20 psl.
Sniege paliko vėžės rogių,
O širdyje gili skriauda…
Mūs mokytoją – lyg pavogę
Žandarai išvežė tada.
Tarp jų sėdėjo juodas Juda –
Lyg pragaro tamsi dvasia.
Jisai ir miegant man ir budint
Ilgai šmėkšojo akyse.
Nuo verksmo akys man užputę:
Širdis nepakelia skriaudos.
Tėvelis geras, nei motutė
Draugystės tos nepavaduos.
Žemėlapis išbalęs sienoj.
Ten visa žemė – kaip gyva:
Ten jūros, miestai, upės plieno
Ir vargšė mano Lietuva.
Dėl jos ir mokytoją brangią
Žandarai išvežė tada.
Užtemdė tėviškės padangę
Nelaisvės plaštaka juoda.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.