Kai visa sava mes tenai turėjom,
Kai visa tai sielon giliai įdėjom;
Nuo liepos tos, kur uksnėje sėdėjo
Subėgę žaisti kaimo tik vaikeliai,
Iki kiekvieno akmenio, krūmelio –
Kaip net dabar tas vieteles mes žinom,
Net iki ežiai ir namų kaimyno!
O jei Maskolių teko mums matyti,
Galėjome mes tiek tik pasakyti,
Kad vien drabužiai jo labai žibėjo,
Nes žaltį iš odos pažint norėjom.
Tiktai bajorų toj šaly paliko
Draugų ratelis, – jie dar neiškriko,
Nes jie mokėjo santarvėj gyventi.
O kas ten liko? Motė, broliai, gentys,
Geri kaimynai... Jei kurio neteko,
Tai, būdavo, dar ilgai, jautriai šneka
Vis apie jį! ir ilgai jo gedėjo
Tenai, kur tarnas poną taip mylėjo,
Kaip čia svetur žmona tik vyrą myli;
Kareivis kenčia liūdesį ten gilų,
Padėjęs ginklą; ten del šuns nuliūsta
Labiau kaip čia, kada didvyris žūsta...
Ir ten draugai gerieji man kalboj padėjo,
Po žodžio žodį man į dainą jie pridėjo,
Kaip pasakinės gervės, skrisdamos erdvėje,
Saloj, pily užkeiktoj, pastebėjo vaikį,
Kurs aimanavo, skrist norėdams visą laiką,
Ir kiekviena po plunksną jam paliko,
O jis sparnuotas pas savus parvyko...
Oi, kokią didžią jausčiau tuomet laimę,
Jei šitos knygos išsiskleistų kaime;
Kad jas kaimietės, sukdamos ratelį,
Kada užtraukia mėgiamą posmelį
Apie piemenę, mokančią smuikuoti,
Del smuiko turinčią žąsis vaduoti;
Apie tą gražią kaip aušrą našlaitę,
Kuri kas vakarą paukštyną skaitė –
Kad pavartytų kaimiška rankelė
Prastas knygas šias, kaip ir jų dainelė!
Anuomet kaime, būdavo, kaimynai
Po liepa skaito ir paskaitę mini
Knygas apie Vieslavą ir Justiną,
O prie stalelio apvalaus aplinkui
Klausydavos urėdas, šeimininkas,
Paskaičius aiškindavo knygos mintį,
Jaunuosius gera mėgdavo mokinti,
Kad gera girtų, bloga neatmintų.
Jauni garbės žyniams gal pavydėti,
Kuri neliauja toj šaly skambėti,
Nes laurus Kapitolio taip nepamylėti,
Kaip ten kaimietės pinamo vainiko
Iš rūtų garbiniuotų ir baltų gvazdikų...
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką Epilogas sako apie tai, kodėl ir kam parašyta poema?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Epiloge poetas kalba iš Paryžiaus, kur emigrantai gyvena tarp ginčų ir svetimų: „Bėgliai mes esame tarp svetimųjų“. Jie išvyti „Iš praeities ir ateities“, todėl lieka tik viena laiminga šalis, jaunystės šalis, ir apie ją poema parašyta. Poetas svajoja, kad jo knygos pasiektų kaimą ir būtų skaitomos po liepa, o kaimietės vainikas jam brangesnis už Kapitolijaus laurus.
Rašiniui: EmigracijaKūrėjas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.
Perskaitei. Kitas žingsnis
Ką „Ponas Tadas“ duoda rašiniui
Per VBE gali tekti svarstyti problemą, remiantis skaitytais kūriniais. Pasitreniruok: atsakyk į klausimą remdamasis šiuo kūriniu ir bent viena citata.
Kodėl žmogui svarbi tėvynė?
Tema: Tėvynė
Ar išvykęs žmogus gali pabėgti nuo savęs?
Tema: Emigracija
Ką literatūra padeda suprasti apie istoriją?
Tema: Istorija