Moljeras · 1622–1673
II veiksmas
19-38 psl. iš 89·apie 40 min.·6 paaiškinimai·4 klausimai
19 psl.
I reginys.
ORGONAS, MARIJONA.
ORGONAS.
- Marijona,
MARIJONA.
- Tėveli...
ORGONAS.
- Arčiau čia prieiki.
- Aš noriu, mat, paslaptį tau pasakyti.
MARIJONA (Orgonui, kurs žiūri į gretimą kambarį).
- Ar tamsta ko ieškai?
ORGONAS.
- Žiūriu, gal čia klausos
- kas nors pasislėpęs, į tą užkampėlį
- patogu įlįsti. Dukrele, malonų
- tu būdą turėjai, už tai tu brangi man...
MARIJONA.
- Be galo esu aš tėveliui dėkinga.
ORGONAS.
- Gerai pasakyta, tai ir pasirūpink,
- jei tėvą tu myli, kaip man čia įtiktum.
MARIJONA.
- Tėveliui įtikti aukščiausias troškimas.
ORGONAS.
- Gerai pasakyta. Na. kaip tau patinka
- brangus mano svečias – mūs ponas Tartifas?
MARIJONA.
- Ar man jis patinka?
ORGONAS.
- Taip, tau – pagalvoki,
- ką tu pasakysi?
MARIJONA.
- Deja, mano tėve,
- ką tamsta norėsi, – tai ir pasakysiu.
II reginys.
20 psl.
ORGONAS, MARIJONA, DORINA (įeina tyliai ir laikosi nepastebima už Orgono).
ORGONAS.
- Vadinas, kalbėsi labai išmintingai.
- Matai, kaip jis žiba gražiausioms dorybėms.
- Juk jaudin tau širdį? Ar tu nesvajoji,
- kad aš jį išrinksiu tau mylimu vyru?
MARIJONA.
- Ką?
ORGONAS.
- kaip ką?
MARIJONA.
- klausau...
ORGONAS.
- tai sakyki!
MARIJONA.
- Tur būt, aš čia klystu...
ORGONAS.
- Kaip klysti, kur klysti?
MARIJONA.
- Ką nori tėveli, kad aš pasakyčiau,
- kas jaudin mane taip, ir ką aš norėčiau,
- kad vyru išrinktum?
ORGONAS.
- Tartifą, Tartifą.
MARIJONA.
- O Dieve, tėveli, jei aš pasakyčiau,
- kad jis man patinka – tai biauriai meluočiau.
ORGONAS.
- Aš noriu, kad būtų teisybė ne melas,
- o jeigu aš noriu, tai to ir užtenka.
MARIJONA.
- Kaip? nori mane, gal...
ORGONAS.
- išleist už Tartifo.
- Vienintelis būdas prie mūs jį pririšti.
- Taip nutarta mano, kadangi prašei tu...
- (pamatęs Doriną) O tu ką veiki čia? Toksai jau smalsumas,
- kad iš pasalų net atlėkus klausaisi.
DORINA.
21 psl.
- Žinios neturiu aš, iš kur kas paleido
- kalbas apie šitokį susituokimą,
- bet tokia naujiena atrodo juokinga.
ORGONAS.
- Nėra čia ko juoktis, nėra kuo stebėtis.
DORINA.
- Negalimas daiktas! Nė tamstai pareiškus,
- aš nepatikėsiu.
ORGONAS.
- Reikės patikėti.
DORINA.
- Įsigeidei tamsta visus mus pajuokint.
ORGONAS.
- Kas jau pasakyta, – tai bus padaryta.
DORINA.
- Tai pasakų galas.
ORGONAS.
- Dukrele, ne žaislas...
DORINA.
- (Marijonai) Nereikia mūs ponui taip greitai tikėti –
- pajuokinti nori...
ORGONAS.
- Jeigu pasakyta..
DORINA.
- Ne, ne, – tuo jau niekas negali tikėti.
ORGONAS.
- Štai paskutinioji kantrybė man baigias.
DORINA.
- Tegul, aš tikėsiu, labai bet stebiuosi,
- kad tamsta, mūs ponas toksai išmintingas,
- viena jau barzda kiek rimtumo suteikia,
- ir tamsta galėtumei šitaip apsvaigti?
ORGONAS.
- Laisvai jau tu laidai tą savo liežuvį,
- tai man nepatinka.
DORINA.
- Ponuli, prašau tik
- taip baisiai nepykti, bet tai, iš tikrųjų,
22 psl.
- juokams sumanyta. Ar tamstos duktė tam
- davatkinui tinka? Kitais jam dalykais,
- gal, rūpintis reikia. Ir tamstai kokia čia
- garbė, pamanykit, tiek turto turėdams
- sau elgetą žentą iš balos ištrauki.
ORGONAS.
- Užuot niekus tauškus, geriau patylėtum.
- Jei jis neturtingas, – juoba jį gerbiu aš,
- nes jojo neturtas – garbingas neturtas.
- Jis visa prarado, nes buvo nepratęs
- tiek rūpintis žemės smulkiaisiais dalykais.
- Visa mintimi danguje jis paskendęs,
- tat nuostolius kentė, bet mano pagalba
- gal kiek jam padėti iš vargo išbristi,
- ko buvo nustojęs ir vėl įsigyti.
DORINA.
- Tai jis taip ir sako, o tokia puikybė
- ne kaip tepritinka maldingajam žmogui.
- Jei jis toksai šventas, tai kam taip didžiuotis?
- Kam turto taip trokšti? Matau, šitie žodžiai
- visai nepatinka – tai nebepaliečiu
- jau jojo šventumo. Svarbu ir kas kita.
- Juk reik pagalvoti: jaunutė mergaitė
- su tokiu Tartifu! Tokiems susijungus –
- gyvenimas menkas. Nemylimas vyras
23 psl.
- – tikroji pagunda dorybei prarasti.
- Jei tamsta jai duodi nekenčiamą žmogų,
- kuris neįstengia širdies jos patraukti,
- už josios kaltybę – patsai atsakysi.
ORGONAS.
- Visus ji galėtų gyventi pamokyt.
DORINA.
- Jei ponas tik teiktųs manęs paklausyti...
ORGONAS.
- Užteks tų šnekų man. Dukra tu, – aš tėvas:
- gerai suprantu juk, kas tau naudingiausia.
- Buvau pažadėjęs išleist už Valero;
- girdžiu iš žmonių, jog jis mėgsta kortoti,
- laisvai pakalbėti, o kad jis dažniausiai
- bažnyčią lankytų – nesu to regėjęs.
DORINA.
- Kas nor pasirodyt, tai tas tuoj ir bėga,
- kai tikisi tamstą bažnyčioj atrasiąs.
ORGONAS.
- Man nuomonė tavo nerūpi. – Tartifas
- dangaus tikras tarnas, su juo jis susijęs,
- o tai yr brangesnis už viską man turtas.
- Todel su tuo vyru, kurį išrinkau tau
- laiminga tu būsi, kaip kūdikiai žaisit,
- kaip ta balandėlė su juo tu burkuosi
- ir ką panorėsi, iš jo padarysi.
DORINA.
- Iš jo padarys ji raguotą kvailiuką.
ORGONAS.
24 psl.
- O čia kokios kalbos?!
DORINA.
- Jis taip ir atrodo.
- Nors tamstos dukrelė yra ir doriausia –
- su tokiu dorybės tai lengva nustoti.
ORGONAS.
- Tu liaukis trukdyti ir burną sučiaupki,
- nekišk savo nosies – ne tavo čia darbas.
DORINA.
- Tik tamstos aš labui...
ORGONAS.
- Globėja kur buvus!
- Nutilk, pasakyta.
DORINA.
- Jei aš nemylėčiau...
ORGONAS.
- Draudžiu tau mylėti.
DORINA.
- Tai ir be leidimo
- mylėti turėsiu, kitaip negaliu jau.
ORGONAS
- A-a-a.
DORINA.
- Man tamstos garbė juk brangi, nepakęsiu,
- kad taip lengvai duodies kiekvieno apgaunams.
ORGONAS.
- Ar tu nenutilsi?!
DORINA.
- Man sąžinė liepia
- į tokias vedybas ramiai nežiūrėti.
ORGONAS.
- Ar tu nenutilsi, piktoji gyvatė?!
DORINA.
- Toksai dievamylis. o toks apmaudingas.
ORGONAS.
- Tulžis virte verda nuo tavo kvailybių;
- tau griežtai sakysiu: turi man tylėti.
DORINA.
- Tegul, tylomis aš tą patį galvosiu.
ORGONAS.
- Prikandus liežuvį, galvok kiek sau nori,
25 psl.
- bet man, kad – nė žodžio. (Dukteriai) Kaip tikras išminčius,
- apsvarstęs kaip reikiant, pamiklinęs protą...
DORINA.
- Galiu juk pasiusti, jei tuoj neprabilsiu.
ORGONAS.
- O mūsų Tartifas, gerai pažiūrėjus,
DORINA.
- Kaip niežti liežuvį...
ORGONAS.
- Ir nors neturėtum
- tuojau palinkimo, – suprasi bematant...
DORINA.
- Apuoką atradus. (Orgonas atsisukęs į jos pusę, rankas susidėjęs žiūri ir tyli)
- Jei būčiau jos vietoj,
- tai nedovanočiau, atkeršyčiau vyrui,
- kuris pasiryžęs vyru mane imti.
- Tuojau po vestuvių jisai pamatytų,
- kad žmonai – tai lengva bus kerštą atrasti.
ORGONAS.
- Matau – mano žodžiai tai žirniai į sieną.
DORINA.
- Nėra ko čia pykti. Nė garso aš tamstai
- nesu juk pasakius.
ORGONAS.
- Tai ką jau darai čia?
DORINA.
- Pati sau kalbėjaus, tai tamstos neliečia.
ORGONAS.
- Matau aš, kitokiu būdu nepriversiu,
- nebent kad pamokslą į sprandą įdėsiu.
(Stojas taip, kad būtų patogu suduoti Dorinai ir, kalbėdamas su dukteria, vis į ją žiūri)
26 psl.
- Kas gali tau vyrą geresnį išrinkti,
- kaip aš, tavo tėvas? (Dorinai) Kodel tai pati sau
- nebnori kalbėti?
DORINA.
- Kalbos jau pritrūkau.
ORGONAS.
- Nors mažą žodelį...
DORINA.
- Man tink pasilsėti.
ORGONAS.
- Pakliūsi, sakau tau.
DORINA.
- Ne tokia kvailiukė.
ORGONAS.
- Tikiuosi, dukrele, manęs paklausysi,
- ir ką išrinkau tau, širdingai priimsi.
DORINA (nubėgdama).
- Pasauliui pajuokint paimsi apuoką!
ORGONAS (nepataikęs Dorinai uždrožti).
- Nuodinga gyvatė užanty įlindus:
- su jąja pabuvęs – tikrai nusidėsiu.
- Kad aš ją nutverčiau – galėčiau pasmaugti.
- Jos kvailas liežuvis lyg yla ugninė
- sudraskė man gyslas, į kiemą išeisiu –
- atvėsiu, nurimsiu.
III reginys.
MARIJONA, DORINA.
- Panele, panele, ar žadą užkandai?!
- Ašai juk turėjau už tamstą kalbėti.
- Ir tokį teikimą galėjai pakęsti,
- nė žodžio netarus – Tartifą priimti?
MARIJONA.
- Prieš tėvą tai ką aš išdrįsiu sakyti?
DORINA.
27 psl.
- Sakytum, ką reikia ir tuoj apsigintum.
MARIJONA.
- Na kaip jau?
DORINA.
- Nieks širdžiai negal įsakyti.
- O tas, kurį tėvas čia tamstai išrinko,
- biaurus pažiūrėti. Juk tamstai, ne tėvui
- su juo reiks gyventi. O jeigu jau tėvas
- taip juo sužavėtas – lai pats jį ir veda.
MARIJONA.
- Mes tėvo taip bijom, drąsos neturėčiau
- aš jam prieštarauti.
DORINA.
- Taigi, meldžiamoji,
- Valerui žadėjai, ar jo nebemyli?
MARIJONA.
- Kokia neteisinga, kokia neteisinga!
- Dorina, mane tu gali taip paklausti?
- Juk tūkstantį kartų tau širdį parodžiau,
- ar nesupranti tu tos meilės karštumo?
DORINA.
- Sakytis – sakeis man, bet ar širdies balsas
- per lūpas kalbėjo, ar tokia, iš tikro,
- esi jam širdinga, – iš kur aš žinosiu?
MARIJONA.
- Tokie įtarimai tai skaudžiai užgauna.
- Per daug esu rodžiusi savo jausmus tau.
DORINA.
- Jį myli, vadinas...
MARIJONA.
- Širdis degte dega.
DORINA.
- Tuo pat jis atmoka, manau bent...
MARIJONA.
- Tikiu tuo.
DORINA.
28 psl.
- Ir trokštat abudu drauge būt greičiausiai.
MARIJONA.
- Tikriausia teisybė.
DORINA.
- Įsigeidė tėvas
- už kito išleisti, tai kaip padarysi?
MARIJONA.
- Varu jei varytų – aš nusižudysiu.
DORINA.
- Tai bent išėjimas, tai vaistas geriausias,
- tiktai nusižudžius piršlybas pabaigti...
- Atsakymą tokį išgirdęs – pasiusi.
MARIJONA.
- Tam lengva pašiepti, užjaust kas nemoka.
- Kaip aš nusiminus, – suprast negali tu.
DORINA.
- Kas tauškalą tauška, užjausti nemoku:
- patauška – ištyžta ir tuoj nusileidžia.
MARIJONA.
- Drąsos neturėsiu, tai ką man daryti?
DORINA.
- O reikia turėti tai meilei apginti.
MARIJONA.
- Tegul jis kovoja, aš ištikima jam.
- Tegul jis iš tėvo mane ir išgauna.
DORINA.
- Bet tėvas apkvaišo – jis duotojo žodžio
- Valerui nelaiko. Jo protą, jo širdį
- apsėdo Tartifas; kuo kaltas Valeras?
MARIJONA.
- Nors myliu be galo, bet ar tai pritinka,
- kai tėvas uždraudęs, užmiršus kuklumą
- man veržtis į glėbį mylimam pulti?
DORINA.
29 psl.
- Aš nieko nenoriu; širdis matau linksta –
- už pono Tartifo norėtum tekėti.
- Tikrai nusidėčiau, jeigu sutrukdyčiau
- judviem susijungti. Garbės juk nemaža,
- toksai gražuolėlis, išauklėtas dailiai:
- ne toks, kad jau koja valytųsi nosį.
- Jam ausys raudonos, žandai kaip pampuškos.
- Visi jį taip gerbia, nežino, kur dėti;
- žmona jojo būti – tai bent pramogėlė.
MARIJONA.
- Dievuliau, Dievuliau...
DORINA.
- Šalia tokio vyro,
- kaip paukštis sparneliais lengvai suplasnosi.
MARIJONA.
- Tik liaukis, jau liaukis, nėr jėgos klausytis!
- Sutiksiu aš visa tuojau padaryti,
- kad jam nepatekčiau.
DORINA.
- Ne, ne, kas tai matė
- tėvų neklausyti? Kad net ir beždžionę
- pradėtų jie piršti – reikėtų tik džiaugtis.
- O čia juk Tartifas! Po šliūbo tuoj vešis
- į savo gimtinę: tenai seserėlės,
- dėdienės ir tetos akis išspoginę
- jaunamartę sveikins. Paskui aplankysi
- ten vietos ponybę: teisėjo žmona ir
- atstovo žmonelė – kaip tik tai panelei.
30 psl.
- Pakels jie ir balių per mėsėdį kartą,
- kur dviejų trimitų ims orkestras pūsti –
- tai bus smagumėlio, jei vyras pavėlys.
MARIJONA.
- Draskai tu man širdį.
DORINA.
- Aš tamstos tarnaitė.
MARIJONA.
- Dorina, Dorina, nors tu, meldžiamoji...
DORINA.
- Ir tamstai nubausti įvyks, kaip sakyta,
MARIJONA.
- Mergele tu mano,
DORINA.
- Ne, ne juk...
MARIJONA.
- Girdėjai –
- jį myliu.
DORINA.
- Jį myli, girdėjau, čia taškas.
- Gražiausiai tekėsi už pono Tartifo.
MARIJONA.
- Tau širdį parodžiau, tai gelbėk, Dorina!
DORINA.
- Ką aš bepadėsiu? Ponia Tartifienė...
- Ponia Tartifienė – labai gražiai skamba.
MARIJONA.
- Ir mano likimas tavęs nesujaudin?
- Tat eisiu – tegul jau visai nusiminus –
- aš vaistą atrasiu, kur neša ramybę (nori išeiti).
DORINA.
- Panele, palauki, aš jau nebepyksiu
- ir nieko nebosiu, aš tamstos gailėsiuos.
MARIJONA.
- Sakau tau, Dorina, taip baisiai kentėti
- jėgų neturėsiu – mirties sau ieškosiu.
DORINA.
- Nereik nusiminti, guviai apsisukę
31 psl.
- galėsim laimėti, tik suktis mums reikia.
- Štai tamstos meilusis Valeras ateina.
IV reginys.
VALERAS, MARIJONA, DORINA.
VALERAS.
- Sveika, gerbiamoji, girdėjau naujieną
- labai netikėtą...
MARIJONA,
- Naujieną,.. o kokią?
VALERAS.
- Kad tamsta tekėsi už pono Tartifo.
MARIJONA.
- Taip tėvas į galvą yra įsikalęs.
VALERAS.
- Ar tamstos tėvelis?
MARIJONA.
- Atmainė sprendimą,
- pats perša Tartifą.
VALERAS.
- Rimtai jisai nori?
MARIJONA.
- Rimtai. Ir aiškiausiai tą norą pareiškė.
VALERAS.
- O tamsta kaip sprendi, širdis ką pasakė?
MARIJONA.
- Kažin, nežinau aš,..
VALERAS.
- Taurai pasakyta!
- Argi nežinai jau?
MARIJONA.
- Ne...
VALERAS.
- Ne?
MARIJONA.
- Ką patarsi?
VALERAS.
- Aš tamstai patarsiu tekėt už Tartifo.
MARIJONA.
- Taip patari tamsta?
VALERAS.
- Taip patariu tamstai,
MARIJONA.
- Tai bent patarimas...
VALERAS.
- Aš neabejoju:
- išrinko garbingai – belieka klausyti.
MARIJONA.
- Tai aš patarimą iš tamstos gavau jau.
VALERAS.
32 psl.
- Manau nesunku bus priimti, jei geras.
MARIJONA.
- Jei lengva suteikti, priimti lengviau dar.
VALERAS.
- Įtikti norėdamas – stengiaus patarti.
MARIJONA.
- Patenkinti tamstai taip ir padarysiu.
DORINA. (pasitraukdama į gilumą).
- Kažin kam naudos bus, jei jie taip šnekėsis.
VALERAS.
- Tai mylima šitaip... Matyti, tai buvo
- tik apsimetimas, kai tamsta sakeisi...
MARIJONA.
- Užteks tų kalbų man. Gavau jau iš tamstos
- širdies patarimą – sutikti su norais
- tėvelio karštaisiais. Pareiškiu: sutiksiu
- tekėt už Tartifo – nes patarei tamsta.
VALERAS.
- Prie žodžių kabintis belieka tik tamstai,
- kai buvo iš anksto nuspręsta sutikti.
- Matau, kad užtenka menkos priežastėlės
- patogiai sulaužyti duotajam žodžiui.
MARIJONA.
- Teisybė, teisybė – gerai pasakyta.
VALERAS.
- Aš neabejoju, jog tamstos krūtinėj
- man niekad iš tikro ir vietos nebuvo.
MARIJONA.
- Gali taip galvoti, kaip tamstai patinka.
VALERAS.
- Galiu taip galvoti. Bet, šitaip užgautas,
33 psl.
- aš tamstai pareiškiu, jog širdį ir ranką
- kitai greit galėsiu...
MARIJONA.
- Žinojau, žinojau.
- Karštai ką pamilęs, kodel nepelnytum...
VALERAS.
- Ne nuopelnų deliai tikiuosi atrasiąs
- sau gerą mergelę, kuri nesigėdins
- atlygint man visa, ko šičia nustojau.
MARIJONA.
- Nedaug kas nustoja, lengvai tas raminas.
VALERAS.
- Aš pastangas dėsiu, tikėk, ir užmiršiu.
- Garbė įžeista juk. Jei atmestas būni –
- užmiršt negalėdams – turi apsimesti.
- Tam rodyti meilę, kas jau atsigręžęs –
- biauru ir juokinga – ir žemina žmogų.
MARIJONA.
- Kilniausiojo jausmo matau čia be galo.
VALERAS.
- Matys tai kiekvienas. Gal tamstai patiktų,
- kad aš per visitėlį amžių liūdėčiau,
- išjuoktas, apleistas, viengungis bastyčiaus,
- kai džiaugsies laiminga su tuo, kurį myli.
MARIJONA.
- Ir trokštu, kad viskas įvyktų bematant.
VALERAS.
- Taip trokšti...
MARIJONA.
- Geidžiu to.
VALERAS.
- Užteks man klausytis.
- Išeisiu – patenkindams tamstos troškimą.
34 psl.
(Daro žingsnį, neva norėdamas išeiti)
MARIJONA.
- Visiems bus geriausia.
VALERAS.
- Turėsi tat tamsta
- visad atsiminti – pati verste vertus
- mane pasitraukti
MARIJONA.
- Aš ir atsiminsiu
VALERAS (dar grįždamas).
- Elgiuosi. kaip tamsta man pavyzdį rodai.
MARIJONA.
- Aš pavyzdį rodau? – tegul ir taip būnie.
VALERAS (išeidamas).
- Patenkinu tamstą.
MARIJONA.
- Tai išmintingiausia.
VALERAS.
- Einu jau – ir nebesugrįšiu...
MARIJONA.
- – Laimingai.
VALERAS (išeidamas).
- Ką?
MARIJONA.
- Dar ko?
VALERAS.
- Šaukei lyg...
MARIJONA.
- Ar tamsta sapnuoji?
VALERAS.
- Man savas bus kelias, o tamstai – sudievu.
(palengva eina)
MARIJONA.
- Sudievu ir tamstai.
DORINA (Marijonai).
- Man aišku – pamišot.
- Aš leidžiau kalbėtis abiem ligi galo,
- matyti norėjau, lig kur jūs nueisit.
- Na, ponas Valerai... (stverdama Valerą už rankos).
VALERAS.
- Ko nori, Dorina?
DORINA.
- Eikše, tamsta, šičia.
VALERAS.
- Ne, ne, – tai koktu man,
- reik taip padaryti, jinai kaip norėjo.
DORINA.
- Prašau palūkėti.
35 psl.
VALERAS.
- Nuspręsta – reik eiti.
DORINA.
- Aa!..
MARIJONA (į šalį).
- Turiu pasitraukti – jis nebepakenčia.
DORINA (pametus Valerą, bėgdama prie Marijonos).
- O kur, meldžiamoji?
MARIJONA.
- Tu leisk...
DORINA.
- Neišbėgsi.
MARIJONA.
- Tai veltui, Dorina... – išleisk, nelaikyki...
VALERAS (į šalį).
- Koktu jai pažvelgus, kad aš čia dar stoviu...
- Nėr ko abejoti – man reikia išeiti.
DORINA (pamesdama Marijoną ir bėgdama paskui Valerą).
- Po plynių, pabaikit nors sykį vaipytis!
- Eikšekit abudu! (ima Valerą ir Marijoną už rankų)
VALERAS.
- Koksai tavo tikslas?
DORINA.
- Sutaikint greičiausiai ir bylą laimėti.
- Pablūdęs čia tamsta tuoj ginčio ieškoti.
VALERAS.
- Pati juk girdėjai, kaip ji man kalbėjo,
DORINA (Marijonai).
- Pablūdus ir tamsta be reikalo pykti.
MARIJONA.
- Pati juk regėjai, kaip elgės Valeras.
DORINA (Valerui).
- Abypus kvailystė. Kiek kartų man sakės –
- ji tik ir svajoja už tamstos tekėti.
- (Marijonai) Jis tamstą temyli ir trokšte jis trokšta
36 psl.
- tik tamstos būt vyru – aš galvą padėsiu.
MARIJONA (Valerui).
- Kam toks patarimas?
VALERAS.
- Kam klausti reikėjo?
DORINA
- Klajojat abudu – greičiau čia man ranką
- ir vienas, ir antras. (Valerui) Tai judinkis tamsta.
VALERAS (paduodamas ranką).
- Kam ranką?
DORINA (Marijonai).
- O tamstos?
MARIJONA (duodama ranką)
- Kam šito tau reikia?
DORINA
- Greičiau gi į krūvą, juk mylit viens antrą
- daugiau, negu patys net šitą numanot.
(Valeras ir Marijona laikosi už rankų nežiūrėdami į viens antrą)
VALERAS.
- Jei tamsta galėtum geruoju pažvelgti...
(Marijona pažvelgia, nusišypso).
DORINA.
- Teisybę pasakius – abu lyg apkvaišo:
- tikrai, kad ta meilė bus protą sumaišius.
VALERAS.
- Argi neturėsiu tiesos pasiskųsti,
- kad tamstos čia buvo piktai man kalbėta?
MARIJONA.
- O tamsta atrodei labai nedėkingas.
DORINA.
- Kalbas tas palikit, kai laiko turėsit:
- pavojus jums gresia – tai reikia vaduotis.
MARIJONA.
- Bet kaip mums vaduotis? Pamokyk, Dorina!
DORINA.
37 psl.
- Panelės tėvelio toks užsispyrimas
- juokingas labai, gal, – o vis delto tamsta
- turi pasirodyt neva jau sutikus,
- neva nusileidus, tada tai galėsi
- ir atidėlioti, susirgusi dėtis.
- Ar būsi kur ženklą negerą išvydus:
- skersai kelio grabą, ar veidrodis plyšo...
- Prieš laisvąjį norą pririšti negali.
- Bet saugotis reikia, kad nieks nematytų
- jus kalbant suėjus. O tamsta greičiausiai
- skubėki bičiulių visur kur ieškoti,
- jie ponui Orgonui turės įkalbėti
- nelaužyti žodžio. Mes stengsimės brolį
- ir ponią įtraukti, kad jie mums padėtų
- kovot ir laimėti. Dabar gi – sudievu.
VALERAS.
- Daug reiškia pagalba, bet, tiesą pasakius,
- man viltį gaivina tik tamstos širdis.
MARIJONA.
- Tegul įsimano, ką sau nori tėvas,
- aš kito nebūsiu, tik tamstos, Valerai!
VALERAS.
- Laimingas, laimingas... Ir jeigu išdrįsčiau...
DORINA.
- Įsimylėję plepėt nepavargsta.
- Sakiau – reik išeiti.
VALERAS (grįždamas).
- Bet jeigu iš tikro...
DORINA.
- Vėl žiojas! Jau nešinkis tamsta,
38 psl.
- o tamsta eik šičia. Gana bus – sudievu.
(Dorina juos stumią vieną į vieną pusę, antrą į antrą ir priverčia persiskirti).
Klausimai: II veiksmas
1. Kodėl Orgonas taip ilgai netiki, kad Tartifas yra apgavikas?
Rodyti atsakymą
Orgonas Tartifą vertina pagal tai, ką mato iš šalies: bažnyčioje šis meldėsi taip, kad visi stebėjosi, o iš gautų dovanų pusę grąžindavo. Orgonas sako, kad pasikvietė jį pas save „supratęs dangaus įkvėpimą“. Kuo labiau šeima Tartifą kaltina, tuo tvirčiau Orgonas jo laikosi: „juoba užsispyręs aš jojo laikysiuos“. Net Elmirai jis atsako: „bet nepasakysiu, nes nepamatysiu.“ Tik pats išgirdęs Tartifą savo ausimis jis pripažįsta: „Suklydau, suklydau...“
Rašiniui: TikėjimasDora
2. Kaip Tartifas naudojasi religija savo tikslams? Remkis keliomis scenomis.
Rodyti atsakymą
Kleantas tokį žmogų apibūdina iš anksto: jis „dorove pirkliauja“. Tartifas pasirodo scenoje garsiai kalbėdamas apie savo atgailą, kad išgirstų Dorina. Elmirai meilę jis aiškina tuo, kad Viešpats grožį leidęs, „kad ji mus žavėtų, pažadintų meilę“. Damisui jį apkaltinus, jis vaidina nuolankų nusidėjėlį, ir Orgonas juo patiki dar labiau. Orgono turtą jis priima žodžiais „Jei Viešpats taip nori...“. Elmirai jis aiškina, kad sąžinės sienas galima „ištempti“ ir kad „blogą tedaro vien garsas pasklidęs“. Pabaigoje, kai dangaus vardas nebetinka, jis sako, kad jam liepia „ištikimumas karaliui“.
Rašiniui: DoraTikėjimas
3. Koks Dorinos vaidmuo Orgono namuose?
Rašiniui: Laisvė
4. Kaip pjesėje susiduria tėvo valdžia ir šeimos narių valia?
Rodyti atsakymą
Orgonas mano, kad jo noro pakanka: „o jeigu aš noriu, tai to ir užtenka.“ Jis sulaužo Valerui duotą žodį, o Marijona prisipažįsta: „Mes tėvo taip bijom“. Damisą, sakiusį tiesą, tėvas išvaro iš namų ir prakeikia, o Tartifui užrašo visą turtą. Kai Marijona klūpo ir maldauja, Orgonas sau liepia: „Širdie, tu laikykis“. Šeima tėvui priešintis gali tik gudrumu, kaip daro Dorina ir Elmira. Akla tėvo valia vos nepražudo visos šeimos, ir ją išgelbsti tik karalius. Pabaigoje Orgonas vėl sprendžia vienas, tik šįkart gerai.
Rašiniui: ValdžiaLaisvėMeilė
Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.
Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.