Juodasparniai vėjai skrenda, –
Stepėje baugu.
Juodvarniai snapus galanda,
Ašmenis nagų.
Kažkur teka žalias Reinas,
Pilys ant kalnų.
Tu čionai paklydęs ainis
Riterių Sūnų.
Tau mirties drobulę storą
Kloja sutema.
Nepriims, tavęs nenori
Žemė svetima.
Vėtros nesiliaus tau krykštę,
Kol diena išauš.
Tarsi žolę tą pernykštę,
Plaukus tavo šiauš.
Tu ramios nerasi vietos,
Žemė nepriglaus.
Žvarbios darganos ir lietūs
Kaulus tavo plaus.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip eilėraštyje „Prie Stalingrado“ kalbančioji žiūri į priešo karį?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Ji kalba su juo tiesiogiai, kaip su žmogumi. Ji primena, kad kažkur teka žalias Reinas ir stovi pilys, o jis čia tik „paklydęs ainis“. Stepė jam svetima: žemė jo nepriims, jis neras ramios vietos, lietūs plaus jo kaulus. Tačiau pabaigoje sakoma, kad karo laukas sulauks taikių dienų, ir linkima, kad šis karys būtų paskutinis „Riterių Sūnų“ ainis. Svarbiausia jai, kad tokie karai nebesikartotų.
Rašiniui: IstorijaŽmogaus vertė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.