Ponas Tadas497-502 psl. · apie 20 min.
Epilogas100% kūrinio
497 psl.

Aplenkti sritį audrų, griausmingumų,

Šešėlio vien tik ir giedros ieškoti,

Kur vėl galėčiau vaikiškai svajoti...

Laimingas tas, kas šiuos laikuos sunkiuose

Draugų rately židinį apjuosia,

Kursai užmiršti net Europą gali

Ir pasijusti senuose laikuose,

Svajojant, mąstant apie gimtą šalį...

Bet apie kraują, kurs dar vis tekėjo,

Tą srovę ašarų, kur Lenkai liejo,

Tą garbę, kur ik šiol dar vis skambėjo:

Tai apgalvoti neturėjom galios!

Nes tautos kenčia kartais tokią dalį,

Kad į kančias tas metę žvilgsnį gilų,

Net ir drąsieji be jėgų nutyla...

Tą kartą juodas liūdesys lydėjo,

Nuo užkeikimų oras net sunkėjo, –

Net skrist nedrįso ten mintis lakioji,

Ereliai net toj sferoj neskrajojo!

Tėvyne brangi! Tu graban įdėta

498 psl.

Dar tik ką!... Jau nėra jėgų kalbėti!

Kieno gi lūpos būtų tiek galingos,

Kad rastų tokį žodį stebuklingą,

Kurs išsklaidytų liūdesį baisingą,

Kurs paliuosuotų slegiamą krūtinę,

Kuris atvertų ašarų šaltinį,

Pramuštų uolą, kur vis jį dar laiko?..

Kai tai įvyks, sulauksim naują laiką.

Tada... kai keršto garsas bus nuūžęs,

Nurimus karui, priešo frontui lūžus,

Kai mūs ereliai skelbs visiems naujieną,

Kad jie pas Narsiojo jau buvo sieną,

Prigėrė kraujo, priešus jau išgaudė

Ir ilsis jau, ramiai sparnus suglaudę;

Kai priešas paskutinis bus nutilęs,

Kai lygią laisvę bus tikrai pamilęs;

Tuomet... vainikuos laurų, pinavijų,

Nusiginklavę, metę kalaviją,

Nurims mūs karžygiai ramioj draugijoj!

Kai ims garbės mums svietas pavydėti,

499 psl.

Tuomet ir praeitį teks paminėti,

Tuomet pravirksim del tėvų likimo,

Bet bus jau ašaros jų pagerbimo...

Dabar svečiai mes tapom neprašyti,

Iš praeities ir ateities išvyti...

Dabar teturim vieną tokią šalį,

Kur dar surasti Lenkas laimės gali:

Jaunystės šalį! – Ji dar mus vilioja,

Šventa, tyra, kaip meilė mūs pirmoji,

Nesudrumsta klaidų atsiminimais,

Nesunaikinta dar apsivylimais,

Nepakeista net įvykių bėgimais.

Dabar norėčiau tuos laikus sutikti,

Kur retas verksmas, kur nereikia pykti:

Jaunystės šalį, kur žmogus priprato

Toms pievoms vaikščiot, kur tik gėlės matos,

Kai tik gražiąsias renka, o nuodingas

Palieka, net jei būtų ir naudingos.

Šalis laiminga, ta mažutė pieva,

Tiek mums priklausė, kaip pasaulis Dievui,

500 psl.

Kai visa sava mes tenai turėjom,

Kai visa tai sielon giliai įdėjom;

Nuo liepos tos, kur uksnėje sėdėjo

Subėgę žaisti kaimo tik vaikeliai,

Iki kiekvieno akmenio, krūmelio –

Kaip net dabar tas vieteles mes žinom,

Net iki ežiai ir namų kaimyno!

O jei Maskolių teko mums matyti,

Galėjome mes tiek tik pasakyti,

Kad vien drabužiai jo labai žibėjo,

Nes žaltį iš odos pažint norėjom.

Tiktai bajorų toj šaly paliko

Draugų ratelis, – jie dar neiškriko,

Nes jie mokėjo santarvėj gyventi.

O kas ten liko? Motė, broliai, gentys,

Geri kaimynai... Jei kurio neteko,

Tai, būdavo, dar ilgai, jautriai šneka

Vis apie jį! ir ilgai jo gedėjo

Tenai, kur tarnas poną taip mylėjo,

Kaip čia svetur žmona tik vyrą myli;

501 psl.

Kareivis kenčia liūdesį ten gilų,

Padėjęs ginklą; ten del šuns nuliūsta

Labiau kaip čia, kada didvyris žūsta...

Ir ten draugai gerieji man kalboj padėjo,

Po žodžio žodį man į dainą jie pridėjo,

Kaip pasakinės gervės, skrisdamos erdvėje,

Saloj, pily užkeiktoj, pastebėjo vaikį,

Kurs aimanavo, skrist norėdams visą laiką,

Ir kiekviena po plunksną jam paliko,

O jis sparnuotas pas savus parvyko...

Oi, kokią didžią jausčiau tuomet laimę,

Jei šitos knygos išsiskleistų kaime;

Kad jas kaimietės, sukdamos ratelį,

Kada užtraukia mėgiamą posmelį

Apie piemenę, mokančią smuikuoti,

Del smuiko turinčią žąsis vaduoti;

Apie tą gražią kaip aušrą našlaitę,

Kuri kas vakarą paukštyną skaitė –

Kad pavartytų kaimiška rankelė

Prastas knygas šias, kaip ir jų dainelė!

502 psl.

Anuomet kaime, būdavo, kaimynai

Po liepa skaito ir paskaitę mini

Knygas apie Vieslavą ir Justiną,

O prie stalelio apvalaus aplinkui

Klausydavos urėdas, šeimininkas,

Paskaičius aiškindavo knygos mintį,

Jaunuosius gera mėgdavo mokinti,

Kad gera girtų, bloga neatmintų.

Jauni garbės žyniams gal pavydėti,

Kuri neliauja toj šaly skambėti,

Nes laurus Kapitolio taip nepamylėti,

Kaip ten kaimietės pinamo vainiko

Iš rūtų garbiniuotų ir baltų gvazdikų...

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Ką Epilogas sako apie tai, kodėl ir kam parašyta poema?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Epiloge poetas kalba iš Paryžiaus, kur emigrantai gyvena tarp ginčų ir svetimų: „Bėgliai mes esame tarp svetimųjų“. Jie išvyti „Iš praeities ir ateities“, todėl lieka tik viena laiminga šalis, jaunystės šalis, ir apie ją poema parašyta. Poetas svajoja, kad jo knygos pasiektų kaimą ir būtų skaitomos po liepa, o kaimietės vainikas jam brangesnis už Kapitolijaus laurus.

Rašiniui: EmigracijaKūrėjas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.

Perskaitei. Kitas žingsnis

Ką „Ponas Tadas“ duoda rašiniui

Per VBE gali tekti svarstyti problemą, remiantis skaitytais kūriniais. Pasitreniruok: atsakyk į klausimą remdamasis šiuo kūriniu ir bent viena citata.

  • Kodėl žmogui svarbi tėvynė?

    Tema: Tėvynė

  • Ar išvykęs žmogus gali pabėgti nuo savęs?

    Tema: Emigracija

  • Ką literatūra padeda suprasti apie istoriją?

    Tema: Istorija