Moljeras · 1622–1673

I veiksmas

2-18 psl. iš 89·apie 35 min.·8 paaiškinimai·4 klausimai

2 psl.

I reginys.

PONIA PERNELLE, ELMIRA, MARIJONA, KLEANTAS, DAMISAS, DORINA, FLIPOTA.

PONIA PERNELLE.

  1. Eikše jau, Flipota, palikti juos noriu.

ELMIRA.

  1. Skubi jau taip tamsta – lydėti jėgų nėr.

PONIA PERNELLE.

  1. Užteks man, marti, to, gali ir nebeiti,
  2. aš tų mandagumų nesu reikalinga.

ELMIRA.

  1. Mes tamstai tuo pagarbą savo parodom,
  2. bet kodel, o motin, taip greit išeini jau?

PONIA PERNELLE.

  1. Matyt negaliu aš, kaip jūs čia gyvenat,
  2. kur nieks nesirūpin, kad man ir patiktų.
  3. Ašai nepatenkinta tuo, ką regėjau:
  4. jūs pamokas mano vis laikot per nieką,
  5. ir nieko negerbiat. Kiekvienas tik tauška,
  6. ką pats prasimanęs, ir toks iš to triukšmas,
  7. lyg būtų subėgęs padaužų būrys čia.

DORINA.

  1. Jei...

PONIA PERNELLE.

  1. Mano mergele, tesi tu tarnaitė,
  2. o toks liežuvėlis drąsus jau be galo,
  3. visur jis tik kišas ir nuomonę reiškia.

DAMISAS.

  1. Tačiau...

PONIA PERNELLE.

  1. Ir kvailys tu, trumpai pasakysiu,

3 psl.

  1. tai nuomonė mano, aš tavo močiutė,
  2. pati tavo tėvui sakiau ir ne sykį,
  3. kad nieko nelauktų jis doro ir gero.
  4. Jam greit teks pakelti vien nusiminimą
  5. ir rūpestį didį del tokio sūnelio.

MARIJONA.

  1. Galiu pamanyti...

PONIA PERNELLE.

  1. Seselė prabilo.
  2. Žiūrėk, nekaltybė! Atrodo ji, tartum,
  3. jei pirštą pridėsi – sutirps tuoj bematant.
  4. Teisingai ir sako: ramioji juk knisa
  5. giliausiąją šaknį. Aš tavo suktybių
  6. ir dugną matau jau.

ELMIRA.

  1. O motin, o motin...

PONIA PERNELLE.

  1. Martele tu mano, gal ir nepatiks tau
  2. tiesos paklausyti, tačiau paklausyki:
  3. blogai tu elgiesi. Ar gražų tu pavyzdį
  4. povaikiams rodai? Tik pinigus moki
  5. tu saujomis mėtyt, taisytis tai mėgsti
  6. lyg kunigaikštienė, o savo vyreliui
  7. patikt – to nereikia.

KLEANTAS.

  1. Ko čia gerbiamoji...

PONIA PERNELLE.

  1. Marčios mano brolis štai teikės prabilti.
  2. Aš vertinu tamstą, gerbiu net ir myliu,
  3. gerbiu tai be galo, tačiau, jei aš būčiau
  4. ne aš, o jos vyras – gražių tai gražiausiai

4 psl.

  1. aš tamstos prašyčiau į manąjį namą
  2. nė kojos nekelti, nes skelbi tolydžio
  3. mums pažiūras tokias, kad žmogui doram jomis
  4. sekti netinka. Sakau atvirai, nes
  5. kas slėgia man širdį, to negrumuliuoju.

DAMISAS.

  1. Už mus laimingesnis tas ponas Tartifas.

PONIA PERNELLE.

  1. Žmogus vieną kartą! Kas jojo paklauso,
  2. tasai nesuklysta. Ir jei koksai žioplas,
  3. kaip tu, drąsos turi prieš jį balsą kelti,
  4. piktumas draskyte tuoj drasko man širdį.

DAMISAS.

  1. Tai man čia žiūrėti, matyti ir kęsti,
  2. kaip tas apsimetęs didžiausią galybę
  3. namuos mūs įgijo, ir jei tas gražuolis
  4. nesiteikia leisti – pažaisti nedrįstam.

DORINA.

  1. Jei jo tu klausysi ir juo tu tikėsi –
  2. mirtis tau ant vietos: vos tik pajudėsi –
  3. tuojau nusidėsi, – visus jis daboja.

PONIA PERNELLE.

  1. Viena tai ir laimė, kad jis jus daboja!
  2. Į dangų tetrokšta visus mus nuvesti:
  3. kas peiktina – peikia. Kaip mano sūnus jūs
  4. karštai jį mylėkit – visų bus geriausia.

DAMISAS.

5 psl.

  1. Kaip nori, močiute, nei tėvas, nei niekas
  2. manęs prie Tartifo negali palenkti,
  3. kitaip jei kalbėčiau, prieš širdį kalbėčiau.
  4. Kiekvienas jo žingsnis gyvoji klasta juk,
  5. kiekvienas jo žodis man apmaudą kelia.

DORINA.

  1. Visiems pasipiktinti priežasties randas,
  2. kai tas atsibastęs gudriai įsibrovė
  3. į svetimą namą. Atėjęs nuplyšęs,
  4. nudriskęs ir basas – ponu visiems dedas.

PONIA PERNELLE.

  1. Jei jūs jo šventųjų pamokslų klausytut,
  2. tai visa geriausiai čia tarptų ir augtų.

DORINA.

  1. Tik tamstos vaizduotei atrodo jis šventas,
  2. o jis tai melagis tėra apsimetęs.

PONIA PERNELLE.

  1. Toksai jos liežuvis!

DORINA.

  1. Nė vieno krislelio
  2. aš nepatikėsiu nei jam, nei jo tarnui.

PONIA PERNELLE.

  1. Koksai tas jo tarnas – neteko pažinti,
  2. bet aš už Tartifą tai galvą padėsiu!
  3. Jis jūsų kiekvieno vertybę atspėja
  4. – užtat jo nekenčiat. Kai nuodėmę mato,
  5. jam siela suvirpa – jis dangui darbuojas,
  6. kaip jums gal patikti, suprantamas daiktas.

DORINA.

6 psl.

  1. Tegul ir taip būnie, bet kodel, sakykit,
  2. nuo kai kurio laiko jis nebepakenčia
  3. jau svečio įėjus. Norėčiau žinoti,
  4. koks nusižengimas, dangaus įžeidimas,
  5. jei žmonės padorūs aplanko namus šiuos.
  1. Sakysiu teisybę, atrodo lyg būtų (rodydama Elmirą)
  2. del mūsų ponios, dievaži, pavydus jis.

PONIA PERNELLE.

  1. Nutilk, pagalvoki, ką tu prasimanius.
  2. Svečius tuos ne vienas Tartifas tepeikia.
  3. Koktu pažiūrėti: pilnintėlis rūmas
  4. kimšte prisikimšęs, prie durų ilgiausia
  5. karietų virtinė, vieni jau tarnai kiek
  6. čia triukšmo pridaro. Lai blogo neveikiat,
  7. bet žmonės juk kalba – o tai jau negera.

KLEANTAS.

  1. Tikrai, gerbiamoji, žmonėms neuždrausi,
  2. burnos neužriši. Prasmės ir nebūtų
  3. del plepalo kvailo sutraukyti ryšį
  4. su savo bičiuliais, – jei tai padarytum,
  5. ar liausis plepėję? Juk nieks niekados
  6. neužtvenks apkalbos. Man regis, iš tikro
  7. vien sąžinės savo klausyti tereikia:
  8. žmogus jei gyvena visų nekalčiausiai,

7 psl.

  1. ką tinkamas gali, kas nori, plepėti.

DORINA.

  1. Matyt jau subruzdo Dafna gerbiamoji
  2. ir josios vyrelis, tie mūsų kaimynai,
  3. kurie yr daugiausia liežuvių paleidę.
  4. Stebėtis juk reikia: kieno elgesys tik
  5. labiausiai šlubuoja – mažiausią krislelį
  6. ant kito pamato, o kai jau pamato,
  7. kai ką jie užuodžia, su kokiu džiaugsmu
  8. įsikandę nešioja. Atrodo: ant kito
  9. palojęs – tuo savo kaltes uždangstysi.

PONIA PERNELLE.

  1. Sakykit, ką norit. Pažįstat Orantą? –
  2. Šitai kur gyvenimas aiškiai kilniausias:
  3. dangus į save josios rūpesčius traukia;
  4. man sakė, ji peikus, kas šičia įvyksta.

DORINA.

  1. Pažįstu tą ponią, teisybė, teisybė,
  2. kukliai atsiskyrus, nes ką bedarysi
  3. visai jau pasenus, surukus, susmukus.
  4. Kada ji jaunystėje grožiu žydėjo,
  5. reik tik atsiminti, kaip siautė, kaip dūko.
  6. Dabar tai geriausia pačiai pasitraukti:
  7. širdis gali plyšti bežiūrint, kaip bėga
  8. šalin meilakalbiai. Taigi, išminties
  9. apsiaustu susisupus, jaunąsias gražuoles

8 psl.

  1. akim varinėjas ir gelst iš pavydo.
  2. Visa jos paguoda, kiek piktąjį savo
  3. liežuvį paleidžia, kiek gali įgelti.

PONIA PERNELLE (Elmirai).

  1. Matyt, mano marčiai tos pasakos tinka.
  2. Jūs kiauras dienas tik liežuviais ir malat
  3. ir norit priversti visus mus tylėti,
  4. bet aš netylėsiu, nes išmintingiausias
  5. sūnaus mano darbas, kad į savo namą
  6. maldingą tą žmogų priimti panoro.
  7. Dangus šiam juk liepė į gerąjį kelią
  8. visus jus atvesti. Tie susirinkimai,
  9. tos puotos, tie baliai piktųjų vien dvasių
  10. tėra išradimas, kad pragaras džiaugtųs.
  11. Bene tai čia šventą kas žodį kur taria –
  12. tik šoka, dainuoja, blevizgoja garsiai.
  13. Toksai sumišimas – užtrauks prakeikimą.
  14. Čia Babelio bokštas! (į Kleantą) Aš tai ne jums juokint
  15. kalbu taip, ponuli, jei nori šaipytis –
  16. tai juokdario ieškok. (sudavus į žandą Flipotai)
  17. Ko tu sapalioji?
  18. Ar ausį tau niežti? Na judinkis, žiopla,
  19. eiva syk namolei.

II reginys.

9 psl.

KLEANTAS, DORINA.

KLEANTAS.

  1. Prapliups mus vėl barti apkvaišusi senė,
  2. aš nebelydėsiu.

DORINA.

  1. O gaila, tik gaila,
  2. kad ji negirdėjo: suduotų ji tamstai
  3. už meilų tą vardą, nesitiki tokio.

KLEANTAS.

  1. Piestu jau ant mūsų del niekų ji šoka,
  2. o už tą Tartifą tai galvą padėtų.

DORINA.

  1. Senoji dar niekis, jei tamsta matytum
  2. jos sūnų, mūs poną, tasai kaip apsvaigęs!
  3. Visi kai pradėjom mes šiauštis, bambėti,
  4. tai lyg kunigaikščiui patsai jam tarnauja –
  1. jį broliu vadina. Jisai jam brangesnis
  2. už sūnų, už žmoną – jam paslaptis sakos.
  3. Meilus ir švelnus jis Tartifui, biaurybei,
  4. tarytum gražiausia tai būtų meilužė.
  5. Stale jį garbingoje vietoj sodina;
  6. žandai net šiam plyšta, kai glemžia, kai ryja,
  7. o ponas tik džiaugias. Visi jam geriausią
  8. tur kąsnį užleisti, kai šiam atsirūgsta,
  9. tai ponas sau šnibžda: lai Dievas tau paded.
  10. Sumišęs, sumišęs – tai aiškiai matyti.
  11. Tartifas jam viskas, – jis didvyris tikras

10 psl.

  1. kiekvienas jo žingsnis – tarytum stebuklas,
  2. kiekvienas jo žodis – orakulo balsas.
  3. O tas numanydamas poną apkvaišus,
  4. sau pinigus semia ne saujom – rieškutėm
  5. ir atsikraginęs visus mus tik moko.
  6. Ir ne jisai vienas, bet dar tas jo tarnas
  7. del kaspino menko, rausvųjų miltelių,
  8. musytės-kibutės į akį tuoj šoka.
  9. Anądien biaurybė atrado įdėtą
  10. maldaknygėj mano šilkų skepetėlę,
  11. pagrobęs – suplėšė: papuošals, mat, velnio
  12. galėjęs įžeisti maldų šventą žodį.

III reginys.

ELMIRA, MARIJONA, DAMISAS, KLEANTAS, DORINA.

ELMIRA (Kleantui).

  1. Laimingas, laimingas negavęs klausytis,
  2. kaip plūdo senoji prie durų visus mus.
  3. Kieme ašai vyrą mačiau jau sugrįžus,
  4. manęs jis nematė. Skubu pas save tat,
  5. aš jo ten palauksiu.

KLEANTAS.

  1. Pasveikinsiu šičia
  2. sugrįžusį svainį – pakaks to smagumo.

IV reginys.

KLEANTAS, DAMISAS, DORINA.

DAMISAS.

11 psl.

  1. Gal tamsta užtartum mūs tėvui žodelį,
  2. kad sesės jis meilei kliūdyt nenorėtų.
  3. Atrodo: Tartifas čia nori ardyti.
  4. Svarbu men be galo: ir juos užjaučiu aš,
  5. ir draugo Valero sesutė brangi man,
  6. tai jeigu reikėtų...

DORINA.

  1. Jau ponas įeina.

V reginys.

ORGONAS, KLEANTAS, DORINA.

ORGONAS.

  1. A, brolis, mat, šičia – tai labą dienelę.

KLEANTAS.

  1. Aš beišeinąs buvau jau... džiaugiuosi
  2. sugrįžusį tamstą galėdams pasveikint...
  3. O kaimas, tur būt, dar apmiręs, nežydi?

ORGONAS.

  1. Dorina, (Kleantui) miels svaini, prašau dovanoti,
  2. namai taip rūpėjo, norėčiau išgirsti...
  3. (Dorinai) Per dvi dieneles gal čia kas atsitiko;
  4. namiškiai kaip laikos, ar nieks nesusirgo?

DORINA.

  1. Ach, karštis pakilo dar užvakar poniai,
  2. jai galvą skaudėjo...

ORGONAS.

  1. O ponas Tartifas?

DORINA.

  1. Tartifas? Sveikų tas sveikiausias tarytum
  2. ridikas, liepsnoja skruosteliai.

ORGONAS.

  1. Tai vargšas žmogelis.

DORINA.

12 psl.

  1. Bevakarieniaujant širdis jai supyko,
  2. nė vieno kąsnelio nuryt negalėjo –
  3. taip baisiai jai galvą...

ORGONAS.

  1. O ponas Tartifas?

DORINA.

  1. Prieš ją atsisėdęs pats vienas surijo
  2. kurapkų porelę, kapotą avieną...

ORGONAS.

  1. Tai vargšas žmogelis...

DORINA.

  1. Ponia per naktelę
  2. akies nesudėjo, ją karštis kamavo.
  3. Visi išsigandę būdėjom lig ryto...

ORGONAS.

  1. O ponas Tartifas?

DORINA.

  1. Nuo stalo pakilęs,
  2. į šiltąją lovą atsigulė knarkti.

ORGONAS.

  1. Tai vargšas žmogelis...

DORINA.

  1. Kai mes prikalbėjom,
  2. ponia kai sutiko – jai kraują nuleido,
  3. po to palengvėjo.

ORGONAS.

  1. O ponas Tartifas?

DORINA.

  1. Tas nenusiminęs, tam kraujui atgauti,
  2. kur poniai nuleido, bestiprindams sielą,
  3. prie pusryčių sėdęs, jis vyną gurkšnojo
  4. ir taurę po taurės sau pylės ir gėrė

ORGONAS.

  1. Tai vargšas žmogelis.

DORINA.

  1. Sveiki šiand abudu.
  2. O tamsta man leisi, aš poniai pranešiu,
  3. kaip delei ligos jos sujaudintas rodeis
  4. ir smarkiai džiaugiesi išgirdęs pasveikus.

13 psl.

VI reginys.

ORGONAS, KLEANTAS.

KLEANTAS.

  1. Stačiai į akis ji kvatoja iš tamstos.
  2. Nesu pasiryžęs aš tamstos įžeisti,
  3. tačiau, kaip sau nori, tai nė negidėtas
  4. ir nė neregėtas toks užsispyrimas.
  5. Kuo tas atėjūnas taip širdį pagavo,
  6. kad visa del jo užmiršti jau šiandieną!
  7. Gana, kad iš vargo jį traukte ištraukei,
  8. bet dar tamsta nori...

ORGONAS.

  1. O svaini, tik liaukis,
  2. kalbi apie žmogų, kurio nepažįsti.

KLEANTAS.

  1. Sakai – nepažįstu: užtenk pažiūrėti.

ORGONAS.

  1. Pažinsi ir būsi tuojau sužavėtas.
  2. Juo neatsidžiaugsi. Žmogus bent... ach vyras,
  3. ką čia bekalbėti... Juk jojo pamokslai
  4. tai duoda giliausios man sielai ramybės.
  5. Su juo pakalbėjęs, aš kitas darausi.
  6. Mane jis taip moko, jog šičia prie nieko
  7. nereik prisirišti. Dabar aš ramiausiai
  8. galėčiau matyti man motiną, žmoną
  9. ir visą šeimyną ir sergant, ir mirštant.

KLEANTAS.

  1. Tai bent žmoniškumo jausmus išauginsi!

ORGONAS.

14 psl.

  1. Kad būtumei matęs, kaip susipažinom,
  2. jį būtum pamilęs. Tą gerbiamą žmogų
  3. regėdavau klupščią bažnyčioj kasdieną.
  4. Pakėlęs akis ir rankas susinėręs
  5. jis meldės karščiausiai, prikrisdamas žemę
  6. nuolat jis bučiavo. Visi, kurie matė, –
  7. stebėjos ir džiaugės. O man jau išeinant,
  8. jis kėlės ir bėgo prie durų, paduoti
  9. man švęsto vandens ten. Ėmiau aš teirautis,
  10. o kai sužinojau, kokį skurdą kenčia –
  11. daviau dovanėlių. O koks jo kuklumas!
  12. Aš duodu, – jis pusę grąžina sakydams:
  13. per daug jam imt visa. Man neprisiėmus –
  14. jis vargšams dalino. Ir aš čia, supratęs
  15. dangaus įkvėpimą, pasikviečiau jį pas
  16. save pagyventi. Nuo tos valandos man
  17. vis sekas gražiausiai. Jam visa kas rūpi,
  18. ir mano garbės bežiūrėdams sekioja,
  19. kas meiliai į mano žmonelę pažvelgia.
  20. Jis daug pavydesnis ir už mane patį.
  21. Jisai ir nurodo, ko šalintis reikia,
  22. o ką įsileisti. Žiūrėk jo dorumas –
  23. jam nuodėmė viskas: anądien žmogelis,
  24. jis bepoteriaudamas blusą sugavo –

15 psl.

  1. supykęs nužudė. Juk šito piktumo
  2. pats sau neatleidžia: vis kremtas ir kremtas.

KLEANTAS.

  1. Po plynių! ar tamsta apsvaigęs klajoji,
  2. o gal iš manęs tik skaudžiai taip juokiesi?
  3. Kitaip tos šnekos negalėsiu suprasti.

ORGONAS.

  1. Tie žodžiai parodo, – esi laisvamanis.
  2. O, tamstos dvasia jau pradėjusi gesti!
  3. Ir bus, kaip ne sykį jau mano sakyta:
  4. įkrisi į bėdą, didžiausiąją bėdą.

KLEANTAS.

  1. Tokiems, kaip kad tamsta – visi laisvamaniai,
  2. apjakt kas nenori. Jei mes nesilenkiam
  3. prieš gudrų veidmainį, tuoj šaukiat, kad nieko
  4. mums švento nebėra. Tačiau tokios kalbos
  5. manęs neišgąsdins. Dangus širdį mato,
  6. o jūs jos nematot. Ar jau ir klastos
  7. nebemoki pažinti ir apsimetimą
  8. taip brangini kaip ir gryniausiąją širdį.
  9. Tikrai kas maldingas, tas nereikalauja,
  10. visiems pasirodyt, kaip melstis jis moka.

ORGONAS.

  1. Tai mokslo gilumas! Koksai supratimas!
  2. Gudreiva, galvočius, naujasis Katonas,
  3. kilniausias išminčius ir daktaras tikras.

16 psl.

  1. Prieš tokį – visi mes kvailiukai, bepročiai.

KLEANTAS.

  1. Ir kam taip pašiepti? Juk mokslo aš vyru
  2. nesidedu tamstai; tik mano vien sveikas
  3. čia protas parodo, kaip tiesą ir melą
  4. reikėtų pažinti. Ir kilniąją sielą,
  5. ir dorąjį būdą – gerbiu aš be galo,
  6. bet iš maldingumo kas amatą daros,
  7. kas meldžias, kad žmonės pamatę stebėtųs
  8. ir jam užmokėtų už jojo šventumą,
  9. dorove pirkliauja, dangum prisidengęs
  10. prie žemės gerovės skubėdamas puola, –
  11. tai tokio jau gerbti manęs nepriversi.
  12. Greiti pasipiktint visiems akis bado,
  13. o patys težino šventi apsimetę
  14. tik geidulius tenkint. Jiems žaislas,
  15. parodos jiems daiktas, ką sieloj maldingai
  16. kiti žmonės gerbia. Ir tuo jie baisiausi,
  17. kad šventąjį ginklą prieš mus pavartoja,
  18. nes toks jau jų būdas: paniekinti kitą –
  19. pačiam pasikelti. Tikrasis dorumas
  20. tiek ir nesirūpin, kas kur nusidėjęs,
  21. nebūna teisėju, nes tai jau didžiausias
  22. puikybės įrodymas artimą teisti.

17 psl.

  1. Prie tų aš skiriu ir tą jūs šventolėlį,
  2. kuris taip jau tamstai įtikti mokėjo,
  3. kad nebematai jo klastos ir gudrumų.

ORGONAS.

  1. Brangus mano svainis jau visa pasakė?

KLEANTAS.

  1. Taip.

ORGONAS.

  1. Tamstos aš tarnas.

KLEANTAS.

  1. Na tik, meldžiamasis,
  2. nenori – tylėsiu. Bet apie Valerą
  3. norėčiau žinoti, ką tamsta galvoji?
  4. Davei juk jau žodį jį žentu priimsiąs.

ORGONAS.

  1. Taip.

KLEANTAS.

  1. Jau veik ir dieną buvai jam paskyręs.

ORGONAS.

  1. Buvau, tai teisybė.

KLEANTAS.

  1. Kam atidėlioti?

ORGONAS.

  1. Aš pats nežinau to.

KLEANTAS.

  1. Turi, gal, jau kita
  2. ką nauja sumanęs?

ORGONAS.

  1. Galėtų ir būti.

KLEANTAS.

  1. Rengies, gal, jau žodyje nebestovėti?

ORGONAS.

  1. To nepasakiau dar.

KLEANTAS.

  1. Juk kliūties nėra čia?

ORGONAS.

  1. Tačiau...

KLEANTAS.

  1. Kam aplinkui mums šitiek kalbėti,
  2. aš vieną tik žodį norėčiau išgirsti, –
  3. Valeras ir siuntė mane sužinoti.

ORGONAS.

  1. Gerai, kad jis siuntė.

KLEANTAS.

  1. Bet ką jam pranešti?

ORGONAS.

  1. Kas tamstai patinka.

KLEANTAS.

  1. Žinoti man reikia,

18 psl.

  1. ką jau pasiryžęs esi padaryti?

ORGONAS.

  1. Ką Dievas man liepia.

KLEANTAS.

  1. Kalbėsiu tat aiškiai:
  2. Valerui žadėjai, ar jam ištęsėsi?

ORGONAS.

  1. Sudievu.

KLEANTAS.

  1. Palauk! Jau išėjo. Tai meilei
  2. tai gręsia, matyti, tikriausias pavojus.
  3. Turiu jam pranešti, ką šičia girdėjau

Uždanga.

Klausimai: I veiksmas

1. Kodėl Orgonas taip ilgai netiki, kad Tartifas yra apgavikas?

Rodyti atsakymą

Orgonas Tartifą vertina pagal tai, ką mato iš šalies: bažnyčioje šis meldėsi taip, kad visi stebėjosi, o iš gautų dovanų pusę grąžindavo. Orgonas sako, kad pasikvietė jį pas save „supratęs dangaus įkvėpimą“. Kuo labiau šeima Tartifą kaltina, tuo tvirčiau Orgonas jo laikosi: „juoba užsispyręs aš jojo laikysiuos“. Net Elmirai jis atsako: „bet nepasakysiu, nes nepamatysiu.“ Tik pats išgirdęs Tartifą savo ausimis jis pripažįsta: „Suklydau, suklydau...“

Rašiniui: TikėjimasDora

2. Kaip Tartifas naudojasi religija savo tikslams? Remkis keliomis scenomis.

Rodyti atsakymą

Kleantas tokį žmogų apibūdina iš anksto: jis „dorove pirkliauja“. Tartifas pasirodo scenoje garsiai kalbėdamas apie savo atgailą, kad išgirstų Dorina. Elmirai meilę jis aiškina tuo, kad Viešpats grožį leidęs, „kad ji mus žavėtų, pažadintų meilę“. Damisui jį apkaltinus, jis vaidina nuolankų nusidėjėlį, ir Orgonas juo patiki dar labiau. Orgono turtą jis priima žodžiais „Jei Viešpats taip nori...“. Elmirai jis aiškina, kad sąžinės sienas galima „ištempti“ ir kad „blogą tedaro vien garsas pasklidęs“. Pabaigoje, kai dangaus vardas nebetinka, jis sako, kad jam liepia „ištikimumas karaliui“.

Rašiniui: DoraTikėjimas

3. Koks Dorinos vaidmuo Orgono namuose?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Laisvė

4. Kur Orgonas, jo paties pasakojimu, susipažino su Tartifu?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Tikėjimas

Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.

Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.