prapuola,
- Paskui vėl pasirodo, kaip pro debesėlį,
- Saulutė, rodydama aukso spindulėlį,
- Kai jis atsispindi arimuos, akmenyje,
- Arba, kaip lankoje, klanelio veidrodyje.
- Nusėdęs žirgą, eit namo tarnams paliepęs,
- Pats Grafas žvalgėsi į sodą pasistiepęs.
- Tvoroj pamačius skylę, nereikėjo vartų,
- Daržan tad lindo taip, kaip lenda vilks į tvartą.
- Tiktai, nelaimei, palietė šakas agrastų;
- Tuoj daržininkė apsidairo, susimąsto,
- Ir, norint įtartina pastebėt negali,
- Nubėga tuoj skubiai į kitą daržo galą.
- O Grafas keturpėkščias tarp rūškynių lapų,
- Tarp varnarėžų šliaužia vos atgaudams kvapą,
95 psl.
- Slapstydamasis, kaip varlė jis repetoja,
- Kol netoliese daržininkės apsistoja.
- Ten vyšnios augo, lyg eilėmis sustatytos,
- O tarpe jų bujojo augalai maišyti:
- Kviečiai, ūsuoti miežiai, kukurūzai, sorai,
- Žirnučiai, pupos, aguonėlės, gėlės, porai.
- Naujai ten tokį paukščiams javą apsirinko
- Gudrioji dvaro rūpintoja, šeimininkė:
- Tai buvus Jendikovičaitė-Kokoškienė.
- Jos išradimas atmintinas ik šiai dienai
- Plačiai dvaruose; bet tada mažai kam žinoms,
- Ir sekreto būdu tesakomas kaimynams,
- Kol tapo pagaliau kalendoriuj paduotas
- Ir tokiu pavadinimu užtituluotas:
- »Prieš šarkas, vanagus atsigynimo kelias,
- Bei paukščių priežiūra« – toks buvo tas darželis.
- Kai, būdavo, tenai gaidys, vištas daboja
- Ir riestą snapą keldamas aukštyn sustoja,
- Į dangų žiūri lenkdams skiauturę karbuotą,
- Kad būtų jam lengviau pavojų atsaikuoti,
96 psl.
- O vanagą pamatęs, kai tiktai surinka,
- Tuoj vištos, būdavo, subėga iš aplinkui
- Darželin, žąsys, net karveliai nusigandę,
- Jei priebėgos pastogėj greitai nesuranda.
- Dabar nėra ten priešo aukštumoj nė vieno,
- Tik saulė kaitina be gailesčio per dieną,
- Ir paukščiai slepiasi: vieni javų miškely,
- Kiti smiltyse kuičiasi ir dulkes kelia.
- Pro paukščių galvas matės vienplaukiai vaĩkučiai;
- Visų plaukai jų nukirpti, balti, trumpučiai;
- Kaklai nuogi; o tarpe jų liekna mergytė,
- Plaukai jos ilgesni, bet irgi apkarpyti.
- Dar povas užpakalyje vaikų stovėjo,
- Išskėtęs uodegą, kuri spalvoms mirgėjo;
- Vaikų gi galvos, kaip paveikslo fone supos,
- Lyg nardė bangose vaivorykštinės upės;
- Margųjų povo plunksnų tarpuose spindėjo
- Kaip žvaigždės tos galvutės, o aplink judėjo
- Dar augalai: čia kukurūzai paauksuoti,
- Tenai margų dryželių lapai sidabruoti
97 psl.
- Ir dar raudonos šluotos tarp žaliųjų lapų...
- O tie spalvų margumai taip gražiai sutapę,
- Dar karštu saulės auksu, sidabru spindėjo,
- Iš lengvo supdamiesi, pūstelėjus vėjui.
- Ties tirštumu spalvuotų varpų ir galvučių
- Kabojo kaip baldakimas migla mažučių
- Drugių, keturlinkais, margais, plonais sparneliais,
- Kaip vortinklis, ir giedruojančiais kaip stikleliai;
- Juos ore kabančius vos vos gali matyti,
- Ir nors jie purpsi, rodosi, lyg prismaigyti.
- Mergytė kažką rankoj, rodėsi, lyg laikė,
- Lyg strusio plunksnų pluoštą, lyg vėsintis taikės,
- Tai vėl, lyg vaikė nuo baltų galvų vaikelių
- Spalvuotą lietų mirgančių drugių sparnelių.
- Kitoj gi rankoje turėjo lyg auksinį
- Dar indą, ir atrodė, lyg vaikus maitino,
- Nes kiekvienam vaikučiui jį prie lūpų dėjo,
- Lyg Amaltejos ragą rankoje turėjo.
- Taip nenutraukdama ji savąjį darbštumą,
- Vis žvalgės į šlamėjusį agrastų krūmą,
98 psl.
- Ir net nemanė, kad tas menams užpuolikas
- Jau kitą slaptą vietą būtų atitikęs;
- Atšliaužęs žalčiu stojas ir akim ją tiria,
- Jai lenkias ir vos keturios jį lysvės skiria.
- Ji krūptelėjus dairos jau į šoną kitą,
- Ir taikstos skristi, lyg kieliukė pabaidyta,
- Ir jau tarp lapų jos kojytė sumirgėjo...
- Bet štai vaikai atėjusįjį pastebėję
- Ir bėgančią merginą, ėmė baisiai klykti.
- Išgirdus, jaučia, kad negal vaikų palikti,
- Kad verkiančius apleisti būtų netaktinga;
- Todel atgal jau grįžta, nors ir rūpestinga,
- Kaip vėlė sugrąžinta žemėn užbūrimo.
- Ji stveria patį rėksnį ir maldyti ima,
- Ant žemės sėdasi, sodinas jį ant kelių,
- Kitam gi glosto mažą, baimingą galvelę;
- Ir pagaliau nurimsta tie visi mažiukai,
- Prie kelių glaudžias, malonėjas kaip viščiukai
- Po motinos sparnais. Ji tarė: »Kur gi rasti
- Tokių rėksnių? žiūrėkit – pons gal išsigąsti.
99 psl.
- Tas ponas tai ne baužius, velyk sveikint bėkit,
- Tai svečias, geras ponas, koks gražus, žiūrėkit«.
- Pati pažvelgė; Grafas jai nusišypsojo
- Ir, rodės, už tiek daug pagyrimų dėkojo;
- Pamačius tai nutilo ir akis nuleido,
- O rožės raudonumas apdengė jos veidą.
- Gražus iš tikro ponas: turi gražų gymį,
- Pailgą, baltą veidą raudonums kiek žymi.
- Ilgi plaukai jo šviesūs, akys spinduliuoja,
- O plaukus daržo žolės dailiai vainikuoja,
- Kurias bešliauždams Grafas smarkiai užkabino,
- Ir jos vaizdingai galvą jo dabar dabino.
- »Oi tu! pasakė, nežinau, kaip vadiniesi,
- Gal deivė tu, gal nimfa, gal tik vaidiniesi!
- Sakyk! ar žemėn šion sava valia atskridai,
- Ar prievarta pakalnėn ašarų užklydai?
- Oi! suprantu – greičiausia užmirštas meilužis,
- Koks pons turtingas, ar globėjas koks įtužęs
- Tave sode daboja, kaip užburtą, vieną!
- O tu verta, kad karžygiai kovotų dieną
100 psl.
- Ir naktį, kad romansų taptum herojinė!
- Tad atidenk man savo paslapčių grandinę,
- Atrasi išvaduotoją. Tik įsakyki,
- Nes širdį ir pečius tau pavedu, valdyki!«
- Atkišo ranką. –
- O jinai paraudonavus
- Jo klausė, baimė dingo, net jau palinksmėjo.
- Kaip vaikas džiaugias iš paveikslo spalvuotumo,
- Taip ji aukštuos jo žodžiuos rado malonumo:
- Tie skambūs žodžiai tik kuteno josios ausį
- Ir net ir prasmės nepažindama jų klausė.
- Paklausė pagaliau: »Iš kur atvyko Ponas?
- Ir ko čionai po lysves ieško Jo Malonė?«
- Nustebęs Grafas mąsto, kas čia pasidarė,
- Kiek tyli, o paskui nuleistu tonu tarė:
- »Panele, dovanok! aš sukliudžiau žaidimą,
- Bet tai įvyko tik per mano suskubimą:
- Aš pusryčių ėjau, maniau, kad pavėluosiu,
- O čia tas kelias visą platų daržą juosia,
- Tad aš tiesiog ryžausi eiti, brangi Ponia«.
101 psl.
- Mergytė tarė: »Štai gi kelias Jūs Malonei;
- Tik ne per lysves. Ten taku, tai bus lygiausia«.
- »Į kairę, ar į dešinę?« ją Grafas klausia.
- Čia daržininkė, kreipdama galvutę savo,
- Į Grafą žiūri, rodos, susiįdomavo,
- Nes tik per žingsnių tūkstantį namai stovėjo,
- O Grafas kelio klausia. Bet, matyt, norėjo
- Ką nors jai pasakyti, griebėsi tad šaržo. –
- »Panelė gal gyvena čia arti, prie daržo?
- Gal kaime? Kad dvare aš Tamstos neregėjau?
- Gal pirmą kartą, kad pažinti nesuspėjau?«
- Jinai papurtė galvą. »Dovanok, Panele,
- O gal matau ten Tamstos baltąjį langelį?«
- Pats mąsto gi: jei ir netektų ją skaityti
- Jau nimfa, visgi ji graži jauna mergytė.
- Nes juk dažnai didi siela, mintis gražioji,
- Kaip rožė žydi kur tankynės gilumoje;
- Gana ją leist tik saulės spinduliams globoti,
- O ji žiūrėtojų akis spalvoms viliotų!
- Čia daržininkė, patylėjus valandėlę,
102 psl.
- Nuo žemės vieną vaiką ėmusi pakėlė,
- Ant rankos ėmus antrą veik jau nesivaržo
- Ir varosi kitus kaip žąsiukus per daržą.
- Tik atsigręžus tarė: »Pons gal pabandytų
- Paukščius iškrikusius vėl į javus suvyti«.
- »Paukščius suvyti?« Grafas tarė ir stebėjos.
- Bet ji už medžių jau šešėliu tik mirgėjo.
- Tik kartą kitą švystelėjo jos suknelė,
- Ir bėgančių vaikų girdėjos dar žingsneliai.
- Ir Grafas tuoj darže pats vienas pasijuto.
- Jo siela taip, kaip žemė, leidžiantis saulutei,
- Iš lengvo vėso, spalvos visos tuoj nublanko,
- Mąstyt norėjo, bet svajonės jau nelanko.
- Atokęs, pats nežino net, ant ko jam pykti;
- Tikėjos daug, o maža teko jam sutikti!
- Nes kai jis lysvėmis prie piemenaitės šliaužė,
- Galva jam degė, o širdis krūtinę daužė;
- Juk tiek meilumų manė nimfoje slaptingoj
- Jis rasiąs, ją vaizdavos stebuklinga!
- Kitaip atrado visa. Taip, gražus jos veidas,
103 psl.
- Liemuo jos lieknas, bet labai jau apsileidus!
- O tas pilnumas formų, veido raudonumas,
- Juk piešia vien jos laimės kaimišką siaurumą!
- Mintis dar miega, dar širdis sukalta drūčiai.
- O tie atsakymai taip kaimiški, prastučiai!
- »Ką, tarė, abejot? matau dabar po laikui,
- Kad mano nimfa tik žąsis ganyt pataiko!«
- Pranykus nimfai, ir vaizdai tie stebuklingi
- Pakilo. Kaspinai, trasai tie ypatingi
- Sidabro, aukso – gaila! buvo tik šiaudeliai?!
- Rankas sukeitęs Grafas žvalgės į pėdelį,
- Kur manė strusio plunksnos, o tai buvo smilgos,
- Kurias mergytė lasė. O tas ragas ilgas,
- Manytas Amaltejos, su auksuotais šonais,
- Tai buvo ne kas kita, kaip morka raudona,
- Kurią į burną dėdams vaikas godžiai krimto:
- Tad, kur gi čia vaizduotei tų stebuklų imti!?
- Taip vaiks pamatęs ant laibučio pienės koto
- Jos antrą baltą žiedą, jaučias suviliotas,
- Paliest jį nori, prisiartinęs sustoja –
104 psl.
- Bet tuoj pūkai gražieji ore išlakioja,
- O rankoj tik nuoga galvutė pasilieka
- Ir įdomaus joje negal surast jau nieko.
- Užsmaukęs skrybėlę, atgal tad Grafas grįžo;
- Bet kelią po tiesumui trumpint pasiryžo,
- Tiesiog tad lysvėmis, gėlėms, agrastais ėjo,
- Ir tik per spragą peržengęs atsikvėpėjo!
- Atsiminė minėjęs pusryčius merginai,
- Gal jau visi svečiai šią keistą sceną žino,
- Darže prie pat namų? gal eina jau ieškoti?
- Gal pastebėjo bėgant? kas čia gal žinoti?
- Tad teko grįžti. Paliai tvorą susilenkęs
- Jis ėjo, daugel kartų lysvių, krūmų lenkės,
- Nudžiugo tik, kai vieškelį pasiekė platų,
- Nuo kur jau, kaip ant delno, dvaro kiemas matės.
- Jis ėjo patvoriu, bet kreipėsi nuo sodo,
- Lyg tas vagis, kurs nekaltumą savo rodo
- Ir sukasi nuo klėties, kur dar buvo tik ką.
- Taip slėpės Grafas, bet jo niekas neaptiko;
- Kiton žiūrėjo pusėn ir ranka švytravo.
105 psl.
- O ten miškely pakelmiais žolė žaliavo,
- Ir virš to kilimo, virš tų kelmų beržinių
- Sūpavosi beržų kasočių palapinė.
- Po ta palapine tai lankstėsi, tai kėlės
- Keistų esybių daug – atrodė tikros vėlės,
- Kaip mėnesieną. Čia vieni dėvėjo
- Apsiaustus juodus ir siaurus, kitų lytėjo
- Balti apsiaustai žemę net; tie skrybėliuoti,
- Anie nuogoms galvoms, kiti, lyg debesiuoti,
- Pavėjui aplink galvą kažkas jiems švytravo
- Ir tarsi uodega kometos spinduliavo.
- Visi savaip atrodo – tas iš žemės stypso,
- Akim tik dairos, visas, rodos, lyg iš gipso,
- Ans žiūri tik į priekį, lyg miegodams eina,
- Kaip klounas, kai tur po kojų virvę leiną;
- Visi tik lankstosi po visą miško plotą,
- Lyg atgailaudami už nuodėmes dievotai.
- O jei viens kitą susitinka, ar aplenkia,
- Tai nesisveĩkina ir net nė nesilenkia,
- Lyg būtų susimąstę jie kas valandėlę.
106 psl.
- Ir Grafui rodės Eliziejaus ten šešėliai,
- Kurie skausmais ir liūdesiais nesisieloja,
- O tik paniurę, tyloje ramiai klajoja.
- Ir kas gi pamanytų, kad tai tos esybės,
- Kurių tokios slaptingos, keistos ypatybės,
- Tai mums gerai pažįstami svečiai Teisėjo?
- Miškelin jie po pusryčių grybaut išėjo.
- Kaip žmonės svieto matę, jie gerai pataiko
- Pritaikint savo judesius, žodžius prie laiko,
- Net ir drabužiai jų apystovoms pritinka.
- Todel, kai jie miške grybauti susirinko,
- Kitokią išvaizdą visi tuojau įgavo,
- Vien jų balti apsiaustai tik miške švytravo,
- Ir kontušus jiems dengė rūbas šis lininis,
- O ant galvų dar buvo skrybėlės šiaudinės,
- Tad ir atrodė jie, kaip vėlės pomirtinės.
- Savaip tik apsitaisius buvo Telimena
- Ir keletas prancūzmadžių.
- Bet šita scena
- Dar Grafui nepažįstama, – nei tieji rūbai,
107 psl.
- Nei kaimas, – tad pažinti juos į mišką skuba.
- O grybų buvo į valias. Visi vaikinai
- Raudonviršius, voveruškas geltonas skina,
- Jos nekaltybės ženklu skelbiamos dainoje,
- Jos nekirmija, vabalai pro jas bėgioja.
- Merginos, tai labai prie baravyko linko,
- Kurį vadina dainos grybų pulkininku.
- Visi gi ieško rūdmėsės; nors ji mažesnė
- Ir dainose neminima, tačiau skanesnė,
- Ir sūdyta, ir virta, žiemai net atėjus.
- Viens Voiskis musmirius tik rauja, pastebėjęs.
- Kitiems šeimynoj grybų nėr tiek domingumo,
- Ar tai del blogo skonio, ar del nuodingumo;
- Bet jie taip pat kai kam naudingi, nes maitina
- Ir žvėris, ir uodų pulkus savin masina.
- Ir kilime vejos, tame retam miškely,
- Taip, kaip ant stalo indai, galvutes tik kelia:
- Čia ūmėdės visokių formų, rausvos, baltos,
- Kaip vyno taurės tik prie stalo lyg prikaltos;
- Slidukai, kaip apvožti dubeniai mažučiai,
108 psl.
- Pieniukės, kaip šampano kupini, laibučiai
- Stikleliai, lepšės minkštos, storos, apvalainos,
- Kurių taip pat vardus kartoja linksmos dainos,
- Paskui baltų sūdikių nugrįsti tilteliai,
- Kurių graižais minkštučiai pinasi pūkeliai;
- Kitų vardus tai tik zuikiai, vilkai gal žino,
- Jų daug, tad žmonės juos tik šungrybiais vadina.
- Prie jųjų pasilenkt net niekas nesiteĩkia,
- O jeigu apsirikęs lenkias, tad užkeikia
- Supykęs ir dažniausiai paspiria tik koja,
- Užsimiršdams, kad gražią veją suterlioja.
- Tik Telimena jokių grybų neieškojo.
- Nuvargus, nuobodaudama akims vadžiojo,
- Aukštyn pakėlus galvą. Rejentas kalbėjo,
- Kad ji greičiausiai medžiuos grybų ieškinėjo;
- Asesorius, pikčiau, ją pataite vadino
- Ir sakė, kad jau lizdą susirast mėgina.
- Norėjo, rodės, ramią susirast vietelę,
- Todel ir šalinosi nuo draugų būrelio;
- Kalnely artimam vietelės tos ieškojo,
109 psl.
- Nes ten medeliai, krūmai daug tankiau kerojo.
- Viršuj kalnelio didelis akmuo gulėjo,
- O iš po jo šaltinis srovele tekėjo,
- Ir, rodos, slapstėsi tarp miško žalumynų,
- Kurių šaknis, lapus srovelė ta gaivino;
- Toji išdykėlė po lapais dugną rausė,
- Nematoma, vos girdima lapus tik prausė, –
- Taip kūdikis rėksnys, į lopšį paguldytas,
- Užmiega, šydais, kaip ji lapais, apsklaidytas,
- Nes motina nuo miego vaistą sužinojus,
- Po priegalve šviežių prikloja aguonojų.
- Tą ramią, tylią vietą Telimena žino,
- Čia lankos ir »Svajonių šventykla« vadina.
- Priėjus prie šaltinio, svirdama į šoną,
- Nuėmusi nuo kaklo šaliką raudoną,
- Žemyn lengvai nuleido; kaip liekna undinė,
- Į bangą nerdamasi, šaltą, rudeninę,
- Lyg nertis bijosi, iš karto atsiklaupia,
- Paskui staiga pašlyja, nes srovė jau traukia;
- Taip išsitiesia ji į žolę nusileidus,
110 psl.
- Alkūnės vejoje, delnais parėmus veidus,
- Pakreipus galvą mažumą, žemyn žiūrėjo,
- Nes ant vejos prancūziška knyga gulėjo;
- O virš tos knygos puslapių aliabastrinių
- Mirgėjo jos plaukai ir kaspinai šilkiniai.
- Ant šaliko raudono, vejoje žaliojoj,
- Lyg apvalkuos koralų, suknioje lengvoje,
- Kurios vienam gale plaukai ilgi matyti,
- Kitam juodi batukai, ir graži kojytė
- Baltoje kojinėj, dar rankoj skepetaitė, –
- Ją darė panašia į margą kirmėlaitę,
- Ant klevo lapo kabant.
- Bet tai visa veltui!
- Nebuvo čia žinovo, kurs akis pakeltų,
- Kurs šiuo vaizdu puikiu kiek susiįdomautų,
- Visi norėjo tik daugiau prisigrybautų.
- Tik vienas Tadas tą gražumą pastebėjo
- Ir, eit tiesiog nedrįsdamas, aplinkui ėjo,
- Kaip tas šaulys, kai margu dviračiu važiuoja,
- Kai eina slampų šaudyt, arba kai žingsniuoja,
111 psl.
- Prie žirgo šono eidams, šautuvą laikydams
- Ant balno, tuo būdu sėjikų nebaidydams,
- Ir dairosi ramus, lyg jam kas kita rūpi,
- Tačiau tuo tarpu eina ten, kur paukščiai tupi;
- Taip Tadas eidams slapstės.
- Bet Teisėjas kelią
- Jam perkirto, nes irgi ėjo į upelį.
- Skvernai apsiausto balto suposi pavėjui,
- Už juostos gi dar baltą nosinę turėjo;
- Ant jo galvos šiaudinė skrybėlė plačioji, –
- Kaip varnarėžos lapą vėjas ją kilnojo,
- Ir bryliai tai pakaušį, tai akis jam dengė;
- Dar rankoje lazda – tai taip Teisėjas žengė.
- Rankas pirmiau šaltinyje nusimazgojęs
- Pas akmenį prieš Telimeną atsistojo,
- Paskui gi atsisėdęs, nendre pasirėmęs,
- Laikydams kaulo rankeną kalbėt taip ėmė:
- »Matai, sesute, kai sugrįžo mūs Tadukas,
- Nuo tol galvoj man vis neramios mintys sukas.
- Esu bevaikis, senas; ir tasai vaikinas
112 psl.
- Gabus, tik vienas mano širdį suramina,
- Ir paveldės jis mano lauką, klėtis, kluonus,
- Gaus gerą kąsnį tad bajoriškosios duonos;
- Jau laikas pagalvoti apie jo likimą,
- Bet, sesuo, daug turiu del jo susikrimtimų!
- Žinai, kad brolis Jackus, tėvas pono Tado,
- Kurs dar ik šiol ramios sau vietos nesurado,
- Dievs žino, kur gyvena, gal neteks matyti,
- Ir net nenor, kad gyvas, sūnui pasakyti,
- Tačiau jį valdo. Legionuosna ji lėmė
- Iš karto; o mane del to tik baimė ėmė.
- Tik pagaliau sutiko, kad namie paliktų
- Ir vestų žmoną. Rodos man, viena jam tiktų.
- Juk garbingiausioji apylinkėj panaitė
- Kilme, vardu ir turtais – bus Podkomožaitė
- Onutė; ji jau metuos, laikas jau tekėti,
- Tad ir rengiaus su Podkomožiu pašnekėti«...
- Čia Telimena bąla ir staiga pakyla,
- Vėl sėdas, deda knygą ir rūsčiai prabyla:
- »Kaip mamą myliu, tarė, kur gi broli, Ponai,
113 psl.
- Čia prasmė? ar iš tikro taip, ar gal tik monai?
- Gal ir manai, kad ponui Tadui tai patiktų,
- Jei jauns vaikinas grikių sėjiku paliktų!
- Tikėk man, jam pasaulį platų užrakinsi!
- Keiks Tamstą, jei jo talentą čia numarinsi!
- Tikėk man, jis gabus, jį reikia dar mokinti,
- Jis tur dar tarp aukštųjų sferų apsitrinti.
- Geriausia bus, brolau, jei sostinėn išsiųsi,
- Sakysim, Varšuvon. Bet aš manau, brangusis,
- Geriau būt Peterburkan. Žiemą aš greičiausiai
- Tenai važiuosiu, tad tuomet tavęs paklausiu,
- Kas su Tadu daryti. Ten aukštąsias sferas
- Pažįstu, o tai pakilimui būdas geras.
- Man padedant, galės pirmuos namuos buvoti,
- O jau tada nereiks jo likimu sielotis,
- Gaus ordeną, tarnybą; jei gi panorėtų,
- Tuomet tarnybą metęs grįžt namo galėtų
- Turėdams reikšmę, ir jau žmones būt pažinęs...
- Kaip broliui tai atrodo?« – »Taip, tikrai vaikinas,
- Teisėjas tarė, – sesuo, duodi gerą mintį, –
114 psl.
- Turėtų svieto pamatyti, apsitrinti;
- Ir aš iš jauno apvažiavęs gerą tolį:
- Buvau Piotrkove, Dubne, tai prie tribunolo,
- Kaip palestrantas, kartais reikalus tvarkyti
- Savuosius, teko net ir Varšuva matyti.
- Ir aš pasinaudojau! Brolvaikis turėtų
- Taip pat išvyst pasaulį ir pavažinėti
- Kaipo keliautojas, kurs laiko tur ik valiai,
- Ir taip suprastų žmones ir pažintų šalį.
- Ne rangoms, ordenams! Prašau man dovanoti,
- Maskolių ordenus netinka mums nešioti.
- Argi senieji ponai, net ir dabartiniai,
- Kurie apskrityje nėra dar paskutiniai
- Tokių žibučių laukia? Bet estimę turi
- Žmonėse, nes pas mus į kilmę, vardą žiūri,
- O jei į pareigas, tai tik rinkikų noru
- Uždėtas, bet ne dėliai kokio ten favoro«.
- Čia Telimena sako: »Brolis taip protauji,
- Puiku, tad jis kaip vojažeras tekeliauja«.
- »Sesut, Teisėjas tarė pilnas neramumo,
115 psl.
- Labai norėčiau, bet čia vėl nauji sunkumai!
- Pons Jackus liaut globojęs Tadą neketina,
- Vėl atsiuntė štai Kirminą, tą Bernardiną,
- Kurs iš anapus Vislos šičion atkeliavo,
- O jis instrukcijų nuo brolio Jackaus gavo;
- Ir Tado jau išsprendė juodu ten likimą,
- Te, sako, Tadas sau už žmoną Zosę ima,
- Išauklėtąją Tamstos. Juodu ten apskaitė,
- Aš Tadui duosiąs dvarą, Zosei duosiąs kraitį
- Pons Jackus; turtų jo, žinai pati, sesute,
- Ir man daug teko, gal tad reikalaut truputį,
- Kad jo klausyčiau. Reik tad, sesuo, apsvarstyti,
- Kaip visa be didžių sunkumų padaryti.
- Reik juodu supažinti. Dar, tiesa, jaunučiai,
- O ypač Zosė, bet tai nepakenks vaikučiams.
- Trumpus rūbus Zoselei reik tik pamainyti,
- Nes jau iš tikro, paaugėjus, reik sakyti«.
- Staiga nustebus Telimena pasikėlė,
- Ant šaliko atsiklaupė ir valandėlę
- Aplinkui žvalgėsi; rimtai iš karto klausė,
116 psl.
- Paskui gi ranką judindama paliai ausį
- Lyg stengės suvaryt atgal žodžius su sauja
- Kalbėtojui.
- »E! e! girdžiu dalyką naują!
- Gal Tadui tai pakenktų, gal jį išganytų,
- Kaip nori, Jūs Malone, tarė, gal manyti!
- Man Tadas ne galvoj, visai man tai nerūpi,
- Tebūna ekonomas, arba smuklėj tupi,
- Te sau jis vaiko zuikius miškuose, lankose,
- Aprūpinkit, kaip norit, jį; bet kam čia Zosė?
- Kam Jūs Malonei Zosė? Aš valdau jos ranką,
- Viena aš! O kad Jackui pinigų pakanka
- Jos auklėjimui ir ik šiol dar jis tesėjo
- Mokėt tą pensijukę ir pridėt žadėjo,
- Tai jos dar nenupirko. Taipgi Ponai žinot,
- O žino tai taip pat plačiai visi kaimynai,
- Kuo remiat Tamstos tą duosnumą Zosei uolų,
- Nes dar Horeškoms iš Soplicų kiek išpuola«.
- (Teisėjas klausė šitų žodžių kiek sujudęs,
- Sumišęs, lyg supykęs ir drauge nuliūdęs;
117 psl.
- Lyg, rodės, pabaigą kalbos išgirst bijojo,
- Tad galvą nulenkė, nes jam veidai liepsnojo.)
- O Telimena baigė: »Jos buvau globėja,
- Gentis, vienintelė tik Zosės apgynėja.
- Tad niekam be manęs tenerūpi jos laimė«.
- – »O jeigu savo laimę rastų Zosė kaime?
- Teisėjas keldams žvilgsnį tarė; jei Taduką
- Pamils?« – »Pamiltų? dar palaukit trupučiuką!
- Pamilsta, nepamilsta? Dar tik to čia reiktų!
- Tiesa, kad Zosė vyrui turtų neįteiktų;
- Bet taipgi ne bet kokia kaimo bajoraitė,
- Ji kyla iš aukštųjų ponų, vaivadaitė,
- Iš Horeškaitės gimus – vyrą gaus laimingai!
- Juk rūpinomės ją išauklėti domingai!
- Gal čia tik sukaimėjo?« – Klausė jos Teisėjas,
- Žiūrėdams į akis ir, rodės, palinksmėjo,
- Nes tarė gan linksmai: »Na, kas gi atsitiko!
- Norėjau, Dievas mato, padaryt dalyką;
- Tiktai nepykti. Jei sesutė nesutinka,
- Tur teisę; gaila, – bet ir pykti nepritinka.
118 psl.
- Man brolis liepė, o klausau aš jo, kaip vado;
- Bet jei sesutė rekuzuoja poną Tadą, –
- Ne mano kaltė, broliui Jackui reiks rašyti,
- Kad Tadą Zosę sužieduoti nemanytų.
- Reiks rūpintis pačiam. Reikės tuojau pradėti
- Apie piršlybas Podkomožiui pašnekėti«.
- Jau Telimena kiek atvėso po piktumui:
- »Broliuk, nerekuzuoju, tik daugiau ramumo!
- Juk pats kalbėjai, dar anksti, dar jaunos dienos –
- Dar apsvarstysime likimą jų kiekvienas.
- Jaunuosius supažinsim, reiks prisižiūrėti;
- Jų laimė brangi mums, tad reikia palūkėti.
- Tik brolį perspėju, kad Tadui apie meilę
- Prie Zosės nekalbėtum, pats ras savo eilę,
- Nes, mat, širdis laisva, ji ponų nepažįsta
- Ir net per prievartą supančiuota išskrista«.
- Po to Teisėjas susimąstęs atsitraukė,
- O Tadas kiek atokiai buvęs to telaukė;
- Jau artinas, tiktai nuduoda, kad grybauja.
- Bet ta pačia kryptim ir Grafas atkeliauja.
119 psl.
- Kai Telimenos su Teisėju ginčas ėjo,
- Tai Grafas į tą sceną pro medžius žiūrėjo.
- Išėmęs iš kišeniaus popierį, pieštuką,
- Prie kelmo pasilenkęs ten akis pasuko
- Ir popieryj tą sceną ėmė tuoj vaizduoti,
- Sakydams sau: »Lyg, rodos, tyčia sugrupuota:
- Tas ant akmens, ta žolėje, labai vaizdinga!
- Veidų kontrastai! scena čia charakteringa«.
- Lėtai tenai jis ėjo, šluostydams lornetę,
- Akis vėsindams nosine, žvilgsnius ten mėtė:
- »Argi šisai gražusis vaizdas tur išnykti,
- Ir man artyn priėjus vėl reiks apsirikti!
- Gal tas gražusis kilimas tiktai burokai,
- O nimfos vietoj gal tik ekonomė kokia?«
- Nors Grafas pas Teisėją Telimeną tankiai
- Matydavo, nes gan dažnai jis dvarą lankė,
- Bet ja mažai domėjos; dairės lyg paklydęs,
- Paveikslo netikėtą modelį išvydęs.
- Vieta ir sugebėjimas pasidabinti
- Ją pakeitė, vos buvo galima pažinti.
120 psl.
- Akyse buvo dar piktumas prigesintas;
- Sujudęs veidas, lengvo vėjo atgaivintas,
- Ir dar del čia staiga atvykusių vaikinų,
- Ryškioms, gyvoms spalvoms patsai pasidabino.
- »Ponia teteikias, tarė Grafas, dovanoti
- Drąsumą mano, atėjau čia padėkoti.
- Atsiprašau, nes aš ponios žingsnius sekiojau,
- Dėkoju, kad išvydau, kaip Ponia svajoji.
- Prieš Tamstą didį padariau nusižengimą!
- Nutraukiau valandas svajonių, įkvėpimo!
- Už tai gali man rūstų žodį pasakyti,
- Bet dailininkas juk negal susivaldyti!
- Aš daug išdrįsęs leidau ir daugiau dar leisiu:
- Peizažus rodo tardams: te ponia ir teisia!«
- Čia Telimena tarė apie meną žodį,
- Kaip dailėj nusimananti, rimtumą rodė,
- Nedaug tegyrė, bet paskatinti mokėjo:
- »Valio, pasakė, sveikinu, matau kūrėją,
- Tik saugok, Tamsta talentą; ir reikalinga
- Ieškot gražios gamtos! O! tu šalie laiminga
121 psl.
- Italų! sodai puikūs Cezarų platieji!
- Jūs sraunūs vandens seno Tiberio tyrieji
- Ir baisūs Pauzilipo uolų įdubimai!
- Ten, Grafe, dailininkas randa įkvėpimo!
- O čia, oi Dieve, mūzų vaikas veikiai
- Gal žūti. Mano Grafe, šį paveikslą teikis
- Palikt man, į paveikslų eilę jį įdėsiu,
- Kuriuos renku: jų Tamsta pažiūrėt galėsi«.
- Pradėjo tad kalbėt apie dangaus mėlynę,
- Garsus bangų ir vėjų, uolų kalnus mini,
- Ir pina panieką į kalbą, kur tik gali,
- Kaip svetimi, nors apie savo gimtą šalį.
- O čia aplinkui ošė girios paslaptingos.
- Lietuvių girios, tokios puikios, taip galingos! –
- Laukinių apynių čia apipintos ievos,
- Šermukšniai rodo ten rausvas kekes papieviais
- Ir, kaip menadų eilės, stovi ten lazdynai,
- Viršūnes riešutų kekėmis padabinę;
- Žemiau ten matosi miškų vaikų daugybė,
- Ožekšniai, skirpstai, putinai draugėn sukibę.
122 psl.
- Ir taip sukibę lapais medžiai, krūmai tankūs,
- Lyg rengias šokti ratą, lyg sunertos rankos
- Aplink jaunųjų porą. Tarpe jų sustoję:
- Jaunasis – skroblas, baltas beržas – jo jaunoji:
- Viens rodo vyrišką liemens, šakų tvirtumą,
- O kitas baltą liemenį, šakų leinumą.
- Toliau, medelių smulkių, lyg vaikų būriuose,
- Rimtai, lyg tie senuoliai, stovi ramūs, uosiai,
- Matronos tuopos ten, ir samonoms barzdotas
- Sens ąžuols neša ant pečių tvirtų, kuprotų
- Penkšimtę metų, ir vis tvirtas, nesilpnėja,
- Šaknims tik remia kūnus savo pranokėjų.
- Pons Tadas vaikščiojo aplink ir nuobodavo
- Del tos ilgos kalbos, kurioj nedalyvavo;
- Tiktai kai imta garbint svetimi miškeliai,
- Minėti iš eilės mažiausi net medeliai:
- Alyvos, apelsinai, ciprisai, migdolai,
- Aloės, kaktusai, mahonijos, sandolai,
- Citrinos, bliuščiai, fygos, riešutai italų,
- Kai imta garbinti jų sėklos net į galą, –
123 psl.
- Tai Tadas, pykdams, vaikščioti smarkiau pradėjo,
- Kol pagaliau ilgiau tylėti negalėjo.
- Jis girių grožį jautė tik iš prigimimo,
- Bet niekinant jas, tarė pilnas įkvėpimo:
- »Mačiau tuos garbinamuosius medžius mūs Vilniuj,
- Botanikos sode, ten įvairiausių pilna,
- Kuriuos pietuos, Italijoj, gali sutikti;
- Bet argi gali mūsų medžiams jie prilygti?
- Argi alòes su ilgoms šakoms – lazdutėms?
- Ar citrina gausinga vaisiais, bet mažutė
- Su lapais blizgančiais, kresna, tokia šakota,
- Kaip moteris, nors ir turtinga, bet kuprota?
- Ar ciprise liesam surasti vaizdingumo,
- Kurs vieton liūdesio teteikia nuobodumą?
- Net kalbama, kad menką vaizdą jis sudaro,
- Kai gedula užvaldo visą ponų dvarą;
- Kapuos net, – kaip lekajus, galvą pakylėtą
- Jis laiko nenusižengdamas etiketui.
- »Argi negražesni tie mūs beržai kasoti,
- Lyg kaimo moters, imančios sūnų raudoti,
124 psl.
- Ar našlės vyrų, imdamos rankas graižyti,
- O jų pečiai plaukais išpintais apsklaidyti?!
- Taip garsiai rauda išvaizda, nors lūpos tyli!
- Kodel gi, Ponas Grafe, jei paišybą myli,
- Mūs medžių nepaišai, kur gamtą taip dabina?
- Tikrai, iš Tamstos juoktis ims visi kaimynai,
- Kad čia gyvendamas, lietuvių lygumose,
- Paišai tik uolas, lyg gyventum dykumose«.
- »Mielasis, tarė Grafas, visas prigimimas
- Tai formos, fonas, o siela tai įkvėpimas,
- Kuris sparnais vaizduotės kildamas skrajoja,
- Jis dailinas skoniu, taisyklės jį riboja.
- Pati gamta ir noras – kurti dar negali,
- Kūrėjas tur skraidyt srityse idealų!
- Ne visa gražų galima gražiai paišyti!
- Teks Tamstai apie tai gal knygose skaityti.
- Kai del paišybos: reik darbe turėti stažą,
- Grupes, ansamblį, perspektyvą, dangų gražų.
- Italų dangų! Ten peizažų tik gimtinė,
- Italai buvo, bus paišytojų tėvynė!
125 psl.
- Todel be Breigelio, tik reikia nesuklysti,
- Ne Van der Helle, Breigelio tik peizažisto,
- Ir dar be Ruisdalo visuose žiemiuose,
- Kur rasti peizažistą varduose pirmuose.
- Dangaus mums reikia!« – »Tik Orlovskiui dailininkui –
- Pridūrė Telimena, – Soplicovas tinka.
- (Reik pastebėt – Soplicų tik vienai šeimynai
- Taip niekas nepatinka, kaip tik jų tėvynė.)
- Tas dailininkas buvo amžių prasėdėjęs
- Tik Peterburke (škicų jo kelis sudėjus
- Turiu stalely), bet prie ciesoriaus kaip rojuj
- Gyvendamas apie tėvynę tesvajojo!
- Atmindavo dažnai jaunystę jam taip brangią
- Ir tik Tėvynės girdavo girias ir dangų«...
- »Protingai darė! Tadas čia karštai pridūrė:
- Na, ką dangus Italų ypatinga turi?
- Toks melsvas, tyras, lygus, lyg jį ledas traukia?
- Ar negražiau, kai vėjas ūžia, apsiniaukia?
- Pakelk tik galvą, o koksai vaizdų kitimas!
- Kiek scenų mums parodo debesų žaidimas!
126 psl.
- Kitoks kiekvienas debesys; štai rudeninis,
- Vos šliaužia, rodos, sunkumais apsikabinęs,
- Iš pat padangių leidžias šmorai, rengias lyti,
- Kaip moterų plaukai išpinti, išsklaidyti;
- Kai debesys ledų į aukštį ima keltis,
- Kraštais melsvai tamsus, viduryje pageltęs,
- Koks girdisi ūžimas; net ir kasdieniniai,
- Žiūrėkit, kaip įvairūs, kaip pasidabinę!
- Lyg gulbės – žąsys štai tie dèbesys mažučiai,
- Juos vejas – sakals vejasi, į krūvą pučia,
- Tuoj grūdžiasi, tvirtėja, renkasi į būrį,
- Stebuklai! lenkiasi sprandai, karčius jau turi,
- Plačioj padangėj kojų eilės pasidaro,
- Lyg kaiminę žirgų per stepą audra varo;
- Balti, lengvi iš karto, bet smarkiau štai burias
- Ir daros stiebai iš kaklų, iš karčių burės,
- Pavirsta kaiminė laivu, ir štai kilnoja
- Lengvai jį vėjas lygumoj daugaus melsvoje!«
- Į aukštį Telimena su Grafu žiūrėjo;
- Aukštyn čia Tadas vieną ranką pakylėjo,
127 psl.
- Kita lengvai paspaudė ranką Telimenai,
- Ir keletą minučių tęsės šita scena;
- Tad Grafas popierį ant skrybėlės išpliekęs,
- Išsiėmė pieštuką. Laiko tik nelieka
- Paišyti, nes pietų jau dvaro varpas šaukia
- Ir ramią tylą ūžesys miške nutraukia.
- Rimtai čia Grafas tarė, žvelgdamas į žemę:
- »Visam skambėjims žemėj užbaigimą lemia!
- Didžios minties planams, vaizduotės sukūrimams,
- Širdingam draugiškumui, nekaltiems žaidimams,
- Jausmų žiedams, – vos špižo tik garsai prabyla,
- Tuoj visa sujuda, susipina, išdyla!«
- Čia Telimenon žvelgia pilnas sujudimo:
- »Ir kas gi lieka?«... Ji pasakė: »Atminimai!«
- O pastebėjusi, kad Grafas nusiminęs,
- Neužmiršuolių žiedą padavė nuskynus.
- Jį segdams prie krūtinės Grafas pabučiavo;
- O Tadas vienu krūmu susiįdomavo,
- Nes kažkas balta matės krūmo viduryje.
- O rado ten skarelę baltą, kaip leliją;
128 psl.
- Pagriebęs pabučiavo, vos prilietęs lūpas,
- Lengvai taip, kaip bitutė, kai ant žiedo supas,
- Pajuto kažką šalta; rado ten raktelį
- Ir susuktą mažutį popierio lapelį.
- Kišeniun tuoj įdėjo; kam to rakto reikia,
- Nežino, bet žinių tikrai laiškelis teikia.
- Aidais po tylią girią varpo garsas ėjo
- Ir tūkstančiai garsų be pertrūkio skambėjo.
- Tai buvo garsas paieškojimo, šaukimo,
- Dabar grybavimo jis reiškė užbaigimą;
- Ne laidotuvėms jis, nors Grafas nusiminęs
- Taip manė, tai pietų tik garsas kasdieninis.
- Kasdien tas varpas, kai tik virvę jo paliečia,
- Svečius, darbininkus pietaut į dvarą kviečia;
- Toks buvo paprotys senoviškuos dvaruose,
- Teisėjas irgi laikės jo savuos namuose.
- Iš miško ėjo tad grybautojų būrelis,
- Tie su rėkštutėmis, tų surištos skarelės
- Su grybais; panos rankoje vienoj tūrėjo
- Po baravyką, mat, surast jį sugebėjo,
129 psl.
- Kitoj kelmučių, kaip gėlių, diktoką skaičių
- Ir įvairių spalvų jaunučių ūmėdaičių.
- Su musmiriu tik Voiskis. Tuščiomis gadina
- Kiek vaizdą Telimena ir tie du vaikinai.
- Svečiai tvarkoj suėjo ir ratu sustojo,
- Nes vien tik Podkomožis vietą sau žinojo;
- Mat, jo del amžiaus, vardo niekas neaplenkia,
- Tad jis ponioms ir ponams vieton eidams lenkias;
- Toliau Teisėjas ir vienuolis Bernardinas,
- Kurs po trumpos maldelės valgyt pavadina;
- Visi tuoj ėmė gerti iš eilės degtinę,
- Paskui gi jau valgius lietuviškus mėgino.
- Pietauta tyliai, kaip retai kad atsitinka
- Nieks nekalbėjo, išskiriant tik šeimininką.
- Net priešų pusės tylios toj šunų byloje,
- Nes, mat, apie medžioklę, įkaitus galvojo;
- Kai galvoje mintis svarbi, tai reik nutilti.
- O Telimenai teko kartkartėms prabilti
- Ne tik į Tadą, bet ir Grafui žodį tarti,
- Net ir Asesoriui pasukt žvilgsnius ne kartą;
130 psl.
- Taip paukštininkas, kai sugaut dagilio laukia,
- Įstrigus žvirbliui, kilpą taipgi tuoj užtraukia,
- Ir Tadas, Grafas džiaugiasi, abu laimingi,
- Abudu turi viltį, tylūs, nekalbingi.
- Pons Grafas išdidžiai vis žvalgos į žiedelį,
- O Tadas žvalgos į kišenių, kur raktelį
- Įdėjo, ir slaptai laiškelį čiupinėja,
- Kurio ik šiol dar perskaityti nesuspėjo.
- Teisėjas Podkomožį vyno gert vis kvietė,
- Nuolat kitokio pylė ir kelius jam lietė,
- Tačiau kalbėti daug, kaip matės, nenorėjo,
- Lyg kažkoki slapti sumanymai rūpėjo.
- Tyloj lėkštes tarnai tai atima, tai stato,
- Bet čia svečiai pietaudami staiga pamato
- Eigulį salėj pasirodžius netikėtai.
- Nežvelgdams jis, kad pietūs vos tik įpusėta,
- Prie pono bėgo; tuoj suprato ten kiekvienas,
- Kad atnešė jisai nepaprastas naujienas.
- Visi akis pasukę į eigulį klausė,
- Jis garsiai tarė: »Poną Meškiną sugausim!«
131 psl.
- Visi suprato, kad žvėris iš Avilyno
- Į šias panemunių girias atsidangino,
- Kad reikia tuoj jį vytis, jau visi žinojo,
- Nors nei nesitarė, nei ilgai negalvojo.
- Trumpuos pasakymuos bendra mintis tuoj imas,
- Iš gestų ir iš įvairiausių paliepimų,
- Kurių medžioklę mėgstantiems svečiams netrūko,
- O jie visi tik apie vieną tikslą sukos.
- Teisėjas tarė: »Ei, į kaimą, šimtininke!
- Te ryt dvare bus savanoriai susirinkę;
- Kas eis ne vienas, tam iš baudžiavos išbraukti
- Penkias dienas ir dvi dienas talkon nešaukti«.
- »Greičiau, suriko Podkomožis, mano šyviu
- Į mano dvarą joki šuoliais, kaip tik gyvas;
- Paimt šunis – dieles, kur net kaimynai žino,
- Kuriuos mes Spravniku, Strapčiene pavadinom;
- Užrišti jiems snukius, į maišą įlandyti
- Ir tuoj skubiai, raitam juos šičia pristatyti«.
- Asesorius pasakė gudiškai: »Suraski
- Man, Vanka, durklą ir gerai jį išgaląski,
132 psl.
- Tą durklą, iš Sanguškos kunigaikščio gautą,
- Žiūrėk dar, kad į diržą kulkų būt prikrauta«.
- Visi suriko: »Šautuvus tik apžiūrėti!«
- O Rejentas: »Šruotų tiktai nepagailėti!
- O kita jau krepšy«. – »O kunigui klebonui
- Pranešt, Teisėjas tarė, kad iš ryto ponai
- Sueis miške koplyčioj, kad mišias laikytų
- Ir šventojo Huberto laimės mums prašytų«.
- Po tų įsakymų rami tyla aplinkui.
- Kiekviens tik žvalgėsi, mintis į krūvą rinko,
- Lyg ko ieškojo; bet visi dar kažko laukė,
- Nes senis Voiskis į save akis jų traukė:
- Tai buvo ženklas, kad medžioklei ieško vado
- Ir kad pavesti vadovybę Voiskiui žada.
- Suprato Voiskis, kad draugai vadovo galią
- Jam teikia, kumščia tad suduodamas į stalą,
- Ranka patraukęs savo aukso grandinėlį
- Ir, imdams iš kišeniaus seną laikrodėlį,
- Pasako: »Susirinksit lygiai penktą ryto
- Koplyčioje, šauliai ir tie, kam įsakyta«.
133 psl.
- Pasakė ir drauge su eiguliu išėjo, –
- Medžioklės tvarką juodu apgalvot turėjo.
- Taip, kaip vadai, kai kovą rengiasi pradėti,
- Kareiviai tur ginklus domingai apžiūrėti,
- Paskui tik eiti gult linksmi ar nusiminę,
- Vadai gi tur galvot ramioje palapinėj.
- Nutrūko pietūs, pasagas arkliams ten keitė,
- Ten lakino šunis, ginklus ten rinko, šveitė;
- Tik vakarienei vos į kambarius suėjo.
- Net Sakalo ir Striukio partijos tylėjo,
- Asesorius ir Rejentas, kaip du kaimynai,
- Iš lėto žengia rankomis susikabinę,
- Šruotų vis ieško. O kiti tai nukamuoti
- Nuėjo gult, kad rytą kelt nepavėluoti.
Klausimai: Trečioji knyga. Meilinimasis
1. Ką Jackus per Kirminą nurodė dėl Tado vedybų?
Rašiniui: Meilė
2. Kuo pasirodo esanti nimfa, kurią Grafas pamatė sode?
Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.
Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.