Nemune ledai išplauks,

Obelys pabals. –

Parymok, manęs palauk

Prie baltos obels.

5Parugėm gelsvom basa

Vasara prabėgs.

Mėnesienoje rasa

Ašara žibės.

Bus ruduo. Atjos šiaurys.

10Obelys pagels.

Lauk manęs pavakary

Vėtroj prie obels.

Šaltis išrašys languos

Tulpes, ramunes.

15Negyvuos žiemos speiguos

Tujen lauk manęs.

Jei dar myli, jei brangus,

Jei manim tiki, –

Drėgnas apkasas man bus

20Tėviškė jauki.

Ir tu būsi taip arti, –

Jausiu prie šalies...

Ir aplenks mane mirtis,

Ir kulka nelies.

25Tu žiedelio nenumauk,

Nenukirpk kasų!

Ilgai laukus, dar palauk, –

Grįšiu, iš tiesų.

Vėliavas nuleistas neš, –

30Žuvusį minės.

Netikėki. Grįšiu aš.

Grįšiu. Lauk manęs.

Akmenys paplentėm kauks.

Sužaliuos lazda.

35Lauk manęs, kai nebelauks

Niekas niekada...

1942.

Rudens naktys

Naktys rudenio – tamsios ir vėsios.

Mirčiai kelias – be galo, be galo.

Rymo šmėklomis niaurūs griuvėsiai.

Tyli žemė, ir akmenys šąla.

5Kur nameliai mūs? – Kelio nerandam.

Kur šermukšniai, berželiai ir uosiai?

Tartum varpas skenduolis paskendo

Kraujo mariose, karo gaisruose.

Šaukia dieną ir naktį jis šaukia,

10Kaip žaizda neužgyjama skauda.

Tartum keikia jis tuos, kurie traukias,

Tartum karžygių žuvusių rauda.

1942.