23 psl.
/Iš Čiurlionio paveikslo/
Nūnai tu pats prieš mane tiesiai,
Ir vilties žvakė rankoj dega.
Drugeliai veržiasi į šviesą,
Girdžiu, kaip jų sparneliai spraga.
Ar tu jautei bemiegę naktį,
Kai teptuku prispaudei dėmę,
Kad žvakė ta nebaigs jau degti,
Kad amžinai jai šviesti lėmei?
Nuo žvakės tu akis pakėlei, –
Kokios jos šviesios ir bedugnės!
Gal ir mane lyg plaštakėlę
Sudegins jų galingos ugnys?
Tokiom akim bemiegę naktį
Čia teptuku prispaudei dėmę...
Aš lūpas pajutau prie kaktos –
Lyg amžinybės diademą.
Ufa, 1942.V.27.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.