Adomas Mickevičius · 1798–1855
Penktoji knyga. Peštynės
185-230 psl. iš 502·apie 150 min.·7 paaiškinimai·2 klausimai
185 psl.
Telimenos medžiokliški planai. – Daržininkė rengiasi pasirodyti pasauliui ir klausos globėjos pamokymų. – Šauliai grįžta. – Didis Tado nustebimas. – Antrasis susitikimas Svajonių šventykloje ir susigerinimas tarpininkaujant skruzdėms. – Prie stalo prasideda kalbos apie medžioklę. – Voiskio pasakojimas apie Reitaną ir Denasų kunigaikštį nutrūksta. – Pradėtos derybos del sutaikinimo priešingų pusių. – Atsitikimas su raktais. – Peštynės. – Grafas su Gervazu daro karo nutarimus.
- Medžioklę Voiskis baigęs grįžta jau iš šilo,
- O Telimenai tik medžioklės mintys kyla,
- Dvare medžiot pradėt. Ji sau ramiai sėdėjo.
- Abi rankas net prie krūtinės prisidėjo,
- Bet dviem žvėrim pagaut, ji ugdė tokią mintį,
- Kaip čia abu į savo spąstus įmasinti:
- Ponaičius – Grafą, Tadą. Grafas dar jaunuolis,
- Aukštos kilmės, gražus ir dar, be to, turtuolis.
- Jau kiek pamilęs! Na, bet gali pakitėti!
- Paskui, ar myli? ir ar vesti panorėtų?
- Vyresnę, neturtingą, nors ir pamokytą!
- Ar leistų giminės? ir žmonės ką sakytų?
- Tai tokios mintys Telimenai galvą suko,
- Ir net pakilus jai nuo sofos nenutrūko;
- Lieknai stovėjo ji, į šoną kiek pasvirus,
- Paskui domingai dar žvilgsniu save ištyrus,
- Prie veidrodžio priėjus apžiūrėjo veidą;
- Paskui vėl sėdos ir akis liūdnai nuleido.
- Pons Grafas! nepastovūs žmonės tie turtingi!
- Blondinas Grafas! o blondinai neaistringi!
186 psl.
- O Tadas? negudrus dar! mandagus vaikinas!
- Veik vaikas dar, mylėti pirmąkart mėgina.
- Ryšiai netruks, jei tik gerai jį prižiūrėti,
- Be to, jau spėjo Telimenai prižadėti...
- Jauni vaikinai, nors mintyse nepastovūs,
- Jie už senius tačiau pastovesni, nes drovūs.
- Širdis jaunuolio ilgai jaučia dėkingumą,
- Už suteiktą pirmajai meilei aistringumą!
- Gražumą atsisveikinę, širdy jį saugo,
- Kaip mažą dovaną nuo mylimojo draugo.
- Tiktai girtuoklis senas, kai jėgų nustoja,
- Jau purtos gėrimo, kurį perdaug aikvojo.
- Tai visa Telimena sau į galvą ima,
- Nes turi išmintį ir didį prityrimą.
- Bet žmonės ką sakys? Juos galima palikti,
- Vietelę ramią galima kur atitikti,
- Ir būtų net palikt apylinkę geriausia
- Ir, pavyzdžiui, į sostinę važiuot pirmiausia,
- Gyvenimą vaikinas jaunas ten pažintų,
- Būt galima jam vadovauti, pamokinti,
187 psl.
- Jame matyti draugą, brolį, kelt jo sielą,
- Na, ir pačiai gyventi, kol gyvent dar miela!
- Alkovoj vaikščiojo ir taip linksmai svajojo.
- Bet po kiek laiko vėl rimta liūdniau galvojo:
- Likimas Grafo, rodos, taipgi išsirištų,
- Jei Zosę pasisektų tik už jo iškišti?
- Nors neturtinga, bet kilme ji Grafui tiktų,
- Senatoraitė juk, tad jam pilnai prilygtų;
- O jei šios sutuoktuvės tik įvykt galėtų,
- Tai Telimena prieigą pas juos turėtų,
- Jei reiktų; Zosės giminė, ją Grafui skyrus,
- Jaunai tai porai būt kaip motina prityrus.
- Kai taip rimtai planus gvildenti kiek pabodo,
- Pravėrus langą, Zosę pašaukė iš sodo.
- O Zosė vienplaukė, suknelėj rytmetinėj,
- Turėjo rankoj rėtį apvalų, medinį;
- Aplinkui paukščiai. Priešais vištos kuodės sukas,
- O ten, taip pat kuoduoti, skrydauja gaidukai,
- Jie skiautures pastatę, lyg šarvus vis rodo,
- Sparnais irkluodami tarp krūmų ir tarp godų,
188 psl.
- Pentinais raižo žemę, drąsūs, pasipūtę;
- Kiek paskui juosius žengia piktas kalakutas,
- Ir bara vis burbėdams savo rėksnę pačią;
- Ten povas, uodegą išplėtęs ilgą, plačią,
- Irkluoja pieva; kartais ore atsiranda,
- Kaip sniego plekas žemėn puldamas, balandis.
- Ir kilime vejos, viduj margų žolynų
- Tik mirga paukščių nerami, judri šeimyna,
- Kurią, kaip kaspinu, balti balandžiai juosia,
- Tą visą paukščių minią rūbuose marguose:
- Gintaro čia snapai, ten skiauturės matyti,
- Ten plunksnų fone nardo, kaip srovėj, žuvytės,
- Leini kaklai, kurie dar kildami linguoja,
- Lyg tulpės vandeninės, kai srovėj banguoja;
- Ir Zosę tūkstančiai akių – žvaigždžių sekioja.
- O ji liekna toj paukščių neramioj minioje,
- Veik vienmarškinė švaistos tarp galvų judriųjų,
- Kaip trykštantis fontanas tarp gėlių margųjų;
- Ji semia vis kruopas iš rėčio pilna sauja,
- Kruopas tas, kaip ledus, ir barsto, nešykštauja,
189 psl.
- Jas beria ant sparnų, galvų. Tos kruopos tinka
- Sriuboms skanioms gamint gudriajai šeimininkei;
- Bet Zosė slaptą sandėlį tų kruopų žino,
- Slapčia jas ima, ir taip paikina paukštyną.
- Išgirdus šaukiant: »Zose!«, savo darbą meta,
- Nes žino: reik paukščius palikus bėgt pas tetą!
- Pakėlus rėtį, kaip būgnelį, šokinėja,
- Viršum galvos laikydama jį, lyg šokėja,
- Per povus, balandžius, vištas, į taktą ploja,
- O paukščiai išsigandę į šalis lakioja.
- Lakiai ji bėga, vos pėdom tik žemę siekia,
- Ir miklumu nuo paukščių veik neatsilieka.
- Aplink baltų balandžių pulkas pasibaido,
- Lakioja, lyg apie vežimą deivės skraido.
- Įšokus į alkovą Zosė pro langelį
- Linksma, uždusus tetai sėdasi ant kelių;
- Ją Telimena glosto, džiaugdamos bučiuoja
- Ir domis, gėris jos raudonumu sveikuoju,
- (Nes iš tikrųjų auklėtinę ji mylėjo).
- Bet auklėtojos toną išlaikyt reikėjo,
190 psl.
- Pakilus tad didingai eina per alkovą
- Ir sako, pirštą keldama, kalba žinovo:
- »Mieloji Zose, prisimint gerai turėsi
- Vėl savo kilmę, amžių; šiandien juk pradėsi
- Penkioliktus metus. Jau reiks paukščius palikti,
- Fi! ar tai gal senatoriaus dukraitei tikti!
- Jau bus gana kaimiečių tau vaikus mokyti!
- Man, Zose, širdį skauda, reikia pasakyti,
- Tavin pažvelgus, apdegei tu kaip čigonė,
- Judėjimai paliko jau visai be skonio.
- Ir šiandien kaimiškus jau papročius man mesi,
- Tuojau tave salionan prie svečių išvesiu,
- Svečių gi turim daug – juos teks tau pamatyti,
- Žiūrėk tiktai, kad gėdos man nepadarytum«.
- Čia Zosė pliaukši tik delnais, ką veikt nežino,
- Ir puolus prie tetos ją meiliai apkabina,
- Tik verkia, juokiasi ji akutes pastačius:
- »Oi, teta, taip senai svečių nesu jau mačius,
- Nes atsilankė viens balandis tik laukinis,
- Man nuobodaujant, mano neramiam paukštyne!
191 psl.
- Alkovoj nuobodu, nes mus svečiai aplenkia,
- Net pons Teisėjas sako, tai sveikatai kenkią«.
- »Teisėjas! perkirto teta, jau man ramumo
- Senai neduoda, sako, kad del įvairumo
- Tave reikią žmonėms parodyt, mat, jau laikas;
- Nematęs svieto senis kalba taip, kaip vaikas.
- Juk aš geriau žinau, kaip reikia išmokyti
- Panaitę, kad efektą stengtų padaryti.
- Kas auga po visų akių, žinok, Zosele,
- Efekto nesukels tas, užkirstas tam kelias,
- Nes jau nuo mažumės visi prie jo pripratę.
- Bet te išaugusią, išauklėtą pamato
- Panaitę, pasirodžius baliuj netikėtai,
- Visi tuoj ima įdomaudamies žiūrėti
- Į jos judėjimus, žvilgsnius tuoj jos sekioja,
- Jos žodžių klausos ir kitiems juos pakartoja;
- O kai įeina jaunas toks asmuo į madą,
- Kiekviens jį giria, įdomaus net nesuradęs.
- Tikiuosi sugebėsi, neturiu net baimės;
- Užaugai sostinėj, nors metai, kai jau kaime,
192 psl.
- Bet Peterburką tebepameni, man rodos.
- Na, Zose, tualetą ruošk, eik prie komodos,
- Ten rasi viską, ko tik reik apsitaisyti.
- Ir skubink, nes šauliai gal grįžę pamatyti«.
- Tuoj tapo pašauktos tarnaitė, kambarinė,
- Vandens pripilta dubenys tuoj sidabrinis.
- Kaip žvirblis smiltyse, taip Zosė pliauškia, prausias,
- Tarnaitei padedant ant veido, kaklo gausiai
- Ji lieja šaltą srovę. Telimena rado
- Tuoj savo Peterburko sandėliuos pomadų
- Ir kvėpalų, apšlakstė Zosę tuoj parfumais,
- Suvilgė plaukus (pilnas kambarys kvapumų).
- O Zosė aunas kojinėmis ažurinėms
- Ir Varšuvos baltais batukais atlasiniais.
- Tuo tarpu tvarkė liemenį jai kambarinė,
- Paskui, apsiaustą dar užmetusi lininį
- Aplink pečius, tuoj plaukus trumpučius dabino:
- Iš šonų garbinius į dvi kasas supynė,
- O ties kakta tiktai išlygino tuos plaukus.
- Paskui jau rugiagėlių, parneštų iš lauko,
193 psl.
- Paduoda puokštę Telimenai kambarinė,
- O ta jomis mokytai galvą padabino;
- Iš dešinės į kairę; gėlės tos pro tarpus
- Šviesių plaukų mirgėjo, kaip rugiuos pro varpas!
- Apsiaustas nuimta, nes jau dabint paliovė!
- Čia baltąją suknelę Zosė užsimovė
- Per galvą, rankoj laikė batisto skarelę,
- Ir, rodės, būtų lelija balta daržely.
- Aptvarkius jos rūbus, tuoj buvo įsakyta
- Jai pereiti per kambarį dar kartą, kitą.
- Čia Telimena akimis rimtai vadžioja,
- Muštruoja seserėčią, aiksi ir sielojas,
- Kol, Zosei styptelėjus, sako jau su baime:
- »Aš nelaiminga! Zose, štai gyventi kaime
- Su piemenims, žąsims! tu kojoms taip žirglioji,
- Kaip vaikis, o akims nedailiai taip vadžioji,
- Kaip gyvanašlė! Argi taip teta mokino!«
- »Kas kaltas, teta! tarė Zosė nusiminus:
- Teta ik šiol neleidai niekur man buvoti,
- Tad mėgau būt su paukščiais ir vaikus nešioti;
194 psl.
- Bet leisk, teta, pabūti sviete, o išvysi,
- Kaip tarp žmonių pabuvus aš pasitaisysiu«.
- »Ne, iš dviejų blogumų, tai geriau paukštyne,
- Teta pasakė, nei tarp kaimiškų vaikinų.
- Tik pamąstyk, kas lankos čia – nesisielosi:
- Klebonas, kurs tik kalba poterius po nosia,
- Ir dar pypkoriai! Tai man būta kavalierių!
- Puikių nuo jų įgavus būtumei manierų.
- Dabar tai bent ir pasirodyti kam tinka,
- Puiki juk draugija į dvarą susirinko.
- Dabar, žiūrėki, Zose, Grafas būti žada,
- Išauklėtas tai ponas, giminė vaivadai,
- Žiūrėk, būk mandagi«.
- Garsai jau susilieja
- Draugėn – žirgų, šaulių minios: »Jau grįžta jieji!«
- Už rankos ėmus Zosę, vedas ją į salę,
- Šauliai, matyti, eina jau iš kiemo galo,
- Tačiau dar turi jie kitaip apsitaisyti,
- Nenor, mat, kad medžioklės rūbuos pamatytų.
- Pirmieji Tadas su Grafu čia jas užtinka.
195 psl.
- Čia Telimena laikosi kaip šeimininkė:
- Įėjusius užkalbino ir pasodino
- Ir seserėčią su abiedviem supažino.
- Pirmiausia Tadui, kaip artimą giminaitę;
- Jam Zosė styptelėja, lenkias jis panaitei,
- Norėdams kažką tarti, praveria net lūpas,
- Bet, jos akis pamačius, pakitėjo ūpas,
- Stovėjo nebylys, tik ėmė raust, baltėti,
- Kas darės jo širdy, nestengė net atspėti.
- Jis jautės nelaimingas – Zosę, mat, pažino,
- Šviesius jos plaukus, ūgį, balsą atsiminęs!
- Šįryt jis tą galvutę matė dar daržely,
- Pažadino medžioti jį tas pat balselis.
- Tik Voiskis Tadui sceną šią pakeist padėjo;
- Pamatęs, kad nubalęs vos tik pastovėjo,
- Jam patarė ilsėtis eit į kambariuką;
- Bet Tadas kiek paėjęs vėliai atsisuko:
- Į tetą žvalgos vis, į seserėčią jauną,
- Prie krosnies stovi, bet atsakymo negauna.
- O panai Telimenai baisiai nepatiko,
196 psl.
- Kad Zosė Tadui gilų įspūdį paliko;
- Ji visko nesuprato, su svečiais tad kalba,
- Bet mąsto, kokią Tadui čia suteikt pagalbą.
- Galop, suradus laiko, ji prie jo prieina:
- Ar sveikas? Ko taip liūdnas? Ko taip atsimainęs.
- Jam Zosę primena ir pradeda juokauti,
- Tačiau negal iš Tado žodžio net išgauti.
- Jis nieko nekalba, tik lūpas, kaktą rauko
- Ir Telimenai gerą nuotaiką nutraukia.
- Staiga tad veidas jos ir tonas pakitėjo
- Ir žodžiais jau smarkiais kalbėt į jį pradėjo:
- Išmetinėjimais jis tapo apipiltas.
- Čionai pašoko Tadas, žodžių jos įgiltas;
- Žvairai pažvelgęs, spiovęs, žodžio net netaręs,
- Išbėgo, stūmęs kėdę, su trenksmu uždaręs
- Duris. Bet, laimei, nemandagią šitą sceną
- Gerai patėmijo viena tik Telimena.
- Išbėgęs pro vartus, skubėjo jis į lauką,
- Kaip lydeka, kai meškerę nutvėrus trauko;
- Ji nardo, pliaukši iš piktumo, skausmo dūksta,
197 psl.
- Bet meškerė vis laiko, kol jėgų pritrūksta.
- Taip Tadas neramumą paskandyt skubėjo
- Ir per griovius, tvoras beprasmiai šokinėjo,
- Be tikslo ir be kelio, kol atsidangino
- Iš girios pakraščio į pačią jos tankynę.
- Paskui gal tyčia, gal pataikė netikėtai
- Į vietą, kur jo laime buvo pažymėta,
- Kur meilė laišku vakar jį apdovanojo,
- Tai žinoma »Svajonių Šventykla« ramioji.
- Aplink pažvelgęs mąsto: argi ją ten rastų?
- Taip, Telimena! ji vienužė sėdi, mąsto,
- Kita nei vakar, rūbai šiandien salioniniai,
- Ir sėdi ant akmens pati lyg akmeninė;
- Delnais uždengus veidą; verksmo jis negirdi,
- Bet jaučia, kad jai verksmas, skausmas spaudžia širdį.
- Veltui norėjo Tadas kiek tvirtesnis būti;
- Širdis jo plakė, gailestį prie jos pajuto.
- Nors ilgai dar už medžio slėpdamos stovėjo,
- Bet sąžinė tuo tarpu jam išmetinėjo:
- »Kvailys! ar ji kalta, kad tai apsirikimas?«
198 psl.
- Ir, kai tik jis pro medį galvą rodyt ima,
- Štai Telimena nuo akmens staiga jau kelias,
- Kairėn, tiesėn bėgioja, šoka per upelį,
- Plaukais paleistais, ant galvos rankas uždėjus,
- Į girią bėga, puola, kelias, šokinėja
- Ir, pagaliau parklupus, raitosi vejoje.
- Iš jos judėjimų matyti, kad baisioje
- Agonijoj: ji kojas, kaklą graibsto bailiai.
- Pašokęs Tadas mano, kad jinai apkvailo
- Ar baisią ligą turi. Bet visai kitokia
- Ten buvo priežastis.
- O matės ten aukštokas
- Prie beržo skruzdėlynas. Darbštūs vabaliukai
- Juodi be paliovos po žolę triūsė, sukos
- Dėliai kokios naudos, sunku net pasakyti,
- »Šventykloje Svajonių« ėmė jie lankytis.
- Nuo sostininio kupsto ik krantų upelio
- Numindžiojo žolėje jie eiles takelių.
- Nelaimei, Telimena atsisėst pataikė
- Ant tako, ir skruzdes jos kojinė sulaikė,
199 psl.
- Ir jos apspito kojas, ėmė kąst, landyti,
- Ir Telimenai teko bėgti, jas kratyti,
- Ir atsisėdus ant vejos jas rinkt pradėti.
- Čia Tadas geraširdis ėmė jai padėti.
- Suknelę valė, kojas jai apžiūrinėjo,
- O lūpos Telimenos veidą palytėjo...
- Pradėję taip bendraut už bloga jau nelaikė
- Net ryto scenos ir širdingai susitaikė,
- Ir nežinia, kaip ilgai jų kalba būt ėjus,
- Jei Soplicovo varpas būt nesuskambėjęs. –
- Tai ženklas vakarienei! eit namo jau laikas,
- Ir ypač, kad lyg sekti juodu kažkas taikės:
- Lyg šakos traška! ieško gal? susekt gal tyko?..
- Tad Telimena tuoj plačiam darže pranyko,
- O Tadas vieškelį pasiekt greičiau skubėjo.
- Abiedviem gi sugrįžtantiems šiek tiek rūpėjo:
- Mat, Telimenai rodės, kad pro krūmą kišos
- Tas Kirminas vienuolis, galvą apsirišęs;
- O Tadas aiškiai matęs, net akis pakėlęs,
- Kai šmėkštelėjęs baltas ilgas ten šešėlis.
200 psl.
- Kas buvo, nežinojo, bet širdyje jautė,
- Kad Grafas jais galėjęs susiįdomauti.
- Pily vakarieniauta. Nežiūrint Teisėjo
- Įsakymų, Protazas nieko nežiūrėjo,
- Dar ponams esant girioj, jis pilin šturmavo,
- Net bufetą ten, anot jo, intromitavo.
- Svečiai tvarkoj suėjo ir ratu sustojo,
- Nes vien tik Podkomožis vietą sau žinojo;
- Mat, jo del amžiaus, vardo, niekas neaplenkia,
- Tad jis ponioms ir ponams vieton eidams lenkias:
- Vienuolio trūko, tad į vietą Bernardino
- Podkomožienę šeimininkas pasodino,
- Ir, gerbdams papročius senuosius, pats Teisėjas
- Žegnojo stalą ir maldelę sukalbėjo.
- Visi susėdo; jau degtinę gėrė vyrai
- Ir baltytų šaltainių greitai skonį tyrė.
- Paskui vėžiai, vištìena ėjo ir šparagai,
- O skonį taisė vis vengrinis ir malaga.
- Visi tik valgo, geria, bet drauge ir tyli.
- Nuo tol, kai mūrai šios pilies yra iškilę,
201 psl.
- Kuriuos bajorų vaišindavos plačios minios,
- Kur vivatais skambėdavo anos gadynės,
- Nebuvo niekados dar vakarienės tokios;
- Tik, kai sučerška lėkštės, kamščiai kai iššoka,
- Atsimuša jų garsas ir skliautuos prabyla;
- Tarytum, čia pikta dvasia padarė tylą.
- Daug buvo priežasčių tylėt. Šauliai sugrįžo
- Gana kalbingi, bet dabar visai ištižo;
- Nes, kai atvėsę pagalvojo jau domingai,
- Pamatė, kad medžioklę baigė negarbingai.
- Ir Dievas žino, kaip vienuolis tas pritapo,
- Išlindęs tik, kaip tas Pilypas iš kanapių,
- Visus už niek paliko. Gėda be pavydo!
- Na, ką dabar sakys Ašmenoje ir Lydoj?
- Tos apskritys nuo amžių juos aplenkti stengės
- Medžioklėj. Atsakyt tam klausimui tad rengės.
- Asesorius ir Rejentas tur blogą ūpą
- Del to, kad ypač šiandien šunes jų suklupo.
- Akyse dar jiems stovi katins greitakojis,
- Kurs uodega pas girią iš šunų tyčiojas,
202 psl.
- Ta uodega net juodviem, rodos, širdis plaka.
- Tad sėdi nusiminę, žodžio net nesako.
- Asesorius, be visa to, dar nerimavo,
- Nes matė Telimeną tarp rivalių savo.
- Į Tadą Telimena žvelgs tik atsigrįžus,
- Ir vėl nusisuka sumišusi, ištyžus;
- Nesmagų Grafą stengės kartais nuraminti,
- Prakalbinti, dienos šios nuotykius priminti,
- Nes Grafas, baisiai rūgščią kaukę užsidėjęs
- (Del to, kaip Tadas manė, kad žvalgybą ėjo),
- Klausydams Telimenos dar labiau didžiavos,
- Tik kaktą raukė ir kitu kuo įdomavos;
- Paskui prie Zosės slenkas, jai lėkštes paduoda,
- Stiklelį pripila ir meiliai kalbas juodu,
- Komplimentus jai sako, linksi, šypsos dailiai,
- Akis pavarto kartais, atsidūsta gailiai.
- Matyt, kad meilinosi vien del įvairumo,
- Arba, tikriau, tik Telimenos vien piktumui;
- Nes blykstelia akims, nors, rodos, ir nemąsto,
- Tik, tarsi, Telimeną nor žvilgsniu įkąsti.
203 psl.
- Suprasti Telimena Grafo neįstengė,
- Tiktai pečiais patraukus mąstė: spąstus rengia!
- Nors tie keistumai Grafo josios neramino,
- Bet kreipės vėl į savo antrąjį kaimyną.
- Tik Tadas liūdi, negeria, nekanda nieko,
- Į lėkštę žiūri vien, lyg ten mintis palieka,
- Jam Telimena vyno pila, jis gi pyksta,
- Kad jam neduodama ramumo, nenustygsta,
- Už bloga laiko (taip pasikeitė jis greitai),
- Kad Telimena laikos lyg maža mergaitė,
- Jis piktinas, kad ji perdaug laisvai jau elgias,
- Suknia giliai išpiauta – o kai dar pažvelgė!
- Nustebo; etiketo nelabai jau paisė
- Ir žodį tiesmuką tart buvo pasitaisęs,
- Staiga veide jos paslaptį suradęs baisią!
- Tikrai, dažytas veidas!
- Gal dažai nekoki,
- Gal nejučioms kai kur jie nuo odos atšoko:
- Ir vietoms matėsi oda nusidėvėjus.
- O gal »Šventykloje Svajonių« palytėjo
204 psl.
- Spalvas netyčia Tadas, kas ten visa žino,
- Kvapu gal nupūtė tą lengvąjį karminą.
- Iš miško Telimena juk perdaug skubėjo,
- Tad pataisyt spalvas net laiko neturėjo.
- Pas lūpas matės baltos dėmės ypatingai.
- Čia Tado akys smalsios, kaip sekliai domingi,
- Suradę vieną kliaudą, domingiau dar ima
- Ieškoti, rasdami naujų vis apgavimų:
- Dantų trijų nėra, kakta gana raukšlėta;
- Aibes raukšliukių tenka pakaklėj regėti!
- Deja! pajuto Tadas, kaip nereikalinga
- Gražumą tyrinėt perdaug; ir kaip niekinga
- Sekliu meilužės būt; mainyti skonį, širdį,
- Netiktų, – bet širdis notacijų negirdi!
- Trūkumą meilės sąžinė negal papildyt,
- Šaltumą sielos viens žvilgsnys negal sušildyt.
- Žvilgsnys tas kaip mėnulis šviečia, bet atšalęs,
- Nors liečia sielą, bet sušildyt jau negali...
- Tokiais išmetinėjimais gadindams ūpą,
- Nuleidęs galvą Tadas vien tik kramtė lūpą.
205 psl.
- Tuo tarpu jam piktasis vis į ausį kalba,
- Kad reikia paklausyti Zosės, Grafo kalbą.
- Mergytė, Grafo mandagumo sužavėta,
- Iš karto vengė į akis jam pažiūrėti,
- Tik raudo, bet paskiau jau jie linksmiau kalbėjo
- Ir nuolat daržo sceną kažkokią minėjo,
- Ir apie tą, kurs keturpėkščias lysvėms ėjo.
- Ausis pastatęs Tadas tųjų žodžių klausė,
- Juos rijo, slėpdamas juos sieloje giliausiai.
- Jam blogos buvo vaišės, kaip darže gyvatė,
- Nuodingą žolę radus, gylį jon įstato,
- Nuodų prigėrus atkaitoj susivynioja
- Ir graso tam, kurs eidams ją paliestų koja;
- Taip Tadas, prisigėręs pavydulingumo,
- Ramus atrodė, bet veik plyšo iš piktumo.
- Jei keletas tik pyksta net linksmoj draugijoj,
- Tai jų niaurumo ir kiti svečiai įgyja.
- Šauliai seniau tylėjo; o kiti nutilo
- Dabar, nes Tadas piktumu juos apipylė.
- Ir ponas Podkomožis šiandien toks paniuręs,
206 psl.
- Nenor kalbėti, kai į dukras tik pažiūri,
- Kurioms tekėti reiktų, ypač jau vyriausiai,
- Kurios apskrityje vadinas garbingiausios,
- O pamirštos jaunųjų sėdi, nuobodauja.
- Del to net ir Teisėjas rodos nerimauja;
- Matydams Voiskis gi visus taip nusiminus,
- Vilkų, o ne žmonių, šias vaišes pavadino.
- Ausis Hrečechos baisiai puikiai jautė tylą,
- Pats pasakorius mėgo tuos, kurie prabyla.
- Jisai gyvenimą praleido neramiuose
- Tai užpuolimuos, tai medžioklėse, seimuose.
- Priprato, kad kalba nuolat kutentų ausį.
- Net ir su plokšte jis musės zvimbimo klausė,
- Svajojo užsimerkęs; mėgdavo klausyti
- Iš vakaro senukų pasakų, iš ryto
- Maldų ražančinių. Tad buvo jis didžiausias
- Pypkorių priešininkas, nes esą pirmiausia
- Rūkyt pradėję vokiečiai, ta svetimybė
- Esant didžiausia Lenkuos, Lietuvoj blogybė.
- Senukas amžių prašnekėjęs, net ilsėtis
207 psl.
- Šnekoj norėjo. Taip malūninkui, burzdėti
- Paliovus ratams, daros neramu ir keista
- Ir nejučioms jis šaukia: »Vandenį paleisti!«
- Čia Voiskis lenkias Podkomožiui ir Teisėjui,
- Ir ranką prie burnos nuolankiai dar pridėjęs
- Paprašo balso. Ponai lenkiasi, matyti,
- Supranta ženklą, reiškia: prašome sakyti.
- Pradėjo Voiskis:
- »Aš drįstu jauniems priminti,
- Kad reik senoviškas vakarienes atminti,
- Ne vien kramtyt, tylėti. Argi mes vienuoliai?
- Bajorai, jei nutylą, reiškia, kad papuolė
- Į šaulio padėtį, kurs šaut nesugebėjo,
- Tad branginu aš kalbingumą pranokėjų.
- Medžioklę baigę, būdavo, prie stalo renkas,
- Ne vien tik valgyt: ten ir pasiginčyt tenka,
- Dažnai medžiotojams ir širdys atsidaro;
- Vienur dar girias, būdavo, kitur jau baras,
- Šaulius šūvius, šunis ir siundytojus mini,
- Taip kildavo antra medžioklės sutartinė.
208 psl.
- Žinau kame dalykas. Jus, tur būt, apniaukė
- Tas Kirminas, koptūrą ant galvos užsmaukęs!
- Šauliai, tur būt, del nepasisekimo pyksta!
- Bet kartais ir geriems medžiotojams nevyksta.
- Pataikyt, apsirikt, taisytis šauliui tenka,
- Aš pats juk, rodos, nuo mažens šaulys nemenkas,
- O apsirikdavau! Tuloščikas drąsusis,
- Taip pat, ne visados net Reitanas narsusis
- Pataikydavo. Apie jį dar pakalbėsim.
- O kai į prietykį ponaičių pažiūrėsim,
- Kad žvėrį jie paleido iš medžioklės rato,
- Tai girtino tame juk niekas ir nemato,
- Bet ir nesmerkia, nes, jei ginklą užtaisytą
- Turėdams bėgtų, kaip bailys tada darytų;
- Taip pat iššaut netaikius (kaip dažnai nutinka),
- Geram medžiotojui neleistina, netinka.
- Bet kas gerai nutaikęs likimu nežaidžia
- Ir žvėrį į paskirtą taikinį prileidžia,
- Jei apsirinka, gali bėgti, kaip jis moka,
- Ar kautis, jeigu brūklio vietoj jam nestoka,
209 psl.
- Jei tik be prievartos; nes tik apsigynimui
- Šaulys gal brūklį imti, o ne užpuolimui.
- Seniau taip būdavo. Ir man tad patikėkit,
- Ir reiterados tos į širdis nesidėkit;
- Tadukai mielas, Aukštas Grafe, prisiminę
- Šį prietykį, kai būsit net išsimėginę
- Gyvenime, atminkit Voiskio šiandieninį
- Pamokymą: nestokit viens kitam į kelią,
- Nešaukite kartu į mažą net žvėrelį«.
- Iš tikro, Voiskis aiškiai ištarė žvėrelį,
- Bet pons Asesorius pridūrė: į mergelę.
- Jaunieji šaukti, bravo! ilgai nenustojo
- Ir šį Hrečechos perspėjimą vis kartojo.
- Labiausiai tik kartojo žodį paskutinį:
- Vieni žvėrelį, o kiti linksmai: merginą;
- Pons Rejentas pasakė pusbalsiai: mergužę,
- Asesorius gi žvelgė, tardamas: meilužę,
- Į Telimeną. Voiskis kištis nenorėjo
- Į kalbą, net neklausė, ką slaptai kalbėjo.
- Jis džiaugės, kad jaunųjų ūpą atgaivino,
210 psl.
- Ir dar medžiotojus palinksminti mėgino,
- Pradėjo pildams tad į savo taurę vyno:
- »Aš veltui akimis čia ieškau Bernardino;
- Atsitikimą apsakyti jam norėčiau,
- Nes lygint jį dienos šios nuotykiams galėčiau.
- Mums Raktininkas tik ką buvo paminėjęs,
- Kad viens tik žmogus taip pataikyti mokėjęs;
- O aš žinojau kitą. Irgi geras šūvis
- Išgelbėjo du žmones; pats esu ten buvęs,
- Kai Reitanas atstovas mūs ir Denasiškis,
- Tas kunigaikštis lankė Nalibokų mišką.
- Bajoro garbei ponai net nepavydėjo,
- Bet jo sveikatai ir taures dar pakylėjo,
- O dovanų bajors net skaičiaus nežinojo,
- Net šerno užmušto jam odą dovanojo.
- Apie tą šerną, šūvį apsakyt galėsiu,
- Jis šiandien tiktų, jei ilgiau čia pasėdėsim.
- Tai su Denasų kunigaikščiu atsitiko
- Ir Reitanu, kurių garbė dar nepranyko«...
- Pasako čia Teisėjas, pildams taurėn vyno:
211 psl.
- »Sveikatai Kirmino! ir ponas Voiskis žino,
- Kad nepigu už šūvį tą atsidėkoti,
- Tad reiks jau nors už paraką ką paaukoti.
- Gerai numatome, kad meškinas nudėtas,
- Per du metu vienuolius išmaitint galėtų.
- Bet kailio jam neduosiu; stengsiuos kuo pakeisti,
- Ir man turės vienuolis šičia nusileisti,
- Jei tektų sabalais net jįjį nuraminti.
- O kailį mūsų noru reiks pasidalinti:
- Jau garbę pirmąją tas Dievo tarnas gavo,
- O kailį Pons Aukštasis Podkomožis savo
- Valia įteiks tam, kurs labiau pasižymėjo«.
- Prie kaktos Podkomožis ranką čia pridėjo.
- Šauliai šnabždėtis ėmė; žvėrį tas pamatęs,
- Tas jį pabaidęs, siundytojus tas sustatęs,
- Tas pirmas šovęs, tas išsiundęs jį iš girios.
- Asesorius su Rejentu gi vis dar gyrė,
- Pirmasis keldamas žymes to Sanguškinio,
- Antrasis gyrė savąjį Sagalasinį.
- »Teisėjau, Podkomožis pratarė, kaimyne,
212 psl.
- Vienuolis dovaną jau gavo pirmutinę;
- Bet kaip gi man išspręsti, kas čia bus antrasis,
- Nes daug gerų šaulių vienokioj vietoj rasis,
- Visi juk drąsūs, narsūs, daug tur įgudimo,
- O du yra čia pažymėtieji likimo,
- Juk du žvėries nagai galėjo pažymėti,
- Tai Tadą, Grafą – jiems tur kailis prigulėti.
- Pons Tadas nusileis (man rodos, taip ir tinka),
- Kaipo jaunesnis, giminaitis šeimininko;
- Tad, Aukštas Grafe, teiksies, spolia opima,
- Paimt tą grobį, ženklą mūsų pagerbimo,
- Te šita dovana ras vietą atmintyje,
- Te lemia laimę, teikia garbę ateityje«.
- Kalbėt paliovęs, linksmas jis į Grafą žiūri,
- Tačiau nežino, kaip jis skaudžiai jį įdūrė.
- Nes Grafas pranokėjus savo atsiminęs,
- Kurie medžiokliškai šią menę padabino,
- Pažvelgė į ragus, kurie nuo sienų styri,
- Kuriuos tėvai vaikams kaip atminimą skyrė,
- Į pranokėjų portretus senuos rėmuose,
213 psl.
- Į herbą Pusožį dar blizgantį skliautuose, –
- Tai visa priminė jam praeitį garbingą.
- Suprato jis, pas ką šios vaišės iškilmingos:
- Papėdininkas Horeškų tarp skliautų savųjų
- Puotauja tarp Soplicų, priešų amžinųjų!
- Be to, prie Tado jaučiams pavydulingumas
- Sukėlė Grafui prieš Soplicas kerštingumą.
- Karčiai tad tarė: »Aš turiu taip mažą butą,
- Tad vietos ten puikiajai dovanai nebūtų:
- Tegu ir meškinas tarp tų raguočių tyli,
- Kol man Teisėjas sugrąžins šią visą pilį«.
- Kalbos jau kryptį Podkomožis čia pažino,
- Tad ją nukreipt mėgino, imdams tabakinę.
- »Pons Grafe, tarė, girtinai darai, kaimyne,
- Kad reikalus net vaišėse esi atminęs,
- Laikais ne taip, kaip šių dienų ponaičiai laikos
- Nerūpestingi. Noriu aš įvykdyt taiką,
- Užbaigti podkomožiškąjį teisingumą;
- Tiktai del dvaro fundum teyra sunkumų.
- Turiu aš projektą, tą fundum reiks pakeisti
214 psl.
- Kuo nors«. – Čia Podkomožiui teko įsileisti
- Į išvadžiojimus, kaip paprastai jis darė;
- Jau įpusėjo, bet čia triukšmas pasidarė
- Prie galo stalo. Kas tai, ką ten pastebėjo,
- Pirštu parodė, ir visi žiūrėt pradėjo,
- Kol pagaliau svečiai į krūvą susirinko
- Ir lyg pavėjui varpos, galvos šonan linko
- Į kampą.
- Ten velionio portretas kabojo,
- Horeškos, Stalininko, tuomet užmuštojo,
- Pro dureles mažas, kurias pilioriai dengė,
- Lyg kokia stovyla iš lėto menėn žengė
- Gervazas; iš stuomens, iš veido jį pažino,
- Iš Pusožių, kurie žiponą jo dabino.
- Lėtai, kaip stulpas, eina ir piktai taip žiūri,
- Net nesisveikina, nesiima kepurės;
- Kaip puginalą, rankoje jis laiko raktą
- Ir, šėpą prasidaręs, ima sukt į taktą.
- O menės kampuose šėpose įstatyti
- Kurantų laikrodžiai senoviški matyti,
215 psl.
- Keisti senukai, saulės jie neklauso, rodos,
- Ir saulei leidžiantis vidudienį parodo.
- Mašinų tų Gervazas nenustatinėjo,
- Tačiau palikt jų neužtraukęs nenorėjo,
- Kas vakaras užtraukti laikrodžius pataiko.
- Dabar taip pat sulaukė užtraukimo laiko.
- Kai Podkomožis tęsė kalbą apie bylą
- Senų kaimynų, laikrodžiai staiga prabilo:
- Sučerškėję taip gaižiai ratai surūdiję,
- Nutraukė Podkomožiui kalbą viduryje.
- »Brolau, pasakė, dar su darbu kiek palauki!«
- Ir tęsė kalbą. Raktininkas to tik laukė,
- Smarkiau pasuko kitą laikrodį priėjęs,
- Ir paukštis dirbtinas, ant laikrodžio tupėjęs,
- Kurantų gaidą sukdamas sparnais plasnojo,
- Bet sugadintas, baisiai biauriai tad giedojo,
- Ir kuo tolyn, labyn cypimas ausį plakė.
- Svečiai juokaut, o Podkomožis vėl pasakė:
- »Pons Raktininkai, tarė, gal geriau, apuoke,
- Jei snapą brangini, tai tos dainos nesuoki«.
216 psl.
- Tačiau Gervazas žodžiais tais nesidomėjo,
- Jis ranką dešinę ant laikrodžio padėjo,
- Prie šono kairę. Taip abi rankas įrėmęs,
- »Podkomožėli! tarė, pons juokauti ėmė!
- Namie žvirblelis už apuoką nors mažesnis,
- Jei tas čia svetimas, tai jis už jį drąsesnis.
- O Raktininkas ne apuokas; dar sakysiu,
- Kad čia sulindusius apuokus išbaidysiu«.
- »Šalin!« suriko Podkomožis.
- Ar malonu,
- Pons Grafai! šaukė Raktininkas, Jūs Malonei
- Sutepti savo vardą, ar gali dar tverti,
- Su tais Soplicoms valgyti drauge ir gerti?
- Dar to reikėjo, kad mane čia taip nedailiai,
- Horeškų Raktininką, senąjį Rembailą
- Iš mano ponų rūmų vyt!... Tik Pons atminki!«
- Protazas rėkia čia piktai: »Nusiraminkit!
- Brechalskis aš Protazas Baltazaras stoju
- Prieš jus, kaip tribunolo menėje senojoj,
- Šaulys dar vulgo, tad obdukcijos imuosi,
217 psl.
- Bus vizija, ir liudininkais čia kviečiuosi
- Visus kilnius, kur tenka man čionai matyti,
- O pons Asesorius tur tardymą daryti
- Del reikalo Soplicos, Aukštojo Teisėjo,
- Dėliai inkursijos, prieš tuos, kur pult pradėjo
- Pilyj, kurion teises Teisėjas jau įgijo,
- Kurion suprašė visą net svečių draugiją!«
- »Melagiau! tarė Raktininkas, tik be skundų!«
- Ir, ėmęs iš už juostos visą raktų pundą,
- Dar aplink galvą iš visų jėgų apsuko
- Ir sviedė taip, kaip iš mėtyklės akmenuką.
- Tikrai galva Protazo būtų subyrėjus,
- Bet, laimei, pasilenkt šauklys laiku suspėjo.
- Pakilo sumišimas, bet visi tylėjo:
- »Prie stulpo jį – sušuko garsiai čia Teisėjas –
- Vyrukai!« Ir tarnai skubiai jau apipuolė
- Gervazą, stovintį tarp sienos ir tarp suolo.
- Bet Grafas jiesiems kelią su kėde užstojo
- Ir parėmė tą barikadą savo koja:
- »Sustok, Teisėjau, tarė, niekam aš neduosiu
218 psl.
- Užgauti tarną savo ir savuos namuose,
- Jei nusikalto kam, tai galit man apskųsti«.
- Čia Podkomožis metė Grafui žvilgsnį rūstų:
- »Be Jūs pagalbos jį nubausti sugebėsim,
- Tą bajorėlį, Grafas gi patsai turėsi
- Primint sau dekretą, kad dar nesi čia ponas,
- Dar peranksti, ir vaišės čia ne Jūs Malonės.
- Sėdėk ramiai; jei šios žilos galvos neboji,
- Tai gerbk tarnybą mano, kuri čia pirmoji«.
- »Kas man? pasakė Grafas, bus gana kalbėti,
- Nubodo man tarnybų, laipsnių Jūs žiūrėti!
- Kvailai net padariau su tais pasižinimais
- Ir vaišėmis, kur baigiama tik įžeidimais.
- Už vardo įžeidimą teks Jums atsakyti.
- Sudie! Gervazai, eikš, nėr laiko čia gaišyti!«
- Bet Podkomožis taip atsakant tai nelaukė,
- Sujudo tad, net vyną pilt taurėn nutraukė,
- Kai Grafo žodžiai palietė jį lyg griaustinis,
- Drebėjo rankoj taurė jo plati stiklinė,
- Pakreipęs galvą klausės, akimis tik žvalgės,
219 psl.
- Ir lūpas judino, lyg kažką kartų valgė;
- Tylėjo, bet jo taurė jau neištūrėjo
- Suspausta rankoj, tuoj stiklai jos suskambėjo,
- O vynas išsiliejęs, aptėkšdams jam veidą,
- Lyg rodės į jo sielą dar liepsnų prileido.
- Pravėręs sunkiai lūpas, matės, tarti nori
- Piktai, ir pratarė kurčiu balsu: »Juokoriau!
- Grafiukai! Aš tau! Tomai, šautuvą ieškoki!
- Aš mores išmokinsiu! šen, juokoriau, stoki!
- Tarnybos laipsniai nuobodūs, mat, jo ausiukei!
- Ausikariai tie tavo bus tuojau nutrūkę!
- Už durų, fora! Šautuvą man! Kalaviją!«
- Čia Podkomožis visą sutelkė draugiją
- Aplink. Teisėjas tarė: »Ponas kiek nurimki,
- Apginsiu aš, Protazai, ginklą man parinki!
- Aš užgauliotoją šokinsiu, kaip meškiuką«.
- Bet Tadas čia Teisėją tramdo: »Pons dėdukai,
- Aukštasis Podkomoži, argi Ponams tiktų
- Su firciku tuo kautis? Kur jaunieji liktų?
- Tai man palikit, jam paglostysiu aš veidą,
220 psl.
- O Tamsta, pons drąsuoli, senukus įžeidęs,
- Matysiu, kokio karžygio tau kraujas tvinksi,
- Rytoj atliksim, vietą, ginklą pasirinksim,
- Dabar, kol sveikas, sprūk«.
- O geras patarimas;
- Nes jau prieš Grafą, Raktininką įpykimas.
- Prie stalo, ten, kur buvo aukštesnieji ponai,
- Dar buvo riksmas, bet iš kito menės šono
- Į Grafą bonkos lėkė. Baimė čia ištiko
- Ponias; o Telimena: »kas daryt?« suriko,
- Akis pakėlusi į Grafą pažiūrėjo
- Ir alpdama jam galvą ant pečių uždėjo,
- Prispaudus prie krūtinės jam krūtis baltąsias.
- Pons Grafas, nors įpykęs, bet su jąja tąsės,
- Pradėjo trint, sūpuot.
- Gervazas vos tik laikės,
- Nes buteliai nuo stalo vien į jį jau taikė;
- Jau šliejas, nes tarnai, rankoves paraitoję,
- Lyg siena aplink drąsų senį tą sustojo,
- Bet, laimė – Zosė senį ginti paskubėjo,
221 psl.
- Uždengti nori, rankutes ant jo uždėjus.
- Nurimo kiek. Gervazas, lyg pasprukti tyko,
- Ir štai jo nematyt, gal kaip dvasia išnyko....
- Bet štai vėl pasirodo senis tarp gyvųjų;
- Uždėjęs ilgą suolą ant pečių tvirtųjų,
- Pasuko, kaip sparnais juo menėje plačiojoj,
- Nuvaikęs priešus, Grafą sau atsikovojo,
- Ir taip abu prie durų traukės. Jau priėjo
- Ir slenkstį; čia Gervazas priešus apžiūrėjo,
- Pamąstė valandėlę, kiek paabejojo,
- Ar trauktis, ar gal laimės paieškot kovoje.
- Išrinko antrą. Suolą kaip taraną suka
- Atgal, tik įsiūbuoti, o jėgų netrūko;
- Jau rengės atsikvėpęs ir atstatęs koją
- Suduot... bet, Voiskį pastebėjęs, pabijojo.
- Ramiai sėdėjęs Voiskis akimi primerktom,
- Atrodė susimąstęs, lyg sieloje verktų,
- Bet Podkomožiui, Grafui garsiai susipykus,
- Teisėjui pagrasinus, permaina įvyko,
- Čia Voiskis užsitraukė du kartu tabokos.
222 psl.
- Ir nors Teisėjui Voiskis giminė tolokas,
- Tačiau, senai gyvendams jo namuos svetinguos,
- Jo garbę saugojo jisai labai domingai.
- Tad įdomaudamas į kovą jis žiūrėjo,
- Ant stalo ranką ištiesė, paskui padėjo
- Ant delno peilį kriaunomis į nykščio galą,
- Ašmenimis gi į alkūnę ir, nuo stalo
- Pakėlęs, ją siūbuodams, valandėlę laikė,
- Lyg žaisdamas peiliu, tačiau į Grafą taikė.
- Anais laikais Lietuvoje kovoti peiliais
- Jau buvo kiek pamiršusios jaunųjų eilės,
- Bet seniai dar mokėjo; Raktininkas buvo
- Mėginęs peilio ir jo priešams kartais kliuvo.
- Matyt, ir Voiskis tokiam tikslui peilį laikė,
- Ir matės iš akių, kad jis į Grafą taikė
- (Paskiausiąjį Horešką motinos eilėje).
- Jaunieji senio gestų nė nepastebėjo,
- Tačiau Gervazas traukias, suolu Grafą dengia,
- O priešai ima rėkt – »Laikyk, pabėgti rengias!«
- Taip, kaip šunų užpultas vilkas netikėtai
223 psl.
- Prie pietų, puola, jų nespėjęs apžiūrėti,
- Ar daug jų; tuoj tarp šėlstančių šunų lojimo
- Pajunta jis medžiotojo artyn bėgimą...
- Jis žvalgos, pastebi, kad ant kelies pritūpęs
- Medžiotojas, supranta vilkas, kas jam rūpi,
- Pamato, kur jo vamzdžio galas atsisukęs;
- Tad pykdams turi sprukti, uodegą pabrukęs...
- Ir šunes triumfuodami jį ima vytis,
- Ir pradeda įkibę plaukus jam kramtyti,
- Tad vėl dantims sugriežęs gintis pamėgina,
- Ir šunes sklaidos tuoj, nors dar tik pagrasino, –
- Taip ir Gervazas traukėsi įtūžęs, piktas,
- Vis suolu gynėsi, kad priešai neapniktų.
- Ir su Grafu abu tamsumoje pranyko.
- »Laikyk!« suriko vėl. Bet triumfuot netiko,
- Nes Raktininkas jau viršuj minios stovėjo,
- Už grotų, prie vargonų, špižas jau trioškėjo,
- Ir rankoj storą gabalą jau špižo laikė,
- O ten iš viršaus būtų skaudžiai juo nutaikęs,
- Bet jau svečiai į priemenę išeit suspėjo,
224 psl.
- Tarnai taip pat jau išsigandę smarkiai buvo,
- Ir bėgo, stvėrę kas tik į rankas pakliuvo,
- O indų didžiuma ir staltiesės jiems žuvo.
- O kas apleido mūšio lauką ten paskiausiai?
- Protazas, tas Brechalskis. Jis kuonoramiausias,
- Nebodamas stovėjo už kėdės Teisėjo,
- Matyt, kad šauklio kalbą dar pabaigt norėjo,
- Ir baigė, o paskui apleido mūšio vietą,
- Kur indai, kaip lavonai, gėrimų prilieta.
- Žmonių nežuvo niekas, bet vargu ar rasis,
- Nors vienas sveikas suolas, stalas net ilgasis
- Ant staltiesės, ant lėkščių, bonkų kaupo griuvo,
- Kaip karžygys senovės, slėgdams kūnų krūvą,
- Tarp neprapiautų dar gaidžių ir kalakutų,
- Kuriuos, kaip durtuvai, dar įsmeigtos šakutės.
- Ir tuoj toj Horeškinėj pilyje senojoj
- Pradėjo visa snausti ramioje tyloje.
- Tamsėjo; o tų vaišių likučiai palikę
- Svečių lyg laukė, rodos, Vėlinėms būt tikę,
- Kad ten negyvėliai puotautų be pavydo.
225 psl.
- Jau tris kartus gaidžiai palėpėje pragydo,
- Kaip kanklininkai; lyg mėnuliui jie giedojo
- Užtekančiam, kurs, rodės, spindulių šviesoje
- Vėles pro langą vedė; žiurkės jau išėjo
- Iš po grindų, kaip pakaruokliai cypt pradėjo...
- Tik graužia, geria; kartais dar ramiam kampely
- Bonka šampano trūkus vėlėms tostą kelia.
- Bet antrame aukšte, toj menėj pirmutinėj,
- Kuri be veidrodžių jau, visgi veidrodinė,
- Nuo gonkų slenksčio Grafas į vartus žiūrėjo;
- Vėsinos, surdotą tik ant peties uždėjęs,
- Rankove ir skvernu pridengęs petį kitą,
- Užsidrapavęs taip, kad veidas vos matyti.
- Gervazas žingsniais dideliais asla žingsniavo;
- Abu gi susimąstę taip sau šnekučiavo:
- »Ginklus reik rinkti, tarė Grafas, kaip nurodžiau«.
- O Raktininkas tarė: »Mūs pilis ir sodžius«.
- »Ir brolvaikį ir dėdę, tarė Grafas, šauki!«
- O Raktininkas šaukė: »Ponai, tik nelaukęs
- Užgrobki pilį, žemę, negaišindams laiko,
226 psl.
- Pagrobki visą, Ponai, tai turėsi taiką.
- Kam procesas, Ponuti! aišku juk kaip dieną:
- Horeškai valdė pilį šimtmetį ne vieną,
- Turtus pagrobta gi laikais tik Targovicos,
- Ir, kaip jau žinoma, užvaldė juos Soplicos.
- Ne dalį vien, bet viską jie pagrobt turėtų,
- Ir išlaidas bylų, ir pabaudas pridėtų.
- Kalbėjau Ponui vis, kad procesuos prapulsi;
- Kalbėjau Ponui vis: laimėsi, jei užpulsi!
- Seniau taip buvo: valdo, kas užvaldė lauką,
- Lauke laimėjęs, laimės ir iš teismo lauki.
- O del kitų mūs su Soplicomis ginčukų
- Už procesus geresnį aš turiu peiliuką;
- Jei dar su rykštute pagelbėtų Motiejus,
- Tai sukapot Soplicoms būt gana mūs dviejų«.
- Čia Grafas tarė: »Bravo! planas šis Sarmatų
- Ar Gotų tiks geriau, nei ginčai advokatų.
- Žinai ką? Lietuvoj bus triukšmo pridaryta
- Užpuolimu dar negirdėtu, nematytu.
- Du metai, kai grįžau iš tolimo pasviečio,
227 psl.
- Kokius mūšius mačiau? tik peštynes kaimiečių!
- O kraujo bus čionai, jaučiu, lyg jis jau teka.
- Vienam tokiam mūšy man dalyvauti teko,
- Kai ten, Sicilijoj, pas kunigaikštį vieną
- Man viešint, žmogžudžiai užpuolė pilį dieną,
- Pagrobė pono žentą ir norėjo gauti
- Dar išpirkimą; mes išpirkom jį, apsiautę
- Stovyklą jų, be pinigų; aš pats nudėjau
- Du žmogžudžiu ir įkaitą paleist suspėjau.
- Gervazai mano! koks tai buvo triumfalis
- Mūs sugrįžimas, karžygiškai feodalis!
- Gėlėmis mus ir žirgus žmonės padabino,
- Mane pati kunigaikštytė apkabino.
- Kai atvykau Palermon, jau tenai kalbėjo,
- Kas aš, ir moters į mane tiktai žiūrėjo.
- Apie mane tenai romansą net sustatė,
- Kur visa nusakyta, rodos, būtų matę.
- Romansas: »Grafas, arba įvykis drąsusis
- Pily Birbante – Rokka«. Ar yra čia rūsys?«
- »Taip, Raktininkas tarė, ir visi tai žino,
228 psl.
- Bet tuščios, nes Soplicos išaikvojo vyną«.
- »Džokėjus, tarė Grafas, reikia apginkluoti,
- Pakviest vasalai!« – »Kaip? Lekajams ginklas duoti!
- Gervazas tarė, užpuolimas jų neliečia,
- Kas matė užpuolimą darant su kaimiečiais?
- Ponuti, užpuolimuos dalyvauti gali,
- Ūsoriai gal, nes tai iš lenkiško vonsaliai,
- Bet ne kaimiečiai! Ir ūsorių suieškosim
- Dobžinėj, Žezikove, na, ir dar kitose
- Sėdybose bajorų, karžygių ten kraujas
- Dar plaka, su Horeškų gimine draugauja,
- O tų Soplicų vardo net girdėt nenori!
- Surinksiu tris šimtus ūsuotų ten bajorų,
- Tai mano jau dalykas. Ponas gulti eiki,
- Nes daug rytoj bus darbo, pasilsėt tad reikia;
- Gaidžiai jau nugiedojo, eik tad Pons miegoti,
- O aš tai pilį saugosiu, kol ims dienoti,
- O saulei tekant jau mane Dobžinė laukia«.
- Po žodžių tų nuo gonkų Grafas pasitraukė;
- Bet į Soplicų dvarą eidams pažiūrėjo,
229 psl.
- Kur matės buvo linksma, žiburiai mirgėjo:
- »Iliuminuokit! tarė, bet rytoj iš ryto,
- Bus čia šviesu, o jūs dvare – tamsa matyti!«
- Gervazas ant grindų pas sieną nusileido
- Ir ant krūtinės nulenkė raukšlėtą veidą.
- Šviesa mėnulio palietė jo galvą pliką,
- O mintys ir planai įvairūs ją apniko,
- Matyt, sukurs jis karo planą čia ne vieną.
- Bet ima vadui merktis senosios blakstienos,
- Galva jau svyra, mato, kad jau miegas ima,
- Tad poteriauti ima pagal papratimą.
- Bet tarpe Tėve mūsų ir Sveika Marija
- Jam šmėklos pasirodžiusios maldas nuvijo;
- Horeškai, Raktininkas – mato, jojo ponai,
- Didingi vis ginkluoti, rūbai jų raudoni,
- Rūsčiai kiekvienas žvelgia, ilgą ūsą suka,
- Su buzdiganais, šautuvais, – drąsos netrūko
- Visiems; tik vienas paskui juos nuliūdęs ėjo,
- Sukruvintas. Čionai Gervazas sudrebėjo,
- Pažino Stalininką! Tad aplink žegnoti
230 psl.
- Pradėjo; o kad šmėklos tos klajot nustotų,
- Už kenčiančias vėles litaniją kalbėjo.
- Vėl akys merkiasi, ausyse suskambėjo –
- Ginkluotų jau bajorų mato raitą minią:
- Tai užpuolimas Koreličų paskutinis
- Drauge su Rimša! Pats jis štai šuoliuoja
- Ant šyvo žirgo, peiliuku baisiu mosuoja;
- Tik sukasi skvernai jo švarko – taratatkos,
- Nukrypus ant kairės ausies konfederatka;
- Jis lekia, o visi tik sprunka jį išvydę,
- Ir pagaliau Soplicą padega arklidėj.
- Ir taip užmiega, seną laiką prisiminęs,
- Tasai Horeškų Raktininkas paskutinis.
Klausimai: Penktoji knyga. Peštynės
1. Kas iš tikrųjų sukelia muštynes vakarienėje pilyje penktojoje knygoje?
Rašiniui: IšdidumasKilmė
2. Kiek metų sukanka Zosei tą dieną, kai Telimena ją pirmą kartą veda pas svečius?
Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.
Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.