Aš tau pavydžiu, saulele,
Kai vakaruosna suki.
Juodoji širdgėla gelia,
Ir mintys eina sunkyn.
Kaip ten gyvena motutė,
Mylimas draugas, sesuo?
Eidama gulti, saulute,
Spinduliu jiems pamosuok.
Aš tau pavydžiu, saulele,
Kai vakaruosna suki.
O gal jau želia žolelė
Ant mielo kapo? Sakyk!
Ufa, 1942.IV.1.
Žandarai išvedė mokytoją
Sniege paliko vėžės rogių,
O širdyje gili skriauda…
Mūs mokytoją – lyg pavogę
Žandarai išvežė tada.
Tarp jų sėdėjo juodas Juda –
Lyg pragaro tamsi dvasia.
Jisai ir miegant man ir budint
Ilgai šmėkšojo akyse.
Nuo verksmo akys man užputę:
Širdis nepakelia skriaudos.
Tėvelis geras, nei motutė
Draugystės tos nepavaduos.
Žemėlapis išbalęs sienoj.
Ten visa žemė – kaip gyva:
Ten jūros, miestai, upės plieno
Ir vargšė mano Lietuva.
Dėl jos ir mokytoją brangią
Žandarai išvežė tada.
Užtemdė tėviškės padangę
Nelaisvės plaštaka juoda.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.