Kas gi užuolaidą judina lango?
Kieno balta rankelė? –
Saulytė savo brolelį brangų,
Sauliuką iš miego kelia.
Margą drugelį, skambančią bitę
Priglaudė liepų skraistė.
Baltais takeliais bėga saulytė,
Saulutį kalbina žaisti.
Skraido po mišką saulės zuikučiai,
Grybai – visi kepurėti.
Gera, oi, gera mano vaikučiui
Tokią seselę turėti.
Paukščiai nutilo, medžiai neūžia,
Laukai prigludo vagoti.
Saulytė labanakt tarė brolužiui
Ir nusileido miegoti.
Ufa, 1942.I.14.
Maironiui
Sako, mirdamas mane tu keikei,
O numiręs surūstėjai dar labiau.
Ligi šiol aš negaliu vis atsipeikėt:
Juk tave mylėjau ir gerbiau.
Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti?
Ar galėjau – tais pačiais keliais?
Gena, gena pikto dievo rykštė, –
Atgalion ir atsigręžt neleis.
Aplink žemę skridusi su vėtrom,
Vėl išgirsiu. mylimus vardus.
Tik akmuo, paduotas duonos vietoj,
Bus man atpildas skurdus.
Ir nenoriu sau geresnio nieko,
Tik prie žemės prisiglaust brangios,
Būti tėviškės arimų slieku,
Mėlyna rugiagėle rugiuos.
Ufa, 1942.I.15.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip eilėraštyje „Maironiui“ kalbančioji kalba apie savo kelią ir kaltę?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kalbančioji girdėjo, kad Maironis ją keikė mirdamas, ir negali su tuo susitaikyti: „Juk tave mylėjau ir gerbiau.“ Ji klausia, ar galėjo grįžti „iš pusiaukelės“, ir atsako vaizdu: ją gena „pikto dievo rykštė“ ir atsigręžti neleidžia. Atpildo ji nesitiki, tik akmens vietoj duonos. Vienintelis jos noras yra prisiglausti prie gimtosios žemės, būti „tėviškės arimų slieku“ ar rugiagėle rugiuose. Kaltė lieka neišspręsta, o paguodą teikia tik meilė gimtajai žemei.
Rašiniui: KaltėTėvynėKūrėjas
2. Ką eilėraštyje „Saulytė“ saulytė rytą kelia iš miego?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.