Aš tau pavydžiu, saulele,
Kai vakaruosna suki.
Juodoji širdgėla gelia,
Ir mintys eina sunkyn.
Kaip ten gyvena motutė,
Mylimas draugas, sesuo?
Eidama gulti, saulute,
Spinduliu jiems pamosuok.
Aš tau pavydžiu, saulele,
Kai vakaruosna suki.
O gal jau želia žolelė
Ant mielo kapo? Sakyk!
Ufa, 1942.IV.1.
Žandarai išvedė mokytoją
Sniege paliko vėžės rogių,
O širdyje gili skriauda…
Mūs mokytoją – lyg pavogę
Žandarai išvežė tada.
Tarp jų sėdėjo juodas Juda –
Lyg pragaro tamsi dvasia.
Jisai ir miegant man ir budint
Ilgai šmėkšojo akyse.
Nuo verksmo akys man užputę:
Širdis nepakelia skriaudos.
Tėvelis geras, nei motutė
Draugystės tos nepavaduos.
Žemėlapis išbalęs sienoj.
Ten visa žemė – kaip gyva:
Ten jūros, miestai, upės plieno
Ir vargšė mano Lietuva.
Dėl jos ir mokytoją brangią
Žandarai išvežė tada.
Užtemdė tėviškės padangę
Nelaisvės plaštaka juoda.
Ufa, 1942.IV.4.
Laiškelis
Varputys laiškelį kelia
Saulėn iš po sniego.
Nesulaukiu aš laiškelio, –
Mėnesiai prabėgo.
Galiu verkti iki valiai,
Verkti ar dainuoti: –
Atkirsti keliai takeliai,
Minom užminuoti.
Nemunais gyvybė plūsta,
Kur ledai stovėjo...
Juodą juodvarnį pasiųstau
Arba ryto vėją.
Varputys laiškelį kelia
Į saulutę brangią...
Sužaliuos širdies šakelė
Tik savoj padangėj.
Ufa, 1942.IV.22.
„Viltis“
/Iš Čiurlionio paveikslo/
Nūnai tu pats prieš mane tiesiai,
Ir vilties žvakė rankoj dega.
Drugeliai veržiasi į šviesą,
Girdžiu, kaip jų sparneliai spraga.
Ar tu jautei bemiegę naktį,
Kai teptuku prispaudei dėmę,
Kad žvakė ta nebaigs jau degti,
Kad amžinai jai šviesti lėmei?
Nuo žvakės tu akis pakėlei, –
Kokios jos šviesios ir bedugnės!
Gal ir mane lyg plaštakėlę
Sudegins jų galingos ugnys?
Tokiom akim bemiegę naktį
Čia teptuku prispaudei dėmę...
Aš lūpas pajutau prie kaktos –
Lyg amžinybės diademą.
Ufa, 1942.V.27.
Namo
Baltas rūkas jau kelias
Ties tamsia pakalne.
Šiltą mažą rankelę
Spaudžiu savo delne.
Iš tylos atsiduso:
– Aš nakties nebijau.
Šitas kelias juk mūsų,
Ir namelis tuojau?..
Mus tėtukas sutinka,
Šunė Margis su juo...
Kregždės narstys aplinkui,
Ir špokai nusijuoks.
Ar tikrai, mamutėle?
– Netikrai, netikrai...
Gęsta nuostabiai tyliai
Tolimi vakarai...
Šaltas vėjas Uralo
Beria dulkėm akis...
Ar tas kelias be galo?
Ar be galo naktis?
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kokias dvi reikšmes eilėraštyje „Laiškelis“ turi žodis „laiškelis“?
Rašiniui: IlgesysTėvynė
2. Kodėl eilėraštyje „Namo“ mama vaikui atsako „Netikrai, netikrai...“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Vaikas pasakoja, ką jie tuoj ras: kelią, kuris „juk mūsų“, namelį, tėtuką ir šunį Margį, kregždes ir špokus. Jis klausia: „Ar tikrai, mamutėle?“ Mama neapgaudinėja vaiko ir pasako tiesą. Po šių žodžių belieka Uralo vėjas ir klausimai „Ar tas kelias be galo? / Ar be galo naktis?“ Pabaigoje mama tik šildo vaiką kaip paukštė paukštelį ir spaudžia jo rankelę delne.
Rašiniui: TėvynėIlgesysMeilė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.