Adomas Mickevičius · 1798–1855
Ketvirtoji knyga. Diplomatika ir medžioklė
134-184 psl. iš 502·apie 170 min.·9 paaiškinimai·2 klausimai
134 psl.
Auksaplaukė pažadina Tadą. – Pervėlus klaidos pastebėjimas. – Smuklė. – Emisaras. – Gudriai pavartota tabakinė nutraukia ginčus ir nukreipia kalbą į tikras vėžes. – Avilynas. – Meškinas. – Pavojinga Tado ir Grafo padėtis. – Trys šūviai. – Ginčas del Sagalo ir Sanguškos šautuvų pasibaigia Horeškų vienvamzdžio naudai. – Bigosas. – Voiskio pasakojimas apie Doveikos ir Domeikos dvikovą nutrauktas katino siundymu. – Pabaiga pasakojimo apie Doveiką ir Domeiką.
- Jūs vienmečiai didžiųjų mūsų pranokėjų,
- Svitezy, Bieloviežoj, Paneriuos šlamėję,
- Jūs girių milžinai, kur galvas vainikuotas,
- Dabinot Mindaugui ir Vyteniui per puotas,
- Ir Gediminui, kai kalnuose Panerių medžiojo,
- Ir kai ant lokio kailio išdidus svajojo,
- Klausydamas slaptingosios dainos Lizdeikos,
- Skęstąs srovių garsuos Neries, skubios Vileikos,
- Sapnavo jis užburtą vilką geležinį,
- Ir kai dievų nugirdęs balsą pirmutinį,
- Įkūrė Vilniaus miestą Lietuvoj galingą,
- Kaip tarp vilkų ir stumbrų vilką paslaptingą!
- Kaip Romos vilkė, Vilnius davė mums garsiuosius
- Kęstutį, Algirdą ir jų ainius drąsiuosius,
- Kurie garbingai kovės ir gerai medžiojo,
- Ir mūsų priešus mušė ir žvėrių ieškojo.
- Iš to medžioklės sapno mūs tėvai patyrė,
- Kad Lietuvai reiks nuolat geležies ir girių.
- Miškai! juk pastarasis net po jus medžiojo,
- Karalius, kurs kepurę Vytauto nešiojo,
135 psl.
- Karalius, Jogailaičių ainis paskutinis,
- Gerbiąs senuosius papročius senos Tėvynės. –
- Tėvynės medžiai! jei Dievai Aukštieji
- Man duos jus pamatyti, prieteliai senieji,
- Ar dar aš rasiu jus? Ar jus dar gina laikas?
- Jus, po kuriais žaidžiau dar būdams mažas vaikas;
- Ar sens Baublys galutinai dar nepranyko,
- Kurio viduj laikai jau kambarį paliko,
- Kur dvylika žmonių net gal vakarieniauti?
- Ar Gojum Mindaugio dar neimta prekiauti?
- O ten Ukrainoje pas Holovinskių rūmus
- Ant Rosos kranto ar tebėr tasai platumas
- Didžiosios liepos, po kuria uksmės nestoka,
- Kada šokikų šimtas seną šokį šoka?
- Paminklai mūsų! kiek kasmet jūs sunaikina
- Pirkliai, Maskoliai, kiek svetur jūs išdangina!
- Net paukščiams vietos nėr, ir jie dažnai jau tyli,
- Net dainiams, kur miškus taip pat, kaip paukščiai, myli,
- Juk liepa didžių girių dainiui daug kalbėjo,
- Daug rimų davė! Ąžuolas dažnai gedėjo,
136 psl.
- Kazokų dainiams suokiant godą seną, graudžią!
- O aš po jums, medeliai, kiek dainų nuaudžiau!
- Šaulys netikęs, kartais, kai draugai juokavo
- Del mano blogo šūvio, kiek priaudžiau savo
- Svajonių numylėtų, kai ramioj vietelėj,
- Medžioklę užsimiršęs, sėdaus ant kelmelio.
- Aplinkui samanos, kaip kilimas kaišytas,
- Kurį kai kur sulaistė uogos sutraškytos,
- O kiek toliau pakilę atkaitoj kalniukai,
- Kuriuos rausvai dabino bruknių poteriukai.
- Tamsu aplinkui buvo; šakos aukštumoje,
- Lyg tamsūs ir nusvirę dèbesys kabojo;
- O kai paliesdavo tą tamsią rūsį vėjas,
- Audrų, griausmų, šauksmų, dejavimų globėjas,
- Tai tokiu garsumu sugausdavo giružė,
- Jog, rodės man, viršuj audringos jūrės ūžė.
- Žemai lyg griuvėsiai: čia ąžuolas galiūnas,
- Pargriuvęs gal toj vietoj šimtas metų pūna;
- O aplink jį lyg būtų likučiai piliorių,
- Sugriuvę medžių stuobriai, kyšo šiekštos storos.
137 psl.
- Bet žvalgytis toliau dar tankumynų linkui
- Baisu, nes ten gyvena girių šeimininkai,
- Šernai, lokiai, vilkai; net netoli matyti
- Kažkokio svečio kaulai, – kažkas sudraskyta.
- Dar kartais ten sumirga pro šakų žalumą
- Ragai du briedžio, kai jis daro šuolį ūmą,
- Lyg prošvaista geltona medžių tarpais skrieja
- Ir tarsi spindulys žalias šakas aplieja.
- Ir vėl lomoj tyla. Tiktai genys eglyne
- Vis beldžias, dirbdams savo darbą kasdieninį,
- Tai čia, tai ten neliauja stuobrius vis kapoti,
- Lyg vaikas pasislėpęs ūksi, kad ieškotų.
- Arčiau su riešutu sau voveriukė tupi,
- Kojukėm laiko, graužia, lyg jai nieks nerūpi;
- Akis tiktai pridengus uodega ilgąja,
- Bet niekam nepavyktų suklaidinti jąją.
- Pamačius svečią, skraido ši miškų šokėja
- Žaibu tarp medžių, net akis jos sekt nespėja;
- Ir pagaliau pranyksta drevėj slėpiningoj
- Lyg ta driada, radus medį giminingą.
138 psl.
- Ir vėl tyla.
- Tik štai šakutė šutraškėjo
- Ir tarp šermukšnių raudonųjų sumirgėjęs,
- Aiškiau nei uogos šviečia jaunas ten veidelis:
- Tai uogų, riešutų raškytoja – mergelė.
- Rėkštutę tur raudonų bruknių prisirinkus,
- Kurių spalva jos lūpų spalvai atatinka;
- Šalia jos stovi lazdą lenkdamas vaikinas,
- O ji jau riešutus neprilenktus dar skina.
- Bet štai išgirsta ragą ir kad šunes loja:
- Supranta, kad šauliai jau netoli medžioja,
- Tad tuoj tankynėj slepias, išgąstį patyrę,
- Ir nyksta iš akių kaip du dievaičiai girių.
- Jau juda Soplicovas. Bet anei lojimas
- Šunų, girgždėjims durų, nei žirgų žvengimas,
- Net rago garsas, ėmęs į medžioklę šaukti,
- Nestengė Tado iš jo patalo ištraukti;
- Nenusitaisęs lovoj kaip ežiuks miegojo.
- Dvare jo iš jaunųjų niekas neieškojo,
- Tik savo reikalais skubėjo, kur reikėjo,
139 psl.
- Ir niekam tas miegalius draugas nerūpėjo.
- Jis knarkė. Pro langinės piaustinėtą skylę
- Saulutė spindulių auksuotų pluokštą pylė,
- Ugnies ražais jie krito miegančiam ant veido.
- Norėjo dar užmigt jis, bet šviesa neleido;
- O dar, be to, išgirdo lengvą subeldimą.
- Nubudo tad. O linksmas buvo nubudimas.
- Vikrus kaip paukštis jautės ir lengvai kvėpavo,
- Laimingas buvo, juokės net dabar iš savo
- Minčių, del meilės žodžių, kur dar vakar sakė,
- Vėl dūsavo ir kaito, o širdis jo plakė.
- Langan pažvelgė: kas ten?! spindulių gausybėj,
- Toj lango širdyje akutės dvi sužibo,
- Plačiai pravertos, antakiai net pasikėlę,
- Taip pat, kaip iš šviesos pažvelgiant į šešėlį;
- Dar taipgi pastebėjo mažąją rankytę,
- Kai spindulius akims norėta sulaikyti;
- Akims nuo spindulių apginti jos pirštukai,
- Raudonai giedravo prieš saulėtą skyliukę.
- Taip pat lūputės gražios matėsi iš tolo
140 psl.
- Ir dantys švietė, kaip eilė baltų karolių,
- Ir veidas spinduliuose rodė pilną grožį,
- Kaip ta rausvai liepsnojanti pražydus rožė.
- Nematoms Tadas sau pasienyje gulėjo
- Ir tam regėjimui labai nusistebėjo,
- Šalia tas vaizdas buvo veik ties veidu jojo.
- Gal, manė, taip iš tikro, gal gi tik svajojo
- Apie veidelį, kūdikystėj dar sapnuotą,
- Kol buvo siela dar neslegiama, sparnuota.
- Veidelis kiek pasilenkė; ir jis pamatė,
- Kadais matytą jau, pažino ir suprato,
- Kad buvo ji: plaukai tie pats trumpi, auksuoti,
- Pluošteliais susukti, dar vos sugarbiniuoti,
- Galvutei papilotai tik spalvų pridėjo
- Ir, kaip paveiksle šventojo, jinai blizgėjo.
- Pakilo jis, bet matymo jau ten nebuvo,
- Gal jo tad išsigando ir staiga pražuvo!
- Išgirdo tik, kai į langinę sudunksnojo
- Ir sako: »Kelkis Tamsta, jau kiti medžioja,
- O Tamsta pamigai«. Langinę suvertinę
141 psl.
- Jis tuoj pastūmė, ir graižai susikabinę
- Atšoko ir į sienas garsiai subildėjo;
- Pro langą susimąstęs dar aplink žiūrėjo,
- Bet niekur jo akims jinai jau nesirodė.
- Nuo lango netoliese, paliai pradžią sodo,
- Parkanas buvo apyniais apsikabinęs,
- Jie kiek judėjo; priežastį rast ten mėgino:
- Gal vėjo, o gal rankų paliesti jų lapai?
- Tad Tadas žvalgos, rymo prilaikydams kvapą,
- Į sodą neina, prie burnos pirštu pridėtu
- Tylos palaikymui, įsako sau tylėti;
- Paskui ūmai pirštu suduoda sau į kaktą,
- Lyg ieško atminimų pamirštųjų rakto;
- Paskui kramtyt pirštus iki kraujų įniko
- Ir jau visu balsu: »gerai man taip!« suriko.
- Kieme, kur kiek anksčiau garsų daugybė pynės,
- Dabar ramu, tylu, lyg užmirštam kapyne;
- Visi medžiot išėjo. Tadas tad nutaikė
- Ausis, ir prie ausų sugaubęs delnus laikė
- Klausydams, kol iš girios aidas atskambėjo
142 psl.
- Medžiotojų ragų sparnais lengvučio vėjo.
- Arklidėj Tadui žirgas buvo pabalnotas,
- Tad griebęs šautuvą, skubiai, net nežabotu
- Išjojo smuklių link, kurios greta stovėjo
- Šalia koplyčios, kur šauliai sueit turėjo.
- Tos smuklės buvo dviejų gretimų kaimynų,
- Ir rodėsi viena kitai langais grasino;
- Viena – pilies valdovo – krypsta iš senumo,
- Nauja – Soplicos pastatyta ant piktumo.
- Anoj, kaip savo rūmuos, skrydavo Gervazas,
- O šioj – pirmojoj vietoj – būdavo Protazas.
- Mažai kuo skyrės savo išvaizda naujoji,
- Tuo pat dar pavyzdžiu statyta, kaip senoji,
- Kuris dar Tiro miesto priimtas rentėjų,
- Paskui gi į pasaulį per žydus išėjo,
- Architektūros šios kitur jau net nežino,
- O Lietuvon su žydais ji atsidangino.
- Ir smuklė šonais daro vaizdą nevienokį:
- Čionai lyg laivas, ten lyg dievnamis keistokas.
- Iš tikro, ji kaip Nojaus laivas sutvarkyta:
143 psl.
- Vienam gale įvairūs gyvuliai matyti,
- Aukščiau tai paukščių skyrius randasi visokių,
- Ir net šliužų, vabzdžių toje daly nestoka,
- O jei žiurėsi į jos dievnamišką šoną, –
- Ji panaši garsiai kūrybai Saliamono,
- Kuria Hiramo meistrai ypač pagarsėjo,
- Kai į Sioną dievnamio statyt atėjo.
- Tai ta statyba žymis Žydų sinagogos,
- Ji palietė net ir smukles ir smuklių stogus.
- Smailus šiaudų ir gontų stogas užraitytas,
- Atrodo kaip kepurė žydo sulankyta.
- Aplinkui smuklę eina gonkos išilginės,
- Jų stogas remiasi senais stulpais mediniais.
- Stulpai tie, vaisius architektų sumanumo,
- Tvirtai vis laikos, nors pajuodę nuo senumo,
- Kaip Pizos bokštas, jie pakrypę kiek į šalį,
- Kitoki negu Graikų, nes be pjedestalų
- Ir be kapitelių. Viršuj dar įdubimai
- Yra, kurie statybos Gotų jau sekimas.
- Pastogėje pagražinimų daug matyti,
144 psl.
- Bet jie ne kaltu išduobti, neištašyti,
- O tik, kaip tie žvakynai šabo, drožinėti;
- Žemyn nusvirę, apvaliai išpiaustinėti
- Lyg ragas, kur prie kaktos žydai prikabina,
- Kai meldžias, ir kurį jie tefilim vadina;
- Trumpai: iš tolo žiūrint, smuklė susikraipius
- Į žydą panaši, kai poteriaudams staipos:
- Kepurė – stogas, ta pastogė sutaršyta –
- Barzda, tos sienos juodos, dūmais aprūkytos –
- Drabužiai, tefilim – tai marginiai pastogėj.
- Net smuklės viduryje sekta sinagoga.
- Vienoj jos pusėj kambariai mažučiai tinka
- Tiktai dėliai ponių ir ponų keliauninkų,
- Kitoj didžiulė salė. Stalas siauras, vienas
- Išilgai salę eina netoliese sienos;
- Panašūs stalui tam, aplinkui susirinkę
- Suolai, lyg jo vaikai.
- Ant tų suolų aplinkui
- Kaimiečiai ir bajorai smulkesni sėdėjo,
- Tik ekonomas vietą atskirą turėjo.
145 psl.
- Mišių koplyčioje išklausę, žmonės mąstė,
- Pas Jankelį reikėtų eit išgert, užkąsti.
- Visi jau rūpesčius taure degtinės gydė,
- Aplink gi vikriai su bonka bėgiojo žydė.
- O nuomininkas Jankelis sau vaikštinėjo
- Ik žemei žipone ir į svečius žiūrėjo,
- Už šilko juostos kairią savo ranką laikė,
- O dešine sau žilą barzdą glostė, plaikė;
- Aplink dairydamasis jis tvarkos daboja,
- Tai sveikina naujus svečius, tai, kur sustoja,
- Tuoj kalbą užveda, ten barančius sutaiko,
- Bet netarnauja, vien tik tvarką tepalaiko.
- Visi aplinkui seną žydą pažinojo,
- Jau daugel metų šitą smuklę jis nuomojo,
- O dvarui dar apskųstas niekada neliko.
- Ir kam gi? Gėrimai geri, visiems jie tiko,
- Skaičiavos rūpestingai, neapgaudinėjo,
- Gert davė, bet girtų pakęsti negalėjo,
- Ir žaislus mėgo: ar vestuvės, ar krikštynos,
- Pas jįjį vaišės būdavo visų kaimynų.
146 psl.
- Šventadieniais ir muzikos tenai nestoka,
- Ten būdavo linksmai pagroja ir pašoka.
- Pats mėgo muziką, net buvo talentingas,
- Ir grodavo, kai vaišės būdavo garbingos;
- Jam kartais tekdavo ir dvaruose viešėti,
- Ir savo muzika, dainoms ponus žavėti.
- Nors žydas, lenkiškai labai gražiai kalbėjo,
- Ir dainas tautines gražiai dainuot mokėjo,
- Iš Užnemunės grįžęs, būdavo, pirmiausia
- Iš Varšuvos, net Haličo dainų naujausių
- Jis parneša; net kalbama, kad pirmutinis
- Jis uždainavęs dainą garsią sutartinę
- Ir ją išplatinęs apskrityje gimtajam,
- Kuri pasklido net pasaulyje plačiajam,
- Kurią pirmi užtraukė žemėje Auzonų,
- Italuos, tie garsieji lenkų Legionai.
- Kas gal gerai dainuot, tas Lietuvoj garbingas,
- Žmonių prisirišimas daro jį turtingu:
- Pralobo Jankelis ir sekas dar pelnyti,
- Cimbolus ėmė tad prie sienos jau laikyti;
147 psl.
- Nors smuklėj su vaikais veik nuolatos sėdėjo,
- Bet artimam mieste taip pat namus turėjo.
- Ir jo, kaip mielo svečio, laukdavo kaimynai,
- Nes ir javų prekybą dar gerai jis žino;
- O kaime apie tai juk reik nusimanyti.
- Jį buvo galima net Lenku palaikyti.
- Jis pirmas nesutinkančias smukles sutaikė,
- O tuo būdu, kad jų abiejų nuomą laikė;
- Jį gerbė lygiai ir Horeškų šalininkai
- Seni, ir tie, kurie Soplicos pusėn linko.
- Horeškų Raktininką jis vien temokėjo
- Sutaikinti su neramiu Šaukliu Teisėjo;
- Prieš Jankelį nurimdavo smarkus Gervazas,
- Ir tvirtas kumščiomis ir liežuviu Protazas.
- Gervazo ten nebuvo; jis medžiot išėjo,
- Nes į taip svarbų, sunkų žygį nenorėjo
- Išleisti vieno Grafo, čia dar pirmą kartą
- Medžiojančio, išėjo tad apgint, patarti.
- Dabar Gervazo vietoj nieks neskeryčiojo,
- Už stalo galo, smuklės pačioje kerčioje,
148 psl.
- Sėdėjo Kirminas, vienuolis Bernardinas;
- Jį Jankelis garbingoj vietoj pasodino.
- Labai jį gerbė, jam tiktai liepinį midų
- Įsakęs buvo duoti, ir vikrioji žydė
- Tuoj pylė į nepabaigtą net gert stiklinę.
- Girdėti, kad iš jauno juodu pasižinę
- Kažkur svetur. Ir Kirminas net tamsią naktį
- Nesidrovėdavo pas Jankelį atkakti.
- Kai kam kaimynų kartais net girdėti teko,
- Kad jie bendrai prekiavę, bet tai taip tik šneka.
- Ant stalo pasirėmęs kunigas kalbėjo,
- Būrys bajorų gi aplinkui jį stovėjo,
- Iš tabakinės kunigo tabokos laukė,
- Ir garsiai čiaudėjo, daugiau kiek jos užtraukę.
- »Reverendissime, Skoluba tarė, tokios
- Smarkios neteko uostyt iki šiol tabokos!
- Tikrai, kaip nosį aš turiu (čia ją paspaudė),
- Neuosčiau dar tokios! (ir vėl dar nusičiaudėj),
- Tikroji bernardinų, gal iš miesto Kauno,
- Iš kur mes midų gerą ir taboką gaunam,
149 psl.
- Buvau ten« ..... Kirminas čia tarė: »Į sveikatą!
- Visiems, Malonūs Ponai! o tabokos – matot,
- Turiu aš iš toliau, kur reikalų turėjau,
- Ne tos, kurios manei, Skoluba Geradėjau.
- Nuo kalno Šviesiojo. Ten kunigai Paulinai
- Taboką puikią Čenstakavoje augina;
- Yra tenai paveikslas šventas stebuklingas,
- Mergaitės, Dievo Motinos visur garbingos,
- Tenai vadinamos dar Lenkų Karaliene,
- O čia dažniausiai Lietuvos Kunigaikštiene!
- Ten meldžias jai, bet mus tai schizma jau apniko«.
- »Iš Čenstakavos? pratarė staiga Vilbikas,
- Visuotinos išpažinties ten būt man teko.
- Ar apie Prancūzus tuos kažin tiesą šneka,
- Kad jie turtus pagrobsią, griausią net bažnyčią?
- »Lietuvių Kurjery« juk rašo gal ne tyčia?«
- Vienuolis tarė: »Ne, ten nieko nenutiko!
- Aukštasis Pons Napoleonas katalikas.
- Jį Papa laimino, jie ima jau bendrauti,
- Abu doros mokina jie prancūzų tautą,
150 psl.
- Kuri jau kiek patvirkus. Taip, iš Čenstakavos
- Prancūzai aukso ir sidabro daug jau gavo,
- Bet juk ir Dievas liepia paaukot Tėvynei,
- Nes žydint jai ir Dievo aukurai dabinas.
- Juk Varšuvos Kunigaikštijoj turim šimtą
- Su viršum tūkstančių karių, tad kur gi imti
- Lėšų? Juk jums, Lietuviai, maža turtų liko,
- Nes jūs Maskoliams atiduodate skatiką«.
- »Kas duos, Vilbikas tarė, tenka daug jiems rietis«.
- »Oi, Geradėjau! bailiai pratarė kaimietis,
- Kasydams galvą ir prieš kunigą linguodams:
- Bajorams dar lengviau, jie nieko jiems neduoda,
- Bet mums tai vargas!«... »Chame! čia Skoluba tarė,
- Pripratęs tu, lyg tau kada kas gera darė,
- Kaip ungurys gali tu greitai susilenkti,
- Bet mums kilniems, laisviems, ar galvas savo lenkti!?
- Oi broliai! juk bajoras vienasėdyje išdygęs.....
- (Taip, taip, – visi suriko, – jau vaivadai lygus!)
- Dabar bajoriškumą mūsų nor suprasti
- Iš popierių, ten nori pradžią jo surasti«.
151 psl.
- Juraha tarė: »Tamstos dar čia taip neliečia,
- Nes Jūs Malonės bočiai kilę iš kaimiečių,
- Bet aš iš kunigaikščių! Drįsta dar paklausti,
- Kada tapau bajoras? Dievas čia paraustų!
- Tegu Maskolius girių ąžuolo mėgina
- Paklaust, kur patentas ir kas jį pasodino!«
- »Aukštasis, tarė Žėglis, sau gali didžiuotis,
- Bet rasi giminių ir Mitromis auksuotoms«.
- Podhaiskis šaukia: »Tamstos kryžius įstatytas
- Į herbą, reiškia, bočius buvo neofitas«.
- »Ei, ne! Birbašius tarė, iš totorių kilęs
- Esu, o kryžius dar herbe man neišdilęs«.
- Mickevičius – »Parajus tur dar Mitrą, šaukė,
- Juk net Strijkovskis tai į metraščius įtraukė«.
- Pakilo smuklėj kalbos smarkios gimininės.
- Čia ėmė Bernardinas savo tabakinę
- Bajorams vaišinti; kalbėtojai nurimo:
- Tabokos užsitraukia ir tuoj čiaudėt ima.
- Vienuolis užveda, nurimus, kalbą tokią:
- »O, koki ponai čiaudėjo nuo tos tabokos!
152 psl.
- Tikėsit Tamstos, kad iš šitos tabakinės
- Dambrauskis generolas tris kartus mėginęs?«
- »Dambrauskis?« – imta šaukt. – »Taip, taip! prie generolo
- Buvau, jam Danską imant (mini ten ik šiolei
- Tą žygį jo); rašyt turėjo, bet įveikęs
- Jį buvo miegas, tad užtraukt tabokos teikės,
- Man tardams: Kirmine vienuoli, teks suseiti
- Mums Lietuvoj, net metai nesuspės praeiti;
- Sakyk Lietuviams, tepritaiso man tabokos
- Iš Čenstakavos, nes neuostau aš kitokios«.
- Del tos kalbos vienuolio kilo sujudimas,
- Ir garsiai džiugavo skaitlings susirinkimas;
- Iš vietų vikresni bajorai net pašoko,
- Kartodami: »Čenstakaviškės tik? Tabokos?
- Dambrauskis? iš Italų?« Pagaliau neliko
- Net skirtumų, mintis į mintį atatiko,
- Visų balsai į vieną balsą susiėjo,
- »Dambrauski, būki sveikas!« tik aplink skambėjo,
- Ryšiai vėl broliškumo pasidarė gàjūs,
- Kaimietis Grafui lenkias, Gryfas prie Parajaus,
153 psl.
- Mitra prie Kryžiaus, net pamiršo Bernardiną,
- Visi dainavo tik: »Degtinės, midaus, vyno!«
- Ir ilgai klausės Kirminas linksmos dainelės,
- Bet, geisdamas kalbėti, tabakinę kelia
- Prie nosies, čiaudi ir melodiją nutraukia,
- Balsai sumįšta, o jisai tik to ir laukia:
- »Taboką mano giriate, Aukštieji Ponai,
- Tai pažiūrėkit, koki vidury jos monai!«
- Nuo dugno taboka tuoj tapo nupustyta,
- Kur armija mažutė buvo nupaišyta,
- Kaip musių spiečius, vidury ant žirgo vyras,
- Kaip karkvabalis vadas, kovose prityręs;
- Jis tramdo žirgą, rodos, skraido aukštumose,
- Pakėlęs kitą ranką paliai pačią nosį.
- »Žiūrėkit, tarė Kirminas, į vadą šitą;
- Atspėkit kas?« – Visi skubėjo pamatyti –
- »Tai didis vyras, ciesorius, bet ne Maskolių,
- Nes jų carai tabokos neima ik šiolei«.
- »Kaip, didis, tarė Cidzikas, o koks žiponas?
- Maniau auksuotas turi būt, jei didis ponas,
154 psl.
- Nes juk Maskolių generolai, mielas Pone,
- Taip aukse plauko, kaip lydys sriuboj šafronų«.
- »Et, tarė Rimša, aš mačiau dar būdams jaunas,
- Kaip mūsų vadas Kasciuška su priešais kaunas:
- Juk didis vyras! o tik Krokuvos milinėj,
- Čamarkoj, reiškia«. – »Kaip čamarkoj, miels kaimyne?
- Vilbikas sako, juk tai taratatka buvo«.
- »Bet tai kadaisia, o dabar kitaip jau siuva«,
- Mickevičius suriko. – Čia visi pradėjo
- Kalbėti apie tai, kada ir kaip dėvėjo.
- Čia mato Kirminas, kad ginčuos ilguosiuos
- Nutruks kalba, tad vėl jis kviečia neramiuosius
- Prie tabakinės; vaišina vėl, žmonės čiaudi,
- Ir tuo būdu klausytojus jis vėl sugaudė:
- »Kai tik Napoleonas mūšiui užsitraukia
- Tabokos, ženklas, kad jau pergalė jo laukia.
- Štai, imkim, Austerlicą: kai Prancūzai rengės
- Į kovą, tai Maskoliai juos aplenkti stengės;
- O ciesorius tik žiūri. Čia patrankos šauja,
- Ir tuoj kovot Maskolių vienas pulkas liauja;
155 psl.
- Po pulko pulkas jojo ir ant žemės krito,
- O ciesorius, pauostęs, uosto kartą kitą.
- Čia Aleksandras, ėmęs brolį Kostą, mano:
- Blogai! tad šaukias vokiečių dar carą Praną,
- Ir bėga; ciesorius, matydams, kad laimėjo,
- Nusijuokė ir tabakinę įsidėjo.
- Tad, Ponai, jūs kurie čia esat susirinkę,
- Jei būsite kariai, taboką prisiminkit«.
- »Oi, tarė čia Skoluba, kunige gerasis!
- Kada gi būsim? Mes visas dienas šventąsias
- Prancūzų laukiam, visa juos ateisiant lemia.
- O žmogus laukęs, nesulaukęs ir į žemę
- Nueina, ir prieš Maskolius bajorai šliaužia,
- Tad saulė kol sužibs, rasa akis vis graužia«.
- »Ponuli, tarė Bernardinas, aimanuoja
- Tik bobos, o žydelis laukia ir linguoja
- Ant smuklės slenksčio, kol išvysta naują svečią.
- Napoleonas Maskolius sumuš. Jis trečią
- Jau kartą Švabams kailį pėrė, ir biauruosius
- Sukūlė Prūsokus, ir Anglus net rimtuosius
156 psl.
- Už jūrių išmetė, Maskoliams ir pataikys;
- Bet kas iš to išeis, parodys vien tik laikas.
- Tuomet, bajorai Lietuvos, į žirgus sėsit,
- Kalavijus paimsit ir kovot pradėsit;
- Napoleonas pats pabaigęs karą tartų:
- Apseisiu ir be jūs, kam nėjote tą kartą.
- Tad ne gana svečių tik laukti, užprašyti,
- Reik tarnus padabint, stalus reik sustatyti,
- Prieš pokylį dar reikia išvalyti butą,
- Gerai reik išvalyt, kad sąšlavų nebūtų!«
- Visi prabilo tuoj kartu, kiek patylėję:
- »Kaip išvalyti? dar paaiškink, Geradėjau.
- Mes padarysim, mes prie visa pasirengę,
- Tegu tik Kunigs paslaptį mums atidengia«.
- Nutilo Kunigs, rodės, jam mintis sumišo;
- Pro langą žiūri, net ir galvą lauk iškišo,
- Paskui pakilęs tarė: »Laiko šiandien stoka,
- Daugiau – vėliau, dar rasime kalbų visokių.
- Rytoj mieste su reikalais aš būt turėsiu,
- Tai grįždams vėl Ponus dar aplankyt galėsiu«.
157 psl.
- »Te Nehrimovą Kunigs aplankyt netingi,
- Urėdas tarė, pons choronžis bus laimingas;
- Juk Lietuvoj sens priežodis ik šiolei sako:
- Laimingas, kurs į Nehrimovą randa taką!«
- Zubkovskis tarė: »Ir pas mus, prašau, užsuki,
- Ten gausi sviesto, drobės ritinį, jautuką;
- Manau, kad Kunigas šį priežodį girdėjęs;
- Laimings, kaip į Zubkovą Kunigas užėjęs«.
- »Pas mus taip pat, Skoluba tarė: prašom, teikis
- Į Terajavą, į Pucevičius užeiki«.
- Bajorai taip kalbėjo, kur užeiti turi
- Vienuolis; Kunigas gi buvo jau už durų.
- Tai jis del Tado ten pas langą atsistojo,
- Kuris, kiek įkerta, keliu didžiuoju jojo,
- Nuleidęs galvą, rodės, lyg jam širdį spaudė,
- O žirgą nenustodams skatino ir baudė.
- Matyt, vienuoliui vaizdas tas labai rūpėjo;
- Tad jis jaunuolį pėkščias pasivyt skubėjo,
- Ir ėjo girios link, kurios juodąja juosta
- Visa padangė buvo įstabiai apjuosta.
158 psl.
- Ar Lietuvos girias kas nors pažint galėjo,
- Ar kas jų vidurį slaptingą apžiūrėjo?
- Žvejys plačiųjų jūrių vos krantus pažįsta;
- Net giriose tose medžiotojai paklysta,
- Viršūnes mato, pakraščius, ošimą girdi,
- Bet nepažįsta tųjų girių gelmių širdį.
- Tik pasakos tų girių paslaptis težino.
- Nes, jeigu pereitum šilus ir samanynus,
- Atrastum išvartų ir šiekštų supynimą,
- Kur tūkstančiai upelių savo pradžią ima;
- Paparčiai slėniuose, kalneliuos skruzdėlynai,
- Lizdai piktųjų širšių, baisūs gyvatynai.
- O jei ir tai be baimės pergalėt mokėtum,
- Tuomet dar baisesnių pavojų paregėtum.
- Tenai, kaip vilko akys, spinkso ežerėliai
- Maži, bet tik paviršium samanoms apžėlę,
- Neišmatuojamai jie gilūs (žmonės mena,
- Kad tik velniai dugne tų ežerų gyvena).
- Vanduo tų šulinių rausva rūda pasruvęs,
- Ir kyla garas iš gelmių aitrus, supuvęs,
159 psl.
- Kuris neleidžia medžiams žalumu grožėtis;
- Sukempėję, kreivi, liguisti ir skylėti,
- Šakas sausas jie rodo kerpėms kaltūnuotas
- Ir kiša kelmus pintimis, krembliais gumbuotus,
- Lyg raganų būrys, į katilą sužiūręs,
- Ir, rodos, katile negyvėlį jau turi...
- Tačiau už ežerėlių tų jau nieks nežengia,
- Net akys pastebėt ko nors ten neįstengia,
- Nes debesiai ūkų ten visa jau uždengia,
- Kurie į aukštį kyla nuolat iš klampynių.
- O už pilkų ūkų (kaip kaimo žmonės mini)
- Yra laisva šalis, žaliuot ji nenustoja,
- Tai sostinė žvėrių ir augalų gražioji.
- Ten sėklos medžių ir žolių sau turi vietą,
- Iš kur visų jų veislė platinas po svietą;
- Kaip Nojaus kad laive, tenai visų gyvūnų
- Yra po porą, tad jų veislės ir nežūna.
- Iš vidurio, kaip pasakoja, valdo šalį
- Sens tūras, stumbras, meškinas – žvėrių karaliai.
- Viršuj smarkus ryklys ir lūšis piktas žiūri, –
160 psl.
- Tai jų ministeriai, tvarkos dabot jie turi;
- Toliau gyvena jų pavaldiniai kilnieji:
- Šernai, elniai raguočiai ir vilkai pilkieji;
- Aukščiau – ereliai, sakalai, garbės skelbėjai,
- Maitinas jie dvare, kaip dvaro patarėjai.
- Tai poros svarbiosios gyvūnų patriarkų,
- Gelmėje girių slepias, savo šalį tvarko;
- Vaikus apsigyventi pakraštin paleidžia,
- O pats gyvenimą tik sostinėj praleidžia;
- Nei šautuvas, nei kardas jų pasiekt negali,
- Kiekvienas gi sutinka mirtį naturalią.
- Jie tur net kapines. Mirties dienų sulaukus,
- Ten svaido paukščiai plunksnas, keturkojai plaukus.
- Lokys dantis parėdęs ir jėgų nustojęs,
- Pasenęs briedis, sunkiai pavilkdamas kojas,
- Zuikys, kai gyslose paliauja kraujas plakęs,
- Pražilęs varnas, sakalas pusiau apakęs,
- Erelis, kai į ragą snapą jam suvaro,
- Kada jis amžinai suaugęs užsidaro,
- Į kapines vis eina; net maži žvėreliai
161 psl.
- Apsirgę, sužeisti ten šermenis sau kelia.
- Todel ir kaulų mirusiųjų niekur nematyti,
- Nes jie visi savuos kapuose suguldyti.
- Girdėt, kad sostinėj dar gyvuliai sutinka,
- Nes valdosi jie taip, kaip jiems patiems patinka.
- Žmonių civilizacija dar jų nesugadino,
- Dar nuosavybės teisės jie nesimokino;
- Nežino jie nei dvikovų, nei karo mokslų,
- Dar klausos iki šiol vaikai tėvų pamokslų,
- Dar meilės santaikos ik šiol jie neprarado.
- Dar vienas kito jie nekandžioja, nebado;
- Net jei beginklį žmogų žvėrys pamatytų
- Tenai, tai bloga jam taip pat nepadarytų –
- Žiūrėtų jie į jį taip pat nusistebėję,
- Kaip rojuje anuomet jų tėvai žiūrėjo
- Adomui į akis, kol dar su juo sutiko
- Ik pagaliau su Adomu nesusipyko.
- Tik, laimei, žmogus įsismelkt čia nemėgina,
- Nes Baimė mirti, Darbas vietą šitą gina.
- Tik kartais šunes įsibėgę, kaip vylyčios,
162 psl.
- Pasiekia samanynus, pelkes iš netyčių.
- Tačiau, pamatę tas giliąsias girių pelkes,
- Užstaugę, tuoj išlaksto ir prie krašto telkias;
- Ir ilgai dar paskui, atbėgę į pakaimes,
- Jie ieško savo pono, tirpdami iš baimės.
- Tas slaptas nepažįstamas žmonėms žinynas
- Medžiotojų kalba vadinas »Avilynas«.
- Tu, kvailas meškine! jei būtum ten sėdėjęs,
- Tai Voiskis būt tavęs tikrai nepastebėjęs;
- Tačiau tave ar drevių bitės išviliojo,
- Ar pajutai prinokusį jau vasarojų?...
- Tu pakraščiu ėjai, o ten tave pamatė
- Eigulis, ir tuojau tave sekliais apstatė,
- Ir tavo būstinę ūmai jie sužinojo,
- Pamatė, kur ganaisi, kur dažniau nakvoji...
- Dabar medžioklė eina ir nuo »Avilyno«,
- Jau Voiskis tau pabėgti kelią užrakino...
- Tiktai prajojęs girią Tadas tepatyrė,
- Kad šunes pasinėrė jau senai į girią.
- Tyla. – Veltui šauliai domingai kreipia ausį;
163 psl.
- Veltui, lyg įdomios kalbos dar žodžių, klauso
- Tylos, ir kaip nulieti stovi lyg stovylos:
- Vien girios muzika iš tolo teprabyla.
- Kaip jūroj, šunes nardo girioje tamsiojoj,
- Šauliai gi su dvivamzdžiais pagiry sustoję
- Į Voiskį žiūri: ausį laiko jis prie žemės;
- Kaip gydytojo veidas artimiesiems lemia
- Brangaus jiems žmogaus pasveikimą ar mirimą,
- Šauliai tikėjo taip į Voiskio prityrimą,
- Ir viltis, rūpesčius jo asmeny skandino.
- »Yra! yra!« visus staiga jis suramino.
- Jis girdi! jie dar klauso – pagaliau išgirsta:
- Kelių šunų balsai gaujos balsu tuoj virsta,
- Dar ieško, amsi čia, štai pėdas jau suranda,
- Jau puola. Bet lojimas rodo, kad nebando
- Jėgas, kad tai ne zuikį vejančių lojimas
- Ir kad ne lapę, stirną šunes gaudyt ima,
- Bet tik skubiai, nutraukdami, piktai vis loja;
- Netolimas čia pėdas šunes sužinojo,
- Jau vejasi, matydami – staiga nutyla,
164 psl.
- Pavijo žvėrį. Ir lojimas vėl pakyla;
- Žvėris jau ginas: vis daugiau šunų sužeidžia,
- Ir oran skausmo balsą vis dažniau jie leidžia.
- Šauliai sustojo, šaut kiekvienas pasirengęs,
- Ir atsilošę girios linkui smarkiai žengia.
- Nestengia laukt ilgiau! Jau jų grandinė yra
- Ir jau į girią smelkias vyras paskui vyrą,
- Pirmi sutikt nor žvėrį: Voiskis dar tvarkyti
- Kiek gali stengias, vietose dar sulaikyti,
- Grasinimais ponaičius, kaimiečius vis bando,
- Sakydamas, kad lygiai gaus visi per sprandą
- Pakilusieji! Veltui! Jau klausyt jo liovė,
- Visi jau girioj. Čia kartu trise iššovė;
- Paskui jau kanonada, bet garsiau nei šūviai
- Suriko meškinas, bet dar, matyt, nežuvo.
- Tai skausmo, pasiutimo balsas medžiais ėjo,
- Kurį šaulių, šunų balsų aistra lydėjo
- Iš girios gelmių. Ten šauliai miške šuoliuoja,
- Čia taiso šautuvus, visi gi triumfuoja;
- Tik vienas Voiskis sako, kad blogai nutaikė.
165 psl.
- Šauliai ir siundytojai vieną pusę laikė,
- Norėdami užkirsti žvėriui pabėgimą,
- Žvėris gi nusigandęs riksmo ir lojimo,
- Į kitą šoną netikėtai greit pasuko,
- Kur daugelio stovėjusių šaulių jau trūko,
- Kur iš šaulių skaitlingo būrio pasiliko,
- Tik Voiskis, Tadas, Grafas ir keli vijikų.
- Giria reta čia. Kurčias riksmas ten tankynėj,
- Ir štai iššoka meškins piktas, kaip griaustinis;
- O šunes drasko; čia staiga jis pasistiepia,
- Aplinkui apsidairo, baisiai išsišiepia,
- Išrovęs kojoms pirmutinėmis šaknotą
- Čia kelmą, akmenį ten didį samanotą,
- Šunims, žmonėms vis svaido; štai jis apsidairo,
- Nulaužia medį ir į dešinę, į kairę
- Mosuodams puola ant šaulių čia neskaitlingų,
- Ant Grafo ir ant Tado. Jie gi įspūdingi,
- Vamzdžius šovimui jau abu nustatę laiko,
- Lyg dviem perkūnsargiais į debesį jais taiko;
- Štai gaidukus abudu tuoj kartu paspaudę
166 psl.
- Iššovė, ore nuo dvilypio šūvio gàudė,
- Bet nepataikė. Meškins bėgti neketino,
- Tad jie kartu į nuolaužą įsikabinę
- Kiekvienas pasiimt tą ginklą panorėjo,
- Tuo tarpu juos pasiekt jau meškinas skubėjo,
- Jau iltim grikši, jau nasrus baisius pradengia,
- Ir letena naguota galvas griebti rengias:
- Abu tos baisenybės baisiai nusigandę
- Už krūmų kliūdami tiktai ištrūkti bando.
- Žvėris juos vejasi, jau letena mėgina
- Pasiekt, bet nepavyksta, vėl jau veik kabinas
- Į Grafo plaukus. Galvą tuoj būt pakylėjęs
- Kaip skrybėlę, jei būt pagalba nesuspėjus.
- Asesorius ir Rejentas staiga iššoko,
- Gervazas skubinos ir buvo netolokai
- Ir Kirminas, – trims šautuvais kartu tad šovė.
- Pašoko meškinas, paleisdams kraujo srovę,
- Ir griuvo ant galvos, net kojas iškėtojo,
- Tik žnektelėjo smarkiai ši našta sunkioji
- To girių milžino į žemę, net nespėjo
167 psl.
- Atšokti Grafas, ir jau parblokštas gulėjo.
- Norėjo meškins dar mėgint, ar kojos remia,
- Bet Spravnikas, Strapčienė laikė jį prie žemės.
- Tada nuo juostos Voiskis ragą nukabino,
- Medžioklės ragą – ilgą, riestą, sudėtinį,
- Kaip boa žaltį; jį prie lūpų greit pridėjo,
- Veidai išsipūtė, jo akys sublizgėjo
- Krauju; akis primerkęs, pilvą dar įtraukė
- Ir į plaučius daugiau prieinant kvapo laukė.
- Užgrojo. Ragas viesula garsų prabilo,
- Kartojos muzikos aidai po visą šilą.
- Šauliai nutilo, siundytojai surimtėjo –
- Taip muzikos harmonija visus žavėjo.
- Senuko kunšto groti, giriose įgyto,
- Medžiotojams dar kartą teko paklausyti;
- Prabilo, atsigavo krūmai, ąžuolynai,
- Lyg būt naujai paleista piktąjį šunyną.
- Nes grojime medžioklė savo pradžią ima:
- Iš karto atbalsys skardus – tai pašaukimas,
- Paskui dažni dejavimai – šunų lojimas,
168 psl.
- O kartais girdis tvirtas tonas – tai šovimas.
- Paliovė pūst; tačiau visi tenai tikėjo,
- Kad Voiskis pučia dar, o tai aidai skambėjo.
- Vėl pūst pradėjo. Rodos, ragas pakitėjo
- Ir, tarsi, lūpose tvirtėjo ir plonėjo,
- Nuduodamas žvėrių balsus: kaip vilkas kaukia.
- Nutęsdamas ilgai, paskui rūsčiai užtraukia,
- Lyg piktas meškinas, lyg ragas išsižioja,
- Paskui vėl stumbro balsas giriose skrajoja.
- Paliovė pūst; tačiau visi tenai tikėjo,
- Kad Voiskis groja dar, o tai aidai skambėjo.
- Tos rago muzikos aidai plačiai skrajojo,
- Juos medžiai medžiams, krūmai krūmams vis kartojo.
- Vėl pučia: lyg ragu šimtai ragų užgrotų,
- Lyg siundymą, šūvius, riksmus jie dar kartotų...
- Čia ragas Voiskio lūpose aukštyn pakyla
- Ir jau triumfo himnu debesims prabyla.
- Paliovė pūst, tačiau visi tenai tikėjo
- Kad Voiskis pučia dar, o tai aidai skambėjo.
- Kiek medžių, tiek ragų skambėjo vis po orą,
169 psl.
- Lyg vienas choras tęstų dainą kito choro.
- Ir skrido muzika platesnė, tolimesnė,
- Tolyn ramyn vis ėjo, darės tobūlesnė,
- Kol ten padangės prieangyje nykt pradėjo!
- Paleido Voiskis ragą ir rankas sudėjo
- Iš priekio kryžiavai; jau ragas tik švytravo
- Ant juostos, Voiskio veidas džiaugės, spinduliavo,
- Akims pakeltomis, lyg, pilnas įkvėpimo,
- Ausia dar gaudė tonų lengvąjį nykimą.
- Tuo tarpu tūkstančiai plojimų prasidėjo,
- Ir sveikinimai, vivatai jau teskambėjo.
- Nurimę pakreipė visi žvilgsnius į šoną,
- Kur buvo vos nušauto meškino lavonas:
- Gulėjo kruvinas, nes kulkų daug įstrigus,
- Krūtinė buvo žolėse giliai įsmigus;
- Išskėtęs kojas kryžium dar dūsuoja sunkiai,
- Ir iš žaizdų vis kraujas dar gausingai sunkias,
- Galva bejėgė, nors dar akys dėbsi, žiba.
- Jau dielės Podkomožio į ausis sukibę:
- Strapčienė laikė kairę ausį jam nutvėrus,
170 psl.
- O Spravnikas jau iš gerklės tik kraują gėrė.
- Čia Voiskis paliepė šunis šalin nuvyti,
- Lazda geležine jiems žandus pražiodyti.
- Tuoj žvėrį apvertė ir šautuvus padėjo,
- O tris kartus valio padange nuskambėjo.
- Asesorius pasakė – »Mano šautuvėlis
- Pasižymėjo! Vardą mano jis iškėlė!
- Argi negirtinas mažutis jis šiandieną?
- Nutaikė puikiai! Bet juk jam tai ne naujiena,
- Kad nepataikęs būt kada, neatsitiko,
- Juk jį Sanguška kunigaikštis man paliko«.
- Čia ėmė šautuvu jis prieš visus gėrėtis,
- Visiems jį rodyt ir jo nuopelnus minėti.
- »Vijaus aš, tarė Rejentas (nuo kaktos braukė
- Dar prakaitą), čia ponas Voiskis šaukia:
- Sustok! sustoti čia! kai meškinas įpykęs
- Į lauką bėga, jau, medžiotojus palikęs?
- Mažai jau vilties, kojos vos mane nešioja.
- Tik štai giria retesnė: meškinas sustoja...
- Nutaikau, palūkėk, sakau, koki čia dyvai!
171 psl.
- Tuoj šauju – atlikta: štai turim jau nebgyvą!
- Gers šautuvas, tai meistro Sagalo darytas,
- Štai žodžiai »Sagalas de London« parašyta«.
- (Puikus ten buvo Lenkas meistras, kurs mokėjo
- Dirbt šautuvus, bet angliškai tiktai kalbėjo.)
- Asesorius čia: »Kaip? tik to dar nežinojau!
- Tai Tamsta užmušei? Gal Tamsta tik klejoji?«
- »Et, tarė Rejentas, tardytis mums nereikia,
- Medžioklė čia; kas matė, tie žinių teteikia«.
- Vėl smarkiai ginčytis du priešininku ėmė;
- Ir Rejento, Asesoriaus vėl pusės rėmės.
- Gervazas pamiršta, visi, mat, tik skubėjo
- Iš šonų, tad į priešakį nepažiūrėjo.
- Čia Voiskis tarė: »Na, dabar, sakau, vyručiai,
- Ir kautis tiks, ir ne del zuikio tik mažučio,
- O meškino; jau galim kovai skirti vietą,
- Ir kalavijais kautis, ir iš pištalietų.
- Sunku sutaikyti, tad pagal seną būdą
- Leidimą mūsų kautis gausite abudu.
- Kadais, atsimenu, gyveno du kaimynu,
172 psl.
- Bajorai kilnūs, gerbė juos, kas tik pažino,
- Gyveno jie ant priešingų krantų Vileikos,
- Viens buvo giminės Domeikų, kits Doveikų.
- Kartu abiejų jų meška nušauta liko:
- Kuris nušovė? – neatspėsi; baisiai pykos,
- Ir šaudytis abudu buvo nusistatę
- Per kailį tos meškos, ko nieks nebuvo matęs.
- Ta dvikova sukėlė triukšmą negirdėtą;
- Net dainos apie juodu tais laikais sudėta.
- Buvau aš sekundantas; teko man matyti
- Istoriją, kurią galiu jums apsakyti«...
- Bet Voiskis net kalbos pradėti nesuspėjo,
- Gervazas tuo metu į meškiną žiūrėjo,
- Ir galvą perskriodė, ištraukęs kalaviją,
- Atpiovė viršų smegenų, jų viduryje
- Suradęs kulką išėmė, skvernu nušluostė,
- Pritaikė vamzdžiui, apžiūrėjo, net pauostė,
- Ant delno ją pakėlė, kad visi matytų:
- »Ne jūsų, Ponai, ši kulka, turiu sakyti,
- Tai tik vienvamzdis horeškinis taip pataiko,
173 psl.
- (Čia rodo šautuvą suraišiotą, palaikį),
- Tik šoviau juo ne aš. O daug drąsos turėti
- Reikėjo; aš nusigandau, ėmiau drebėti,
- Nes štai ponaičiai bėga priešais, kiek tik stengia,
- O meškinas nutraukt jau Grafui galvą rengias,
- Paskiausiajam Horeškai! ar garbė jau temtų?
- Marija, Jėzau! surikau, ir buvo lemta –
- Man Bernardiną Dievas siuntė, jį pakėlė
- Garbėn; sugėdino visus tas kunigėlis!
- Man drebant, kai ranka klausyt galvos paliovė,
- Jis, griebęs šautuvą, nutaikė ir iššovė,
- Pro galvas šovė! Sens dar šautuvas, palaikis!
- Ponuliai! pasenau, o vieną tik regėjau
- Aš žmogų, kurs taip puikiai šaudyti mokėjo.
- Tas dvikovų mėgėjas, kur garbė taip gaudė
- Plačiai, kuris merginoms einant kurkas šaudė,
- Tas nevidonų nevidonas pagarsėjęs
- Anais laikais – Ūsorius Jackus, niekadėjas;
- Bet meškinai dabar tikrai jau jam nerūpi,
- Greičiausiai pragaro dervoj ik ūsų tupi.
174 psl.
- Garbė vienuoliui! žmones gyvus du paliko –
- Gal tris, nes ir Gervazui būtų jau netikę
- Gyvent; jei būt Horeška paskutinis žuvęs,
- Tai ir Gervazo jau pasauly būt nebuvę,
- Būt meškinas pažinęs senio kaulų skonį.
- Eikš, Kunige, sveikatai gersim Jūs Malonės«.
- Veltui ieškota Kunigo; tik pastebėjo
- Kai kas, kai jis nušovęs žvėrį pažiūrėjo
- Į Tadą ir į Grafą, ir kai tik pamatė,
- Kad dar abudu turi neliestą sveikatą,
- Akis aukštyn pakėlęs padėkojo Dievui
- Ir greitai nužingsniavo nuo šaulių per pievą.
- Tuo tarpu, Voiskiui liepiant, laužas kraut pradėta,
- Tuoj garsiai ėmė šakos ir kelmai traškėti,
- Liepsnoja laužas, plečias juodas stulpas dūmų,
- Viršuj atrodo stogu išsvajotų rūmų.
- Kraštuose laužo kabo ant ožių kuprotų
- Aprūkę katiliukai, katilai pilvoti,
- O duoną, mėsą, miltus neša nuo vežimų.
- Teisėjas gi vežimą savo kraustyt ima,
175 psl.
- Atsivežtas dėžes, kur bonkų galvos kyšo;
- Pirmiausia taurę krištolinę išsirišo
- (Teisėjo gautą iš vienuolio Bernardino).
- Dėžėse buvo vis iš Dansko tik degtinė;
- Teisėjas, bonką keldams: »Sveikas būki, taria,
- Tu, Dansko mieste, mūsų būsi vėl po karo!«
- Pradėjo likerį čia pilstyt sidabrinį,
- Kol ėmė padugnių varvėt lašai auksiniai.
- O bigosas jau virė. – Žodžių būtų stoka
- Nupiešt jo skonį, jo kvapumą ir visokias
- Spalvas; tik supynimas žodžių atsirastų,
- Bet jo esmės miestiečio pilvas nesuprastų.
- Lietuvių dainas ir valgius teįkainoja
- Tik tie, kur lankos kaime, kur dažnai medžioja.
- O bigosas juk valgis net mieste pirmiausias,
- Nes dedama į jį daržovės įvairiausios,
- Paskui kopūstai sukapoti, įraugyti,
- Kuriuos, kaip sakoma, nekramčius tinka ryti;
- Jie mėsą dengia uždengtuose katiliukuos,
- Nuo garo syvai įvairiausi keičias, sukas,
176 psl.
- Nuo karščio kunkuliuoja, iki viršui tyška,
- Kol antvožą pakėlę pro graižus ištryška,
- Ir plečias aromatas malonus aplinkui.
- Išviręs jau. Šauliai visi tad susirinkę
- Ginkluoti šaukštais, tris kartus susaliutuoja,
- Tik skamba varis, greitai bigosas garuoja,
- Kaip kamparas, ir nėr; tik katilų nasruose
- Dar sukas garas kaip vulkano viduriuose.
- O kai ik sočiai prisivalgė, prisigėrė,
- Visi užsėdo žirgus ir uždėję žvėrį
- Ant ratų jojo jau namo linksmi iš girios,
- Asesorių ir Rejentą tiktai išskyrus,
- Kurie vis ginčijosi: viens del sanguškinio,
- O kitas dėliai savojo sagalasinio
- Žymių. Dar Tadui su Grafu linksmumo trūko,
- Nes nepasisekė jiems šiandien trupučiuką:
- Mat, Lietuvoj, kas žvėrį bėgant nesulaiko,
- Kol garbę pataisys, tur dirbti ilgą laiką.
- Pirmasis, sakės Grafas, žvėrį pastebėjęs,
- Ir, tik sukliudžius Tadui, trauktis jam reikėję,
177 psl.
- O Tadas tvirtino, kad būdamas tvirtesnis
- Ir nuolauža mosuoti būdamas vikresnis
- Vaduot norėjęs Grafą; juodu taip kalbėjo
- Triukšmingoj jojančių medžiotojų eilėje.
- Viduj jojikų jojo Voiskis; tas garbingas
- Senukas šiandien buvo linksmas ir kalbingas.
- Žinodams gi, kad priešus du sutaikyt reikia,
- Jis tęsė pasaką Doveikos ir Domeikos:
- »Asesoriau, jei aš sakiau gali kovoti
- Su Rejentu, tai nemanyk, kad aš besotis
- Ir kraujo noriu; Dieve gink! Galiu priminti,
- Kad jums komediją norėjau suvaidinti,
- Atnaujint konceptą, kurį buvau sustatęs
- Anuomet: Jūs jauni, dar maža esat matę,
- Nepamenate pasakos laikų manųjų,
- Garsios nuo girių šių iki raistų didžiųjų.
- »Domeikos ir Doveikos, keista, priešingumai
- Iškilo tik iš pavardžių jų panašumo,
- Kenksmingo jiems. Nes, būdavo, kai susirinkę
- Seimelyje Doveikos uolūs šalininkai
178 psl.
- Bajorui sako: duoki balsą už Doveiką,
- Tas nenugirdęs deda balsą už Domeiką.
- O pokylyje, tariant tvarkdariui Rupeikai:
- Valio Doveikai! girdis būdavo: Domeikai.
- Juk net norėdamas teisingai neištarsi,
- O ypač, kai prie pietų kalbama taip garsiai.
- »Blogiau net būta. Kartą dvi žaizdas įgijo
- Bajors viens girtas nuo Domeikos kalavijo;
- Paskui pas upės keltą, – taip ir atsitiko, –
- Doveiką prablaivėjęs jau bajors sutiko.
- O kai abu ant kelto buvo jau Vileikoj,
- Bajoras čia sužino keliantis Doveiką, –
- Tuoj traukias ginklą, nes bajorui to tik reikia,
- Jis už Domeiką ūsą nukerta Doveikai.
- Galop, vienvardžiam tuodviem taip dar pasitaikė,
- Kad bemedžiodami kartu meškon pataikė,
- O jie kiekvienas mešką tą nušaut norėjo,
- Kartu tad šovė, nes abu arti stovėjo.
- Tiesa, meška, iššovus juodviem, tuoj pargriuvo,
- Bet jos pilvan pirmiau jau kulkų daug pakliuvo;
179 psl.
- O šautuvus turėjo daugelis vienokius!
- Tad kas nušovė? Nagi, žmogau, sužinoki!
- »Abu suriko: »laikas mudviem atsiskirti,
- Ir Dievs, ar velnias mus surišo, laikas mirti;
- Pasauly, kaip dviem saulėm, mudviem būt netinka«, –
- Tad griebė tuoj ginklus ir vietą pasirinko.
- Abu garbingi vyrai; tad bajorai taiko,
- Bet juodu dar smarkiau į vienas kitą taiko.
- Kalavijus padėję stvėrės pištalietų;
- Mes rėkiame, kad reiks dar išmatuoti vietą.
- Čia jie per lokio kailį šaudytis prisiekia.
- Mirtis tikra! tarp vamzdžių tarpo veik nelieka;
- Abu geri šauliai. – Hrečecha, sekunduoki!
- Gerai, sakau, tik lopetas kast duobei duokit;
- Nes tokio ginčo pasekmė tur būti morai;
- Bet kaukitės ne kaip peiliniai, – kaip bajorai,
- Gana jau artintis, visi jūs drąsą mato;
- Gal į pilvus vamzdžius iššausite atstatę?
- Neleisiu. Taip, aš sutinku, iš pištalietų,
- Bet turime teisingai atmatuoti vietą,
180 psl.
- Per lokio kailį šaudysitės. Jį padėsiu
- Aš pats ant žemės ir vietas jums nužiūrėsiu.
- Pons stosi paliai uodegą iš vieno šono,
- O paliai snukį pastatysiu kitą Poną.
- Sutinkam! tarė; laikas – rytas; kur – klebono
- Pakluonė. Išsiskirstė. Aš gi prie Marono«.
- Čia Voiskiui kalbą pertraukia: jau »uzia« šaukia,
- Tik pilkis švyst, – jau Sakals, Striukis paskui traukia,
- Nes šunes sekė; mat, medžiotojai papratę
- Užsiundyt grįžtant zuikį arba greitą katę;
- Pamatę katiną, tuoj šunes jį apniko,
- Asesorius ir Rejentas pirmi skubėjo,
- Bet Voiskis riktelėjęs »Stokit!« sutūrėjo.
- »Visi stovėkit, tenemaino vietos niekas,
- Nes matom, kad nuo »zuikio« šunes nesilieka«.
- Iš tikro, katinas, pajutęs tokią gaują
- Šunų, šaulių, kulka tiesiog į lauką šauja.
- Ausis pastatęs, išsitiesęs šokinėjo
- Arimais, kojos keturios jo taip mirgėjo,
- Kad rodės žemės jos neliečia, tik vingiuoja,
181 psl.
- Kaip skrisdama kregždė, kai vandenį bučiuoja.
- Jį – dulkės, dulkes – šunes: taip viens kitą varo,
- O visa tai drauge lyg vienetą sudaro,
- Ir rodės, kad žaltys baisus laukais vingiuoja:
- Galva jo – katins, kaklas – dulkės sūkuriuoja,
- O šunes – uodega dvilypė žemę šluoja.
- O Rejentas, Asesorius dantim tik kala
- Kvėpuot paliovę. Rejentas staiga pabalo,
- Asesorius taip pat pabalęs jau žiūrėjo,
- Nes matė, kad žaltys tas vis labiau ilgėja:
- Jau trūksta, jau pranyko ilgas kaklas dulkių,
- Galva jau paliai girią, kur gi šunes mulkiai?!
- Ta uodega? Nutrūko! jau galva pranyko,
- Jau girioj; pagiry vien uodega teliko.
- O vargšai šunes, taip nedailiai pamokyti,
- Lyg tarės pagiry, lyg kaltino viens kitą;
- Paskui atgal pradėjo bėgti atsisukę,
- Ausis nuleidę, uodegas liūdnai pabrukę,
- Parbėgę susigėdusiai akim vadžioja,
- Prie ponų neina net, tik nuošaliai sustoja.
182 psl.
- Pons Rejentas jau galvą net žemyn nuleidęs,
- Asesoriaus taip pat nelinksmas buvo veidas,
- Paskui pradėjo aiškint tiems, kurie tai matė,
- Kad šunes jų be siundytojų nepapratę,
- Kad pervėlai iššokant katiną pamatę,
- Ir kad šunims per dirvą bėgant reiktų batų,
- Kur toki grumstai, pilna akmenų aštriųjų.
- Tai tokios buvo kalbos tų šaulių smarkiųjų;
- Ir net medžiotojus jos pamokyt galėtų,
- Tačiau, matyt, kalbos klausyt jų nenorėta.
- Tie švilpė, juokės tie, tie meškiną atminę,
- Kalbėjosi apie medžioklę paskutinę.
- O Voiskis tik nuduodamas akis pasuko
- Į »zuikį«, bet žinodams, kad jau jis ištrūko,
- Nutrauktą kalbą baigė: »Kur čia aš sustojau?
- A – a! kai šaudymosi būdą sužinojau,
- Kad šaudantis meškos jiems kailio tarpas lieka...
- Mirtis! bajorai šaukia, vamzdis vamzdį siekia!
- O aš juokiuos, nes man Maroną studijuoti
- Juk teko, mat, ne kvailiui kailis išmatuoti.
183 psl.
- Juk pamenate, Ponai, karalienę Dido,
- Kaip Libijon atvykus teturėjo skydą,
- Kaip žemės gabalą jinai išsiderėjo,
- Kurį apdengti oda jaučio jai reikėjo;
- O ten Kartaga įsikūrė juk garsioji!
- Tad aš per naktį apie tai vis sau galvojau.
- »Vos švinta, jau girdžiu atbildant taradeiką
- Doveikos ir matau atjojantį Domeiką.
- Tik žiūri: per upelį diržas siauras styri
- Ir kad meškos gauruoto kailio dar patyrė.
- Domeiką nuvedžiau prie snukio pastatyti,
- Prie uodegos Doveiką, – vos teužmatyti.
- Na, kaukitės, sakau, aš sekunduot rengiuosi,
- Bet kol nesusitaikysit nepaliuosuosiu.
- Jie pyksta; o iš juoko raičiojas bajorai,
- O aš su kunigu pamokslą apie dorą
- Iš Evangelijos, statutų privadžioti;
- Ką veiks: nusijuokė ir liovės skeryčioti.
- »Paskui tarp jųjų draugiškumas pražydėjo,
- Net Domeikaitė už Doveikos ištekėjo,
184 psl.
- O Domeika gi vedė seserį kaimyno
- Ir svainio, net turtus gražiai pasidalino.
- O vietoje to nuotykio, pas upeliuką,
- Pastatė smuklę, žinomą visiems »Meškiuką«.
Klausimai: Ketvirtoji knyga. Diplomatika ir medžioklė
1. Kodėl Voiskio grojimas ragu po meškos medžioklės yra svarbi poemos vieta?
Rodyti atsakymą
Voiskis ragu atkartoja visą medžioklę: šaukimą, šunų lojimą, šūvius, o pabaigoje sugroja triumfo himną. Kai jis nustoja pūsti, visiems atrodo, kad jis vis dar groja, nes „tai aidai skambėjo“. Girios tarsi atsako žmogui. Šią vietą galima skaityti kaip kūrybos ir atminties vaizdą: daina gyvuoja ir tada, kai dainininkas nutilo. Kartu tai senųjų papročių meno, kuris nyksta, paveikslas.
Rašiniui: GamtaKūrėjas
2. Kas, pasak Gervazo, paleido lemiamą šūvį į mešką?
Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.
Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.