Adomas Mickevičius · 1798–1855

Penktoji knyga. Peštynės

185-230 psl. iš 502·apie 150 min.·7 paaiškinimai·2 klausimai

185 psl.

Telimenos medžiokliški planai. – Daržininkė rengiasi pasirodyti pasauliui ir klausos globėjos pamokymų. – Šauliai grįžta. – Didis Tado nustebimas. – Antrasis susitikimas Svajonių šventykloje ir susigerinimas tarpininkaujant skruzdėms. – Prie stalo prasideda kalbos apie medžioklę. – Voiskio pasakojimas apie Reitaną ir Denasų kunigaikštį nutrūksta. – Pradėtos derybos del sutaikinimo priešingų pusių. – Atsitikimas su raktais. – Peštynės. – Grafas su Gervazu daro karo nutarimus.

  1. Medžioklę Voiskis baigęs grįžta jau iš šilo,
  2. O Telimenai tik medžioklės mintys kyla,
  3. Dvare medžiot pradėt. Ji sau ramiai sėdėjo.
  4. Abi rankas net prie krūtinės prisidėjo,
  5. Bet dviem žvėrim pagaut, ji ugdė tokią mintį,
  6. Kaip čia abu į savo spąstus įmasinti:
  7. Ponaičius – Grafą, Tadą. Grafas dar jaunuolis,
  8. Aukštos kilmės, gražus ir dar, be to, turtuolis.
  9. Jau kiek pamilęs! Na, bet gali pakitėti!
  10. Paskui, ar myli? ir ar vesti panorėtų?
  11. Vyresnę, neturtingą, nors ir pamokytą!
  12. Ar leistų giminės? ir žmonės ką sakytų?
  13. Tai tokios mintys Telimenai galvą suko,
  14. Ir net pakilus jai nuo sofos nenutrūko;
  15. Lieknai stovėjo ji, į šoną kiek pasvirus,
  16. Paskui domingai dar žvilgsniu save ištyrus,
  17. Prie veidrodžio priėjus apžiūrėjo veidą;
  18. Paskui vėl sėdos ir akis liūdnai nuleido.
  19. Pons Grafas! nepastovūs žmonės tie turtingi!
  20. Blondinas Grafas! o blondinai neaistringi!

186 psl.

  1. O Tadas? negudrus dar! mandagus vaikinas!
  2. Veik vaikas dar, mylėti pirmąkart mėgina.
  3. Ryšiai netruks, jei tik gerai jį prižiūrėti,
  4. Be to, jau spėjo Telimenai prižadėti...
  5. Jauni vaikinai, nors mintyse nepastovūs,
  6. Jie už senius tačiau pastovesni, nes drovūs.
  7. Širdis jaunuolio ilgai jaučia dėkingumą,
  8. Už suteiktą pirmajai meilei aistringumą!
  9. Gražumą atsisveikinę, širdy jį saugo,
  10. Kaip mažą dovaną nuo mylimojo draugo.
  11. Tiktai girtuoklis senas, kai jėgų nustoja,
  12. Jau purtos gėrimo, kurį perdaug aikvojo.
  13. Tai visa Telimena sau į galvą ima,
  14. Nes turi išmintį ir didį prityrimą.
  15. Bet žmonės ką sakys? Juos galima palikti,
  16. Vietelę ramią galima kur atitikti,
  1. Ir būtų net palikt apylinkę geriausia
  2. Ir, pavyzdžiui, į sostinę važiuot pirmiausia,
  3. Gyvenimą vaikinas jaunas ten pažintų,
  4. Būt galima jam vadovauti, pamokinti,

187 psl.

  1. Jame matyti draugą, brolį, kelt jo sielą,
  2. Na, ir pačiai gyventi, kol gyvent dar miela!
  3. Alkovoj vaikščiojo ir taip linksmai svajojo.
  4. Bet po kiek laiko vėl rimta liūdniau galvojo:
  5. Likimas Grafo, rodos, taipgi išsirištų,
  6. Jei Zosę pasisektų tik už jo iškišti?
  7. Nors neturtinga, bet kilme ji Grafui tiktų,
  8. Senatoraitė juk, tad jam pilnai prilygtų;
  9. O jei šios sutuoktuvės tik įvykt galėtų,
  10. Tai Telimena prieigą pas juos turėtų,
  11. Jei reiktų; Zosės giminė, ją Grafui skyrus,
  12. Jaunai tai porai būt kaip motina prityrus.
  13. Kai taip rimtai planus gvildenti kiek pabodo,
  14. Pravėrus langą, Zosę pašaukė iš sodo.
  15. O Zosė vienplaukė, suknelėj rytmetinėj,
  16. Turėjo rankoj rėtį apvalų, medinį;
  17. Aplinkui paukščiai. Priešais vištos kuodės sukas,
  18. O ten, taip pat kuoduoti, skrydauja gaidukai,
  19. Jie skiautures pastatę, lyg šarvus vis rodo,
  20. Sparnais irkluodami tarp krūmų ir tarp godų,

188 psl.

  1. Pentinais raižo žemę, drąsūs, pasipūtę;
  2. Kiek paskui juosius žengia piktas kalakutas,
  3. Ir bara vis burbėdams savo rėksnę pačią;
  4. Ten povas, uodegą išplėtęs ilgą, plačią,
  5. Irkluoja pieva; kartais ore atsiranda,
  6. Kaip sniego plekas žemėn puldamas, balandis.
  7. Ir kilime vejos, viduj margų žolynų
  8. Tik mirga paukščių nerami, judri šeimyna,
  9. Kurią, kaip kaspinu, balti balandžiai juosia,
  10. Tą visą paukščių minią rūbuose marguose:
  11. Gintaro čia snapai, ten skiauturės matyti,
  12. Ten plunksnų fone nardo, kaip srovėj, žuvytės,
  13. Leini kaklai, kurie dar kildami linguoja,
  14. Lyg tulpės vandeninės, kai srovėj banguoja;
  15. Ir Zosę tūkstančiai akių – žvaigždžių sekioja.
  16. O ji liekna toj paukščių neramioj minioje,
  17. Veik vienmarškinė švaistos tarp galvų judriųjų,
  18. Kaip trykštantis fontanas tarp gėlių margųjų;
  19. Ji semia vis kruopas iš rėčio pilna sauja,
  20. Kruopas tas, kaip ledus, ir barsto, nešykštauja,

189 psl.

  1. Jas beria ant sparnų, galvų. Tos kruopos tinka
  2. Sriuboms skanioms gamint gudriajai šeimininkei;
  3. Bet Zosė slaptą sandėlį tų kruopų žino,
  4. Slapčia jas ima, ir taip paikina paukštyną.
  5. Išgirdus šaukiant: »Zose!«, savo darbą meta,
  6. Nes žino: reik paukščius palikus bėgt pas tetą!
  7. Pakėlus rėtį, kaip būgnelį, šokinėja,
  8. Viršum galvos laikydama jį, lyg šokėja,
  9. Per povus, balandžius, vištas, į taktą ploja,
  10. O paukščiai išsigandę į šalis lakioja.
  11. Lakiai ji bėga, vos pėdom tik žemę siekia,
  12. Ir miklumu nuo paukščių veik neatsilieka.
  13. Aplink baltų balandžių pulkas pasibaido,
  14. Lakioja, lyg apie vežimą deivės skraido.
  15. Įšokus į alkovą Zosė pro langelį
  16. Linksma, uždusus tetai sėdasi ant kelių;
  17. Ją Telimena glosto, džiaugdamos bučiuoja
  18. Ir domis, gėris jos raudonumu sveikuoju,
  19. (Nes iš tikrųjų auklėtinę ji mylėjo).
  20. Bet auklėtojos toną išlaikyt reikėjo,

190 psl.

  1. Pakilus tad didingai eina per alkovą
  2. Ir sako, pirštą keldama, kalba žinovo:
  1. »Mieloji Zose, prisimint gerai turėsi
  2. Vėl savo kilmę, amžių; šiandien juk pradėsi
  3. Penkioliktus metus. Jau reiks paukščius palikti,
  4. Fi! ar tai gal senatoriaus dukraitei tikti!
  5. Jau bus gana kaimiečių tau vaikus mokyti!
  6. Man, Zose, širdį skauda, reikia pasakyti,
  7. Tavin pažvelgus, apdegei tu kaip čigonė,
  8. Judėjimai paliko jau visai be skonio.
  9. Ir šiandien kaimiškus jau papročius man mesi,
  10. Tuojau tave salionan prie svečių išvesiu,
  11. Svečių gi turim daug – juos teks tau pamatyti,
  12. Žiūrėk tiktai, kad gėdos man nepadarytum«.
  13. Čia Zosė pliaukši tik delnais, ką veikt nežino,
  14. Ir puolus prie tetos ją meiliai apkabina,
  15. Tik verkia, juokiasi ji akutes pastačius:
  16. »Oi, teta, taip senai svečių nesu jau mačius,
  17. Nes atsilankė viens balandis tik laukinis,
  18. Man nuobodaujant, mano neramiam paukštyne!

191 psl.

  1. Alkovoj nuobodu, nes mus svečiai aplenkia,
  2. Net pons Teisėjas sako, tai sveikatai kenkią«.
  3. »Teisėjas! perkirto teta, jau man ramumo
  4. Senai neduoda, sako, kad del įvairumo
  5. Tave reikią žmonėms parodyt, mat, jau laikas;
  6. Nematęs svieto senis kalba taip, kaip vaikas.
  7. Juk aš geriau žinau, kaip reikia išmokyti
  8. Panaitę, kad efektą stengtų padaryti.
  9. Kas auga po visų akių, žinok, Zosele,
  10. Efekto nesukels tas, užkirstas tam kelias,
  11. Nes jau nuo mažumės visi prie jo pripratę.
  12. Bet te išaugusią, išauklėtą pamato
  13. Panaitę, pasirodžius baliuj netikėtai,
  14. Visi tuoj ima įdomaudamies žiūrėti
  15. Į jos judėjimus, žvilgsnius tuoj jos sekioja,
  16. Jos žodžių klausos ir kitiems juos pakartoja;
  17. O kai įeina jaunas toks asmuo į madą,
  18. Kiekviens jį giria, įdomaus net nesuradęs.
  19. Tikiuosi sugebėsi, neturiu net baimės;
  20. Užaugai sostinėj, nors metai, kai jau kaime,

192 psl.

  1. Bet Peterburką tebepameni, man rodos.
  2. Na, Zose, tualetą ruošk, eik prie komodos,
  3. Ten rasi viską, ko tik reik apsitaisyti.
  4. Ir skubink, nes šauliai gal grįžę pamatyti«.
  5. Tuoj tapo pašauktos tarnaitė, kambarinė,
  6. Vandens pripilta dubenys tuoj sidabrinis.
  7. Kaip žvirblis smiltyse, taip Zosė pliauškia, prausias,
  8. Tarnaitei padedant ant veido, kaklo gausiai
  9. Ji lieja šaltą srovę. Telimena rado
  10. Tuoj savo Peterburko sandėliuos pomadų
  11. Ir kvėpalų, apšlakstė Zosę tuoj parfumais,
  12. Suvilgė plaukus (pilnas kambarys kvapumų).
  13. O Zosė aunas kojinėmis ažurinėms
  14. Ir Varšuvos baltais batukais atlasiniais.
  15. Tuo tarpu tvarkė liemenį jai kambarinė,
  16. Paskui, apsiaustą dar užmetusi lininį
  17. Aplink pečius, tuoj plaukus trumpučius dabino:
  18. Iš šonų garbinius į dvi kasas supynė,
  19. O ties kakta tiktai išlygino tuos plaukus.
  20. Paskui jau rugiagėlių, parneštų iš lauko,

193 psl.

  1. Paduoda puokštę Telimenai kambarinė,
  2. O ta jomis mokytai galvą padabino;
  3. Iš dešinės į kairę; gėlės tos pro tarpus
  4. Šviesių plaukų mirgėjo, kaip rugiuos pro varpas!
  5. Apsiaustas nuimta, nes jau dabint paliovė!
  6. Čia baltąją suknelę Zosė užsimovė
  7. Per galvą, rankoj laikė batisto skarelę,
  8. Ir, rodės, būtų lelija balta daržely.
  9. Aptvarkius jos rūbus, tuoj buvo įsakyta
  10. Jai pereiti per kambarį dar kartą, kitą.
  11. Čia Telimena akimis rimtai vadžioja,
  12. Muštruoja seserėčią, aiksi ir sielojas,
  13. Kol, Zosei styptelėjus, sako jau su baime:
  14. »Aš nelaiminga! Zose, štai gyventi kaime
  15. Su piemenims, žąsims! tu kojoms taip žirglioji,
  16. Kaip vaikis, o akims nedailiai taip vadžioji,
  17. Kaip gyvanašlė! Argi taip teta mokino!«
  18. »Kas kaltas, teta! tarė Zosė nusiminus:
  19. Teta ik šiol neleidai niekur man buvoti,
  20. Tad mėgau būt su paukščiais ir vaikus nešioti;

194 psl.

  1. Bet leisk, teta, pabūti sviete, o išvysi,
  2. Kaip tarp žmonių pabuvus aš pasitaisysiu«.
  3. »Ne, iš dviejų blogumų, tai geriau paukštyne,
  4. Teta pasakė, nei tarp kaimiškų vaikinų.
  5. Tik pamąstyk, kas lankos čia – nesisielosi:
  6. Klebonas, kurs tik kalba poterius po nosia,
  7. Ir dar pypkoriai! Tai man būta kavalierių!
  8. Puikių nuo jų įgavus būtumei manierų.
  9. Dabar tai bent ir pasirodyti kam tinka,
  10. Puiki juk draugija į dvarą susirinko.
  11. Dabar, žiūrėki, Zose, Grafas būti žada,
  12. Išauklėtas tai ponas, giminė vaivadai,
  13. Žiūrėk, būk mandagi«.
  14. Garsai jau susilieja
  15. Draugėn – žirgų, šaulių minios: »Jau grįžta jieji!«
  16. Už rankos ėmus Zosę, vedas ją į salę,
  17. Šauliai, matyti, eina jau iš kiemo galo,
  18. Tačiau dar turi jie kitaip apsitaisyti,
  19. Nenor, mat, kad medžioklės rūbuos pamatytų.
  20. Pirmieji Tadas su Grafu čia jas užtinka.

195 psl.

  1. Čia Telimena laikosi kaip šeimininkė:
  2. Įėjusius užkalbino ir pasodino
  3. Ir seserėčią su abiedviem supažino.
  4. Pirmiausia Tadui, kaip artimą giminaitę;
  5. Jam Zosė styptelėja, lenkias jis panaitei,
  6. Norėdams kažką tarti, praveria net lūpas,
  7. Bet, jos akis pamačius, pakitėjo ūpas,
  8. Stovėjo nebylys, tik ėmė raust, baltėti,
  9. Kas darės jo širdy, nestengė net atspėti.
  10. Jis jautės nelaimingas – Zosę, mat, pažino,
  11. Šviesius jos plaukus, ūgį, balsą atsiminęs!
  12. Šįryt jis tą galvutę matė dar daržely,
  13. Pažadino medžioti jį tas pat balselis.
  14. Tik Voiskis Tadui sceną šią pakeist padėjo;
  15. Pamatęs, kad nubalęs vos tik pastovėjo,
  16. Jam patarė ilsėtis eit į kambariuką;
  17. Bet Tadas kiek paėjęs vėliai atsisuko:
  18. Į tetą žvalgos vis, į seserėčią jauną,
  19. Prie krosnies stovi, bet atsakymo negauna.
  20. O panai Telimenai baisiai nepatiko,

196 psl.

  1. Kad Zosė Tadui gilų įspūdį paliko;
  2. Ji visko nesuprato, su svečiais tad kalba,
  3. Bet mąsto, kokią Tadui čia suteikt pagalbą.
  4. Galop, suradus laiko, ji prie jo prieina:
  5. Ar sveikas? Ko taip liūdnas? Ko taip atsimainęs.
  6. Jam Zosę primena ir pradeda juokauti,
  7. Tačiau negal iš Tado žodžio net išgauti.
  8. Jis nieko nekalba, tik lūpas, kaktą rauko
  9. Ir Telimenai gerą nuotaiką nutraukia.
  10. Staiga tad veidas jos ir tonas pakitėjo
  11. Ir žodžiais jau smarkiais kalbėt į jį pradėjo:
  12. Išmetinėjimais jis tapo apipiltas.
  13. Čionai pašoko Tadas, žodžių jos įgiltas;
  14. Žvairai pažvelgęs, spiovęs, žodžio net netaręs,
  15. Išbėgo, stūmęs kėdę, su trenksmu uždaręs
  16. Duris. Bet, laimei, nemandagią šitą sceną
  17. Gerai patėmijo viena tik Telimena.
  18. Išbėgęs pro vartus, skubėjo jis į lauką,
  19. Kaip lydeka, kai meškerę nutvėrus trauko;
  20. Ji nardo, pliaukši iš piktumo, skausmo dūksta,

197 psl.

  1. Bet meškerė vis laiko, kol jėgų pritrūksta.
  2. Taip Tadas neramumą paskandyt skubėjo
  3. Ir per griovius, tvoras beprasmiai šokinėjo,
  4. Be tikslo ir be kelio, kol atsidangino
  5. Iš girios pakraščio į pačią jos tankynę.
  6. Paskui gal tyčia, gal pataikė netikėtai
  7. Į vietą, kur jo laime buvo pažymėta,
  8. Kur meilė laišku vakar jį apdovanojo,
  9. Tai žinoma »Svajonių Šventykla« ramioji.
  10. Aplink pažvelgęs mąsto: argi ją ten rastų?
  11. Taip, Telimena! ji vienužė sėdi, mąsto,
  12. Kita nei vakar, rūbai šiandien salioniniai,
  13. Ir sėdi ant akmens pati lyg akmeninė;
  14. Delnais uždengus veidą; verksmo jis negirdi,
  15. Bet jaučia, kad jai verksmas, skausmas spaudžia širdį.
  16. Veltui norėjo Tadas kiek tvirtesnis būti;
  17. Širdis jo plakė, gailestį prie jos pajuto.
  18. Nors ilgai dar už medžio slėpdamos stovėjo,
  19. Bet sąžinė tuo tarpu jam išmetinėjo:
  20. »Kvailys! ar ji kalta, kad tai apsirikimas?«

198 psl.

  1. Ir, kai tik jis pro medį galvą rodyt ima,
  2. Štai Telimena nuo akmens staiga jau kelias,
  3. Kairėn, tiesėn bėgioja, šoka per upelį,
  4. Plaukais paleistais, ant galvos rankas uždėjus,
  5. Į girią bėga, puola, kelias, šokinėja
  6. Ir, pagaliau parklupus, raitosi vejoje.
  7. Iš jos judėjimų matyti, kad baisioje
  8. Agonijoj: ji kojas, kaklą graibsto bailiai.
  9. Pašokęs Tadas mano, kad jinai apkvailo
  10. Ar baisią ligą turi. Bet visai kitokia
  11. Ten buvo priežastis.
  12. O matės ten aukštokas
  13. Prie beržo skruzdėlynas. Darbštūs vabaliukai
  14. Juodi be paliovos po žolę triūsė, sukos
  15. Dėliai kokios naudos, sunku net pasakyti,
  16. »Šventykloje Svajonių« ėmė jie lankytis.
  17. Nuo sostininio kupsto ik krantų upelio
  18. Numindžiojo žolėje jie eiles takelių.
  19. Nelaimei, Telimena atsisėst pataikė
  20. Ant tako, ir skruzdes jos kojinė sulaikė,

199 psl.

  1. Ir jos apspito kojas, ėmė kąst, landyti,
  2. Ir Telimenai teko bėgti, jas kratyti,
  3. Ir atsisėdus ant vejos jas rinkt pradėti.
  4. Čia Tadas geraširdis ėmė jai padėti.
  5. Suknelę valė, kojas jai apžiūrinėjo,
  6. O lūpos Telimenos veidą palytėjo...
  7. Pradėję taip bendraut už bloga jau nelaikė
  8. Net ryto scenos ir širdingai susitaikė,
  9. Ir nežinia, kaip ilgai jų kalba būt ėjus,
  10. Jei Soplicovo varpas būt nesuskambėjęs. –
  11. Tai ženklas vakarienei! eit namo jau laikas,
  12. Ir ypač, kad lyg sekti juodu kažkas taikės:
  13. Lyg šakos traška! ieško gal? susekt gal tyko?..
  14. Tad Telimena tuoj plačiam darže pranyko,
  15. O Tadas vieškelį pasiekt greičiau skubėjo.
  16. Abiedviem gi sugrįžtantiems šiek tiek rūpėjo:
  17. Mat, Telimenai rodės, kad pro krūmą kišos
  18. Tas Kirminas vienuolis, galvą apsirišęs;
  19. O Tadas aiškiai matęs, net akis pakėlęs,
  20. Kai šmėkštelėjęs baltas ilgas ten šešėlis.

200 psl.

  1. Kas buvo, nežinojo, bet širdyje jautė,
  2. Kad Grafas jais galėjęs susiįdomauti.
  3. Pily vakarieniauta. Nežiūrint Teisėjo
  4. Įsakymų, Protazas nieko nežiūrėjo,
  5. Dar ponams esant girioj, jis pilin šturmavo,
  6. Net bufetą ten, anot jo, intromitavo.
  7. Svečiai tvarkoj suėjo ir ratu sustojo,
  8. Nes vien tik Podkomožis vietą sau žinojo;
  9. Mat, jo del amžiaus, vardo, niekas neaplenkia,
  10. Tad jis ponioms ir ponams vieton eidams lenkias:
  11. Vienuolio trūko, tad į vietą Bernardino
  12. Podkomožienę šeimininkas pasodino,
  13. Ir, gerbdams papročius senuosius, pats Teisėjas
  14. Žegnojo stalą ir maldelę sukalbėjo.
  15. Visi susėdo; jau degtinę gėrė vyrai
  16. Ir baltytų šaltainių greitai skonį tyrė.
  17. Paskui vėžiai, vištìena ėjo ir šparagai,
  18. O skonį taisė vis vengrinis ir malaga.
  19. Visi tik valgo, geria, bet drauge ir tyli.
  20. Nuo tol, kai mūrai šios pilies yra iškilę,

201 psl.

  1. Kuriuos bajorų vaišindavos plačios minios,
  2. Kur vivatais skambėdavo anos gadynės,
  3. Nebuvo niekados dar vakarienės tokios;
  4. Tik, kai sučerška lėkštės, kamščiai kai iššoka,
  5. Atsimuša jų garsas ir skliautuos prabyla;
  6. Tarytum, čia pikta dvasia padarė tylą.
  7. Daug buvo priežasčių tylėt. Šauliai sugrįžo
  8. Gana kalbingi, bet dabar visai ištižo;
  9. Nes, kai atvėsę pagalvojo jau domingai,
  10. Pamatė, kad medžioklę baigė negarbingai.
  11. Ir Dievas žino, kaip vienuolis tas pritapo,
  12. Išlindęs tik, kaip tas Pilypas iš kanapių,
  13. Visus už niek paliko. Gėda be pavydo!
  14. Na, ką dabar sakys Ašmenoje ir Lydoj?
  15. Tos apskritys nuo amžių juos aplenkti stengės
  16. Medžioklėj. Atsakyt tam klausimui tad rengės.
  17. Asesorius ir Rejentas tur blogą ūpą
  18. Del to, kad ypač šiandien šunes jų suklupo.
  19. Akyse dar jiems stovi katins greitakojis,
  20. Kurs uodega pas girią iš šunų tyčiojas,

202 psl.

  1. Ta uodega net juodviem, rodos, širdis plaka.
  2. Tad sėdi nusiminę, žodžio net nesako.
  3. Asesorius, be visa to, dar nerimavo,
  4. Nes matė Telimeną tarp rivalių savo.
  5. Į Tadą Telimena žvelgs tik atsigrįžus,
  6. Ir vėl nusisuka sumišusi, ištyžus;
  7. Nesmagų Grafą stengės kartais nuraminti,
  8. Prakalbinti, dienos šios nuotykius priminti,
  9. Nes Grafas, baisiai rūgščią kaukę užsidėjęs
  10. (Del to, kaip Tadas manė, kad žvalgybą ėjo),
  11. Klausydams Telimenos dar labiau didžiavos,
  12. Tik kaktą raukė ir kitu kuo įdomavos;
  13. Paskui prie Zosės slenkas, jai lėkštes paduoda,
  14. Stiklelį pripila ir meiliai kalbas juodu,
  15. Komplimentus jai sako, linksi, šypsos dailiai,
  16. Akis pavarto kartais, atsidūsta gailiai.
  17. Matyt, kad meilinosi vien del įvairumo,
  18. Arba, tikriau, tik Telimenos vien piktumui;
  19. Nes blykstelia akims, nors, rodos, ir nemąsto,
  20. Tik, tarsi, Telimeną nor žvilgsniu įkąsti.

203 psl.

  1. Suprasti Telimena Grafo neįstengė,
  2. Tiktai pečiais patraukus mąstė: spąstus rengia!
  3. Nors tie keistumai Grafo josios neramino,
  4. Bet kreipės vėl į savo antrąjį kaimyną.
  5. Tik Tadas liūdi, negeria, nekanda nieko,
  6. Į lėkštę žiūri vien, lyg ten mintis palieka,
  7. Jam Telimena vyno pila, jis gi pyksta,
  8. Kad jam neduodama ramumo, nenustygsta,
  9. Už bloga laiko (taip pasikeitė jis greitai),
  10. Kad Telimena laikos lyg maža mergaitė,
  11. Jis piktinas, kad ji perdaug laisvai jau elgias,
  12. Suknia giliai išpiauta – o kai dar pažvelgė!
  13. Nustebo; etiketo nelabai jau paisė
  14. Ir žodį tiesmuką tart buvo pasitaisęs,
  15. Staiga veide jos paslaptį suradęs baisią!
  1. Tikrai, dažytas veidas!
  2. Gal dažai nekoki,
  3. Gal nejučioms kai kur jie nuo odos atšoko:
  4. Ir vietoms matėsi oda nusidėvėjus.
  5. O gal »Šventykloje Svajonių« palytėjo

204 psl.

  1. Spalvas netyčia Tadas, kas ten visa žino,
  2. Kvapu gal nupūtė tą lengvąjį karminą.
  3. Iš miško Telimena juk perdaug skubėjo,
  4. Tad pataisyt spalvas net laiko neturėjo.
  5. Pas lūpas matės baltos dėmės ypatingai.
  6. Čia Tado akys smalsios, kaip sekliai domingi,
  7. Suradę vieną kliaudą, domingiau dar ima
  8. Ieškoti, rasdami naujų vis apgavimų:
  9. Dantų trijų nėra, kakta gana raukšlėta;
  10. Aibes raukšliukių tenka pakaklėj regėti!
  11. Deja! pajuto Tadas, kaip nereikalinga
  12. Gražumą tyrinėt perdaug; ir kaip niekinga
  13. Sekliu meilužės būt; mainyti skonį, širdį,
  14. Netiktų, – bet širdis notacijų negirdi!
  15. Trūkumą meilės sąžinė negal papildyt,
  16. Šaltumą sielos viens žvilgsnys negal sušildyt.
  17. Žvilgsnys tas kaip mėnulis šviečia, bet atšalęs,
  18. Nors liečia sielą, bet sušildyt jau negali...
  19. Tokiais išmetinėjimais gadindams ūpą,
  20. Nuleidęs galvą Tadas vien tik kramtė lūpą.

205 psl.

  1. Tuo tarpu jam piktasis vis į ausį kalba,
  2. Kad reikia paklausyti Zosės, Grafo kalbą.
  3. Mergytė, Grafo mandagumo sužavėta,
  4. Iš karto vengė į akis jam pažiūrėti,
  5. Tik raudo, bet paskiau jau jie linksmiau kalbėjo
  6. Ir nuolat daržo sceną kažkokią minėjo,
  7. Ir apie tą, kurs keturpėkščias lysvėms ėjo.
  8. Ausis pastatęs Tadas tųjų žodžių klausė,
  9. Juos rijo, slėpdamas juos sieloje giliausiai.
  10. Jam blogos buvo vaišės, kaip darže gyvatė,
  11. Nuodingą žolę radus, gylį jon įstato,
  12. Nuodų prigėrus atkaitoj susivynioja
  13. Ir graso tam, kurs eidams ją paliestų koja;
  14. Taip Tadas, prisigėręs pavydulingumo,
  15. Ramus atrodė, bet veik plyšo iš piktumo.
  16. Jei keletas tik pyksta net linksmoj draugijoj,
  17. Tai jų niaurumo ir kiti svečiai įgyja.
  18. Šauliai seniau tylėjo; o kiti nutilo
  19. Dabar, nes Tadas piktumu juos apipylė.
  20. Ir ponas Podkomožis šiandien toks paniuręs,

206 psl.

  1. Nenor kalbėti, kai į dukras tik pažiūri,
  2. Kurioms tekėti reiktų, ypač jau vyriausiai,
  3. Kurios apskrityje vadinas garbingiausios,
  4. O pamirštos jaunųjų sėdi, nuobodauja.
  5. Del to net ir Teisėjas rodos nerimauja;
  6. Matydams Voiskis gi visus taip nusiminus,
  7. Vilkų, o ne žmonių, šias vaišes pavadino.
  8. Ausis Hrečechos baisiai puikiai jautė tylą,
  9. Pats pasakorius mėgo tuos, kurie prabyla.
  10. Jisai gyvenimą praleido neramiuose
  11. Tai užpuolimuos, tai medžioklėse, seimuose.
  12. Priprato, kad kalba nuolat kutentų ausį.
  13. Net ir su plokšte jis musės zvimbimo klausė,
  14. Svajojo užsimerkęs; mėgdavo klausyti
  15. Iš vakaro senukų pasakų, iš ryto
  16. Maldų ražančinių. Tad buvo jis didžiausias
  17. Pypkorių priešininkas, nes esą pirmiausia
  18. Rūkyt pradėję vokiečiai, ta svetimybė
  19. Esant didžiausia Lenkuos, Lietuvoj blogybė.
  20. Senukas amžių prašnekėjęs, net ilsėtis

207 psl.

  1. Šnekoj norėjo. Taip malūninkui, burzdėti
  2. Paliovus ratams, daros neramu ir keista
  3. Ir nejučioms jis šaukia: »Vandenį paleisti!«
  4. Čia Voiskis lenkias Podkomožiui ir Teisėjui,
  5. Ir ranką prie burnos nuolankiai dar pridėjęs
  6. Paprašo balso. Ponai lenkiasi, matyti,
  7. Supranta ženklą, reiškia: prašome sakyti.
  8. Pradėjo Voiskis:
  9. »Aš drįstu jauniems priminti,
  10. Kad reik senoviškas vakarienes atminti,
  11. Ne vien kramtyt, tylėti. Argi mes vienuoliai?
  12. Bajorai, jei nutylą, reiškia, kad papuolė
  13. Į šaulio padėtį, kurs šaut nesugebėjo,
  14. Tad branginu aš kalbingumą pranokėjų.
  15. Medžioklę baigę, būdavo, prie stalo renkas,
  16. Ne vien tik valgyt: ten ir pasiginčyt tenka,
  17. Dažnai medžiotojams ir širdys atsidaro;
  18. Vienur dar girias, būdavo, kitur jau baras,
  19. Šaulius šūvius, šunis ir siundytojus mini,
  20. Taip kildavo antra medžioklės sutartinė.

208 psl.

  1. Žinau kame dalykas. Jus, tur būt, apniaukė
  2. Tas Kirminas, koptūrą ant galvos užsmaukęs!
  3. Šauliai, tur būt, del nepasisekimo pyksta!
  4. Bet kartais ir geriems medžiotojams nevyksta.
  5. Pataikyt, apsirikt, taisytis šauliui tenka,
  6. Aš pats juk, rodos, nuo mažens šaulys nemenkas,
  7. O apsirikdavau! Tuloščikas drąsusis,
  8. Taip pat, ne visados net Reitanas narsusis
  9. Pataikydavo. Apie jį dar pakalbėsim.
  10. O kai į prietykį ponaičių pažiūrėsim,
  11. Kad žvėrį jie paleido iš medžioklės rato,
  12. Tai girtino tame juk niekas ir nemato,
  13. Bet ir nesmerkia, nes, jei ginklą užtaisytą
  14. Turėdams bėgtų, kaip bailys tada darytų;
  15. Taip pat iššaut netaikius (kaip dažnai nutinka),
  16. Geram medžiotojui neleistina, netinka.
  17. Bet kas gerai nutaikęs likimu nežaidžia
  18. Ir žvėrį į paskirtą taikinį prileidžia,
  19. Jei apsirinka, gali bėgti, kaip jis moka,
  20. Ar kautis, jeigu brūklio vietoj jam nestoka,

209 psl.

  1. Jei tik be prievartos; nes tik apsigynimui
  2. Šaulys gal brūklį imti, o ne užpuolimui.
  3. Seniau taip būdavo. Ir man tad patikėkit,
  4. Ir reiterados tos į širdis nesidėkit;
  5. Tadukai mielas, Aukštas Grafe, prisiminę
  6. Šį prietykį, kai būsit net išsimėginę
  7. Gyvenime, atminkit Voiskio šiandieninį
  8. Pamokymą: nestokit viens kitam į kelią,
  9. Nešaukite kartu į mažą net žvėrelį«.
  10. Iš tikro, Voiskis aiškiai ištarė žvėrelį,
  11. Bet pons Asesorius pridūrė: į mergelę.
  12. Jaunieji šaukti, bravo! ilgai nenustojo
  13. Ir šį Hrečechos perspėjimą vis kartojo.
  14. Labiausiai tik kartojo žodį paskutinį:
  15. Vieni žvėrelį, o kiti linksmai: merginą;
  16. Pons Rejentas pasakė pusbalsiai: mergužę,
  17. Asesorius gi žvelgė, tardamas: meilužę,
  18. Į Telimeną. Voiskis kištis nenorėjo
  19. Į kalbą, net neklausė, ką slaptai kalbėjo.
  20. Jis džiaugės, kad jaunųjų ūpą atgaivino,

210 psl.

  1. Ir dar medžiotojus palinksminti mėgino,
  2. Pradėjo pildams tad į savo taurę vyno:
  3. »Aš veltui akimis čia ieškau Bernardino;
  4. Atsitikimą apsakyti jam norėčiau,
  5. Nes lygint jį dienos šios nuotykiams galėčiau.
  6. Mums Raktininkas tik ką buvo paminėjęs,
  7. Kad viens tik žmogus taip pataikyti mokėjęs;
  8. O aš žinojau kitą. Irgi geras šūvis
  9. Išgelbėjo du žmones; pats esu ten buvęs,
  10. Kai Reitanas atstovas mūs ir Denasiškis,
  11. Tas kunigaikštis lankė Nalibokų mišką.
  12. Bajoro garbei ponai net nepavydėjo,
  13. Bet jo sveikatai ir taures dar pakylėjo,
  14. O dovanų bajors net skaičiaus nežinojo,
  15. Net šerno užmušto jam odą dovanojo.
  16. Apie tą šerną, šūvį apsakyt galėsiu,
  17. Jis šiandien tiktų, jei ilgiau čia pasėdėsim.
  18. Tai su Denasų kunigaikščiu atsitiko
  19. Ir Reitanu, kurių garbė dar nepranyko«...
  20. Pasako čia Teisėjas, pildams taurėn vyno:

211 psl.

  1. »Sveikatai Kirmino! ir ponas Voiskis žino,
  2. Kad nepigu už šūvį tą atsidėkoti,
  3. Tad reiks jau nors už paraką ką paaukoti.
  4. Gerai numatome, kad meškinas nudėtas,
  5. Per du metu vienuolius išmaitint galėtų.
  6. Bet kailio jam neduosiu; stengsiuos kuo pakeisti,
  7. Ir man turės vienuolis šičia nusileisti,
  8. Jei tektų sabalais net jįjį nuraminti.
  9. O kailį mūsų noru reiks pasidalinti:
  10. Jau garbę pirmąją tas Dievo tarnas gavo,
  11. O kailį Pons Aukštasis Podkomožis savo
  12. Valia įteiks tam, kurs labiau pasižymėjo«.
  13. Prie kaktos Podkomožis ranką čia pridėjo.
  14. Šauliai šnabždėtis ėmė; žvėrį tas pamatęs,
  15. Tas jį pabaidęs, siundytojus tas sustatęs,
  16. Tas pirmas šovęs, tas išsiundęs jį iš girios.
  17. Asesorius su Rejentu gi vis dar gyrė,
  18. Pirmasis keldamas žymes to Sanguškinio,
  19. Antrasis gyrė savąjį Sagalasinį.
  20. »Teisėjau, Podkomožis pratarė, kaimyne,

212 psl.

  1. Vienuolis dovaną jau gavo pirmutinę;
  2. Bet kaip gi man išspręsti, kas čia bus antrasis,
  3. Nes daug gerų šaulių vienokioj vietoj rasis,
  4. Visi juk drąsūs, narsūs, daug tur įgudimo,
  5. O du yra čia pažymėtieji likimo,
  6. Juk du žvėries nagai galėjo pažymėti,
  7. Tai Tadą, Grafą – jiems tur kailis prigulėti.
  8. Pons Tadas nusileis (man rodos, taip ir tinka),
  9. Kaipo jaunesnis, giminaitis šeimininko;
  10. Tad, Aukštas Grafe, teiksies, spolia opima,
  11. Paimt tą grobį, ženklą mūsų pagerbimo,
  12. Te šita dovana ras vietą atmintyje,
  13. Te lemia laimę, teikia garbę ateityje«.
  14. Kalbėt paliovęs, linksmas jis į Grafą žiūri,
  15. Tačiau nežino, kaip jis skaudžiai jį įdūrė.
  16. Nes Grafas pranokėjus savo atsiminęs,
  17. Kurie medžiokliškai šią menę padabino,
  18. Pažvelgė į ragus, kurie nuo sienų styri,
  19. Kuriuos tėvai vaikams kaip atminimą skyrė,
  1. Į pranokėjų portretus senuos rėmuose,

213 psl.

  1. Į herbą Pusožį dar blizgantį skliautuose, –
  2. Tai visa priminė jam praeitį garbingą.
  3. Suprato jis, pas ką šios vaišės iškilmingos:
  4. Papėdininkas Horeškų tarp skliautų savųjų
  5. Puotauja tarp Soplicų, priešų amžinųjų!
  6. Be to, prie Tado jaučiams pavydulingumas
  7. Sukėlė Grafui prieš Soplicas kerštingumą.
  8. Karčiai tad tarė: »Aš turiu taip mažą butą,
  9. Tad vietos ten puikiajai dovanai nebūtų:
  10. Tegu ir meškinas tarp tų raguočių tyli,
  11. Kol man Teisėjas sugrąžins šią visą pilį«.
  12. Kalbos jau kryptį Podkomožis čia pažino,
  13. Tad ją nukreipt mėgino, imdams tabakinę.
  14. »Pons Grafe, tarė, girtinai darai, kaimyne,
  15. Kad reikalus net vaišėse esi atminęs,
  16. Laikais ne taip, kaip šių dienų ponaičiai laikos
  17. Nerūpestingi. Noriu aš įvykdyt taiką,
  18. Užbaigti podkomožiškąjį teisingumą;
  19. Tiktai del dvaro fundum teyra sunkumų.
  20. Turiu aš projektą, tą fundum reiks pakeisti

214 psl.

  1. Kuo nors«. – Čia Podkomožiui teko įsileisti
  2. Į išvadžiojimus, kaip paprastai jis darė;
  3. Jau įpusėjo, bet čia triukšmas pasidarė
  4. Prie galo stalo. Kas tai, ką ten pastebėjo,
  5. Pirštu parodė, ir visi žiūrėt pradėjo,
  6. Kol pagaliau svečiai į krūvą susirinko
  7. Ir lyg pavėjui varpos, galvos šonan linko
  8. Į kampą.
  9. Ten velionio portretas kabojo,
  10. Horeškos, Stalininko, tuomet užmuštojo,
  11. Pro dureles mažas, kurias pilioriai dengė,
  12. Lyg kokia stovyla iš lėto menėn žengė
  13. Gervazas; iš stuomens, iš veido jį pažino,
  14. Iš Pusožių, kurie žiponą jo dabino.
  15. Lėtai, kaip stulpas, eina ir piktai taip žiūri,
  16. Net nesisveikina, nesiima kepurės;
  17. Kaip puginalą, rankoje jis laiko raktą
  18. Ir, šėpą prasidaręs, ima sukt į taktą.
  19. O menės kampuose šėpose įstatyti
  1. Kurantų laikrodžiai senoviški matyti,

215 psl.

  1. Keisti senukai, saulės jie neklauso, rodos,
  2. Ir saulei leidžiantis vidudienį parodo.
  3. Mašinų tų Gervazas nenustatinėjo,
  4. Tačiau palikt jų neužtraukęs nenorėjo,
  5. Kas vakaras užtraukti laikrodžius pataiko.
  6. Dabar taip pat sulaukė užtraukimo laiko.
  7. Kai Podkomožis tęsė kalbą apie bylą
  8. Senų kaimynų, laikrodžiai staiga prabilo:
  9. Sučerškėję taip gaižiai ratai surūdiję,
  10. Nutraukė Podkomožiui kalbą viduryje.
  11. »Brolau, pasakė, dar su darbu kiek palauki!«
  12. Ir tęsė kalbą. Raktininkas to tik laukė,
  13. Smarkiau pasuko kitą laikrodį priėjęs,
  14. Ir paukštis dirbtinas, ant laikrodžio tupėjęs,
  15. Kurantų gaidą sukdamas sparnais plasnojo,
  16. Bet sugadintas, baisiai biauriai tad giedojo,
  17. Ir kuo tolyn, labyn cypimas ausį plakė.
  18. Svečiai juokaut, o Podkomožis vėl pasakė:
  19. »Pons Raktininkai, tarė, gal geriau, apuoke,
  20. Jei snapą brangini, tai tos dainos nesuoki«.

216 psl.

  1. Tačiau Gervazas žodžiais tais nesidomėjo,
  2. Jis ranką dešinę ant laikrodžio padėjo,
  3. Prie šono kairę. Taip abi rankas įrėmęs,
  4. »Podkomožėli! tarė, pons juokauti ėmė!
  5. Namie žvirblelis už apuoką nors mažesnis,
  6. Jei tas čia svetimas, tai jis už jį drąsesnis.
  7. O Raktininkas ne apuokas; dar sakysiu,
  8. Kad čia sulindusius apuokus išbaidysiu«.
  9. »Šalin!« suriko Podkomožis.
  10. Ar malonu,
  11. Pons Grafai! šaukė Raktininkas, Jūs Malonei
  12. Sutepti savo vardą, ar gali dar tverti,
  13. Su tais Soplicoms valgyti drauge ir gerti?
  14. Dar to reikėjo, kad mane čia taip nedailiai,
  15. Horeškų Raktininką, senąjį Rembailą
  16. Iš mano ponų rūmų vyt!... Tik Pons atminki!«
  17. Protazas rėkia čia piktai: »Nusiraminkit!
  18. Brechalskis aš Protazas Baltazaras stoju
  19. Prieš jus, kaip tribunolo menėje senojoj,
  20. Šaulys dar vulgo, tad obdukcijos imuosi,

217 psl.

  1. Bus vizija, ir liudininkais čia kviečiuosi
  2. Visus kilnius, kur tenka man čionai matyti,
  3. O pons Asesorius tur tardymą daryti
  4. Del reikalo Soplicos, Aukštojo Teisėjo,
  5. Dėliai inkursijos, prieš tuos, kur pult pradėjo
  6. Pilyj, kurion teises Teisėjas jau įgijo,
  7. Kurion suprašė visą net svečių draugiją!«
  8. »Melagiau! tarė Raktininkas, tik be skundų!«
  9. Ir, ėmęs iš už juostos visą raktų pundą,
  10. Dar aplink galvą iš visų jėgų apsuko
  11. Ir sviedė taip, kaip iš mėtyklės akmenuką.
  12. Tikrai galva Protazo būtų subyrėjus,
  13. Bet, laimei, pasilenkt šauklys laiku suspėjo.
  14. Pakilo sumišimas, bet visi tylėjo:
  15. »Prie stulpo jį – sušuko garsiai čia Teisėjas –
  16. Vyrukai!« Ir tarnai skubiai jau apipuolė
  17. Gervazą, stovintį tarp sienos ir tarp suolo.
  18. Bet Grafas jiesiems kelią su kėde užstojo
  19. Ir parėmė tą barikadą savo koja:
  20. »Sustok, Teisėjau, tarė, niekam aš neduosiu

218 psl.

  1. Užgauti tarną savo ir savuos namuose,
  2. Jei nusikalto kam, tai galit man apskųsti«.
  3. Čia Podkomožis metė Grafui žvilgsnį rūstų:
  4. »Be Jūs pagalbos jį nubausti sugebėsim,
  5. Tą bajorėlį, Grafas gi patsai turėsi
  6. Primint sau dekretą, kad dar nesi čia ponas,
  7. Dar peranksti, ir vaišės čia ne Jūs Malonės.
  8. Sėdėk ramiai; jei šios žilos galvos neboji,
  9. Tai gerbk tarnybą mano, kuri čia pirmoji«.
  10. »Kas man? pasakė Grafas, bus gana kalbėti,
  11. Nubodo man tarnybų, laipsnių Jūs žiūrėti!
  12. Kvailai net padariau su tais pasižinimais
  13. Ir vaišėmis, kur baigiama tik įžeidimais.
  14. Už vardo įžeidimą teks Jums atsakyti.
  15. Sudie! Gervazai, eikš, nėr laiko čia gaišyti!«
  16. Bet Podkomožis taip atsakant tai nelaukė,
  17. Sujudo tad, net vyną pilt taurėn nutraukė,
  18. Kai Grafo žodžiai palietė jį lyg griaustinis,
  19. Drebėjo rankoj taurė jo plati stiklinė,
  20. Pakreipęs galvą klausės, akimis tik žvalgės,

219 psl.

  1. Ir lūpas judino, lyg kažką kartų valgė;
  2. Tylėjo, bet jo taurė jau neištūrėjo
  3. Suspausta rankoj, tuoj stiklai jos suskambėjo,
  4. O vynas išsiliejęs, aptėkšdams jam veidą,
  5. Lyg rodės į jo sielą dar liepsnų prileido.
  6. Pravėręs sunkiai lūpas, matės, tarti nori
  7. Piktai, ir pratarė kurčiu balsu: »Juokoriau!
  8. Grafiukai! Aš tau! Tomai, šautuvą ieškoki!
  9. Aš mores išmokinsiu! šen, juokoriau, stoki!
  10. Tarnybos laipsniai nuobodūs, mat, jo ausiukei!
  11. Ausikariai tie tavo bus tuojau nutrūkę!
  12. Už durų, fora! Šautuvą man! Kalaviją!«
  13. Čia Podkomožis visą sutelkė draugiją
  14. Aplink. Teisėjas tarė: »Ponas kiek nurimki,
  15. Apginsiu aš, Protazai, ginklą man parinki!
  16. Aš užgauliotoją šokinsiu, kaip meškiuką«.
  17. Bet Tadas čia Teisėją tramdo: »Pons dėdukai,
  18. Aukštasis Podkomoži, argi Ponams tiktų
  19. Su firciku tuo kautis? Kur jaunieji liktų?
  20. Tai man palikit, jam paglostysiu aš veidą,

220 psl.

  1. O Tamsta, pons drąsuoli, senukus įžeidęs,
  2. Matysiu, kokio karžygio tau kraujas tvinksi,
  3. Rytoj atliksim, vietą, ginklą pasirinksim,
  4. Dabar, kol sveikas, sprūk«.
  5. O geras patarimas;
  6. Nes jau prieš Grafą, Raktininką įpykimas.
  7. Prie stalo, ten, kur buvo aukštesnieji ponai,
  8. Dar buvo riksmas, bet iš kito menės šono
  9. Į Grafą bonkos lėkė. Baimė čia ištiko
  10. Ponias; o Telimena: »kas daryt?« suriko,
  11. Akis pakėlusi į Grafą pažiūrėjo
  12. Ir alpdama jam galvą ant pečių uždėjo,
  13. Prispaudus prie krūtinės jam krūtis baltąsias.
  14. Pons Grafas, nors įpykęs, bet su jąja tąsės,
  15. Pradėjo trint, sūpuot.
  16. Gervazas vos tik laikės,
  17. Nes buteliai nuo stalo vien į jį jau taikė;
  1. Jau šliejas, nes tarnai, rankoves paraitoję,
  2. Lyg siena aplink drąsų senį tą sustojo,
  3. Bet, laimė – Zosė senį ginti paskubėjo,

221 psl.

  1. Uždengti nori, rankutes ant jo uždėjus.
  2. Nurimo kiek. Gervazas, lyg pasprukti tyko,
  3. Ir štai jo nematyt, gal kaip dvasia išnyko....
  4. Bet štai vėl pasirodo senis tarp gyvųjų;
  5. Uždėjęs ilgą suolą ant pečių tvirtųjų,
  6. Pasuko, kaip sparnais juo menėje plačiojoj,
  7. Nuvaikęs priešus, Grafą sau atsikovojo,
  8. Ir taip abu prie durų traukės. Jau priėjo
  9. Ir slenkstį; čia Gervazas priešus apžiūrėjo,
  10. Pamąstė valandėlę, kiek paabejojo,
  11. Ar trauktis, ar gal laimės paieškot kovoje.
  12. Išrinko antrą. Suolą kaip taraną suka
  13. Atgal, tik įsiūbuoti, o jėgų netrūko;
  14. Jau rengės atsikvėpęs ir atstatęs koją
  15. Suduot... bet, Voiskį pastebėjęs, pabijojo.
  16. Ramiai sėdėjęs Voiskis akimi primerktom,
  17. Atrodė susimąstęs, lyg sieloje verktų,
  18. Bet Podkomožiui, Grafui garsiai susipykus,
  19. Teisėjui pagrasinus, permaina įvyko,
  20. Čia Voiskis užsitraukė du kartu tabokos.

222 psl.

  1. Ir nors Teisėjui Voiskis giminė tolokas,
  2. Tačiau, senai gyvendams jo namuos svetinguos,
  3. Jo garbę saugojo jisai labai domingai.
  4. Tad įdomaudamas į kovą jis žiūrėjo,
  5. Ant stalo ranką ištiesė, paskui padėjo
  6. Ant delno peilį kriaunomis į nykščio galą,
  7. Ašmenimis gi į alkūnę ir, nuo stalo
  8. Pakėlęs, ją siūbuodams, valandėlę laikė,
  9. Lyg žaisdamas peiliu, tačiau į Grafą taikė.
  10. Anais laikais Lietuvoje kovoti peiliais
  11. Jau buvo kiek pamiršusios jaunųjų eilės,
  12. Bet seniai dar mokėjo; Raktininkas buvo
  13. Mėginęs peilio ir jo priešams kartais kliuvo.
  14. Matyt, ir Voiskis tokiam tikslui peilį laikė,
  15. Ir matės iš akių, kad jis į Grafą taikė
  16. (Paskiausiąjį Horešką motinos eilėje).
  17. Jaunieji senio gestų nė nepastebėjo,
  18. Tačiau Gervazas traukias, suolu Grafą dengia,
  19. O priešai ima rėkt – »Laikyk, pabėgti rengias!«
  20. Taip, kaip šunų užpultas vilkas netikėtai

223 psl.

  1. Prie pietų, puola, jų nespėjęs apžiūrėti,
  2. Ar daug jų; tuoj tarp šėlstančių šunų lojimo
  3. Pajunta jis medžiotojo artyn bėgimą...
  4. Jis žvalgos, pastebi, kad ant kelies pritūpęs
  5. Medžiotojas, supranta vilkas, kas jam rūpi,
  6. Pamato, kur jo vamzdžio galas atsisukęs;
  7. Tad pykdams turi sprukti, uodegą pabrukęs...
  8. Ir šunes triumfuodami jį ima vytis,
  9. Ir pradeda įkibę plaukus jam kramtyti,
  10. Tad vėl dantims sugriežęs gintis pamėgina,
  11. Ir šunes sklaidos tuoj, nors dar tik pagrasino, –
  12. Taip ir Gervazas traukėsi įtūžęs, piktas,
  13. Vis suolu gynėsi, kad priešai neapniktų.
  14. Ir su Grafu abu tamsumoje pranyko.
  15. »Laikyk!« suriko vėl. Bet triumfuot netiko,
  16. Nes Raktininkas jau viršuj minios stovėjo,
  17. Už grotų, prie vargonų, špižas jau trioškėjo,
  18. Ir rankoj storą gabalą jau špižo laikė,
  19. O ten iš viršaus būtų skaudžiai juo nutaikęs,
  20. Bet jau svečiai į priemenę išeit suspėjo,

224 psl.

  1. Tarnai taip pat jau išsigandę smarkiai buvo,
  2. Ir bėgo, stvėrę kas tik į rankas pakliuvo,
  3. O indų didžiuma ir staltiesės jiems žuvo.
  4. O kas apleido mūšio lauką ten paskiausiai?
  5. Protazas, tas Brechalskis. Jis kuonoramiausias,
  6. Nebodamas stovėjo už kėdės Teisėjo,
  7. Matyt, kad šauklio kalbą dar pabaigt norėjo,
  8. Ir baigė, o paskui apleido mūšio vietą,
  9. Kur indai, kaip lavonai, gėrimų prilieta.
  10. Žmonių nežuvo niekas, bet vargu ar rasis,
  11. Nors vienas sveikas suolas, stalas net ilgasis
  12. Ant staltiesės, ant lėkščių, bonkų kaupo griuvo,
  13. Kaip karžygys senovės, slėgdams kūnų krūvą,
  14. Tarp neprapiautų dar gaidžių ir kalakutų,
  15. Kuriuos, kaip durtuvai, dar įsmeigtos šakutės.
  16. Ir tuoj toj Horeškinėj pilyje senojoj
  17. Pradėjo visa snausti ramioje tyloje.
  18. Tamsėjo; o tų vaišių likučiai palikę
  19. Svečių lyg laukė, rodos, Vėlinėms būt tikę,
  20. Kad ten negyvėliai puotautų be pavydo.

225 psl.

  1. Jau tris kartus gaidžiai palėpėje pragydo,
  2. Kaip kanklininkai; lyg mėnuliui jie giedojo
  3. Užtekančiam, kurs, rodės, spindulių šviesoje
  4. Vėles pro langą vedė; žiurkės jau išėjo
  5. Iš po grindų, kaip pakaruokliai cypt pradėjo...
  6. Tik graužia, geria; kartais dar ramiam kampely
  7. Bonka šampano trūkus vėlėms tostą kelia.
  8. Bet antrame aukšte, toj menėj pirmutinėj,
  9. Kuri be veidrodžių jau, visgi veidrodinė,
  10. Nuo gonkų slenksčio Grafas į vartus žiūrėjo;
  11. Vėsinos, surdotą tik ant peties uždėjęs,
  12. Rankove ir skvernu pridengęs petį kitą,
  13. Užsidrapavęs taip, kad veidas vos matyti.
  14. Gervazas žingsniais dideliais asla žingsniavo;
  15. Abu gi susimąstę taip sau šnekučiavo:
  16. »Ginklus reik rinkti, tarė Grafas, kaip nurodžiau«.
  17. O Raktininkas tarė: »Mūs pilis ir sodžius«.
  18. »Ir brolvaikį ir dėdę, tarė Grafas, šauki!«
  19. O Raktininkas šaukė: »Ponai, tik nelaukęs
  20. Užgrobki pilį, žemę, negaišindams laiko,

226 psl.

  1. Pagrobki visą, Ponai, tai turėsi taiką.
  2. Kam procesas, Ponuti! aišku juk kaip dieną:
  3. Horeškai valdė pilį šimtmetį ne vieną,
  4. Turtus pagrobta gi laikais tik Targovicos,
  1. Ir, kaip jau žinoma, užvaldė juos Soplicos.
  2. Ne dalį vien, bet viską jie pagrobt turėtų,
  3. Ir išlaidas bylų, ir pabaudas pridėtų.
  4. Kalbėjau Ponui vis, kad procesuos prapulsi;
  5. Kalbėjau Ponui vis: laimėsi, jei užpulsi!
  6. Seniau taip buvo: valdo, kas užvaldė lauką,
  7. Lauke laimėjęs, laimės ir iš teismo lauki.
  8. O del kitų mūs su Soplicomis ginčukų
  9. Už procesus geresnį aš turiu peiliuką;
  10. Jei dar su rykštute pagelbėtų Motiejus,
  11. Tai sukapot Soplicoms būt gana mūs dviejų«.
  12. Čia Grafas tarė: »Bravo! planas šis Sarmatų
  13. Ar Gotų tiks geriau, nei ginčai advokatų.
  14. Žinai ką? Lietuvoj bus triukšmo pridaryta
  15. Užpuolimu dar negirdėtu, nematytu.
  16. Du metai, kai grįžau iš tolimo pasviečio,

227 psl.

  1. Kokius mūšius mačiau? tik peštynes kaimiečių!
  2. O kraujo bus čionai, jaučiu, lyg jis jau teka.
  3. Vienam tokiam mūšy man dalyvauti teko,
  4. Kai ten, Sicilijoj, pas kunigaikštį vieną
  5. Man viešint, žmogžudžiai užpuolė pilį dieną,
  6. Pagrobė pono žentą ir norėjo gauti
  7. Dar išpirkimą; mes išpirkom jį, apsiautę
  8. Stovyklą jų, be pinigų; aš pats nudėjau
  9. Du žmogžudžiu ir įkaitą paleist suspėjau.
  10. Gervazai mano! koks tai buvo triumfalis
  11. Mūs sugrįžimas, karžygiškai feodalis!
  12. Gėlėmis mus ir žirgus žmonės padabino,
  13. Mane pati kunigaikštytė apkabino.
  14. Kai atvykau Palermon, jau tenai kalbėjo,
  15. Kas aš, ir moters į mane tiktai žiūrėjo.
  16. Apie mane tenai romansą net sustatė,
  17. Kur visa nusakyta, rodos, būtų matę.
  18. Romansas: »Grafas, arba įvykis drąsusis
  19. Pily Birbante – Rokka«. Ar yra čia rūsys?«
  20. »Taip, Raktininkas tarė, ir visi tai žino,

228 psl.

  1. Bet tuščios, nes Soplicos išaikvojo vyną«.
  2. »Džokėjus, tarė Grafas, reikia apginkluoti,
  3. Pakviest vasalai!« – »Kaip? Lekajams ginklas duoti!
  4. Gervazas tarė, užpuolimas jų neliečia,
  5. Kas matė užpuolimą darant su kaimiečiais?
  6. Ponuti, užpuolimuos dalyvauti gali,
  7. Ūsoriai gal, nes tai iš lenkiško vonsaliai,
  8. Bet ne kaimiečiai! Ir ūsorių suieškosim
  9. Dobžinėj, Žezikove, na, ir dar kitose
  10. Sėdybose bajorų, karžygių ten kraujas
  11. Dar plaka, su Horeškų gimine draugauja,
  12. O tų Soplicų vardo net girdėt nenori!
  13. Surinksiu tris šimtus ūsuotų ten bajorų,
  14. Tai mano jau dalykas. Ponas gulti eiki,
  15. Nes daug rytoj bus darbo, pasilsėt tad reikia;
  16. Gaidžiai jau nugiedojo, eik tad Pons miegoti,
  17. O aš tai pilį saugosiu, kol ims dienoti,
  18. O saulei tekant jau mane Dobžinė laukia«.
  19. Po žodžių tų nuo gonkų Grafas pasitraukė;
  20. Bet į Soplicų dvarą eidams pažiūrėjo,

229 psl.

  1. Kur matės buvo linksma, žiburiai mirgėjo:
  2. »Iliuminuokit! tarė, bet rytoj iš ryto,
  3. Bus čia šviesu, o jūs dvare – tamsa matyti!«
  4. Gervazas ant grindų pas sieną nusileido
  5. Ir ant krūtinės nulenkė raukšlėtą veidą.
  6. Šviesa mėnulio palietė jo galvą pliką,
  7. O mintys ir planai įvairūs ją apniko,
  8. Matyt, sukurs jis karo planą čia ne vieną.
  9. Bet ima vadui merktis senosios blakstienos,
  10. Galva jau svyra, mato, kad jau miegas ima,
  11. Tad poteriauti ima pagal papratimą.
  12. Bet tarpe Tėve mūsų ir Sveika Marija
  13. Jam šmėklos pasirodžiusios maldas nuvijo;
  14. Horeškai, Raktininkas – mato, jojo ponai,
  15. Didingi vis ginkluoti, rūbai jų raudoni,
  16. Rūsčiai kiekvienas žvelgia, ilgą ūsą suka,
  17. Su buzdiganais, šautuvais, – drąsos netrūko
  18. Visiems; tik vienas paskui juos nuliūdęs ėjo,
  19. Sukruvintas. Čionai Gervazas sudrebėjo,
  20. Pažino Stalininką! Tad aplink žegnoti

230 psl.

  1. Pradėjo; o kad šmėklos tos klajot nustotų,
  2. Už kenčiančias vėles litaniją kalbėjo.
  3. Vėl akys merkiasi, ausyse suskambėjo –
  4. Ginkluotų jau bajorų mato raitą minią:
  5. Tai užpuolimas Koreličų paskutinis
  6. Drauge su Rimša! Pats jis štai šuoliuoja
  7. Ant šyvo žirgo, peiliuku baisiu mosuoja;
  8. Tik sukasi skvernai jo švarko – taratatkos,
  9. Nukrypus ant kairės ausies konfederatka;
  10. Jis lekia, o visi tik sprunka jį išvydę,
  11. Ir pagaliau Soplicą padega arklidėj.
  12. Ir taip užmiega, seną laiką prisiminęs,
  13. Tasai Horeškų Raktininkas paskutinis.

Klausimai: Penktoji knyga. Peštynės

1. Kas iš tikrųjų sukelia muštynes vakarienėje pilyje penktojoje knygoje?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: IšdidumasKilmė

2. Kiek metų sukanka Zosei tą dieną, kai Telimena ją pirmą kartą veda pas svečius?

Pasirink atsakymą

Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.

Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.