Sako, mirdamas mane tu keikei,
O numiręs surūstėjai dar labiau.
Ligi šiol aš negaliu vis atsipeikėt:
Juk tave mylėjau ir gerbiau.
Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti?
Ar galėjau – tais pačiais keliais?
Gena, gena pikto dievo rykštė, –
Atgalion ir atsigręžt neleis.
Aplink žemę skridusi su vėtrom,
Vėl išgirsiu. mylimus vardus.
Tik akmuo, paduotas duonos vietoj,
Bus man atpildas skurdus.
Ir nenoriu sau geresnio nieko,
Tik prie žemės prisiglaust brangios,
Būti tėviškės arimų slieku,
Mėlyna rugiagėle rugiuos.
Ufa, 1942.I.15.
Aš tau pavydžiu
Aš tau pavydžiu, saulele,
Kai vakaruosna suki.
Juodoji širdgėla gelia,
Ir mintys eina sunkyn.
Kaip ten gyvena motutė,
Mylimas draugas, sesuo?
Eidama gulti, saulute,
Spinduliu jiems pamosuok.
Aš tau pavydžiu, saulele,
Kai vakaruosna suki.
O gal jau želia žolelė
Ant mielo kapo? Sakyk!
Ufa, 1942.IV.1.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip eilėraštyje „Maironiui“ kalbančioji kalba apie savo kelią ir kaltę?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kalbančioji girdėjo, kad Maironis ją keikė mirdamas, ir negali su tuo susitaikyti: „Juk tave mylėjau ir gerbiau.“ Ji klausia, ar galėjo grįžti „iš pusiaukelės“, ir atsako vaizdu: ją gena „pikto dievo rykštė“ ir atsigręžti neleidžia. Atpildo ji nesitiki, tik akmens vietoj duonos. Vienintelis jos noras yra prisiglausti prie gimtosios žemės, būti „tėviškės arimų slieku“ ar rugiagėle rugiuose. Kaltė lieka neišspręsta, o paguodą teikia tik meilė gimtajai žemei.
Rašiniui: KaltėTėvynėKūrėjas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.